Odos bėrimai yra dažnas reiškinys vaikystėje, tačiau bėrimas aplink lūpas gali sukelti ypač daug nerimo tėvams. Svarbu suprasti galimas priežastis, kad būtų galima tinkamai reaguoti ir suteikti vaikui reikiamą pagalbą. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime bėrimo aplink lūpas priežastis, diagnostikos būdus ir gydymo galimybes.
Vaikų oda yra ženkliai jautresnė nei suaugusiųjų, todėl bet koks dirgiklis ar infekcija greitai pasireiškia matomais pokyčiais. Pagrindinė priežastis - nevisiškai susiformavęs odos barjeras. Oda dar geba sulaikyti mažiau drėgmės, lengviau išsausėja ir prasčiau apsaugo nuo aplinkos poveikio. Dėl to net nedidelis dirginimas gali sukelti paraudimą, niežulį ar smulkaus bėrimo atsiradimą. Kūdikių ir mažų vaikų odoje taip pat daugiau paviršinių kraujagyslių, todėl net silpnas uždegimas gali atrodyti ryškesnis. Infekcijos - virusinės ar bakterinės - vaikams pasireiškia intensyviau, o alerginės reakcijos gali vystytis greičiau dėl aktyvesnio imuninės sistemos atsako. Visa tai lemia, kad tėvams kartais sunku iš karto atskirti, ar bėrimą sukelia alergija, ar infekcija, nors gydymo principai skiriasi.
Dažniausios bėrimo aplink lūpas priežastys
Bėrimo aplink lūpas priežastys gali būti įvairios - nuo paprastų odos sudirginimų iki rimtesnių sveikatos problemų. Toliau išnagrinėsime dažniausiai pasitaikančias priežastis:
Alerginės reakcijos
Alergija yra viena iš pagrindinių bėrimo aplink lūpas priežasčių. Vaikai gali būti alergiški įvairiems maisto produktams, aplinkos veiksniams ar net odos priežiūros priemonėms. Alerginiai bėrimai vaikams gali atsirasti staiga - nuo kelių minučių iki kelių valandų po kontakto su alergenu. Jie dažnai būna ryškiai raudoni, niežtintys, kartais susidaro patinusios dėmėlės ar dilgėlinę primenantys iškilimai. Alerginiai bėrimai dažnai išlieka vietiniai, stipriai niežti ir gali vesti tėvus klaidinga kryptimi, jei neseniai buvo įvestas naujas maistas ar priemonė.
Maisto alergijos
Maisto alergijos dažnai pasireiškia bėrimu aplink burną. Dažniausi maisto alergenai yra pienas, kiaušiniai, riešutai, žuvis, sojos ir kviečiai. Ne paslaptis, kad vienas iš gretutinių alergijos maistui simptomų yra ir raudoni niežtintys spuogeliai ant kūno. Alergijos maistui atveju serologinis (IgE antikūnų) ar ląstelinis (T limfocitų) imuninis atsakas kyla suvartojus alergizuojančio maisto produkto. Dažniausi maisto alergenai - pienas, kiaušinis, žemės ir lazdyno riešutai, žuvis ir jūros gėrybės, kviečiai. Greito tipo alerginės reakcijos maistui pasireiškia praėjus vos kelioms minutėms iki kelių valandų po maisto suvalgymo. Dauguma greito tipo alerginių reakcijų į maistą pasireiškia kūdikiams ir vaikams. Pagrindiniai sukėlėjai - pienas ir kiaušiniai. Šias alergijas vaikai dažniausiai išauga iki mokyklinio amžiaus. Tačiau, jei vaikučiui diagnozuojama tikroji greito tipo alergija riešutams, sojai, žuviai ar jūros gėrybėms - tikimybė, kad su amžiumi mažylis taps nebejautrus šiems maisto produktams - menka. Alergija šiems maisto produktams dažniausiai išlieka visą gyvenimą ir reikalauja sergančiųjų visomis priemonėmis vengti alergizuojančių produktų, o su savimi visada turėti vaistų pirmajai pagalbai. Vienas tiksliausių šio tipo alergijų diagnostikos algoritmų - išsamus specifinių IgE kraujo tyrimas + diagnozės patvirtinimas gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo