Judaizmas (lot. iudaismus < iudaicus - 'žydų') - judėjų kultūra ir religija. Tai viena seniausių, bet vis dar praktikuojama monoteistinė religija. Judaizmas kitaip vadinamas Toros religija, nes Tora yra visų mokymų mokymas ir praktikos pagrindas. Tačiau Tora (rašytinė Tora, Tora šebiktav), interpretuojama rabiniškoje tradicijoje (sakytinė Tora, Tora šeb’al-pe). Tarp Toros priėmimo (tarp V-IV a. pr. m. e. ir II a. pr. m. e.) ir rabiniškojo judaizmo formavimosi pradžios (I m. e. a. pab.) „Izraelio žemėje“ egzistavo daug „judaizmų“, t. y. Judaizmas suvaidino reikšmingą vaidmenį formuojantis Vakarų filosofijai, kadangi iš jo vystėsi krikščionybė, judaizmas buvo ankstyvosios krikščionybės pamatas. Rabiniškojo judaizmo ir krikščionybės veikiamas atsirado ir islamas. Judaizmas pradėjo formuotis senovės Judėjoje (Persų imperijos Jehudo provincijoje VI a. pr. m. e.). Judaizmo išpažinėjai vadinami judėjais arba žydais. Ši religija yra paplitusi įvairiose pasaulio šalyse, kur tik gyvenama žydų. Skaičiuojama, kad tikinčiųjų skaičius - 14-15 mln. Terminas „judaizmas“ yra kilęs iš senovės graikų kalbos Ioudaismos (Ἰουδαϊσμός) (pats žodis veiksmažodinės kilmės - ioudaizein, „būti su judėjais, mėgdžioti judėjus“). Pradinis žodžio šaltinis - hebrajiškas יהודה, Yehudah, reiškiantis „Judėją“. Iš šio žodžio kilo ir hebrajiškas terminas šiai religijai apibūdinti: יַהֲדוּת, Yahadut. Terminas Ἰoudaïsmos pirmąkart pavartotas tuomete graikų kalba užrašytoje Antrojoje Makabiejų knygoje II a. pr. m. e. Tuo metu žodis siejosi su kultūrinės tapatybės ieškojimu ar turėjimu, priešinant su hellenismos, reiškusiu graikiškų tradicijų perėmimą, helenizaciją.
Kas yra žydas?
Žodynas pateikia įvairius žodžio „žydas“ apibūdinimus: „Judo genties narys“, „izraelitas“, „tautos, egzistavusios Palestinoje nuo VI amžiaus pr. Kr. Pagal rabinišką judaizmą, žydas yra tas, kuris turi mamą žydę, arba tas, kuris oficialiai atsivertė į judaizmą. Tam paremti dažnai cituojama Kunigų 24:10, nors Toroje nėra jokių konkrečių teiginių, paremiančių šią tradiciją. Kai kurie rabinai teigia, jog tai visai nesusiję su žmogaus tikėjimu. Tokie rabinai sako, kad žydas neturi laikytis žydų įstatymų ir papročių, kad būtų laikomas žydų. Kiti rabinai griežtai moko, kad žmogus negali vadintis žydu, jeigu jis nesilaiko Toros mokymų ir nepriima Maimonido „Trylikos tikėjimo principų“. Toks žmogus gali būti „biologinis“ žydas, tačiau neturės jokio ryšio su judaizmu. Toroje (pirmos penkios Biblijos knygos), Pradžios 14:13 moko, kad Arbomas, paprastai žinomas kaip pirmasis žydas, buvo apibūdinamas kaip „hebrajus“. Pavadinimas „žydas“ kyla iš „Judo“ vardo, vieno iš Jokūbo sūnų vardų ir vienos iš dvylikos Izraelio genčių vardų. Pasirodo pavadinimas „žydas“ iš pradžių buvo naudojamas apibūdinant tik Judo genties narius, bet, kai po Saliamono valdymo laikotarpio karalystė buvo padalinta (1 Karalių 12), šis terminas buvo pradėtas naudoti apibūdinant visus Judo karalystės gyventojus - Judo, Benjamino ir Levio gentis.
Kas yra žydas? (hebr. מיהו יהודי Mihu Jehudi ?) - tai religinis, socialinis ir politinis debatas nustatant žydo tapatybę. Šis posakis tapo labai populiarus po Izraelio įkūrimo 1948 metais. Pagal judaizmo religinius įstatymus (Halakha), žydas yra tas, kuris gimė žydų šeimoje arba kuriam motina yra žydė. Yra kitų save vadinančių žydais: gimusieji mišriose šeimose, kur tik tėvas žydas; turėję žydų senelių; priėmę judaizmo religiją.
