Persileidimas - tai vaikelio netektis bet kuriuo nėštumo periodu, nes moteris jau išgyvena ryšį su užsimezgusia, labai artimai su ja susieta naujo žmogaus gyvybe. Paprastai nėščia moteris gana greitai pradeda save suvokti ir jausti naujai - santykyje su vaikeliu. Ir staiga visa tai nutrūksta. Kuo intensyvesnį ryšį su vaikeliu moteris jaučia, tuo skaudesnis būna praradimo jausmas ir gedulo išgyvenimas, todėl jo negalima vertinti pagal laukimo trukmę. Didžiausia dalis persileidimų įvyksta būtent ankstyvajame nėštumo periode, šį praradimo sielvartą išgyvena pakankamai daug tėvų.

Persileidimas besilaukiančiai šeimai yra didžiulė drama. Tačiau akušerijoje tai laikoma normaliu dalyku. Dažniausiai po persileidimo net neieškoma jo priežasties, nes jų gali būti galybė. Paprastai tirti pradedama moteris, patyrusi tris iš eilės persileidimus. Pakartotinių persileidimų priežastys skiriasi, dažniausiai juos nulemia keli veiksniai, pavyzdžiui, genetika, ginekologinė ir akušerinė būklė, mityba, gyvenimo būdas ir daugelis kitų.

Nauji moksliniai tyrimai rodo, kad nauja priežastis gali būti nepakankamas kamieninių ląstelių kiekis vidiniame gimdos audinyje. Tyrėjai mano, kad toks audinys greičiau „sensta“ ir tai yra persileidimo priežastis. Kamieninių ląstelių į gimdą patenka su krauju iš kaulų čiulpų, vadinasi, jei būtų sustiprinta kamieninių ląstelių gamyba kauluose, būtų galima sustiprinti ir gimdos audinius.

Genetinės priežastys: vaisius vystosi netinkamai arba gimęs neturės galimybių išgyventi. Skaičiuojama, kad 10-25 proc. nėštumų baigiasi persileidimais, iš jų apie 80 proc. įvyksta pirmajame trimestre. Dauguma taip anksti, kad moteris net nebuvo supratusi, jog laukiasi. Jei moteris persileidžia kartą, nuo to nepadidėja tikimybė, kad ji persileis pastojusi vėl. Nebūtinai.

Persileidimo terminu paprastai apibūdinamas nėštumo nutrūkimas iki šeštojo nėštumo mėnesio. Ankstyvuoju persileidimu vadinamas nėštumo nutrūkimas, įvykęs per pirmąsias 12 savaičių. Šie persileidimai sudaro didžiausią visų perinatalinių netekčių dalį - apie 75 proc. Dažniausios tokių persileidimų priežastys yra genetinės kilmės. Antrajame nėštumo trimestre (13 - 20 nėštumo savaitę) įvykstantys persileidimai sudaro apie 3 proc. visų persileidimų. Juos dažniausiai lemia gimdos kaklelio anomalijos, infekcinės ar genetinės ligos, tačiau kartais priežasties nustatyti nepavyksta.

Persileidimas - savaiminė gimdoje nešiojamo pilnai neišsivysčiusio vaisiaus (gemalo) mirtis. Dar vadinamas „savaiminiu abortu“. Pas sveikas moteris jis pasitaiko retai. Persileidimas gali įvykti ir pirmosiomis nėštumo dienomis ar savaitėmis, moteriai net nepastebint ir nežinant apie tai, kad ji buvo pastojusi. Tai iš dalies yra susiję su pastojančios moters amžiumi: iki 30 m. savaiminis abortas įvyksta 10 proc. atvejų, 31-40 m. apie 15 proc., virš 40-44 m. beveik 35 proc., o vyresnėms nei 45 m. daugiau nei 50 proc. Savaiminis abortas įvyksta nevalingai. Jei įvyksta daugiau nei du kartus, vadinamas įprastiniu.

