Praėjusią vasarą lankydamasi Čikagoje, Pasaulio lietuvių bendruomenės namuose, susitikau su poete Liūne Sutema. Birutė Jonuškaitė paklausė, ar prisimena savo atvykimą į JAV, į ką Liūnė Sutema atsakė: „Atplaukėm su tėvais į Niujorką. Pagrindinis įspūdis: daugybė šviesų. Jaučiausi nejaukiai. Ir žmonės pasirodė kitokie: gal ne tiek išvaizda, kiek judesiais, elgesiu… Man buvo dvidešimt metų. Visai nemokėjau anglų kalbos.“
Gyvenimas JAV prasidėjo nuo nuolatinių kelionių tarp Niujorko ir Meino valstijos, kur persikėlė tėvai. Meinas poetei priminė Lietuvą, tačiau vėliau ji su vyru persikėlė į Čikagą. „Ten, kad nepultum į dvasinį nusiminimą, reikėjo labai kovot“, - prisimena ji. Pradėjusi dirbti fabrike, vėliau, kai vyras nupirko žemės ir pradėjo statyti namus, ji liko viena dirbti. Tuo metu, gimus sūnui, ji ėmė daugiau domėtis amerikiečių literatūra, ypač Williamu Faulkneriu, per kurį tarsi priartėjo prie tos šalies žmonių.
Nuo pat atvykimo į JAV dienos Liūnė Sutema nė karto nebuvo grįžusi į Lietuvą. Ji atvirauja, kad jai yra labai keista matyti dabar atvažiuojančius lietuvaičius. „Mes turėjom išvažiuot, kitaip būtume į Sibirą ištremti, o kodėl jie važiuoja? Ypač po nepriklausomybės atkūrimo. Jie sako: Lietuvoje gyvent labai sunku, norim užsidirbt Amerikoje. Negaliu to nei pateisinti, nei smerkti. Suprantu: jeigu nėra kaip pragyventi, jeigu labai reikia pinigų - važiuoja čia. Tačiau vis tiek man keista: aš niekad nebūčiau važiavus vien dėl pinigų. Net ir dabar, jeigu dar būčiau Lietuvoje gyva išlikus, nevažiuočiau iš jos. Aš suprantu: kai pamatė žmonės, koks čia gyvenimas, arba bent žurnaluose, ypač moterys, kai išvydo, kokie čia drabužiai, kokie patogumai - baisiai jų norisi… Bet kadangi manęs tokie dalykai nedomina, tai dėl jų niekada nevažiuočiau.“
Poetė jaučiasi kitaip bendraudama su naujai atvykusiais lietuvaičiais. „Keista, bet kažkodėl aš naujai atvažiavusius lietuvaičius iš karto atpažįstu. Na, nesakau, kad tik tuos, kurie atvyko prieš metus kitus. Kalbu apie maždaug dešimties metų laikotarpį. Galvojau: kodėl? Gal iš elgesio… Gal per daug nuoširdūs? Norint žmogui atsivert, jį reikia pažinti, o ne iš karto mažybiniu vardu vadinti. Nesu pratusi prie tokių dalykų. Porą kartų matė žmogų ir jau elgiasi lyg su senu pažįstamu. Man reikia porą metų ar net daugiau bendrauti su žmogum, kad galėčiau jį vadinti „tu“, o čia: „…tu man atnešk…“, „…o aš atsimenu, tu ten buvai…“
Liūnė Sutema svarsto, kad skaudžiausias atsakymas būtų, jog jie važiuoja vien dėl materialinių dalykų. „Po visos partizanų istorijos šitie žmonės neturi jokio patriotizmo.“ Ji pasakoja apie skaitytą straipsnį laikraštyje „Amerikos lietuvis“ apie žmogų, kuris atvyko į JAV turėdamas gerą profesiją, bet vis tiek pasiliko čia, nors Lietuvoje tokie specialistai labai reikalingi. „Ir galvoju: na ko tu, žmogeli, negrįžti į savo žemę, į savo kraštą ir nedirbi to paties? Aišku, ten jo uždarbis bus mažesnis. Man atrodo, kad dabartiniai atvykėliai neturi jokių patriotinių jausmų.“
Paklausta apie namų pojūtį, Liūnė Sutema atsako: „Ne, niekados. Aš galvoju, kad iš viso niekada neturėjau namų.“ Ji prisimena nuolatinį blaškymąsi vaikystėje dėl tėvo darbo. Tačiau apibendrinant ji žino, kad Lietuva - jos namai, nors specifinės vietos, kur galėtų juos vadinti namais, ji neturi. „O čia namų neturiu. Žinoma, yra vyro pastatytas namas, yra tėvų namas, kuriame dabar gyvenu.“ Ji priduria, kad jos sūnus Marius jautėsi dar blogiau, nes negalėjo apsiprasti su Amerika, visą laiką gyveno Lietuva, tokia, kokią ją paliko.
Poetė juokiasi iš tų, kurie giriasi Amerikoje suklestėję, nors pripažįsta, kad laisvė čia yra didelė vertybė. „O valdžia… Kad ir kur ir kokia ji būtų, į ją visuomet sulenda sukčiai.“ Ji pasakoja, kad jai visai neįdomu, kas išrenkamas į valdžią, nes „man jie visi yra JIE. Tas pats ir Lietuvoje.“
Siekdama sekti Lietuvos kultūrinį gyvenimą, Liūnė Sutema skaito vienintelį leidinį - „Kultūros barus“, nes kitų prenumerata jai per brangi. Ji taip pat pasikeičia su drauge „Šiaurės Atėnus“ ir kartais paskaityto „Lietuvos ryto“ laikraščio vaizdą apibūdina kaip baisų: „atrodo, kad ten visi kariasi, pjaunasi, vagia.“
Kalbant apie literatūrą, jai artimesni viduriniosios kartos rašytojai, tokie kaip Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius. Su jaunaisiais jai sunku, nes „jiems nėra poezija, kai eilėraštis yra tarsi mėšlavežis“. Tačiau ji pripažįsta, kad kai kurie jauni autoriai jai įdomūs, nors ir „svetimi“. Ji mini Nijolę Miliauskaitę ir Juditą Vaičiūnaitę kaip estetiškai priimtinas.