kabinete, atliekant provokacinius mėginius. Šiuo atveju - itin svarbu neapsigauti renkantis kraujo tyrimus ir pasirinkti tokius, kurie galėtų padėti Jums ir gydytojui atskirti tikrąsias alergijas nuo kryžminių reakcijų. Šiuo metu tiksliausiai tą padaryti leidžia alergijų diagnostika molekuliniame lygmenyje (tiriant įsijautrinimą ne tik alergenų ekstraktams, bet ir atskiroms molekulėms, sudarančioms kiekvieną alergeną). Nors šiuo metu pasaulyje jau atsiranda naujų alergijos maistui išgydymo būdų taikant specifinę imunoterapiją, kol kas toks gydymas nėra patvirtintas ir taikomas klinikinėje praktikoje. Šiuo metu, diagnozavus tikrąją greito tipo alergiją maistui rekomenduojama griežta eliminacinė dieta (pacientams rekomenduojama vengti ne tik paties maisto produkto, bet ir bet kokių jo pėdsakų, o maistą gamintis ir valgyti tik iš asmeninių indų, taip užtikrinant, kad pastarieji nėra turėję nei menkiausio kontakto su alergenu).
Kontaktinis dermatitas
Kontaktinis dermatitas atsiranda, kai oda tiesiogiai kontaktuoja su alergenu ar dirgikliu. Tai gali būti seilės (ypač kai vaikas daug seilėjasi dygstant dantims), žaislai, kremai, muilai, drabužių skalbimo priemonės ar net metaliniai daiktai, kuriuos vaikas laiko burnoje. Kontaktinė alergija (dar minima kaip kontaktinis alerginis bėrimas) tai odos, burnos gleivinės arba/ir genitalijų bėrimai, atsirandantys dėl tiesioginio kontakto su alergenu. Tuo tarpu kontaktiniu alerginiu dermatitu vadinamos IV tipo (ne IgE sąlygotos, lėtosios) alerginės reakcijos, kurios pasireiškia praėjus kelioms valandoms ar netgi dienoms po kontakto su alergenu. Šis kontaktuodamas su oda prasiskverbia pro viršutinius odos sluoksnius ir, jei žmogus yra alergiškas, sukelia imuninių ląstelių, vadinamų T limfocitais, kaupimąsi kontakto vietoje. Alerginio kontaktinio dermatito sukėlėjai - cheminės medžiagos, kurios būdamos grynos ar įvairių gaminių sudėtyje (kremuose, kosmetikos priemonėse, drabužių medžiagoje) kontaktuoja su oda. Ilgainiui, jei kontaktas su alergenu nenutraukiamas, simptomai stiprėja, tinimas pasidaro ryškus, raudoni niežtintys spuogeliai ant kūno gali virsti skausmingomis, atviromis žaizdomis. Vienas ryškiausių alerginio kontaktinio dermatito požymių yra tas, kad bėrimas atsiranda išskirtinai tik kontakto su alergenu vietoje pvz., ties žiedo ar laikrodžio nešiojimo vieta. Jei alerginį kontaktinį dermatitą sukelia medžiagos esančios kremuose, alerginiai spuogai pasireiškia tik kremo tepimo vietoje. Alerginio kontaktinio dermatito diagnozė nustatoma ir patvirtinama tik gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo konsultacijos metu. Alerginis bėrimas yra atidžiai apžiūrimas gydytojo, o diagnozės nustatymui atliekamas odos lopo tyrimas. Tyrimo metu ant sveikos, nepažeistos odos (dažniausiai nugaros) klijuojami pleistrai su specialiomis kameromis. Kiekviena iš kamerų prieš užklijojant ant nugaros yra pripildoma skirtingo potencialaus alergijos sukėlėjo. Pleistrai su kameromis ir alergenais nuo odos nuimami praėjus 2 dienoms nuo užklijavimo. Būtent tada atliekamas pirminis odos lopo testo vertinimas. Jei vienoje iš alergenų buvimo vietų stebimas uždegimas (alerginiai spuogai, paraudimas, patinimas) reakcija vertinama kaip teigiama. Svarbiausia kontroliuojant alerginį kontaktinį dermatitą - tikslus alergizuojančios medžiagos išsiaiškinimas ir jos vengimas.