Jodo svarba organizmui

Jodas nėra toks garbus kaip vitaminas C ar magnis, tačiau jo trūkumas pasaulyje paliečia apie trečdalį gyventojų ir yra vienas iš PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) pripažintų svarbiausių mitybos visuomenės sveikatos iššūkių. Organizmas jodo pats nesintetina - gaunamas tik su maistu ar papildais. Jodas yra mineralas, vienas iš 15 žmogaus organizmui būtinų mikroelementų. Jo poreikis gali atrodyti menkas - suaugusiam žmogui reikia vos 150 mikrogramų per parą, tai yra apie 0,00015 gramo.

Jodas dažniausiai siejamas su skydliauke ir jos sveika funkcija, tačiau jo poveikis yra kur kas platesnis. Skydliaukės hormonai, kurių gamybai jodas yra tiesioginis statybinis blokas, dalyvauja reguliuojant širdies ritmą, kraujospūdį, kūno temperatūrą ir energijos gamybą. Jodas taip pat svarbus normaliai pažinimo funkcijai - gebėjimui mokytis, koncentruotis ir mąstyti. Tyrimai rodo, kad jodo deficito regionuose gyvenančių žmonių intelekto koeficientas yra 15-20 procentų žemesnis nei vietovėse, kur jodo pakanka.

Jodo poreikis skiriasi priklausomai nuo amžiaus ir fiziologinės būklės. Nėščiosioms jodo poreikis ypač išauga, nes iš motinos organizmo vaisius pasisavina didelę dalį jodo, reikalingo naujagimio skydliaukės formavimuisi ir smegenų vystymuisi.

Lietuva oficialiai priskiriama endeminiam jodo deficito regionui. Priežastis yra geografinė: mūsų dirvožemyje ir gėlame vandenyje jodo iš esmės yra labai mažai, todėl ir augaliniame, ir gyvuliniame maiste jo kiekiai nėra pakankami. Jodo gamtoje pasiskirstymas yra itin netolygus - įvairių vietovių dirvožemyje jo kiekis gali skirtis net 400-1000 kartų, o geriamajame vandenyje - iki 7000 kartų.

Svarbu nepasiduoti populiariam mitui, kad gyvenant netoli jūros ar praleidžiant vasaras pajūryje galima papildyti jodo atsargas. Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, su oru įkvėpti galime ne daugiau kaip 2 procentus viso organizmui reikalingo jodo.

Jodo trūkumas neretai vystosi tyliai ir ilgai. Pirmieji ženklai būna nespecifiniai: nuovargis, sumažėjęs darbingumas, sunkumas susikoncentruoti, nervingumas ir emocinis jautrumas. Didėjant deficitui sutrinka skydliaukės hormonų sekrecija, ir ima veikti kompensavimo mechanizmas: skydliaukė pradeda didėti, siekdama pagaminti daugiau hormonų net ir trūkstant žaliavos. Taip susiformuoja gūžys - patinusi skydliaukė kakle (struma), kuri yra ryškiausias ilgalaikio jodo trūkumo požymis. Kitos jodo trūkumo pasekmės apima medžiagų apykaitos sulėtėjimą ir nesuprantamą svorio augimą, cholesterolio kiekio didėjimą kraujyje, miego sutrikimus, plaukų trapumą ir odos šiurkštumą.

Ypač pavojingas jodo trūkumas nėštumo metu. Ryškus deficitas gali lemti persileidimą, o vaikui - įgimtus smegenų pažeidimus, sulėtėjusį fizinį ir psichinį vystymąsi.

