Darželis - svarbus etapas vaiko gyvenime, tačiau kartais vaikai dėl įvairių priežasčių negali jo lankyti. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl jautrus vaikas verkia darželyje, kokios to priežastys, kaip tėvai gali palengvinti adaptaciją ir į ką atkreipti dėmesį, jei vaikas darželyje jaučiasi blogai.
Kada geriausia pradėti lankyti darželį?
Nėra vieno teisingo atsakymo į klausimą, nuo kelių metukų vaikučiui geriausia eiti į darželį. Įtaką daro labai daug veiksnių. Mokslinėje literatūroje dažnai pabrėžiama, kad pirmieji treji vaiko gyvenimo metai yra patys svarbiausi: tada formuojasi jo asmenybė ir santykis su aplinka. Seniau buvo manoma, kad šiuo laikotarpiu vaikui geriau kuo daugiau būti su mama. Tačiau, jei vaikas neturi raidos sutrikimų, santykis šeimoje geras, o pasirinkto darželio kolektyvas jam priimtinas, tai pradėti lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą galima ir nuo dvejų ar pusantrų metukų. Mažam vaikui lengviau prisitaikyti prie naujos aplinkos ir reikalavimų, jis greičiau suvokia, kaip reikia elgtis darželyje, tad ir adaptacija gali būti lengvesnė.
Individualūs vaiko ypatumai ir jautrumas
Adaptacija arba jos nuotaika skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus. Deja, tai daugiau priklauso nuo individualių vaiko dalykų. Vienas labai mažiukas, metų, atėjęs pakankamai lengvai adaptuojasi, kitas atėjęs trejų metų gerai jaučiasi. Mažiukas, paliktas darželyje, galbūt mažiau mums rodys nerimo, kažkokio matomo nerimo, verkimo mažiau bus. Jis pripras, bet greičiausiai bus užslėpto nerimo. Vaikas turės ieškoti prisirišimo objekto, todėl labai puiku, jei pasitaikys kokios auklėtojos, ir jis ras tą prisirišimo objektą. Jam tokio amžiaus nereikia dar vaikų. Jo didžiausias poreikis yra saugumas ir būti su tuo prisirišimo objektu.
Jeigu kalbame apie dviejų su puse, trimetukus, tai jiems yra paprasčiau, nes jie gali kažką išsakyti tiek, kiek jau jų kalba yra pažengusi. Plius jau juos pradeda dominti vaikai, dominti aplinka, dominti žaislai. Apie 2,5 metų ateina noras jau ir žaisti bendrai, pasidalinti, duoti kažką. Bet pagal teoriją daugiau apie du su puse, tris metukus yra tas idealus amžius. Bet vėlgi, kaip sakau, tai yra labai individualu, pagal vaiką.
Itin jautrus vaikas - tai ne diagnozė ar sutrikimas, tai išskirtinė psichologinė savybė, būdinga 15-20 proc. vaikų. Tokių vaikų auginimas gali sukelti daug iššūkių tėvams ir globėjams, tačiau iš jų galima daug pasimokyti. Labai jautrus vaikas juslinę informaciją apdoroja daug giliau nei jo bendraamžiai. Šis jautrumas apima ne tik penkis įprastus pojūčius, bet ir emocinius, socialinius bei pažintinius dirgiklius. Emocijų intensyvumas: itin jautrus vaikas intensyviai reaguoja tiek į teigiamus, tiek į neigiamus dirgiklius. Stipri empatija ir užuojautos jausmas: jautrūs vaikai, demonstruodami stiprų empatijos jausmą, dažnai susitapatina su kitų žmonių jausmais ir patirtimi. Sensorinis jautrumas: gali būti būdingas itin didelis klausos, uoslės, regos ar lytėjimo jautrumas. Itin jautrūs vaikai gali būti per daug stimuliuojami judrioje ar chaotiškoje aplinkoje.