Infekcinės ligos
Kai kurios infekcinės ligos taip pat gali sukelti bėrimą aplink lūpas. Svarbu atpažinti šias ligas ir kreiptis į gydytoją. Infekciniai bėrimai vaikams dažniausiai pasireiškia kartu su kitais simptomais - karščiavimu, silpnumu, gerklės skausmu, galvos skausmu ar apetito sumažėjimu. Bėrimai gali būti smulkūs, stambūs, dėmėti ar pūsleliniai, priklausomai nuo infekcijos tipo. Infekciniai bėrimai paprastai progresuoja greičiau, atsiranda naujų pažeidimų arba keičiasi jų forma.
Herpes simplex virusas (HSV-1)
Herpes simplex virusas, dažniausiai sukeliantis pūslelinę, gali pasireikšti bėrimu aplink lūpas. Pūslelinė paprastai prasideda kaip mažas paraudimas, kuris vėliau virsta pūslelėmis. Pūslelės gali būti skausmingos ir užkrečiamos.
Impetiga
Impetiga yra bakterinė odos infekcija, kuri dažniausiai pasireiškia aplink burną ir nosį. Būdingi simptomai yra pūslės, kurios trūksta ir palieka medaus spalvos šašą.
Stomatitas
Stomatitas yra burnos gleivinės uždegimas, kuris gali pasireikšti opomis ar bėrimu aplink burną. Priežastys gali būti įvairios - nuo virusinių infekcijų iki alerginių reakcijų.
Atopinis dermatitas (Egzema)
Atopinis dermatitas, arba egzema, yra lėtinė odos liga, kuri pasireiškia sausa, niežtinčia oda. Bėrimas gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje, įskaitant aplink lūpas. Atopinis dermatitas dažnai yra susijęs su genetiniu polinkiu ir alergijomis. Atopinis dermatitas yra pats dažniausias egzemos tipas, jis taip pat vadinamas atopine egzema. Atopiniu dermatitu dažniausiai serga vaikai iki vienerių metų, rečiau - vyresni vaikai. Pirmieji kūdikių atopinio dermatito požymiai paprastai pasireiškia apie 2-3 kūdikio gyvenimo mėnesį. Pagrindinis atopinio dermatito simptomas - sausas, pleiskanojantis, paraudęs odos bėrimas. Dermatitui ūmėjant, raudonis gali virsti šerpetojančiomis, šlapiuojančiomis dėmelėmis. Šią ligą, visų pirma, lemia genetinis paveldimumas. Moksliškai įrodyta, jog net 70 proc. visų kenčiančių nuo egzemos turi bent vieną ar kelias tokias „pasislėpusias“ alergijas, tačiau pastarosios, dėl vienų ar kitų priežasčių dažnai tiesiog nediagnozuojamos. Šiuo metu jau gausu įrodymų ir sėkmės istorijų, kai atradus pasislėpusių“ alergijų sukėlėjus ir taikant atitinkamas alergeno vengimo ar alergijos gydymo metodikas nuo atopinio dermatito kenčiantiems pacientams pavyko ne tik reikšmingai sumažinti ligos paūmėjimų skaičių, bet ir efektyviai suvaldyti ligą. Todėl pasaulio alergologijos ir klinikinės imunologijos specialistai ragina atsisakyti pasenusio požiūrio ir aklo egzemos gydymo hormoniniais ir antibiotikų tepalais. Dažniausiai egzemos paūmėjimo priežastimis, ypač vaikams, tampa maisto alergenai: kiaušinis, pienas ir jo produktai, kviečiai, žemės ir lazdyno riešutai, soja, žuvis ir jūros gėrybės. Būtent šie maisto produktai ligos paūmėjimus sukelia net 90 proc. egzema sergančiųjų.