Jodas yra gyvybiškai svarbus mikroelementas. Jis reikalingas tinkamai skydliaukės veiklai ir hormonų sintezei, kurie yra ypač svarbūs vaisiaus centrinės nervų sistemos, pažinimo ir elgesio funkcijų vystymuisi. Reikiamas jodo kiekio suvartojimas yra svarbus tiek prieš pastojimą, tiek nėštumo bei žindymo laikotarpiu. Jodo poreikis daugumai moterų yra didesnis nei gaunamas su maistu, tačiau ne tik jodo trūkumas, bet ir didelės dozės yra žalingos.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pabrėžia, kad jodo stoka yra pagrindinė išvengiama smegenų pažeidimo priežastis pasaulyje. Regionuose, kur jodo suvartojama nepakankamai, gyventojų vidutinis intelekto koeficientas (IQ) yra mažesnis, palyginti su tomis populiacijomis, kurios suvartoja pakankamą jodo kiekį. Jodas organizme nėra kaupiamas, todėl jį būtina suvartoti reguliariai su maistu ar papildais.

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu 2015 m. patvirtintose fiziologinėse normose nėščioms ir žindančioms moterims rekomenduojama suvartoti 200 µg/d jodo.

Jodo šaltiniai ir vartojimas

Net 94 procentus reikiamo jodo kiekio galima gauti su maistu. Turtingiausi šaltiniai yra jūros produktai: žuvys (ypač menkė, tunas, ešerys), krevetės, kalmarai ir jūros dumbliai. Pienas ir pieno produktai Lietuvoje yra vienas svarbesnių jodo šaltinių kasdienėje mityboje, nes jūros žuvies gyvenime dažnas nevalgo.

Joduota druska išlieka prieinamiausiu ir pigiausiu jodo šaltiniu, tačiau ji veiksminga tik tinkama naudojant. Jodas yra lakus - išgaruoja laikant druską atvirame inde, šviesioje vietoje ar ilgai saugant. Kita svarbi taisyklė: joduotą druską geriausia berti tik gaminimo pabaigoje, nes aukšta temperatūra skaldo jodo junginius ir jodo nauda prarandama. Renkantis joduotą druską, verta patikrinti, kad joje būtų kalio jodatas (KIO₃) - tai stabilesnė forma nei kalio jodidas. Tačiau druska nėra universalus sprendimas, nes jos rekomenduojama vartoti ne daugiau kaip 5 gramus per parą dėl padidėjusios hipertenzijos rizikos.

Vienas efektyviausių būdų užtikrinti pakankamą jodo kiekį organizme - tai vietoje įprastos valgomosios druskos vartoti kokybišką joduotąją valgomąją druską. Nustatyta, kad kokybiškos joduotosios druskos vartojimas vietoje nejoduotosios kasdien papildo maisto racioną 100-150 μg jodo ir 50-65 proc. Be išvardytų dalykų, gyventojai turėtų žinoti, kad namuose druską derėtų laikyti sandariuose, neperšviečiamuose induose, nes jodas - lakus elementas. Taip pat naudinga pasižymėti datą, kada druskos pakuotė buvo atidaryta, nes per 3-6 mėn. nuo pakuotės atidarymo jodo druskoje beveik nelieka.

Papildomas jodo vartojimas labiausiai rekomenduojamas nėščiosioms ir žindančioms moterims, kurių poreikis siekia 200 µg per parą ir kurių kasdienė mityba retu atveju jį padengia. Prieš pradedant vartoti jodo papildus svarbu pasitarti su gydytoju, ypač turintiems skydliaukės ligų ar vartojant vaistus. Savarankiškas didelių dozių vartojimas yra rizikingas - skydliaukė jautriai reaguoja į staigius jodo kiekio pokyčius, ir tiek trūkumas, tiek perteklius sukelia disfunkciją.

Jodo perteklius ir jo pavojus

Taip, jodo perteklius yra realus ir gali būti pavojingas. Paradoksalu, tačiau per didelis jodo kiekis gali sukelti tuos pačius simptomus kaip ir jo trūkumas, įskaitant strumą ir skydliaukės veiklos sutrikimus. Viršutinė saugi jodo riba suaugusiam žmogui - 600 µg. Jos viršijimo rizika iš maisto yra maža, tačiau nesaikingai vartojant maisto papildus ar vaistus su jodu ji tampa reali. Rinkoje esančiuose maisto papilduose jodo kiekis kartais viršija rekomenduojamą paros normą, todėl papildus visada geriau rinktis tik pasitarus su gydytoju ar farmacininku.