Statistiškai tai yra maždaug penktadalis visų žmonių, kurie gimė turėdami jautresnę nervų sistemą. Tiek jautriems vaikams, tiek juos supantiems kitiems žmonėms tai gali turėti ir pageidaujamų, ir nepageidaujamų pasekmių. Auginant ir auklėjant itin jautrius vaikus, susiduriama su daug įvairių iššūkių. Nemokant su jais susidoroti, žalą patiria ne tik vaikai, bet ir patys tėvai. Tokiais atvejais sunkiau vystosi saugus prisirišimas, vaikai dažniau traumuojasi, o tada jų jautrumas dar daugiau paryškėja.
Skaičiuojama, kad pasaulyje maždaug 15-20 proc. vaikų gimsta itin jautrūs. Remiantis šiais metais paskelbto tarptautinio HBSC (moksleivių gyvensenos ir sveikatos) tyrimo duomenimis, vaikų ir paauglių psichinė sveikata tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europoje, deja, prastėja. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad itin jautrūs vaikai (angl. highly sensitive child) yra labiau linkę į depresiją, prastą nuotaiką ir emocinius sutrikimus, jei neturi į ką atsiremti ir nėra mokomi susidoroti su sunkumais jiems priimtinu ir suprantamu būdu.
Iš pirmo žvilgsnio, itin jautrūs vaikai niekuo nesiskiria nuo mažiau jautrių vaikų. Vis dėlto pirmuosius signalus, kad vaikas yra itin jautrus, galima pastebėti jau nuo kūdikystės. Paprastai tokie vaikai jautriai reaguoja į sensorinius dirgiklius - šviesą, garsą, prisilietimą, pavyzdžiui, negerai jaučiasi su tam tikrais rūbais ir pan. Vėliau jautrumas gali pasireikšti vaikui keičiant aplinką, išgyvenant tam tikrus pokyčius, kaip antai pradedant eiti į darželį. Jautriems vaikams atsiskyrimas su tėvais yra sunkesnis, adaptacija trunka ilgai ir dažnai pasikartoja po pertraukos. Jautrūs vaikai į dirgiklius reaguoja labai stipriai, tuomet kyla ir stipri emocija, galimas emocijų protrūkis. Tai gali pasireikšti verkimu, panika, agresija ar atsitraukimu.
Kalbant apie temperamentą, pabrėžiama - blogo temperamento nėra, jis tiesiog yra kitoks, savitas, be to, skirtingomis aplinkybėmis tas pats būdo bruožas gali būti privalumas arba trūkumas. Kiekvieno vaiko temperamentas yra tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių rinkinys.
Jautrūs vaikai pasižymi polinkiu į perfekcionizmą, didele savikritika ir yra linkę generalizuoti situacijas, kai jiems kas nors nepavyksta („Aš niekada to nepadarysiu“, „Man visada nesiseka“ ir pan.). Privalome mokytis atpažinti jautrius vaikus kuo anksčiau, nes būtent emocionalumas, dirglumas, dideli lūkesčiai ir kritika sau vėliau gali nuvesti į didesnius emocinius sutrikimus ar net depresiją.
Visi vaikai yra prisirišę prie savo tėvų, tačiau itin jautrūs vaikai turi padidėjusį saugumo poreikį, jiems tarsi nuolat reikia patvirtinimo, kad jie yra matomi, mylimi, girdimi. Būdami šalia suaugusiojo, jie jaučiasi saugiau, drąsiau, labiau atsiskleidžia.
Jautrūs vaikai jaučia aplinką, jie randa prasmę visame, kas juos supa, neretai pastebi tai, ko nemato kiti. Jautruoliai turi puikią savistabą, tai itin svarbu siekiant palaikyti emocinę pusiausvyrą ir gerą savijautą.
Jautrumas - tai ne diagnozė. Tai vienas iš prigimtinių temperamento bruožų, būdingas apie 15-20 % vaikų visame pasaulyje.
Jei vaikas jautrus - jis jautrus ne todėl, kad taip išauklėtas. Jis toks gimė.
Kodėl vaikai verkia darželyje?
Vaikai dažnai skausmingai reaguoja į darželį, verkia, kai mama išeina, nors ir sako, kad ten gerai. Juk net ir mes, suaugusieji, nerimaujame pakeitę aplinką. Darželis - pirmoji vieta, kurioje atsidūręs vaikas sužino, kad mama jam nepriklauso, kad mama gali dingti ir vėl ateiti. Jam baisu ir neramu, jis dar nėra išbandęs pasitikėjimo pedagogais, nepažįsta vaikų, o mama dingsta. Vaikui pasireiškia savisaugos instinktas, baimė. Palankęs darželį ilgiau, vaikas dažnai verkia rytais tik išbandydamas tėvus.
