Vanduo mitologijoje - vienas iš kertinių visatos gaivalų. Įvairių pasaulio tautų mitologijose vanduo yra visko pradžia, pirminė visos esaties būklė, pirmykščio chaoso atitikmuo. Daugelyje pasaulio kosmogoninių mitų pasaulis (žemė) atsiranda iš pirminio vandenyno dugno. Vandens būtybė iškyla kaip dievo-demiurgo sąjungininkas kuriant pasaulį ir tuo pačiu tampa medžiaga sukūrimui. Vanduo - visuotinio prasidėjimo ir gimimo terpė, agentas ir principas. Tačiau kadangi pradžia reikalauja ir vyriško, ir moteriško prado, atsiranda dvejopa vandens mitologema. Moteriškam pradui vanduo atstovauja kaip motinos įsčių, vidurių, apvaisinto pasaulio kiaušinio atitikmuo. Vanduo gali būti tapatinamas su žeme kaip kitas moteriško prado įasmeninimas.
Taip atsiranda galimybė vandens ir žemės pradus atvaizduoti vienu asmeniu, pvz., iranėnų Ardvisura Anahita ir Armata, skitų Api ir kt. Vestuvinė dangaus kaip vyriško prado ir žemės arba vandens kaip moteriško prado sąjunga yra plačiai paplitęs indoeuropiečių mitologinis motyvas. Kinų kategorija in ir jang įtraukia savin ir vandenį kaip moterišką pradą ir priešybę ugniai. Kita vertus, vanduo - tai apvaisinanti vyriška sėkla, priverčianti žemę gimdyti. Ši simbolika ryški Baalo mitologijoje pas finikiečius. Tokia pat simbolika sutinkama ir graikų mitologijoje, kur upių dievai (potamai) iškyla kaip mirtingųjų moterų eržilai ir sutuoktiniai. Vyriškas ir moteriškas vandens pradai organiškai susilieja tokiuose įvaizdžiuose kaip Ardvisura Anahita: „ji daro man labą vandenį, ir vyrų sėklą, ir moterų įsčias, ir moters krūtinės pieną“.
Podraug su tuo susijęs ir vandens androginizmas, atvirai arba slaptai pasireiškiantis per vaisingumo dievybes. Vanduo kaip „drėgmė“ apskritai, kaip elementariausias skysčio pavidalas iškilo kaip visų gyvybinių žmogaus syvų atitikmuo: ne tik tų, kurie siejasi su lytimi ir vaisingumu, bet ir kitų, visų pirma - kraujo (būdingas Pietų Amerikos indėnų mitologinis motyvas). Su vandens kaip prado motyvu siejasi apsiplovimo apeiga - tai žmogaus grąžinimas į pirmykštį būvį, antrasis gimimas, naujas išėjimas iš motinos įsčių (plg., krikščionių krikšto apeiga). Vedose rasa įkūnija gyvybę palaikančią esmę.
Tuo pat metu vandens gelmė ar ją įkūnijanti pabaisa - pavojaus įasmeninimas, mirties metafora (plg., Apopas, Jormundgandas, vandeniai, undinės ir kt.). Patekimas į vandens būtybės nasrus lygus nusileidimui į pragarą, o išlindimas iš jų - atgimimas. Šv. Gimdančio ir marinančio vandens skirtybė daugelyje mitologijų atsispindi per skirtį tarp bėgančio ir stovinčio vandens: tekantis vanduo (upė, šaltinis, lietus) yra dangiškas, gyvasis, tinkamas gerti, o stovintis, sūrus (liūnas, jūra, bala) yra miręs vanduo, visokių baidyklių buveinė. Vanduo kaip chaoso bedugnė priešinasi dievo-demiurgo valdžiai, stovinčius, užvertus vandenis demiurgas pralaužia.
Anksčiau minėtas vandens vaisingumo simbolis persipina su kitais vaisingumo ir atgimimo simboliais. Vienas svarbiausių tokių simbolių yra gyvatė. Gyvatė - vienas seniausių žmonijos simbolių, aptinkamas beveik visų pasaulio tautų mitologijoje. Archajiniuose kosmogoniniuose Europos ir Amerikos mituose gyvatė tarpininkauja tarp žemės ir dangaus. Pasak vakarų Bolivijos indėnų mitų, dangus kadaise nukrito ant žemės, bet gyvatė aplink jį apsivijo ir pakėlusi vėl atskyrė nuo žemės. Actekų Kecalkoatlis ir Teskatlipoka pasivertė gyvatėmis, kad į dvi dalis padalintų rajų chtoninį siaubūną, plaukiojantį pirmykščiuose vandenyse. Iš vieno siaubūno dalies jie sutvėrė žemę, iš kitos - dangų.