„Bet koks vaistų ar maisto papildų perdozavimas gali turėti neigiamą įtaką mūsų sveikatai, todėl užsiimdami savigyda, galime sau daugiau pakenkti. Ar reikalinga jodo profilaktika, gali nuspręsti tik medikai, o bereikalingas jodo vartojimas veikia ypač toksiškai, žaloja skydliaukę. Pastarosiomis dienomis jaučiamas didelis susidomėjimas jodo preparatais, todėl tokia situacija sveikatos specialistams pradeda kelti nerimą. Pradėti vartoti jodą reiktų tik tuomet jei aplinkoje būtų aptikta padidėjusi radiacija, tačiau šiuo metu to daryti tikrai nereikia“, - sako „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė Jūratė Rubikienė.

Aplinkoje padidėjus radiacijai, radioaktyvūs elementai, pirmiausiai radioaktyvus jodas, kaupiasi skydliaukėje. Kad radioaktyviems elementams skydliaukėje neliktų vietos, rekomenduojama skydliaukę užpildyti neradioaktyviu jodu. Tuomet skydliaukė blokuojama ir „užpildoma“, todėl radioaktyvūs elementai į ją nepatenka.

Jos teigimu, rekomenduojama jodo paros norma suaugusiam žmogui yra 150-200 mikrogramų, o jodo perteklius gali sukelti rimtas sveikatos problemas. Jodo perdozavimas gali pasireikšti pakitusiu kūno svoriu, pakilusia kūno temperatūra, deginimu burnoje, viduriavimu, sustreikavusiu pulsu. Ilgas jodo vartojimas suaktyvina skydliaukės veiklą, kuri gali paveikti širdies veiklą. „Kai kada jodo pertekliaus žmogus gali net nepajausti, nes jis pašalinamas kartu su šlapimu, o kartais gali susilpnėti arba suaktyvėti skydliaukės veikla. Neretai jodo perteklius nustatomas žmonėms, besigydantiems širdies ar skydliaukės ligas, todėl vartojant bent keletą skirtingų vaistinių preparatų, kiekvienoje šalies „Gintarinėje vaistinėje“ nemokamai galima pasitikrinti jų tarpusavio suderinamumą“, - įspėja vaistininkė.

Taip - per didelis jodo kiekis (daugiau nei 500-1100 µg/d) gali slopinti vaisiaus skydliaukės funkciją.

Mitybos rekomendacijos nėštumo metu

Nėštumas - tai laikotarpis, kai net ir maži mitybos niuansai turi ilgalaikę reikšmę vaiko sveikatai. Nėščioms ir žindančioms moterims rekomenduojama valgyti įvairius maistingus maisto produktus. Nė vienas maisto produktas neturi visų reikiamų maistinių medžiagų ir pakankamo jų kiekio, todėl didesnė tikimybė, kad gausite visų reikalingų medžiagų pakankamais kiekiais bus tada, jeigu valgysite įvairų maistą. Reikėtų laikytis sveikos mitybos rekomendacijų, valgyti reguliariai 4‒6 kartus per parą, saikingai, neskubant ir gerai sukramtant maistą.

Moters mityba tiek nėštumo, tiek žindymo metu reikalauja ypatingo dėmesio. Šiais moters gyvenimo tarpsniais ypač padidėja maistinių medžiagų poreikis, todėl svarbu skirti pakankamai dėmesio subalansuotai bei sveikatai palankiai mitybai. Sveikatai palanki moters mityba teigiamai veikia pastojimą bei nėštumo laikotarpį, turi įtakos žindymui.