Vaikai verkia dėl daugelio priežasčių. Verksmas yra emocinė reakcija į vaiko išgyvenamą jam nemalonią patirtį ar situacijas. Ši reakcija gali būti įvairios trukmės ir įvairaus intensyvumo - nuo tylaus verksmo iki garsaus raudojimo. Ir ne visada reakcijos intensyvumas yra susijęs su didele nesėkme ar dideliu nusivylimu. Dažnai vaikai gali verkti dėl atrodytų menko preteksto, tarsi tai būtų didžiulė problema. Nuo kūdikystės vaikai sumažina streso sukeltą įtampą savais būdais: pravirksta, pyksta ar juokiasi. Verksmas yra įprasta reakcija į nerimą keliančias situacijas, kurių vaikas negali išspręsti. Kai vaikas išnaudoja visus turimus susidorojimo su stresu įgūdžius, verksmas yra automatinis ir natūralus. Pavyzdžiui, tėvai nenupirko norimo žaislo, brolis sulaužė mašinėlę, mama išeina į darbą ir teks pabūti su aukle. Vaikai gali verkti, kai yra nepatenkinami jų poreikiai ar norai, kai patiria nesėkmę, kai jaučia skausmą, netektį, baimę, liūdesį, nusivylimą, sumišimą, pyktį ir kai negali ar nemoka išreikšti savo jausmų.
Dauguma suaugusiųjų krūpčioja pamatę verkiantį vaiką. Itin jautrus vaikas: norėdami sužinoti, ar jūsų sūnus ar dukra yra itin jautrus vaikas galite pasinaudoti testu, kurį pristatysime šiame įraše. Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie itin jautrius žmones. Statistiškai tai yra maždaug penktadalis visų žmonių, kurie gimė turėdami jautresnę nervų sistemą.
Jautrūs vaikai gali išsiugdyti atsparumą, sumažinti patiriamą jautrumą ir įgyti pasitikėjimo savimi. Atminkite, kad pasitikėjimo savimi ugdymas yra nuolatinis procesas, o kiekvienas vaikas yra unikalus. Norint suprasti ir palaikyti labai jautrius vaikus, būtina suvokti jų unikalumą.
Nors drovumas ir jautrumas kartais sumaišomos savybės, buvimas itin jautriu - kur kas rimčiau nei drovumas. Labai jautrūs vaikai dažnai kur kas asmeniškiau įsisavina grįžtamąjį ryšį, o konstruktyvi kritika jų atžvilgiu gali būti suvokiama kaip puolimas. Pateikdami pastabą ar kritiką sutelkite dėmesį į konkretų elgesį ir suformuluokite ją tinkamai.
Jautrūs vaikai - nuostabūs mąstytojai ir kūrėjai. Paprastai, kai kalbame apie jautrius vaikus, dėmesio centre lieka su jautrumu susiję iššūkiai. Vis tik norėčiau atkreipti dėmesį ir priminti, kiek daug nuostabių savybių tokie vaikai turi. Tyrimai rodo, kad tokie vaikai pasižymi didele empatija, atvirumu, sąmoningumu. Paprastai jie yra labai atidūs detalėms, kūrybiški, linkę į menus. Nuostabu stebėti, kaip, regis, drovus vaikas scenoje tampa savimi pasitikinčia ir atsiskleidžiančia asmenybe, jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Svarbu tokius momentus pastebėti ir leisti vaikui reikštis tose srityse, kurios jam yra artimos. Nuo mažens ugdydami visas nuostabias jautrių vaikų savybes turime didžiulį potencialą išugdyti puikius specialistus ir empatiškus lyderius.
Vaikai verkia, kai yra nepatenkinami jų poreikiai ar norai, kai patiria nesėkmę, kai jaučia skausmą, netektį, baimę, liūdesį, nusivylimą, sumišimą, pyktį ir kai negali ar nemoka išreikšti savo jausmų.