Žydai (hebr. יְהוּדִים , tar. jehudím) - semitų tauta. Žydais taip pat vadinami ir judaizmo išpažinėjai. „Žydų tauta“ pačių žydų būna suprantama šiek tiek skirtingai, nei kitos tautos, nes yra susijusi ir su tikinčiųjų bendruomenės idėja ir „tauta“ labiau reiškia tai, kad žydai esą vieno protėvio palikuonys. Atsižvelgiant į skirtingą sąvokos „žydas“ interpretavimą įvairiais vertinimais žydai sudaro apie 15,8 mln. pasaulio gyventojų. Daugiausia žydų gyvena Izraelyje - 7,2 mln. ir JAV - apie 5,8 mln. Pagrindinės žydų etninės grupės: aškenaziai, sefardai ir mizrachiai.
Žydų istorija siekia II tūkstantmetį prieš Kristų, kai Kanaano teritorijoje (dabartinis Izraelis) sumišus semitams ir Kanaano oazių gyventojams pradėjo formuotis senovės žydų tauta. Pagal žydų tradiciją, užrašytą Toroje, žydų tauta susiformavo po išėjimo iš Egipto ir antro tūkstantmečio prieš Kristų viduryje jiems apsigyvenus Dievo pažadėtoje Izraelio žemėje. Žydų protėviai siejami su Egipte minimomis semitų gentimis šasu ir habiru, kurios Nilo slėnyje gyveno II tūkst. pr. m. e. Su jais susijęs ir seniausias žydų savivardis hebrajai. Save jie dar vadino izraelitais.
Pralaimėjimai žydų-romėnų karuose I a. svariai prisidėjo prie žydų diasporos dydžio ir geografijos išsiplėtimo, nes didelė dalis Izraelio žydų buvo ištremti ir parduoti į vergiją po visą imperiją. Be to, nepatenkinti Romos valdžia žydai dažnai sukildavo (66-70 m., 132-135 m.). Po 132-135 m. sukilimo numalšinimo Roma uždraudė žydams gyventi Judėjoje; žydai pasklido po visą Romos imperiją, o Palestinoje liko tik nedidelė jų bendruomenė. Nuo tada žydai gyveno įvairiose pasaulio šalyse, daugiausia Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, kur kai kuriais laikotarpiais buvo diskriminuojami, patyrė priespaudą, skurdą ar net genocidą, tačiau kitais laikotarpiais įvairiose šalyse žydų kultūrinis ir ekonominis gyvenimas klestėjo (pvz., Ispanijoje, Portugalijoje, Lenkijoje ir JAV).
Judaizmo tikėjimo principai ir praktikos
Tarp Toros priėmimo (tarp V-IV a. pr. m. e. ir II a. pr. m. e.) ir rabiniškojo judaizmo formavimosi pradžios (I m. e. a. pab.) „Izraelio žemėje“ egzistavo daug „judaizmų“, t. y. Judaizmas suvaidino reikšmingą vaidmenį formuojantis Vakarų filosofijai, kadangi iš jo vystėsi krikščionybė, judaizmas buvo ankstyvosios krikščionybės pamatas. Rabiniškojo judaizmo ir krikščionybės veikiamas atsirado ir islamas.
Daugeliui žydų Biblija susideda tik iš Senojo Testamento knygų, kurios suskirstytos į 3 skyrius - Įstatymus, Pranašus ir Knygas. Įstatymas (Torah), kurio pagrindinė dalis yra Penkiaknygė, yra svarbiausioji dalis. Tai yra šventi raštai, Dievo duoti žydams. Paprastai žydai visai atmeta Naująjį Testamentą arba ignoruoja, laikydami jį skirtu pagonims. Paprastai žydai atmeta Jėzų Kristų kaip pažadėtąjį Senojo Testamento Mesiją ir Išgelbėtoją. Dauguma žydų šiandien vis dar ieško asmeninio arba tautinio Mesijo, kad šis išpildytų ST pranašystę, išvaduotų Izraelį iš priespaudos, atneštų taiką bei klestėjimą ir teistų visus žmones. Žydai nepajėgė suderinti ST Mesijo, kaip valdančiojo Karaliaus, paveikslo (Ps 2) su kenčiančio tarno (Iz 53), kuris atneštų taiką ir klestėjimą, išspręstų visų žmonių nuodėmės problemą bei teistų visą žmoniją, paveikslu.