Energijos poreikis žindymo metu išauga dėl papildomos energijos poreikio motinos pieno gamybai. Vidutinis papildomas energijos poreikis žindant yra 476‒500 kcal (2000‒2200 kJ) per parą. Pirmuosius šešis žindymo mėnesius pieno gamyba vyksta intensyviausiai, vėliau gaminamo pieno kiekis mažėja, tačiau papildomos energijos poreikis išlieka tas pats, nes motinos kūno riebalų atsargos įprastai jau yra sumažėjusios ir negali būti naudojamos kaip energijos šaltinis.

Nėštumo ir žindymo metu svarbu suvartoti reikiamą kiekį baltymų, kurie yra pagrindinė medžiaga vystytis motinos ir vaisiaus audiniams, reikalingi motinos pieno gamybai. trečdalį reikalingas baltymų kiekis yra 0,8‒1,0 g/kg per parą, tai sudaro apie 60 g per parą.

Angliavandeniai - tai energijos šaltinis tiek motinai, tiek vaisiui. Nėščiajai ar žindančiajai reikalingas angliavandenių kiekis yra apie 50 proc. suvartojamos paros energijos. Suvartojamas cukrų (greitai įsisavinamų angliavandenių) kiekis turi būti apribotas ir neviršyti 10 proc. suvartojamos paros energijos, pavyzdžiui, jei paros energijos poreikis 2000 kcal, su cukrais reikėtų gauti ne daugiau 200 kcal t. y. 50 g cukrų.

Riebalai, taip pat ir cholesterolis, nėštumo metu reikalingi daugeliui medžiagų apykaitos procesų, turi įtakos vaisiaus gimimo svoriui, nervų sistemos vystymuisi. Besilaukianti ar žindanti moteris neturėtų mažinti suvartojamų riebalų kiekio, t. y. riebalai turėtų sudaryti 30 proc. suvartojamos paros energijos, tačiau labai svarbu, kokie riebalai vartojami. Omega-3 riebalų rūgštys yra būtinos vaisiaus, ypač smegenų ir regos, vystymuisi. Taip pat manoma, kad šios riebalų rūgštys gali apsaugoti nuo širdies ir kraujagyslių ligų vaikystėje. Rekomenduojamas suvartoti omega-3 riebalų rūgščių kiekis nėštumo ir žindymo metu yra 200‒300 mg/parą, t. y. 200 g žuvies per savaitę (turėtų būti vartojama riebios žuvies (atlantinės skumbrės, silkės, upėtakio, sardinės, lašišos ar kt.). Patariama, kad žuvis būtų virta arba kepta orkaitėje. Nerekomenduojama sūdyta, marinuota, vytinta ar rūkyta žuvis.

Jei moteris nevalgo žuvies, ji turėtų rinktis augalinės kilmės produktus, tokius kaip rapsų aliejus, linų sėmenys (prieš vartojant susmulkinti), ispaninio šalavijo sėklos (ne daugiau 15 g/parą), graikiniai riešutai ir jų aliejus, pluoštinių kanapių sėklų aliejus, kuriuose esanti alfa-linoleno rūgštis žmogaus organizme paverčiama į omega-3 riebalų rūgštis. Moteris taip pat turėtų suvartoti daugiau kiaušinių bei pieno produktų. Žuvų taukų papildai turėtų būti vartojami neviršijant rekomenduojamų paros normų arba kaip rekomendavo gydytojas. Turėtų būti ribojamas maisto produktų, turinčių transriebalų (riebalų rūgščių transizomerų), vartojimas. Jei maisto produkto etiketėje nurodomame sudedamųjų dalių sąraše įrašyta „iš dalies hidrinti riebalai“, tokiame maisto produkte yra transriebalų.

Į kasdienį nėščiosios ar žindančiosios maitinimosi racioną turėtų būti įtrauktos skaidulinės medžiagos. Jų reikėtų suvartoti 25‒35 g per parą, kartu vartojant pakankamai skysčių. Jeigu prieš nėštumą buvo vartojama mažai skaidulinių medžiagų turinčio maisto, jo kiekį reikėtų didinti laipsniškai. Skaidulinės medžiagos apsaugo organizmą nuo vidurių užkietėjimo.