Kaip pasiruošti darželiui?
Svarbu akcentuoti, kad darželiui ruošiasi ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Jei tėvai bijo ir nerimauja, visa tai perims ir vaikas, mat kuo didesnis tėvų jaudulys - tuo sunkesnė ir vaiko adaptacija darželyje. Dar nekalbantys, neskaitantys vaikai labai imlūs tėvų emocijoms ir jautrūs neverbalinei kalbai, t. y. jie iš karto pajunta tėvų nerimą, ir verbalinė paguoda vaiko neįtikins. Svarbiausia - pasitikėti specialistais, kad jie jūsų vaiku pasirūpins profesionaliai ir tinkamai, tad šio sklandaus kelio pradžia - tėvų gebėjimas paleisti vaiką. Vaikas pasiruošęs darželiui tada, kai tėvai mato, jog jis pasiruošęs. Neįmanoma apibrėžti tikslaus laiko, kada vaikas turi pradėti lankyti darželį, - tai geriausiai mato ir jaučia tėvai. Jeigu vienas iš tėvų nedirba ir vaiką nori ugdyti namuose, toks pasirinkimas - taip pat geras ir priimtinas, svarbiausia - nepasiduoti visuomenės spaudimui elgtis taip, kaip daro kiti.
Jeigu mes atvedam mažą vaiką į darželį, tai turbūt svarbus tėvų vaidmuo, kad papasakotų auklėtojai apie vaiką, kaip jisai komunikuoja, ką jis mėgsta, ko nemėgsta. Ir jeigu atvedam dvimetuką, dviejų su puse (ir tikrai ne visi vaikai turi išlavintą gerą kalbą tokiu metu), tai vėlgi pasakyti, kaip jis vadina pagrindinius savo poreikius, kaip jis prašo gerti, prašosi ant puoduko - kad auklėtoja kaip įmanoma geriau vaiką suprastų ir jis jaustųsi saugesnis.
Vėlgi labai, labai noriu pabrėžti vieną dalyką - vaikui yra labai svarbi laiminga mama. Labai svarbi. Tada geriau leiskime mažesnius, turėkime tada daugiau laiko namuose grįžę pažaisti, pabūti, apsikabinti, pasėdėti, tiesiog pažaisti, bet nevarginti. Matot, vaikai yra tas lakmuso popierėlis ir jeigu mama labai jaudinsis ir pergyvens, greičiausiai pergyvens ir vaikas. Nėra tiek svarbus pats amžius, kiek yra svarbus tėvų nusiteikimas. Jei mamytė, tarkim, turi antrą vaikutį namie, jeigu turi galimybę nedirbti, jei yra vaikui galimybė būti su aukle, su seneliu, močiute, tai greičiausiai adaptacija užsitęs, nes jis žinos, kad jam yra tam tikros galimybės neiti į darželį.
Vaikas pasiruošęs darželiui tada, kai tėvai mato, jog jis pasiruošęs.
Reikėtų išgirsti visą svarbiausią informaciją iš pirmų lūpų - mokytojų ir vadovų, apsidairyti, įvertinti aplinką. „Vaikystės sodo“ įkūrėja akcentuoja keletą svarbesnių momentų: „Tėvams labai pravartu asmeniškai, be vaiko, susitikti su būsima mokytoja ir nuoširdžiai paatvirauti, atskleisti visą informaciją apie vaiką. Darželyje mažasis praleis dalį dienos, taigi mokytoja, ugdydama vaiką, kuriam laikui taps šeimos partnere, vadinasi, ji turi žinoti visą informaciją - net pačią jautriausią, pavyzdžiui - kad jūsų atžala greitai susierzina, kaip į tai reaguoja, galbūt vis dar šlapinasi į lovą ar pratinasi prie puoduko. Visa tai - tam, kad mokytoja puikiai pažintų jūsų vaiką ir jo interesais pasirūpintų geriausiai.
Kaip palengvinti adaptaciją?
