Informacinės technologijos gali labai palengvinti mūsų gyvenimus, tačiau ar tai galioja ir mūsų vaikams? Kiek reikėtų leisti vaikui naudotis informacinėmis technologijomis, kad nepadarytume jam meškos paslaugos? Šiandieną pakalbėsime daugeliui tėvų aktualia tema - apie vaiko ir informacinių technologijų santykį.
Visų pirma, mano manymu, informacinės technologijos pačios iš savęs nėra blogis. Labai svarbu, kaip mes tą naudojame. Ar tai bus gerai, ar blogai, priklauso nuo mūsų pačių. Dažniausia problema būna ta, kad informacines technologijas naudojame ne vaiko, o savo poreikiams atliepti. Jei norime, kad vaikas palauktų, ramiai pasėdėtų, jei nenorime vaiko išleisti į lauką, nors jis labai nori, ką darome tokiu atveju? Paduodame kažkokią priemonę, kurios dėka vaikas sėdi ramus.
Jei informacines technologijas naudojame vaiko poreikiams, jo naudai ir tobulėjimui, kodėl tai yra blogai? Jei trumpai, naudodami technologijas kaip papildomą priemonę vaikui ugdyti, padėti, iliustruoti, parodyti kažką daugiau, kodėl tai turi būti blogai?
Įsivaizduokime, kad su pradinuku ar ikimokyklinio amžiaus vaiku kalbame apie tai, kas yra žemės planeta. Vaikas, nematęs iliustracijos kompiuteryje, telefone, planšetėje, ar gali tai įsivaizduoti? Taip, yra knygelės, tai yra labai gerai ir mes to atsisakyti negalime, tačiau jei parodysime kažkur ekrane, kaip tai atrodo, vaizdą iš įvairių pusių, vaikui tai padės.
Tačiau šioje vietoje yra labai svarbu atsiminti, kad mes esame tie, kurie turime aiškiai riboti, kiek yra galima ir kokios yra ribos. Be jokios abejonės, vaikas, pabandęs šio malonumo, norės dar ir dar. Ir jei pasiryžtame vaikui tai duoti kaip papildomą priemonę pažinti pasaulį arba saikingai papramogauti, turime būti pasiryžę atlaikyti vaiko emocijas, kai jis norės dar, tačiau bus riba nubrėžta. Tad jei mes tikrai tvirtai laikysimės savo požiūrio, savo susitarimo, kas yra labai svarbu, ir jei mes sugebėsime nepasiduoti vaiko reikalavimams, galime tą saikingai naudoti.
Pesimizmo mažiau
Prieš dešimtmetį ir kiek vėliau šiuos tyrimus lydėjo kategoriškos išvados apie neigiamą informacinių technologijų (IT) poveikį, o pastaruoju metu vyrauja neutralios išvados. Pastaruoju metu psichologinius tyrimus bei įžvalgas papildo ir neurologiniai tyrimai. Dėl intensyvaus IT naudojimo labiausiai nukenčia vaiko savireguliacija - tai susiję su pokyčiais smegenų srityje, atsakingoje už slopinamąją kontrolę. Šios kontrolės funkcija - susistabdyti, susilaikyti, atidėti šiek tiek, spręsti sudėtingesnius uždavinius. Tai lemia pasikeitusią vaikų elgseną - jie tampa impulsyvesni, sunkiau reguliuoja emocijas ir elgesį“, - sako socialinių mokslų (psichologijos) daktarė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė Roma Jusienė.
Prof. dr. R. Jusienės vadovaujama mokslininkų grupė 2017-2018 metais atliko 1,5-6 metų amžiaus vaikų tyrimą „Šiuolaikinės informacinės technologijos ir mažų vaikų sveikata“. Jame dalyvavo per 1200 šeimų, o papildomai 200 vaikų (4-5 metų) iš šių šeimų buvo tiriami pažintiniai gebėjimai ir savireguliacija. Praėjusiais metais buvo pradėtas kitas tyrimas, kuriame tiriama, kaip IT naudojasi pradinių klasių moksleiviai bei kokias tai kelia rizikas.
Anot mokslininkės, galima sutikti su tuo, kad modernios IT technologijos iš dalies susilpnina tuos vaikų gebėjimus, kuriuos mes tradiciškai vertinome kaip žmogaus savybes, skiriančias mus nuo daugelio gyvūnų, reikalaujančias aukštesnio lygmens kognityvinių smegenų funkcijų.
