Įžanga
Šeimos ir ikimokyklinės ugdymo įstaigos bendradarbiavimas šiandien tampa vienu didžiausių mūsų visuomenės rūpesčių. Tai atsispindi svarbiausiuose šalies švietimo dokumentuose, tokiuose kaip Lietuvos švietimo reformos gairės. Bendradarbiavimas yra abipusio veikimo procesas, kurio sėkmė priklauso ne tik nuo pedagogo veiklos, bet ir nuo konkrečių tėvų nuostatos į šį bendradarbiavimą.
Vaiko ugdymas prasideda šeimoje, tęsiamas ir papildomas ikimokyklinėje įstaigoje, vėliau mokykloje. Šeima ir ikimokyklinės įstaigos yra įvardijamos kaip vaikų švietimo ir socializacijos pagrindas. Pedagogai ir tėvai turi tapti ugdymo proceso partneriais, sujungtais ugdomuoju objektu - vaiku.
Tyrimo pagrindimas ir tikslai
Tyrimo problema kyla iš pastebėjimo, kad nemaža dalis vaikų pradeda lankyti vaikų darželį turėdami nepakankamus kalbėjimo gebėjimus. Tai rodo, kad šeima neskiria pakankamai dėmesio komunikavimo kompetencijos ugdymui. Ikimokykliniam ugdymui tai yra naujas iššūkis, kurio įgyvendinimui dar nėra sukaupta pakankamai patirties.
Tyrimo objektas: Ikimokyklinės įstaigos ir šeimos sąveika ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikų komunikavimo kompetenciją.
Tyrimo tikslas: Teoriškai pagrįsti ikimokyklinio amžiaus vaikų komunikavimo kompetencijos ugdymo galimybes konkrečioje ikimokyklinėje įstaigoje, numatyti bendradarbiavimo su tėvais perspektyvas gerinant vaikų sakytinės kalbos gebėjimus.
Tyrimo uždaviniai:
- Atskleisti komunikavimo gebėjimų ugdymo teorines prielaidas.
- Išryškinti sąlygas, kurios galėtų padėti šeimoms, turinčioms ikimokyklinio amžiaus vaikus, įsitraukti į mokymąsi bendradarbiauti.
- Nustatyti, kokie motyvai skatina šeimas bendradarbiauti su ikimokykliniu ugdymo įstaiga.
- Atskleisti tėvų ir pedagogų požiūrį į bendradarbiavimą.
- Išryškinti tėvų ir pedagogų bendradarbiavimo naujoves.
- Pateikti darbo su tėvais rekomendacijas mokyklos ir darželio bendruomenei.
Tyrimo metodologija
Tyrimas yra aprašomasis. Siekiant išanalizuoti ikimokyklinės įstaigos ir šeimos bendradarbiavimą, pasirinkta kiekybinė tyrimo metodologija ir aprašomasis metodas. Tyrimo objektą padeda atskleisti anketos klausimai bei interviu klausimynas.
Tyrimo metodai: kiekybinis - anketinė apklausa, kokybinis - interviu.
Tyrimo dalyviai:
- 20 pedagogų ir 80 vaikų tėvų (iš viso 100 respondentų) apklausta anketine apklausa.
- 16 tėvų apklausta dėl komunikavimo kompetencijos ugdymo tėvų bendradarbiavimo su vaikais metu (anketa).
- 20 pedagogų ir 20 darželį lankančių vaikų tėvų apklausta dėl ikimokyklinės įstaigos sąveikos su šeima svarbos, ugdant vaikų komunikavimo kompetenciją, pedagogų ir tėvų požiūrio (papildytos anketos).
- 5 vyriausieji specialistai, atsakingi už ugdymą, iš 3 regionų apklausti interviu.