Sėkminga vaiko adaptacija priklauso nuo daugelio veiksnių. Visų pirma nuo pasiruošimo: vaikas turi žinoti, kas yra darželis, ką ten vaikai veikia, ką jis turės veikti, kada ateis ir išeis. Vaikas turi žinoti, kada tėveliai ateis jo pasiimti, - nevalia meluoti! Mažesni vaikai nepažįsta laikrodžio, todėl reikėtų išvardyti viską paeiliui, pvz.: „Pavalgysi, pažaisi su vaikais, pabūsi lauke, vėl pavalgysi, pamiegosi ir, kai atsikelsi, aš ateisiu.“ Tada vaikai jaučiasi saugiau.
Kitas svarbus dalykas - iš namų patartina atsinešti mielą daiktą. Dar ne ką mažiau svarbu atnešti vaikiukui atsarginių drabužėlių. Nesvarbu, kokio jis amžiaus, juk visko gali nutikti. Jei prireikia rengtis svetimus rūbelius, dažnai kyla didelis nepasitenkinimas ir stresas. Tai ne jo daiktai, jis jų nenori, nepripažįsta, jam nemalonu, nori savo drabužių, kurie primena namus.
Nėra visiems vaikams tinkamo ir universalaus būdo, kad adaptacija darželyje būtų paprastesnė, o atsiskyrimas nuo tėvų - lengvesnis. Darželis, išėjimas iš namų - svarbus žingsnis vaiko gyvenime, tad šiuo momentu geriausia, ką galime padaryti, - sušvelninti šį pokytį, kad vaikas jį priimtų ramiau. Didelė pagalba vaikui - supažindinimas su būsima aplinka, t. y. geriausia ateiti į darželį iš anksto ir pamatyti darželio erdves, patalpas, kad vaikas žinotų, kas jo laukia, kur yra jo spintelė, klasė, tualetas. Nepaprastai svarbu - ir paruošti vaiką psichologiškai, ypač jei jis kiek vyresnis, pavyzdžiui - trimetis, sako švietimo ekspertė. Tėvams svarbu nežadėti vaikui darželyje „nesibaigiančių pramogų“, „daug draugų“ ir „žaidimų visą dieną“, t. y. nesukurti nepamatuotų lūkesčių ir įsivaizdavimo, kad jame vyks tik linksmybės ir žaidimai. Vaikui atsiskyrus nuo tėvų bus nelengva, be to, greičiausiai darželio ir namų taisyklės šiek tiek skirsis, tad šį pokytį taip pat reikės priimti. Geriausia, kaip ir kalbant apie kitus gyvenimo aspektus, - tiesa.
Antrą dieną vaikutį palikti patarčiau trumpai - pusvalanduką, valandą. Nuo kitos dienos vaikas galėtų likti pavalgyti pietų. Ir tik tada, kai jau vaikas be ašarų sėdi prie stalo, domisi, kaip kiti vaikučiai eina ruoštis pietų miegeliui, galima palikti ir jį. Tačiau tėvai turėtų būti netoli darželio, jei vaikui nepavyktų ramiai atsigulti į lovą, jeigu jis imtų stresuoti, - tokiu atveju jam būtų geriausia eiti namo. Kai vaikas pirmą kartą pasilieka miegoti, tėvai turėtų jį pasiimti iš karto atsikėlusį. Dar būtų gerai ir toliau kelias dienas pasiimti iš karto po pietų miegelio, kad vaikas jaustųsi ramiau. Tiesa, dar vienas svarbus dalykas, norint palengvinti vaiko adaptaciją, yra neskubėti ir neskubinti vaiko, t. y.
Jeigu atvedame vaiką į darželį, tėvų vaidmuo yra labai svarbus - papasakoti auklėtojai apie vaiką, kaip jis bendrauja, ką mėgsta, ko nemėgsta. Būtinai! Jeigu atvedame dvimetį ar dviejų su puse metų vaiką (ne visi vaikai tokiame amžiuje turi išlavintą kalbą), svarbu pasakyti, kaip jis įvardija pagrindinius poreikius, kaip prašo gerti, prašosi ant puoduko - kad auklėtoja kuo geriau suprastų vaiką ir jis jaustųsi saugiau.