Viena svarbiausių judėjų religinio gyvenimo ypatybių - tinkamo maisto įstatymai, vadinami kašrutu (iš hebr. כָּשֵׁר kašer - tinkamas). Šitie įstatymai remiasi Toroje, Kunigų knygoje 11:1 ir Pakartoto Įstatymo knygoje išdėstytais Mozės įstatymais apie švarius ir nešvarius gyvulius, taip pat ir apie maisto paruošimo būdus (draudžiama kartu valgyti pieno ir mėsos produkuts, negalima maišyti grietinės su mėsa, draudžiama valgyti kiaulieną ir kai kurias kitas mėsos rūšis, negalima gerti ne pagal ritualinius nurodymus paruoštą vyną ir kt.) Rabinai košerinį maistą laiko sveiku maistu, kurį vartodami judėjai gali išlaikyti savo stiprybę ir sveikatą.
Brit milah - apyvarpės apipjaustymas (tik berniukams), atliekamas aštuntą dieną po gimimo. Ši tradicija kilusi iš Biblijos ištraukos apie Abraomą - Dievas liepė jam ir jo palikuonims atlikti apipjaustymą kaip ženklą, kad tarp Dievo ir žydų tautos yra sudaryta sandora. Bar micva - iniciacijos ritualas. Sulaukęs 13 metų, vaikas pirmą kartą sinagogoje skaito iš Toros ritinio ir tampa vyru. Šidduch - vedybos, kai judėjas suranda tinkamą judėjų moterį. Vedybos vyksta remiantis ketubah vedybų susitarimu, nes be vedybų judėjo gyvenimas prarastų prasmę ir džiaugsmą. Gimus pirmagimiui vaikui, ateina Zeved habat - judėjų vaiko vardo parinkimas. Kai užauginęs vaikus ir pasenęs judėjas miršta, vaikai aprauda savo tėvą (Aveilut).
Judaizme yra labai daug įvairių maldų ir palaiminimų. Įvairias judaizmo kryptis išpažįstantys judėjai meldžiasi vis kitaip, pavyzdžiui, tikintysis gali melstis pagal aškenazių arba pagal sefardų maldaknygę, arba net pagal „Edut HaMizrach“ maldaknygę.
Pamaldos laikomos sinagogose, jose taip pat skaitomas ir aiškinamas Tanachas. Ortodoksų judėjų sinagogose vyrai ir moterys sėdi atskirti vieni nuo kitų, tuo tarpu liberaliose sinagogose vyrų ir moterų maldos vietos nėra atskiriamos.
Judaizmo paaiškinimas
Judaizmo šventės
- Sukotas - savaitę trunkanti šventė, pradedama švęsti 15 dienų po Naujųjų metų.
- Simchat Tora (hebr. שִׂמְחַת תּוֹרָה) - Toros džiaugsmas. Šventė siejama su savaitine Toros skaitymo tradicija.
- Chanuka - švenčiama žiemą, 8-ias dienas. Žydų pergalės II a. pr. m. e.
- Purimas - švenčiama maždaug vasario mėnesį.
- Pesachas - judėjų Velykos švenčiamos pavasarį.
- Šavuot - judėjų sekminės, švenčiamos vėlyvą pavasarį, praėjus 7 savaitėm po Pesacho.
Žydai Lietuvoje
Lietuvos žydų istorija siekia ankstyvuosius viduramžius. Pirmieji žydai į būsimosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją greičiausiai atvyko iš pietryčių. Didesnis skaičius žydų aškenazių atvyko nuo XI a. pabaigos, bėgdami nuo žydų persekiojimo Kryžiaus žygių laikotarpiu, vietinio masto žydų žudynių ir trėmimų iš vokiškai kalbančių teritorijų. Iš pradžių jie kėlėsi į slavų gyvenamus kraštus, o iš ten pasiekė ir Lietuvą.
1991 m. lapkričio 17 d. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos žydus vienijanti organizacija - Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (pirmininkai: 1991-1993 G. Kanovičius, 1993-2013 S. Alperavičius, nuo 2013 F. Kukliansky), t. p. veikia Kauno, Klaipėdos, Švenčionių rajono, Panevėžio miesto, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės, Panevėžio žydų paramos bendrija. Veikia Vilniaus sinagoga, Kauno choralinė sinagoga, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.
XX a. pradžioje reikšminga žydų dalis gyveno Rusijos imperijoje, daugiausia Lenkijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje (daugiau kaip 4 mln.).