Šeimos ir ikimokyklinės įstaigos santykio svarba
Šeima yra ypatinga socialinė institucija, kurioje pratęsiama gyvybė ir kuri atsako už vaiko auginimą, auklėjimą bei lavinimą, ruošia jį gyvenimui už šeimos ribų. Šeima integruoja visus ugdomuosius poveikius, juos harmonizuoja, sustiprindama ar neutralizuodama jų įtaką. Tačiau šeimoje vaiko padėtis ypatinga: jis bendrauja tik su nedaugeliu žmonių - tėvais, broliais, seserimis, kai kuriais giminaičiais. Bendravimas su suaugusiais dažnai reiškiasi tik pastarųjų globa vaikui.
Vaikų darželis papildo ugdymą šeimoje: plečia socialinį vaiko patyrimą, sudarydama jam sąlygas realiai gyventi mažoje vaikų bendruomenėje; padeda vaikui (o per jį - šeimai) perimti ar atgaivinti tradicines vietinės bendruomenės vertybes, jas puoselėdamas vaikų darželio kultūriniame gyvenime; padeda vaikui atskleisti save ir savo gebėjimus bei juos ugdyti; teikia kvalifikuotą pedagoginę pagalbą.
Svarbiausias vaikų ugdymo darželyje tikslas - bendradarbiaujant su šeima puoselėti visas vaiko galias, lemiančias vaiko asmenybės vystymosi ir jo integracijos į visuomenę sėkmę. Kaip matom, būtent šių dviejų institucijų - šeimos ir darželio - tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba grįstas bendradarbiavimas gali laiduoti vaiko asmenybės formavimosi sėkmę.
Ikimokyklinio ugdymo mokytoja S. skatina vaikų savarankiškumą, ragindama paklausti vaikų, ką jie veikė lopšelyje-darželyje.
Bendradarbiavimo samprata ir principai
Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir rizikuodamas.
Bendradarbiavimas - tai darbas kartu siekiant bendro tikslo. Bendradarbiaujant svarbu matyti ir jausti kitą, siekti susiklausymo, drauge artėti prie tikslo. Būtina jausti atsakomybę bendram darbui, visą laiką norėti, kad tikslas būtų pasiektas ir jo siekti. Jei darbo pabaigoje kiekvienas su džiaugsmu gali pasakyti: ”Tai mes padarėme” - iš tikrųjų buvo bendradarbiaujama (Butkienė, 1996 m.).
Bendradarbiaudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Sėkmingas bendradarbiavimas - toks, kuris visiems jame dalyvaujantiems leidžia kiek įmanoma geriau patenkinti savo poreikius ir pasiekti tikslus. Svarbiausi gero psichologinio bendradarbiavimo požymiai: visi bendraujantieji jaučiasi esą svarbūs, vertinami, palaiko vieni kitus, dalijasi atsakomybe ir kartu sprendžia iškilusias problemas.
Kaip teigia psichologai G. Allport ir R. Cattell, žmogaus elgesį apskritai lemia asmenybės bruožai: atvirumas, sąžiningumas, emocinis pastovumas ir kiti. Kiti psichologai teigia, kad asmenybės bruožai tėra vienas iš veiksnių, lemiančių elgesį. Todėl galima teigti, kad bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo to, ar žmogus moka bendrauti, o to būtina išmokti, siekiant bendro tikslo - ugdyti ir auklėti vaiką.
Priešmokyklinio ugdymo siekiamybė - padėti vaikui įgyti kasdieniniam gyvenimui bei sėkmingam ugdymui mokykloje būtinų kompetencijų. Laidavimas vaiko ugdymui ir jo brendimui mokymuisi pirmoje klasėje yra nelengvas uždavinys priešmokyklinės grupės pedagogui. Priešmokyklinę grupę lanko vaikai iš įvairiausių šeimų.
V. Krumas, išanalizavęs daugelio mokslininkų (Coleman, 1966; Plowdent, 1967; Boger 1986) tyrimų rezultatus, padarė išvadą, kad „mokytojai būtinai turi keisti savo nuomonę apie tėvus ir jų auklėjamąjį potencialą, privalo nustoti galvoti, kad tėvai nesuinteresuoti savo vaikų pasiekimais, kad tėvai mokymo ir auklėjimo problemas gali spręsti tik mėgėjišku lygiu. L. Stoll ir D. Fink įsitikinę, kad „siekdami remti vaikų mokymąsi ir tobulėjimą, tėvai ir mokytojai turi eiti išvien“.