Augindami itin jautrų vaiką stenkitės sukurti kuo stabilesnę aplinką: sukurkite ramią ir organizuotą namų erdvę. Dažniausiai vaikai ir jų šeimos žino, kokie dirgikliai juos paveikia labiausiai. Priimkite vaiko emocijas: pripažinkite ir priimkite itin jautraus vaiko išgyvenamus jausmus, mokykite, kad visos emocijos yra reikšmingos ir jas reikia išgyventi. Daug dėmesio skirkite vaiko miego rutinai: itin jautriam vaikui dažnai reikia daugiau miego nei įprasta jo bendraamžiams. Mokykite kurti ribas ir pasakyti „Ne“: itin jautriam asmeniui labai sunku pasakyti žodį „Ne“. Mokykite vaiką vertinti savo emocinę ramybę.
Tėvams svarbu nežadėti vaikui darželyje „nesibaigiančių pramogų“, „daug draugų“ ir „žaidimų visą dieną“, t. y. nesukurti nepamatuotų lūkesčių ir įsivaizdavimo, kad jame vyks tik linksmybės ir žaidimai.
Adaptacijos patarimai ir tėvų klaidos
Vieną jau paminėjau, tai yra klausti to mažylio dvimetuko, jei tai yra dvimetukas, nuomonės, ar aš jau galiu išeiti, kada aš galiu išeiti. Supraskim, kad tai yra per didelė atsakomybė mažam vaikui pasakyti ta skaudančia širdele. Kartais būna, kaip jau ir paminėjau, kad tėvai nėra pilnai apsisprendę, ar leisti vaiką į darželį, nes yra kitų alternatyvų - aš dar būnu namie su mažesniu vaiku ar pati dar nedirbu, turiu auklę labai puikią, ir tas irgi labai trukdo. Vieną dieną aš pradedu leisti, o kitą dieną aš turiu galimybių ir neleidžiu. Tuomet vaikas supranta, kad „aha, yra galimybė“, ir tada bando išsiprašyti. Tada prasideda ašaros, net iki isterinių tokių dalykų, nes vaikas žino, kad kažkur yra tas mygtukas, manęs tikrai dar gali neleist.
Kitas dalykas - ilgas atsisveikinimas rytais. Ir tikrai vaikams atsisveikinimas yra skausmingas ir nereikia bijoti ašarų. Tikrai bus ir po savaitės, ir po mėnesio, ir po pusės metų gali būti ašarų. Ir tai yra normalu. Ir tai nereiškia, kad darželis yra blogas. Tai rodo, kad vaikui yra graudu atsisveikinti su mama ar su tėčiu.
Bet jeigu vaikas sako, kad pasilik, o mes jau einam link durų, bet ne, gal dar pasiliksiu, ir vaikas sako dar pabūk, ir aš vėl eit ruošiuosi, tai vyksta toks tampymasis tais emociniais ryšiais. Tas tik apsunkina. Tai jeigu mes žinom, kad jau turim išeit, pasakėm vaikui, tai kad ir labai mums skauda, susikaupiam, atsisveikinam, išeinam ir uždarom duris. Po to galim ten stovėt už tų durų. Ir viskas. Ir tikrai auklėtoja jį kalbins, jam rodys, su juo pradės žaisti ir jį nuramins. Ir dažnu atveju kaip būni grupėje, toje vidinėje, ir kai matai šitas situacijas, taip ir norėtųsi nufotografuot ir tai mamai po 3 minučių nusiųst - va, žiūrėkit, jūsų vaikutis jau puikiai jaučiasi. Tikiu, kad išėjus mamai labai neramu, o gal jis ir verkia, tai paskambinkit auklėtojai, palikite numerį, kad jums paskambintų ar žinutę parašytų „jau nurimo“, ir jums tada diena darbe bus lengvesnė.
Jeigu mes dirbam pamainom ir turim galimybę vesti/nevesti, vaikas, nebežino, pasimeta nuo ritmo. Tada jis turi žinot, kad 5 dieneles eina, dvi namuose atostogėles turim.