Rekomenduojamas skysčių kiekis per parą yra 2-2,5 l, iš kurių pagrindas - geriamasis negazuotas vanduo. Rekomenduojamas vandens kiekis (iš maisto ir gėrimų) yra 1 ml/kcal per parą, bet ne mažiau kaip 1,5 l per parą. Fizinio darbo metu, esant šiltesniam orui, prakaituojant, karščiuojant organizme dar padidėja skysčių poreikis. Suvartojamas pakankamas vandens kiekis ne tik užtikrina gyvybines funkcijas, bet ir sumažina šlapimo takų infekcijų ir vidurių užkietėjimo riziką.

Geležis nėščiosios ir žindančiosios organizme reikalinga raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) gamybai bei deguoniui pernešti iš plaučių į audinius. Per mažas geležies kiekis moters organizme sukelia dar didesnės anemijos riziką nėštumo metu, o tai gali nulemti deguonies trūkumą normaliam vaisiaus organizmo augimui ir vystymuisi. Todėl nėštumo metu ypač svarbu pasirūpinti, kad geležies kiekis, gaunamas su maistu, būtų pakankamas. Geriausiai geležis pasisavinama iš gyvūninės kilmės maisto produktų (heminė geležis) ‒ liesos raudonos mėsos (jautienos, kiaulienos), paukštienos bei žuvies. Geležies (neheminės) yra ir augalinės kilmės maisto produktuose ‒ viso grūdo maisto produktuose, daržovėse, ankštinėse daržovėse, tačiau jos pasisavinimas kur kas mažesnis.

Vitaminas C žymiai padidina geležies pasisavinimą iš augalinės kilmės maisto produktų, todėl pagrindinių valgymų metu reikėtų vartoti vitamino C turinčių maisto produktų. Arbatžolių arbatoje, kavoje ir kakavoje esantys taninai blokuoja geležies įsisavinimą, kai vartojami su maistu ar iš karto po jo. Todėl svarbu arbatžolių arbatos, kavos ir kakavos negerti bent pusvalandį prieš valgį ir po jo. Pieno produktuose esantis kalcis bei kiaušinio trynyje esantis baltymas pritraukia geležies jonus ir sumažina jos pasisavinimą.

Kūdikiai pirmiems šešiems gyvenimo mėnesiams geležies atsargas sukaupia dar motinos įsčiose. Tačiau jei mamai nėštumo metu trūksta geležies, didelė tikimybė, kad kūdikiui jos taip pat trūks.

Kalcis yra svarbus tiek moters, tiek jos kūdikio organizmui, kaulinio audinio, dantų, formavimuiisi ir palaikymui.

Magnis reikalingas normaliam nervų sistemos, raumenų ir kaulų funkcionavimui, turi antistresinį poveikį, pagerina kalcio apykaitą ir įsisavinimą.

Folio rūgštis reikalinga eritrocitų gamybai motinos kraujyje, DNR sintezei, placentos augimui ir vaisiaus nugaros smegenų vystymuisi, ypač pirmąjį nėštumo trečdalį. Gauti reikiamą folio rūgšties kiekį su maistu yra sudėtinga, todėl moterys, planuojančios nėštumą, bent 4 savaitės prieš pastojimą turėtų pradėti vartoti folio rūgšties papildus ir tęsti jų vartojimą bent iki 12 nėštumo savaitės pabaigos. Pakankamas folio rūgšties kiekis sumažina nervinio vamzdelio defektų riziką, todėl reprodukcinio amžiaus moterys turėtų suvartoti rekomenduojamą folio rūgšties paros normą 300 μg. Jei moteris jau yra pagimdžiusi naujagimį, kuriam nustatyti sklaidos trūkumai, bent vienas iš būsimų tėvų gimė su nervinio vamzdelio defektu, moteris serga cukriniu diabetu, epilepsija, yra nutukusi, rekomenduojamas folio rūgšties kiekis per parą padidėja iki 1-5 mg. Profilaktinę folio rūgšties dozę rekomenduojama vartoti viso nėštumo ir žindymo laikotarpiu.