Daug pamato, bet greitai užmiršta
Profesore taip pat atkreipia dėmesį, kad testuojant ilgai internetu besinaudojančius ir kompiuterinius žaidimus žaidžiančius vaikus pastebėta, jog jų darbinė atmintis nėra nukentėjusi. Stebint vyresnius vaikus kartais netgi galima pasakyti, kad darbinė atmintis netgi pagerėjusi.
„Modernių IT technologijų naudojimas ypač pablogina ilgalaikę regimąją atmintį, silpnina motorinius gebėjimus. Neurologiniai tyrimai irgi pagrindžia šią tendenciją. Panašu, jog mūsų smegenys atsisako tų funkcijų, kurios yra nebenaudojamos. Internetu ar žaidžiant kompiuterinius žaidimus, matome daug vaizdų, todėl nebėra poreikio fiksuoti, nelieka poreikio išsaugoti juos ilgalaikėje atmintyje, lygiai kaip nebereikalinga rašyti ranka. Tačiau reikalingi gebėjimai vienu metu aprėpti (išlaikyti) skirtingą informaciją ir ją panaudoti - todėl darbinė atmintis ne nukenčia, o kaip tik dar labiau įdarbinama ir treniruojama“, - sako mokslininkė.
Didėja nutukimo rizika
Tiriant vaikus, taip pat pastebima, kad modernios IT turi ypač neigiamą poveikį fizinei vaikų sveikatai. Tai patvirtina rimti kitų šalių kolegų tyrimai. „IT skatina sėslų gyvenimą, trūksta fizinio aktyvumo, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl mes niekaip negalime išbristi iš lėtinių ligų - cukrinio diabeto, onkologinių ligų ir širdies-kraujagyslių sistemos susirgimų. Iš tyrimų taip pat galime matyti, kad kuo daugiau vaikai sėdi prie ekranų, tuo daugiau valgo nesveiko maisto - tai irgi neigiamai veikia sveikatą“, - atkreipia dėmesį prof. dr. R. Jusienė.
Be fizinių sveikatos problemų, šiuolaikinės IT kelia ir psichinių problemų: impulsyvesniems vaikams kyla didelė kompulsyvumo rizika - jie gali nebegalėti sustoti naudotis ekranais. Šią riziką gali sustiprinti ir prasti santykiai šeimoje, o kompulsyvus elgesys gali tapti kitų problemų sąlyga: vaikas nebesugebės bendrauti ir su bendraamžiais ir pan.
Nepraranda optimizmo
Nors nemažai mokslininkų ir futurologų dėl šių tendencijų prognozuoja pesimistinę ateitį, prof. dr. R. Jusienė nepraranda optimizmo. „Žmogus turi gebėjimą adaptuotis. Pasiekę kraštutinumą paprastai imame ieškoti aukso vidurio, prisitaikome. Jau dabar galime matyti pozityvius procesus: tėvai tampa sąmoningesni ir nebeduoda vaikams taip anksti ir be saiko naudotis išmaniosiomis technologijomis. Pastaruoju metu nemažai dėmesio skiriame ir fiziniam aktyvumui, bendravimui, įprastiems „gyviems“ žaidimams, kurie yra labai svarbūs ugdymui. Be to, mokomės įvesti apribojimus bei taisykles. Geras pavyzdys būtų automobiliai: jų naudojimo pradžioje nereikėdavo vairuotojo pažymėjimo, eismo taisyklių ar kitokio reguliavimo, panašiai buvo ir su alkoholio vartojimu - ne iš karto pradėta reguliuoti. Manau, kad mums pavyks išsaugoti amžinąsias vertybes: bendravimą gyvai, ryšį su gamta“, - sako prof. dr. R. Jusienė.
Mokslininkė tiki, kad išmoksime gyventi su išmaniosiomis technologijomis, nes naivu būtų manyti, kad jų atsisakysime.