Vėlgi nepamiškim, kad ligos, kai serga vaikas, išsimuša iš įprasto ritmo. Šito dalyko, kai kalbu apie vaikus, aš niekada nerekomenduočiau net iš namų, net į kitą kambarį išeinant nepasakius vaikui, kad aš išeinu. Bet vis dar girdžiu, kad kai kuriuose darželiuose vis dar girdžiu, kad sako, jis čia nemato, užsižaidęs, jūs išeikit. Mane irgi. Ir aš šitą dalyką visa akcentuoju tėvams girdint auklėtojoms, kad nepabėkit paslapčiomis. Taip, tikrai yra lengviau kai vaikas užsižaidė ir mes tip tip tip atbulom ir iškeliaujam. Bet tada vaikui atsiranda nesaugumas, kad mama ir tėtis gali bet kada dingti. Ir tada nereikia nustebti, kad net ir iki tualeto einant, jis mus stebės ir žiūrėk, kad mes tik nepabėgtumėm kur nors. Tai tikrai nebijokim ašarų.
Griežtos bausmės, bandymai paaiškinti viską gryna logika tikrai nebus veiksmingas kelias. Jei patys į keblias situacijas reaguosime labai emocionaliai, atkirsime piktu tonu, sulauksime tik dar stipresnės, emocinį protrūkį sukeliančios reakcijos, kuri nuves į regresą sprendžiant tokias situacijas ateityje. Galime kalbėtis ir tartis, pavyzdžiui, jei vaikas jautrus medžiagoms, kartu pirkti rūbus, kurie vaikui būtų patogūs, nukirpti nuo rūbų erzinančias etiketes. Jei viešoje erdvėje garsas per daug dirgina - pasiūlykime ausines. Iš anksto aptarkime, kokios situacijos laukia. Pastovi rutina, buvimas gamtoje - šie dalykai veikia raminančiai.
Tuo tarpu laikas, praleistas prie ekranų, turi atvirkštinį poveikį. Jautrūs vaikai lyg kempinės geria į save informaciją, vaizdai ir garsai veikia itin stipriai, tad ilgas laikas, praleistas prie televizoriaus ar mobiliųjų telefonų ekranų, išsekina. Be to, priklausomybė formuojasi labai greitai. Svarbiausia - apsišarvuokime kantrybe. Šiuo atveju galioja taisyklė „lėčiau yra greičiau“, t.y. neskubėdami, nekeldami per didelių lūkesčių greičiau pasieksime veiksmingo rezultato negu bandydami staigiai čia ir dabar viską išspręsti. Tai galioja ir vaikui žengiant į naujas aplinkas. Jei jautriam vaikui neskirsime pakankamai laiko adaptuotis darželyje, tai gali virsti traumine patirtimi.
Tėvams svarbu nežadėti vaikui darželyje „nesibaigiančių pramogų“, „daug draugų“ ir „žaidimų visą dieną“, t. y. nesukurti nepamatuotų lūkesčių ir įsivaizdavimo, kad jame vyks tik linksmybės ir žaidimai. Vaikui atsiskyrus nuo tėvų bus nelengva, be to, greičiausiai darželio ir namų taisyklės šiek tiek skirsis, tad šį pokytį taip pat reikės priimti.
Neverta vaikui duoti leidimo „neiti į darželį“, jei yra galimybė jį lankyti. Toks neapsisprendimas ir galimybė pasirinkti trukdo adaptacijai, nes vaikas supranta, kad egzistuoja alternatyvos ir bando išsiprašyti.
Kaip žaisti darželį?
Ankstesniame epizode kalbėjome apie terapinius žaidimus ir kalbėjome su psichologe Viktorija Grigorjeva ir būtent truputėlį palietėm darželio temą ir jinai rekomendavo bent mėnesį prieš pradedant eiti į darželį namuose pradėti žaisti darželį. Ir kur pagrindinis akcentas turi būti uždedamas, kad tėvai visuomet ateina vaikų pasiimti, nes tai yra didžiausia vaikų baimė. Drąsiai žaidžiam. Žaidimas yra pagrindinis vaiko poreikis, tai jis per žaidimą supranta pasaulį, jį suvokia, kaip čia viskas surėdyta tam pasaulyje. Ir žaisliukų pagalba gali mokyti, kas vyksta, kokia yra dienotvarkė, nes vaikams laikas nieko nesako. Mes esame absoliučiai pririšti prie laikrodžio ir mes visus susitikimus deriname laikrodžio pagalba. Mes žinom kada ką pasiimti, kada nuvažiuoti, kada parvažiuoti - vaikas šitų galimybių neturi.