Vitaminas D yra riebaluose tirpus vitaminas, svarbus kalcio apykaitai organizme, skeleto ir dantų vystymuisi. Šis vitaminas taip pat didina insulino išsiskyrimą, T ir B limfocitų (ląstelių, atsakingų už imunitetą) aktyvumą bei kūdikių rachito profilaktikai. Daugiausiai vitamino D susidaro odoje, kai ši veikiama saulės spindulių. Moterims, kurios praleidžia mažai laiko lauke, nevalgo žuvies, jų KMI>30 kg/m2 arba yra tamsesnio gymio, dažniau pasitaiko vitamino D deficitas. Profilaktiškai rekomenduojama vartoti bent 600 TV (15 μg), nutukusioms 1200 TV (30 μg) per parą vitamino D, tačiau dažnai poreikis yra didesnis.

Vitaminas A reikalingas odos, gleivinės (įskaitant virškinimo ir kvėpavimo takų sistemas), skeleto sistemos ir dantų vystymuisi bei regėjimo ir imuninei funkcijai palaikyti. Vitaminas A nėštumo metu teigiamai koreliuoja su gimimo svoriu bei nėštumo trukme. Per mažas vitamino A kiekis organizme susijęs su mažesniu naujagimio gimimo svoriu bei gali lemti motinos anemiją. Tačiau dideli vitamino A kiekiai neigiamai veikia vaisiaus raidą ir gali nulemti vaisiaus apsigimimus, todėl reikėtų vengti maisto papildų, kuriuose šio vitamino yra daugiau nei 700 µg. Taip pat patariama riboti kepenų produktų ir paštetų vartojimą, ypač pirmąjį nėštumo trečdalį, nes juose gausu vitamino A.

Alkoholis pereina per placentos barjerą. Alkoholio koncentracija besivystančio vaisiaus kraujotakoje gali būti netgi didesnė nei motinos kraujyje, nes vaisiaus kepenys jį skaido daug lėčiau. Taip pat alkoholio randama ir vaisiaus vandenyse, kuriuos vaisius geria, taigi su kiekvienu grukšniu alkoholio jis gauna papildomai. Alkoholio vartojimas nėštumo metu sukelia daugelį vaisiaus ir naujagimio sutrikimų, iš kurių sunkiausio pobūdžio ‒ vaisiaus alkoholinis sindromas. Dėl jo pažeidžiama centrinė nervų sistema, atsiranda veido deformacijos, atsilieka vaisiaus augimas. Taip pat galimi klausos ir regėjimo, širdies ir kraujagyslių, šlapimo ir lyties organų vystymosi defektai. Alkoholio sukelia fizinių ir psichinių sutrikimų vaisiui dar esant gimdoje ir atsiliepia tiek vaikystėje, tiek vėlesniame amžiuje. Vaikai, kurių motinos nėštumo metu vartojo alkoholį, turi didesnę augimo sutrikimo riziką, jiems dažniau pasitaiko nervų sistemos sutrikimų, dėl kurių gali kilti rimtų mokymosi ir elgesio problemų. Vaisiaus alkoholinis sindromas yra pagrindinė protinio atsilikimo priežastis, kurios galima išvengti. Saugiausia žindant kūdikį alkoholio nevartoti. Tyrimų rezultatai rodo, kad vartojant alkoholį žindymo laikotarpiu laktacijos efektyvumas nuolat mažėja.