Vienas ankstyviausių kosminių gyvatės vaizdinių - Vaivorykštinis žaltys, Australijoje laikomas žemės ir lietaus, vaisingumo pradu. Tai lietaus šeimininkas, geriantis dangaus vandenis ir dėl to dažnai atnešantis negandas. Gyvatės-vaivorykštės vaizdinys paplitęs ir tarp Pietryčių, Rytų ir Pietų Azijos tautų. Indėnų mitologijoje taip pat žinomas gyvatės, pakilusios į dangų ir virtusios vaivorykšte vaizdinys (kai kurie Brazilijos indėnų mitai pasakoja apie dvi dangaus gyvates). Afrikoje gyvatė paprastai laikoma vandenų sargybine, kariaujančia su saulės sūnumi. Greičiausiai iš ten mitas pateko į senovės Egiptą, kur vaizduota, jog Apopas kasnakt išgeria visą požeminio Nilo vandenį, dėl ko jį nukauna dievas-saulė Ra. Kinų gyvatiškos dievybės Nuva ir Fusi.
Daug kur tikima, jog gyvatės saugo šaltinius, šulinius, upes. Tikima, kad nuo jų priklauso telkinio vandens lygis. Taip pat tikima, kad gyvatės susijusios su lietumi. Daug kur sausrų metu (arba kaip tik - užsitęsus lietui) būdavo aukojamos gyvatės. Pietryčių Europoje, Artimuosiuose Rytuose gyvatė nuo seno sieta su vaisingumu - rasti VI-V tūkstm. pr. m. e. kultiniai rykai ir keramika su gyvate (dažnai - dviem). Senovės Balkanų gyvačių vaisingumo kultas galimai kilęs iš Kipro ir Kretos, kur deivės vaizduotos rankose laikančios gyvates. Ten jos, matyt, atstovavo chtoniškas mirties ir vaisingumo galias. Kaip kobra arba kobragalvė moteris vaizduota ir egiptiečių vaisingumo, javų derliaus deivė Renenutet.
Ankstyvojoje mitologijoje gyvatė įsivaizduota siejanti dangų ir žemę, dvejopos prigimties, tai vėliau daug kur imta laikyti nelabuoju padaru, susijusiu su vandens, požemių, anapusybės pasauliais, chaosu. Gyvatė vaizduojama esanti prie pasaulio medžio šaknų, su ja kovoja dangaus dievai. Gyvatė kaip toteminis simbolis aptinkamas senovės inkų, egiptiečių, indų valdovų galvos apdangaluose ar ženkluose. Viduržemio jūros regione ilgai buvo gajus paprotys namuose, rūmuose laikyti gyvates ir jas penėti kaip namų sergėtojas.
Gyvatė visų pirma išreiškia energiją su visomis jos prieštaromis. Didelė gyvatės simbolikos įvairovė kyla dėl skirtingų jos dalių traktavimo, pvz., dėl savo juodėjimo rangantis gyvatė siejama su medžiu, jo šakomis bei šaknimis, skirtingos konotacijos kyla dėl keičiamos odos, pavojingo liežuvio, banguoto kūno rašto, šnypštimo, panašumo į pantį, būdo, kaip puolą auką apie ją apsivejant ir kt. Indijoje gyvačių kultas glaudžiai siejasi su gyvatės kaip jūros vandens simboliu. Jos yra gyvybės ir nemirtingumo šaltinių sergėtojos, slepiančios paslėptus lobius. Kita vertus, dėl savo vislumo ir gyvenimo dykumoje gyvatė gali būti naikinimo galia.
Gyvatė dažnai laikoma moterišku pradu. Gyvatė susijusi su moteriškumu (gyvates neša įvairios graikų deivės - Artemidė, Hekatė, Persefonė, mitinės veikėjos - Gorgonės Medūza, Erinijos). Europoje būta tikėjimo, jog išrovus iš moters, paveiktos mėnulio, galvos gyvaplaukį, šis pavirstąs gyvate. Gyvatė kaip ir kiti driežai išreiškia pirmykštį gyvasties sluoksnį. Anot Telaro, tai magnetinę galią turintis gyvūnas - kadangi keičia odą, ji simbolizuoja prisikėlimą, dėl rangymosi, galimybės susivyti į spiralę - reiškia galią, dėl nuožmumo - reiškia blogąją gamtos (prigimties) pusę. Anot Filono Aleksandriečio, gyvatė gali tiek nužudyti, tiek išgydyti, todėl ji yra nuožmių galių - tiek teigiamų, tiek neigiamų - valdančių pasaulį simbolis ir atributas.
Gnostikai su gyvate siejo stuburą ir nugaros smegenis, kas, anot K. G. Jungo, yra puikus pavyzdys, kaip pasąmonė staiga ir netikėtai įsiveržia savo siaubingais antpuoliais. Pasak jo, gyvatė yra skausmingas pasąmonėje bundančių pavojingų galių vaizdinys. Hainrichas Cimeris gyvatę laiko gyvybės galia, lemiančia gimimą ir mirtį, todėl ji susijusi su gyvybės ratu. Gnostikų Uroboro (gyvatės, kandančios savo uodegą) simbolis parodo gyvatės dviprasmiškumą, abi gyvybės ciklo puses (kūrybą ir naikinimą, aktyvumą ir pasyvumą). Gnostikai naasenai išpažinę, jog gyvatė (naas) glūdi visose būtybėse ir daiktuose. Panašiai indų tantrizme laikoma, kad žmoguje tūno gyvatė Kundalinė, kuri tūno lyties organų srityje, tačiau jogos pagalba ją galima pažadinti, kad ši pakiltų iki pat galvos.