Elektronika, kuri padeda gyventi sveikiau
Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) projektų vadovė Imanta Baltrūnaitė taip pat optimistiškai vertina žmonių santykio su elektronikos prietaisais ateitį. „Vieni elektronikos prietaisai kelia priklausomybių ir fizinės sveikatos rizikų, tačiau šalia jų ima rastis prietaisų, kurie padeda atsikratyti blogų įpročių. Pavyzdžiui, iš pradžių buvo sukurtos fizinį aktyvumą skatinančios apyrankės, išmaniosios programėlės, o šiemet rinkai buvo pristatyta apyrankė, padedanti kontroliuoti gyvo bendravimo, fizinio aktyvumo ir virtualaus gyvenimo balansą. Šiuolaikinės IT paskatino ir įvairias dalijimosi platformas, kurios mažina vartojimą ir padeda siekti tvarumo. Vis daugiau žmonių supranta, kaip svarbu saugiai atsisveikinti su elektronikos atliekomis - tai rodo ir mūsų asociacijos tinklo elektronikos atliekų surinkimo rezultatai“, - sako I. Baltrūnaitė.
Ankstyvojo amžiaus ištekliai: ankstyvojo vaikystės smegenų vystymosi mokslas
Tėvų ir vaikų ryšys informaciniame amžiuje
Šeima yra pirmoji ir svarbiausia vaiko mikroaplinka, daranti reikšmingiausią įtaką vaiko asmenybės raidai, kuri priklauso nuo tėvų ir vaikų tarpusavio sąveikos. Tėvų ir vaikų santykiai yra labai aktuali tema tiek auginančiam mažąjį, tiek besirūpinantiems suaugusio vaiko gerove. Viena svarbiausių harmoningos šeimos sąlygų yra psichologinis mikroklimatas.
Viena iš didžiausių šių laikų visuomenės iššūkių yra karta auganti kompiuteriniame amžiuje. Šiuolaikiniai vaikai beveik nuo lopšio daugiau ar mažiau supranta sudėtingas technologijas. JAV psichologas ir autorius Jimas Tayloras įspėja apie išmaniųjų telefonų sindromą. Šis sindromas, pasak autoriaus, formuojasi tada, kai tėvai, pavyzdžiui, savo nuobodžiaujančiam vaikui duoda išmanųjį telefoną, kad šis ramiai pasėdėtų. Tayloras aiškina, kad vaikai suvokia vos tik jie pasidarys irzlūs, jiems bus pasiūlyta pramoga, tačiau taip jie neišmoksta kantrybės ir nevysto gebėjimo atsikratyti nuobodulio savo pačių jėgomis ir pasitelkdami savo pačių idėjas.
Socialine prasme internetiniai tinklai, o ir visa skaitmeninė technologija apskritai, iškreipia santykių pobūdį labiau skatindami paviršutinišką bendravimą, o ne emocinį ir psichologinį artumą. Skaitmeniniai prietaisai ir socialinė medija nepadeda išlieti širdies ir pasidalinti giliausiomis savo mintimis. Tai, kuo dalijimąsi, dažniausiai būna dirbtina ir lėkšta, teigia dr. Gordon Neufeld ir dr. Tėvai turėtų visada išlikti akyli, kai jų vaikai žiūri filmus, žaidžia kompiuterinius žaidimus ar naršo internete.
Kaip teigė dr. G. Neufeld ir dr. G. Mate (2004) savo knygoje „Nepraraskime savo vaikų“, kad tėvystė - tai santykis, kurį išsaugoti ir sustiprinti gali tik abipusis ryšys su mūsų vaikais. Autoriai rašo, jog mes kaip tėvai šiandien susiduriame su stipria ir klastinga konkurencija, kuri nuviliojo mūsų vaikus. Kuo gilesnis mūsų ryšys su vaikais, tuo geriau jie jį išsaugo būdami fiziškai nuo mūsų atsiskyrę. Mes kaip tėvai, turime visapusiškai skatinti vaikų priklausomybę nuo mūsų ir tik tada mums pavyks išlaikyti artimą ryšį. Informacinis amžius viską apvertė aukštyn kojom ir todėl privalome labiau nei kada nors stengtis neapleisti savo vaikų.
Tačiau kaip ten bebūtų, neįmanoma pabėgti nuo šiuolaikinių technologijų, todėl tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys šeimoje, padeda formuoti vaiko sąmoningumui ir asmeninei atsakomybei, kad nekontroliuojamas virtualus pasaulis neįtrauktų mūsų vaikų, nes jis ten gali pasiklysti, priprasti, o mes jo ten galime nesurasti.