Kofeinas yra centrinės nervų sistemos stimuliatorius, kurio yra tam tikruose gėrimuose, tokiuose kaip kava, arbata, gaivieji, energiniai gėrimai, bei šokolade. Kofeinas sutrikdo miegą, slopina geležies pasisavinimą, skatina šlapinimąsi, skysčių netekimą, su šlapimu pasišalina kalcis. Kofeinas patenka į motinos pieną, todėl vartojant kofeino turinčius produktus, kofeino gauna ir žindomas kūdikis. Kofeinas kūdikio organizme yra lėtai metabolizuojamas ir išsiskiriamas. Nėščiosioms bei žindyvėms rekomenduojama neviršyti 200-300 mg kofeino per parą arba rinktis kavą be kofeino. Du įprasto dydžio puodeliai kavos arba keturi mažesni puodeliai arbatos turi daugiau nei 200 mg kofeino. Tiek nėštumo, tiek žindymo metu kofeino turinčių gėrimų reikėtų vengti, tačiau išgerti 1‒2 puodelius per parą turėtų būti saugu. Energinių gėrimų sudėtyje be kofeino yra ir kitų nervų sistemą stimuliuojančių medžiagų (gliukurono laktono, inozitolio, guaranino, ginsenozidų, ginkmedžių ekstrakto, taurino ar kt.).

Didelėse vandenyno žuvyse, tokiuose kaip rykliai, tunas, kardžuvės ar skumbrės, kaupiasi sunkusis metalas gyvsidabris. Taip pat gyvsidabris kaupiasi ir kitose didelėse plėšriose gėlavandenėse žuvyse, tokiose kaip ešeriai, lydekos ar menkės. Per didelis kiekis gyvsidabrio gali pažeisti besivystančią vaisiaus nervų sistemą, su motinos pienu patekti į kūdikio organizmą, todėl tokios plėšriosios žuvys kaip ryklys, kardžuvė, skumbrė bei ešerys yra nerekomenduojamos nėštumo ir žindymo metu. Atsižvelgiant į užterštumą gyvsidabriu bei kitais teršalais, patartina atsargiai vartoti ir tokias populiarias žuvis kaip silkė, lašiša, tunas, vaivorykštinis upėtakis, karpis, ančiuviai ir sardinės. Rekomenduojamas žuvies kiekis nėštumo ir žindymo metu yra 200 g per savaitę. Patartina, kad riebios žuvies (silkė, upėtakis, lašiša, sardinės) būtų valgoma ne daugiau nei 150 g per savaitę.

Svarbu paminėti, kad nėštumo metu ypatingas dėmesys turi būti skiriamas maisto terminiam apdorojimui. Rinkitės mažiau perdirbtų, rūkytų, sūdytų bei konservuotų mėsos produktų, šie mėsos produktai (dešros, dešrelės, konservai) dažniausiai turi daug sočiųjų riebalų rūgščių ir druskos, todėl juos vartoti siūloma keletą kartų per mėnesį mažais kiekiais.

Nėštumo metu rekomenduojama nevartoti termiškai neapdorotų jūrų gėrybių, nes jose gali būti pavojingų bakterijų ir virusų. Nėštumo metu rekomenduojama nevartoti nepasterizuoto pieno produktų, juose gali būti listeriozės sukėlėjų. Nepasterizuoto pieno produktai - brandinti ar nepasterizuoto (žalio) pieno sūriai (bri, kamamberas, pelėsiniai sūriai, rikotos sūris, minkštieji ožkos pieno sūriai).

Rinkitės maisto produktus ir paruoštą vartoti maistą, kuriame yra mažai druskos, nes apie 70-80 proc. Nėščiosioms rekomenduojami tik kietai išvirti kiaušiniai (trynys ir baltymas turi būti kieti).

Kartais pasitaiko, kad kai kurie kūdikiai netoleruoja tam tikrų motinos vartojamų maisto produktų. Kūdikiai nebūna alergiški motinos pienui, nors gali būti jautrūs maisto produktams, kuriuos vartoja motina.

tags: #jodas #ir #pienas #skatina #persileidima

• Kaip išsirinkti tinkamą pagalvę nėštumo metu
• Šilti šalikai vaikams
• Daugiau informacijos apie vaikiškus staliukus
• Metodai vaiko lyties nustatymui
• vaiko sveikatos priežiūros naujienas