Cheilitas (Lūpų uždegimas)
Cheilitas yra lūpų uždegimas, kuris gali pasireikšti įvairiomis formomis. Priežastys gali būti įvairios - nuo sauso oro iki infekcijų.
Kampinis cheilitas
Kampinis cheilitas yra lūpų kampų uždegimas, kuris dažnai pasireiškia suskilinėjusiais, skausmingais kampais. Priežastys gali būti seilės kaupimasis, grybelinės infekcijos ar vitaminų trūkumas.
Eksfoliacinis cheilitas
Eksfoliacinis cheilitas yra lūpų lupimasis ir pleiskanojimas. Priežastys gali būti sausas oras, saulės poveikis ar lūpų kramtymas.
Kitos priežastys
Be jau minėtų priežasčių, bėrimą aplink lūpas gali sukelti ir kiti veiksniai:
Dehidratacija
Dehidratacija gali sukelti lūpų sausumą ir įtrūkimus, kurie gali būti painiojami su bėrimu.
Oro sąlygos
Sausas, šaltas oras ar stiprus vėjas gali išsausinti odą aplink lūpas ir sukelti bėrimą. Naudokite lūpų balzamą, kad apsaugotumėte lūpas.
Vitaminų trūkumas
Tam tikrų vitaminų, pavyzdžiui, B grupės vitaminų, trūkumas gali sukelti lūpų uždegimą ir bėrimą.
Vaistų šalutinis poveikis
Kai kurie vaistai gali sukelti odos bėrimą kaip šalutinį poveikį. Jei pastebėjote bėrimą po vaistų vartojimo, pasitarkite su gydytoju.
Diagnostika
Norint nustatyti bėrimo aplink lūpas priežastį, svarbu atkreipti dėmesį į simptomus ir kreiptis į gydytoją. Gydytojas gali atlikti apžiūrą ir užduoti klausimus apie vaiko ligos istoriją, alergijas ir galimus dirgiklius. Kai kuriais atvejais gali prireikti papildomų tyrimų.
Apžiūra ir anamnezė
Gydytojas apžiūrės bėrimą ir užduos klausimus apie simptomus, tokius kaip niežulys, skausmas, pūslės ar šašai. Taip pat bus domimasi vaiko ligos istorija, alergijomis ir galimais dirgikliais.
Alerginiai testai
Jei įtariama alergija, gali būti atlikti alerginiai testai. Tai gali būti odos dūrio testai arba kraujo tyrimai, kurie padeda nustatyti alergenus.
Odos biopsija
Retais atvejais, kai diagnozė nėra aiški, gali būti atlikta odos biopsija. Tai procedūra, kurios metu paimamas nedidelis odos mėginys ir ištiriamas mikroskopu.
Kultūriniai tyrimai
Jei įtariama bakterinė ar grybelinė infekcija, gali būti atlikti kultūriniai tyrimai. Tai procedūra, kurios metu paimamas mėginys iš bėrimo ir auginamas laboratorijoje, kad būtų nustatyta infekcijos sukėlėjas.
Gydymas
Bėrimo aplink lūpas gydymas priklauso nuo priežasties. Svarbu laikytis gydytojo rekomendacijų ir tinkamai prižiūrėti odą.
Vietinis gydymas
Vietinis gydymas apima kremų, tepalų ir lūpų balzamų naudojimą, kad būtų sumažintas uždegimas, niežulys ir sausumas.