Dėl netinkamų kompiuterinių žaidimų vaikai tampa nervingesni ir agresyvesni - visa tai dėl pernelyg didelio telefono ar planšetinio kompiuterio naudojimo stimulų kiekio. Šiuolaikiniai vaikai nesugeba susidoroti su emocijomis, nes tėvai, kai vaikas verkia, duoda jam mobilųjį įrenginį, kad nusiramintų.
Vaizdo žaidimai yra su prisirišimu susijusi emocinė veikla. Žaidžiant aktyvinami tie patys smegenų pasitenkinimo centrai, kurie skatina vaikus užmegzti artimus santykius. Tradicinių kultūrų vaidmuo būdavo sukurti tokių artimų ryšių infrastruktūrą. Deja, vaizdo žaidimus galime laikyti veikla, iš esmės konkuruojančia su vaikų prisirišimu prie mūsų.
Žalos išvengti galime kiekvienam dalykui parinkdami tinkamą metą. Turime stengtis, kad vaikai būtų pasisotinę tuo, ko jiems iš tiesų reikia, prieš imdami vartoti tai, kas sumažintų jų potraukį tam, ko jiems reikia. Suteikdami vaikui naujų technologijų, iš pradžių parodydami jiems ir gerąsias, ir blogąsias puses. Laikui bėgant, vaikas turėtų išmokti vertinti gėrį ir blogį, tada mes kaip tėvai galime sumažinti kontrolę, kurdami pasitikėjimu pagrįstus šeimos ryšius.
Reikėtų daug skaityti su savo vaikais ir mokyti juos skaityti, bet iš knygų, nes knygų skaitymas skatina vaizduotę ir kūrybinį mąstymą. Visada įsiklausykime į tai, ką jums sako jūsų vaikas, ir išmokime atpažinti jo poreikius. Nėra jokio kito būdo išvengti skaitmeninės grėsmės, kaip tik stiprinti ryšį su vaiku. Mėginimai reguliuoti, drausti ar atimti neduos vaisių, jei mums truks iš santykių kylančios galios. Geriau prikąsti liežuvį, susitaikyti su liūdesiu ir atsisakyti prievartinių metodų, kurie tik dar labiau pablogina vaiko santykį su tėvais. Kartais tai sunku padaryti, tačiau niekas negali atstoti kantraus ir meilingo elgesio su savo vaikais.
Vienas iš būdų kaip sustiprinti ryšį su vaikais yra nuoširdus domėjimasis jais ir jų veikla. Reikia surinkti iš vaiko kiek įmanoma daugiau informacijos, kad būtų galima kuo geriau suprasti, kas jam kelia didžiausią susirūpinimą, kuo jis džiaugiasi, ko bijo ar didžiuojasi. Pasak Ross W. Greene (2017), kai kuriems suaugusiesiems niekada į galvą nešovė mintis, kaip svarbu surinkti tokią informaciją ir suprasti vaiką slegiančius rūpesčius ar jo santykį su aptariama tema. Nepaisyti vaiką slegiančių rūpesčių - ne pati geriausia pradžia, nes taip patys kurstome emocijų protrūkius ir silpninte tarpusavio ryšį.
Šiuolaikiniame chaotiškame pasaulyje vaikas susiduria su begale grėsmių ir trukdžių išaugti visaverte, savimi pasitikinčia asmenybe. Pirmiausia vaikas turėtų jaustis saugiai savo tvirtovėje - šeimoje. Todėl ir tėvystė apibūdinama kaip ypatingos veiklos procesas, kurios pagrindinis tikslas - pasirūpinti ir užtikrinti vaikų gerovę, laimę. Pasak K. B. Purvis, D. R. Cross ir W. L. Sunshine (2019), reikia prailginti laiką, kurį vaikas praleidžia su žmonėmis, ir sutrumpinti laiką, jo praleidžiamą vieno su elektroniniais prietaisais. Vaikai, šiek tiek linkę laikytis nuošaliai arba kuriems trūksta prieraišumo įgūdžių, dažnai žiūri televizorių arba žaidžia elektroninius žaidimus.
Informacinės technologijos pritraukia vaikus labai stipriai, tačiau, mes kaip tėvai turime pritraukti vaikus dar stipriau. Tik tada, kai augalo šaknys gauna tai, ko joms reikia, jis pradeda augti ir bręsti. Štai tokia ir yra visa „vaikų laikymo šalia“ idėja.
tags: #informacines #technologijos #ir #ju #itaka #kudikiu