Darželio ir šeimos bendradarbiavimo svarbą įrodo ir pats ugdymo procesas. Juk šias abi institucijas jungia tas pats ugdomasis objektas - vaikas. Todėl būtinas ir vienodais reikalavimais pagrįstas pedagoginis poveikis, vienoda dorovinė pozicija. Jei tie poveikiai nesutampa, jei vaiką veikia du skirtingų vertybinių orientacijų auklėtojai, sunkėja pedagoginis procesas, t.y. labai sumažėja pedagoginio poveikio efektyvumas. Jeigu šeimoje auklėjimas netinkamas, žymiai lengviau padėti vaikui, kai mokytojai ir tėvai eina viena kryptimi - pasitardami, konsultuodamiesi ir diskutuodami.
Bendradarbiavimo formos ir rekomendacijos
Yra įvairių bendradarbiavimo formų, kurios gali padėti stiprinti ryšius tarp šeimos ir ikimokyklinės įstaigos:
- Užrašai keliaujantys iš darželio į namus ir atgal - kai namiškiams stinga laisvo laiko arba neturi telefono. Tokiems užrašams tinka paprasti sąsiuviniai, kuriuos vaikai papuošia ir atsineša į darželį. Rašoma bent kartą savaitėje apie vaiko sėkmes ir padėties pokyčius. Tinka bendradarbiavimui su tėvais, kuriems nesunku mintis reikšti raštu.
- Informaciniai laiškai - įrašomi renginiai, veiklos temos, kuo gali prisidėti tėvai, kaip tęsti temos plėtotę namuose.
- Šeimos kambarys - jame gali būti įrengta biblioteka, būtų žaislų nuomai į namus, susirinkimų vieta. Nurodyti laiką, kada kuo galima naudotis.
Darželio ir šeimos bendradarbiavimo svarba akcentuojama daugelyje dokumentų. Lietuvos švietimo gairėse (1993 m.) rašoma, kad darželio ir šeimos tarpusavio santykių sureguliavimas didele dalimi priklauso ir nuo pedagogo pasirengimo bendrauti su šeima, ir nuo jos bendrojo šeimos išprusimo. Šeimos pedagoginis išprusimas - labai svarbi veikla. Ne kiekviena mama, o tuo labiau tėvas savarankiškai studijuoja pedagoginę literatūrą, todėl pedagogai turėtų būti tėvų konsultantai, privalantys juos išmokyti elgesio keitimo būdų, tuomet ir tėvai tai galės pritaikyti, keisdami savo ir vaikų elgesį. Tam ir reikalingas abipusis šeimos ir darželio bendradarbiavimas, kad tėvai ir pedagogai galėtų veikti išvien.
Darželio pedagogų ir šeimos bendradarbiavimas naudingas ir tuo, kad bendra veikla suartina tėvus ir vaikus, kelia tiek tėvų, tiek pedagogų autoritetą. Negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, nes tėvai atlieka daugelį socialinių vaidmenų. Jie šeimoje įkvėpėjai ir drąsintojai, padėjėjai ir palaikytojai, stebėtojai ir vertintojai, planuotojai ir organizatoriai, iniciatoriai ir dalyviai.
Įstaigos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė taip pat labai priklauso nuo pedagogo asmenybės, jo pasirengimo ir gebėjimų: mokėjimo suprasti ir atjausti, nedaryti skubotų išvadų, nesikarščiuoti, visus santykius grįsti pasitikėjimu, abipuse pagarba, bendru atsakomybės jausmu, o taip pat ir nuo tėvų noro, atsakingumo už vaiko ateitį, už būsimosios kartos dvasingumą, fizinį ir moralinį tobulumą.
Auklėtojų ir tėvų teisingas bendradarbiavimas ypatingas tuo, kad auklėjimo rezultatai pastebimi ne iš karto, o padarytos klaidos sunkiai ištaisomos ir dažniausiai nelieka be atsako. Darželio pedagogai turėtų būti tarsi vedliai, vedantys ne tik vaikus, bet ir jų tėvus prie vertybių.