Drėkinantys kremai ir tepalai
Drėkinantys kremai ir tepalai padeda atkurti odos barjerą ir sumažinti sausumą bei niežulį.
VAIKŲ ODOS PROBLEMOS | Kaip prižiūrėti ir atpažinti | Sveikai su Vaida Kurpiene
Kaip atskirti infekcinį bėrimą nuo alerginio?
Iš pirmo žvilgsnio tiek infekcinis, tiek alerginis bėrimas vaikams gali atrodyti panašiai - paraudimas, taškeliai, dėmės ar smulkūs spuogeliai. Tačiau jų eiga ir lydintys simptomai dažnai skiriasi. Infekcinis bėrimas dažniausiai pasireiškia kartu su karščiavimu, vangumu ar kitais bendrais simptomais, o alerginis - ryškiai niežti ir atsiranda staiga po kontakto su alergenu. Norint geriau suprasti skirtumus, svarbu stebėti kelis dalykus: kada bėrimas atsirado, kaip greitai jis plinta, ar yra karščiavimas ir kaip vaikas jaučiasi.
| Požymis | Alerginis bėrimas | Infekcinis bėrimas |
|---|---|---|
| Atsiradimo laikas | Staigus, per minutes-valandas | Per kelias dienas ar kartu su liga |
| Niežėjimas | Dažnas ir stiprus | Nėra arba minimalus |
| Karščiavimas | Nebūdingas | Labai dažnas |
| Bėrimo išvaizda | Raudonos dėmės, iškilūs plotai, dilgėlinė | Taškeliai, dėmės, pūslelės, šiurkštumas |
| Bendra savijauta | Dažniausiai gera | Sutrikusi: silpnumas, vangumas |
Infekcinio bėrimo gydymas
Infekciniai bėrimai dažnai pasireiškia kartu su karščiavimu, silpnumu ar kitais simptomais, todėl gydymas dažniausiai yra simptominis ir orientuotas į bendros savijautos gerinimą. Rekomenduojama leisti vaikui pailsėti, skirti pakankamai skysčių, jei yra karščiavimas - naudoti paracetamolį arba ibuprofeną. Svarbu išlaikyti odą švarią, nuplauti drungnu vandeniu be agresyvių prausiklių, vengti kosmetikos ir kvepalų ant pažeistų vietų, neleisti vaikui kasytis.
Alerginio bėrimo gydymas
Alerginis bėrimas paprastai atsiranda staigiai ir intensyviai. Pažeista oda dažnai niežti, parausta, atsiranda dilgėlinės tipo iškilimų. Gydymo pagrindas - pašalinti alergeną ir nuraminti odą. Rekomenduojama švelniai nuplauti bėrimo vietą šiltu vandeniu, vengti kvapių, spalvotų ar alkoholio turinčių priemonių, naudoti bekvapius drėkinamuosius kremus vaikams. Stebėkite, ar bėrimas susijęs su maistu, kosmetika, skalbikliu ar vabzdžių įkandimu. Esant stipriam niežėjimui - pasitarti su gydytoju dėl antihistamininių vaistų.
Ko nedaryti?
Kad ir kokia būtų priežastis, tėvai turėtų vengti šių klaidų: nenaudoti stiprių kortikosteroidų kremų be gydytojo paskyrimo; netepti daugybės skirtingų priemonių vienu metu; nenaudoti agresyvių šveitiklių ar dezinfekcinių gelių; neleisti vaikui kasytis - tai gali sukelti infekciją; neišspausti bėrimų ir neliesti jų neplautomis rankomis.
Kada kreiptis į gydytoją?
Dauguma vaikų bėrimų yra nepavojingi ir praeina savaime, tačiau yra situacijų, kai reikalinga gydytojo apžiūra. Tėvams svarbu stebėti ne tik patį bėrimą, bet ir bendrą vaiko būklę: ar jis tampa vangus, ar kyla temperatūra, ar bėrimas plinta.