Liūnė Sutema dalijasi savo kasdienybe: prižiūri draugės gėles ir lesina paukščius, šeria meškėnus ir katinus. Ji labai myli gėles, turi įvairių augalų, tarp jų ir orchidėją, kuri keturis kartus pražydo ant to paties seno stiebo.
Nors jau senatvė, ji vis dar ieško savęs. „Literatūra, rašymas - tai atsikratymas to, kas yra viduje. Pasąmonėje. Kas neduoda ramybės.“ Ji rašo ranka, nes kompiuteriu nesinaudos ir nesinaudos, sakydama: „Aš gyvenu dvidešimto amžiaus viduryje.“ Tačiau vairuoja automobilį, nes „amerikiečiai iš viso be automobilio niekur nepajuda.“
Kalbėdama apie savo vaikus, ji mini, kad jos sūnus buvo neįgalus. Ji svarsto, kad Dievas nėra kaltas dėl vaikų likimo, nes „žmogui duota laisva valia“. Ji jaučia atsakomybę dėl dukters ligos, nes „reikėjo nueit, turėjau laiku susivokt, kas vyksta.“
Liūnė Sutema teigia, kad vienatvė jai netrukdo, nors ji visada turėjo siaurą bičiulių ratą. „Žmonės mane vargina. Ypač kai jų daug. Aš ne bohemos žmogus.“ Ji renkasi ankstyvą rytmetį eiti į bažnyčią, kai joje mažiau žmonių.
Paklausta apie laimę, ji atsako: „Laimė man, kai yra gera. Kai studijavau Vokietijoje, man buvo gera. Taip pat ir šeimoje. Kai yra ramybė, iš kurios paskui pradedi jausti visa kita, kas aplinkui darosi.“
E. Selelionis eilėraštis „Lėk telegramom, laidais, šaukis paštais, laiškais…“ atspindi ilgesį ir troškimą būti arti, net jei tai neįmanoma. Henrikas Radauskas eilėraštyje „Vakaras“ aprašo ramybę ir susitaikymą su gamtos ciklais. Antanas Drilinga „Rudeniniame“ peizaže perteikia vienumą ir laiko tėkmę. Juozas Erlickas eilėraščiuose „Ten“, „Eina Vasara“, „Širdis“, „Akių debesėliai“, „Pirmosios meilės daina“ ir „Atsisveikinimas“ nagrinėja atminties, laiko tėkmės, gamtos ir žmogaus santykį, taip pat meilės ir ilgesio temas, kartais su ironija ir netikėtomis įžvalgomis.
V. Kukulas „Vėjo sparnai“ ir Henrikas Radauskas „Gėlė ir vėjas“ metaforiškai aprašo gamtos jėgas ir jų poveikį. J. Marcinkevičius eilėraštyje „Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu“ perteikia vakaro ramybę ir vidinį pilnatvės jausmą. Vytė Nemunėlis „Vakarinėje“ eilėraščio kalba su Dievu ir prašo apsaugos. Algimantas Baltakis „Lietučiui dulkiant“ išreiškia meilę ir dėkingumą artimam žmogui. J. Erlickas „Eina Vasara“ eilėraštyje metaforiškai apibūdina vasaros pabaigą ir rudens atėjimą. J. Erlickas „Širdis“ eilėraštyje palygina širdies plakimą su darbininkų darbu ir pabrėžia jos svarbą gyvybei.
B. Kondrato eilėraštis „Vienatvės tylus liūdesys“ aprašo vienišumo jausmą ir jo nepastebimus ženklus. Wislawa Szymborska eilėraštis „Vietnamas“ kelia klausimus apie tapatybę ir priklausomybę karo metu. V. Mačernis „Rudens žodžiai“ apibūdina rudens nuotaikas ir gamtos kaitą. M. Martinaitis eilėraštyje „Paskyrimas“ išreiškia meilę ir ilgesį. Bernardas Brazdžionis „Valandos“ eilėraštyje aprašo skirtingas laiko akimirkas ir jų emocinį poveikį. Bobas Bensonas eilėraštyje „Juokas tarp sienų“ apmąsto namus, šeimą ir prisiminimų svarbą, o V. Mačernis „Rudens žodžiai“ aprašo rudens nuotaikas ir gamtos kaitą.
Juozas Erlickas eilėraštyje „Pirmosios meilės daina“ kelia hipotezę apie gimimo ir Tėvynės prasmę, o B. Kondratas „Vienatvės tylus liūdesys“ aprašo vienišumo jausmą.
Liūnės Sutemos mintys apie emigraciją, namų ilgesį ir tapatybės paieškas atsispindi jos pokalbiuose ir poezijoje. Ji atvirauja apie sunkumus, su kuriais susidūrė atvykusi į JAV, apie savo santykį su Lietuva ir naujai atvykusiais tautiečiais, taip pat apie savo vidinį pasaulį, literatūrą ir kasdienybę. Jos žodžiai ir eilėraščiai atskleidžia gilų tautinės tapatybės, namų ir asmeninės prasmės ieškojimą.