Kada mes važiuojam į darželį, ką mes veikiam, ką meškutis turi daryt, kada jis eina pavalgyt, kada jis eina į lovytę, kai jis atsikelia vėlgi valgo, truputį pažaidžia ir tėveliai ateina. Ir kuo mes labiau tai išžaidžiam, tuo aiškesnė vaikui ta dienotvarkė. Tikrai grupėse būna, tikrai ne visose, bet tą irgi labai rekomenduoju, toks vizualus dienotvarkės vaizdinys, kad vaikas prabėgdamas galėtų matyti, kas po ko. Jis susitaiko su tuo, kas bus po to. Kad tai nebūtų taip lekiam, op, greitai dabar į lauką. Tuomet ypač jautresnius vaikus ar turinčius emocinių elgesio sunkumų dažnai išmuša tokie dalykai iš vėžių. Ir kada jiems pasikeitimas po veiklos eiti į lauką arba iš lauko grįžti į vidų valgyti, jau jiems yra sunkus laikas.
Vaikas turėtų jaustis saugiai ir žinoti, kad jis bus pasiimtas. Svarbu supažindinti vaiką su darželio aplinka ir darbuotojais.
Vaiko organizmas nuo pat pirmų gyvenimo dienų yra tarsi daug kartų įjautrintas. Išmečiau pro langą visas miego viename kambaryje rekomendacijas ir vedina intuicijos priėmiau sprendimą miegoti atskirai. Su kiekvienu mėnesiu jautrumas ryškėjo ir galutinai atsiskleidė 6-12 mėn. Pasaulyje vaikšto 15-20% tokių vaikų, tačiau kartais iš nežinojimo tai nurašoma sunkiam charakteriui. Kai viskas ko šiam mažyliui reikia yra tiesiog mylintys tėvai, kurie priimtų juos ir kiek labiau pasaugotų.
Namų rutina, artima darželio rutinai
Ar verta namuose laikytis darželio rutinos pagal mums suvokiamą laikrodį? Taip, labai svarbu. Kai mes auginam tą vieną mažylį, galim sau tokią prabangą leisti gal trečią valandą pamiegoti ar vėliau, kažkur važiuot, grįžt, nes vakare galim vėliau eit gulti. Tai reikėtų pabandyti, jei žinom, kad darželyje vaikai yra migdomi apie 12 val., tai +/- pasistengti, kad miegelis būtų apie 12 val. ir jis būtų vienas. Kad nebūtų, kad 11 val. vienam miegeliui migdau, o 16 val. Darželyje yra vienas miegas, tai apie 12 val. reikėtų šito laikytis.
Paprastai darželyje yra tokia dienotvarkė, kad, atėjus apie pusę 9, yra pusryčiai, yra aktyvi veikla, tada pavalgo pietus ir 12 val. miega, 16 val. keliasi.
Pastovi rutina, buvimas gamtoje - šie dalykai veikia raminančiai.
Sutrikdytas ritmas yra daugelio ligų ir negalavimų priežastis. Todėl labai svarbu augant vaikui nesutrikdyti jo natūralaus gyvenimo ritmo. Vaikai, kurių dienos ritmas pastovus (tuo pačiu metu prabunda, keliasi, prašosi į tualetą, valgo, žaidžia, atlieka veiklas, eina miegoti), yra emociškai ir fiziškai stipresni. Kiekvieno vaiko dienos ritmas gali būti skirtingas, tačiau labai svarbu, kad jis būtų pastovus ir kad išliktų balansas tarp aktyvumo laiko ir poilsio.
Tėvai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip vaikas praleidžia pirmas minutes atsibudęs ir paskutines - prieš miegą. Vakarinis atsisveikinimas turėtų virsti dienos kulminacija, tai galėtų būti pasaka, trumpas praėjusios ir ateinančios dienos aptarimas, lopšinė ar maldelė. Vaikas turėtų jaustis ramus, jo viduje turėtų vyrauti šiltas jausmas.
Jautriems vaikams itin svarbu žinoti, ko tikėtis.