Auklėtojai, mokytojai ir tėvai - dvi šalys, atsakingos už jaunosios kartos auklėjimą. Tačiau viena jų - auklėtojai turi reikalingą specialųjį išsilavinimą, o kita - tėvai - tokio išsilavinimo neturi, todėl pridaro nemažai vaikų auklėjimo klaidų. Tačiau kaltinti vien tėvus už visus vaikų neišsiauklėjimo trūkumus būtų ne tik nepedagogiška, bet ir neetiška.
Viena iš šeimos ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimo formų yra tėvų susirinkimas. Nesuklysiu pasakydama, kad tėvų susirinkimo metodika nė kiek ne lengvesnė už ugdomosios veiklos metodiką. Tėvų susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo vietos (patalpos) paruošimo, vaikų darbelių parodos, taip pat nuo pasirinktos susirinkimo temos aktualumo.
Kaip organizuoti tėvų susirinkimą?
Kad geriau suprasčiau organizuojamą ar vykstanti susirinkimą, naudoju įvairius metodus: anketas, pokalbius, stebėjimus. Pavyzdžiui, pirmą kartą atėjusiems į darželį skaičiau apie sėkmingą vaikų adaptaciją įstaigoje. Juk vaikui tai yra sunkus periodas.
Pagrindinė auklėtoja šių mokslo metų pradžioje, antrajame susirinkime kalbėjo apie tėvų ir pedagogų įtaką, skatinant vaikų kalbos raidą. Jame auklėtoja dalijosi su tėvais patirtimi, kaip pati to siekia, įvardijo įvairius būdus ir metodus, skatinančius vaiko kalbos raidą. Pabrėžė, jog kalbos ugdymas - tai nenutrūkstamas procesas. Tik aktyvus šeimos ir įstaigos pedagogų bendradarbiavimas, bendras naujų idėjų, pasiūlymų įgyvendinimas leis pasiekti kokybiškų pokyčių vaiko kalbos raidoje.
Tėvai nėra tikri darželio ar mokyklos šeimininkai, auklėtojų pagalbininkai. Reikėtų, kad auklėtojai patikėtų ir tėvų aktyvo reikalingumu ir naudingumu, kad jame matytų tikrą savo pagalbininką, auklėjamojo darbo tikslų ir bendrųjų mokyklos reikalų įgyvendintoją, tėvų ir mokyklos tarpininką.
Apibendrinus išvardintus trūkumus, norisi prisiminti A. Faber ir E. Mazlish žodžius: „It tėvų ir mokytojų pastangos bus veltui, jei jie nesujungs savo jėgų ir kartu nesinaudos tais metodais, kurie padėtų įgyvendinti jų geranoriškus siekius“. Taigi viena aišku, kad, siekdami remti vaikų mokymąsi ir tobulėjimą, tėvai ir mokytojai turi veikti išvien, negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, ypač tokiu metu, kai socialinėje aplinkoje ryškus laisvės ir atsakomybės nesupratimas arba neteisingas interpretavimas.
Viena svarbiausių ugdytojų užduočių - bendrauti su šeima. Visos šeimos rūpinasi vaikais ir nori, kad jiems gerai sektųsi. Reikia laiko, kad atsirastų atviras, abipusiu pasitikėjimu paremtas bendravimas. Neformaliai ar formaliai bendraujant su šeimomis pedagogas privalo išsaugoti konfidencialumą.
Gana svarbi pedagoginio švietimo forma yra įvairios atmintinės tėvams. Šie ir panašūs bukletai skatina tėvus geriau pažinti savo vaikus, susimąstyti apie įvairias problemas, taip pat šios atmintinės padeda tėvams geriau suvokti atsakomybę už vaikų auklėjimą ir ugdymą, juos skaitydami tėvai įžvelgtų savo klaidas auklėjime.
tags: #ikimokyklines #istaigos #santykis #su #seima