Gerai žinomas sparnuotos gyvatės vaizdinys (pvz., Kecalkoatlis, panašiai lietuvių Aitvaras), kuris gali būti suprantamas kaip chtoninių ir dangiškų jėgų sintezė. Alchemijoje - tai skrajus pradas.
Kiti vaisingumo simboliai, aptinkami indėnų kultūrose, yra varlė ir boružėlė. Dauguma senovės kultūrų garbino varles kaip vaisingumo simbolį. Neretai palikuonių negalinčios susilaukti moterys pasitelkdamos varles atlikdavo įvairias religines apeigas, užsiimdavo magija ir burtais. Tikima, kad šis raudonas juodais taškeliais nubarstytas vabalėlis - tai įsikūnijusi senovės grožio ir meilės deivė. Manoma, kad amuletas su boružėle atneš sėkmę ir turtus. Sakoma, kad ant sergančio žmogaus nutūpusi boružė gali suteikti jam sveikatos ir kantrybės ištverti ligą. Jei šis vabalėlis nutupia ant neseniai ištekėjusios moters rankos, pagal senolių tikėjimą, iš ant nugarėlės esačių taškelių skaičiaus galima nuspręsti, kiek vaikų ji susilauks.
Indėnų mitologijoje taip pat svarbūs keturių pasaulio krypčių ir keturių metų laikų simboliai. Anot Mircea Eliadės, norint gyventi pasaulyje, reikia jį sukurti. Indėnų algonkinų šventnamis (templum), kuriame vyko iniciacijos, vaizdavo Visatą. Jo stogas simbolizavo dangaus skliautą, grindys - žemę, o keturios sienos - keturias pasaulio šalis. Ritualinis erdvės atkartojimas buvo paryškintas triguba simbolika: ketverios durys, keturi langai ir keturios spalvos - tai keturios pasaulio šalys. Kiekvienas fizinis kūnas ar reiškinys gali egzistuoti tiktai laike - vos tik buvo sukurtas pasaulis, pradėjo tiksėti ir jo laikas. Tad, M. Eliadės teigimu, indėnų šventnamis, vaizduojantis keturias pasaulio šalis (erdvę), kartu ženklino ir keturis metų laikus (laiką). Metai suvokiami kaip kelionė per keturias pasaulio šalis, kurias ženklino keturi šventnamio langai ir ketverios jo durys. Dakotai sakydavo: „Metai yra ratas aplink pasaulį“, t. y.
Ritualas, turėdamas siekį atkurti pasaulį, perduoda informaciją - planą, kaip jis turi atrodyti. Anot M. Eliadės, „kosmosas atgimsta kiekvienais metais, nes kiekvienais Naujaisiais metais laikas prasideda iš pradžių, ab initio“. Manoma, kad ritualas kaip kosmogoninis aktas nusistato laiką ir yra jo matas. Galime tikėtis, kad pasaulio atkūrimas kažkaip atsispindėjo ir senuosiuose baltų ritualuose (ypač vestuvių).
Kai kurios indėnų gentys tikėjo, kad pasaulio tvarką ir gamtos ciklus valdo keturios stichijos: žemė, ugnis, vėjas ir vanduo. Dangaus 4 dalys suvokiamos kaip pasaulio baigtinumo ir vienovės simbolis, susijęs su cikliškumo idėja. Tikėta, visi gamtos reiškiniai turi neregimą magišką jėgą, kuri yra ne tik dvasios ar dievybės, bet ir viso pasaulio bei bet kurios antgamtinės galios ženklas. Beveik visos gentys turi mitų apie pasaulio sukūrimą. Jų svarbiausi motyvai: žemė iškilusi iš pasaulio vandenyno, nukritusi iš gyvūnų aukštutinio pasaulio, sukurta dievybės arba iš dievybės kūno. Gausu mitų apie genčių atsiradimą ir migraciją, stebuklingų talismanų ir relikvijų įsigijimą.
Vyriškumo Ugdymas Indėnų Gyvenime ir Kultūroje I Vyrų Saviugda I Pokalbis su Vinetu Kaimo vedliais
Pasakojama, migracijos laikotarpiu kiekviena gentis įgijusi dvasias užtarėjas (kačinas), siejamas su derlingumo kultu. Daugelio genčių mituose veikia zoomorfinis personažas (čerokių - triušis, navahų - kojotas, sijų - voras), atliekantis pasaulio kūrėjo ir kultūrinio herojaus funkcijas (pagrobia žmonėms ugnį, išmoko juos amatų, nugali įvairias pabaisas). Paplitę mitai apie milžinus žmogėdras. Kai kuriose indėnų kultūrose tikėta, kad varlė atnešė žmonėms ugnį (manė, kad savo burnoje ji nešiojasi gabalėlį medienos). Pirmosios Australijos teritorijoje įsikūrusios gentys tikėjo, kad varlės prišaukia griaustinį ir lietų taip padėdamos augti derliui.
tags: #indenu #vaisingumo #simboliai
