Nijolė Pranckevičienė, kilusi iš Daniūnų kaimo, savo pedagoginį kelią pradėjo ne iš karto pasirinkusi auklėtojos profesiją. Mokydamasi Kirdonių aštuonmetėje mokykloje, ji prisimena praktiką, kai vyresnieji pionieriai turėjo „šefuoti“ mažesniuosius vaikus. Tuometinė auklėtoja Dževečkienė pastebėjo Nijolės gabumus bendrauti su vaikais ir patarė jai tapti darželio auklėtoja. Po mokyklos baigimo, Nijolė įstojo į Panevėžio J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą, kur įgijo ikimokyklinių įstaigų auklėtojos specialybę.
Pradžioje Nijolė gavo laikiną darbą Biržuose, nes nebuvo pakankamai laisvų darbo vietų. Kai viena auklėtoja be pedagoginio išsilavinimo išėjo iš darbo, Nijolė perėmė jos grupę. 1977 metais, kai ji pradėjo dirbti, darželis „Genys“ veikė jau septintus metus. Tuo metu Biržuose buvo tik du darželiai: „Genys“ ir fabriko „Siūlas“ darželis. Nijolė 20 metų dirbo darželio grupės auklėtoja, o vėliau - lopšelio grupės auklėtoja. Jai labiau patiko dirbti su mažesniais vaikais, nes jautėsi jiems mielesnė.
Per savo ilgą karjerą, trukusią 39 metus, Nijolė Pranckevičienė dirbo auklėtoja, o pastaruosius ketverius metus - auklėtojos padėjėja. Ji tikina, kad „Genys“ jai bus pirma ir vienintelė darbovietė.
Vaikų ir tėvų pokyčiai per kelis dešimtmečius
Nijolė pastebi didžiulį skirtumą tarp vaikų, kurie į darželį ateidavo prieš kelis dešimtmečius, ir dabartinių. Šiuolaikiniai vaikai yra labiau išprusę, drąsesni, komunikabilesni ir nebijantys svetimų žmonių. Tėvai dažnai jau iki darželio veda vaikus į įvairius užsiėmimus, todėl mažyliai būna aktyvesni ir labiau pasiruošę. Vienerių metukų vaikai jau matosi, kad auga su daug dėmesio ir lavinimo. Anuomet vaikai būdavo baugštesni, labiau bijodavo suaugusiųjų ir dažnai nebūdavo lavinti namuose.
Tėvai taip pat pasikeitė. Jauni žmonės dabar skiria daugiau dėmesio vaikų lavinimui ir auklėjimui, siekia veikti vieningai su darželio personalu. Pavyzdžiui, jei mama neduoda vaikui čiulptuko namuose, to paties laikomasi ir darželyje. Šiuolaikinės mamos yra rūpestingesnės, ilgiau pratina vaikus prie darželio, palieka juos trumpesniam laikui. Sovietmečiu tokios praktikos nebuvo, vaikus dažnai palikdavo visai dienai.
Palyginimui, sovietmečiu vaikams buvo taikoma griežtesnė tvarka, o ugdymo programos buvo orientuotos į suvienodinimą, nebuvo skatinamas individualumas. Dabar vaikai turi daugiau laisvės, gali siūlyti temas pokalbiams, o ugdymo programas auklėtojos kuria pačios, atsižvelgiant į vaikų smalsumą ir kūrybiškumą. Taip pat dabar didelis dėmesys skiriamas vaikų pasiekimų fiksavimui ir informacijos kėlimui į kompiuterinę sistemą, prie kurios tėvai gali prisijungti.
Pasikeitimai buityje ir vaikų maitinime
Vaikų maitinimas taip pat pasikeitė į gerąją pusę. Maistas dabar yra sveikesnis ir įvairesnis, daug daržovių, vaisių, liesos mėsos. Nėra produktų deficito, visko, ko reikia, galima lengvai gauti. Seniau maistas būdavo riebesnis, su daug riebalų ir padažų, o daržovių pasirinkimas buvo labai menkas. Tačiau vaikai ir tada, ir dabar viską mielai valgo.
Patalpos darželyje taip pat gerokai pasikeitė. Anksčiau auklėtojos pačios remontuodavo grupes, dažydavo grindis ir palanges. Žaislų grupėse būdavo mažiau, daugiausia medinių ir guminių. Lauko žaidimų aikštelės buvo skurdesnės ir primityvesnės. Dabar darželiai atrodo daug geriau ir yra geriau aprūpinti.
Vienas didžiausių pasikeitimų, palengvinančių tėvų gyvenimą, yra sauskelnės. Anksčiau tėvai, vesdami vaikus į darželį, atnešdavo maišelį sausų kelnių, nes vaikai dažnai prisidarydavo į kelnes. Vakare mamos nešdavosi šlapias kelnaites į namus plauti ir džiovinti. Dabar šios problemos nebeliko.
Taip pat pasikeitė ir vaikų skaičius grupėse. Sovietmečiu vaikų trūkdavo, žmonės ieškojo būdų, kaip „įtaisyti“ vaiką į darželį. Dabar, jei vasarą lieka mažai vaikų, dvi grupes sujungia į vieną, kad viena auklėtoja galėtų išeiti atostogų. Auklėtojoms, kaip ir mokytojams, atostogos trunka du mėnesius.
Bendras įspūdis ir profesiniai prisiminimai
Nijolė Pranckevičienė teigia, kad šiuolaikiniai tėvai yra rūpestingesni ir kitaip žiūri į vaikų auginimą bei lavinimą nei anksčiau. Jie supranta savo atsakomybę už vaikų ateitį ir nepalieka auklėjimo vien darželiui ar mokyklai. Ji prisimena, kad sovietmečiu būdavo atvejų, kai tėvai pamiršdavo pasiimti vaikus iš darželio, ir jiems tekdavo juos lydėti iki namų.
Didžiausią stresą Nijolei teko patirti, kai prieš trisdešimt metų viena jos grupės mergaitė buvo pabėgusi iš darželio. Laimei, mergaitė saugiai grįžo namo, ir viskas baigėsi laimingai. Su mažesniais vaikais tokių incidentų nebūna.
Nijolė prisimena, kad anksčiau didelis dėmesys būdavo skiriamas šventėms, ypač išleistuvėms į mokyklą ir Motinos dienai. Dabar šventės ruošiamos kukliau ir paprasčiau.
Nijolė Pranckevičienė užaugino dvi dukras, kurios abi lankė jos darželį, bet kitas grupes. Jos abi mielai valgė darželio maistą, o viena dukra iki šiol prisimena skanius darželio kotletus. Dabar Nijolė turi tris anūkes ir vieną anūką. Nors dukrų šeimos gyvena užsienyje, anūkai vasarą aplanko močiutę arba bendrauja internetu.
Nijolė niekada nesigailėjo pasirinkusi auklėtojos profesiją. Ji eidavo į darbą kaip į šventę, ir net nedidelis atlyginimas neatbaidydavo nuo šio darbo. Metai prabėgo greitai ir nepastebimai.
Darželis „Genys“ - pirma ir vienintelė darbovietė
Nijolė Pranckevičienė yra tikras pavyzdys, kaip galima vienai darbovietei paskirti visą savo profesinį gyvenimą. Ji pradėjo dirbti lopšelyje-darželyje „Genys“ 1977 metais ir dirba iki šiol, nors dabar eina auklėtojos padėjėjos pareigas. Per tuos metus ji matė, kaip keitėsi vaikai, tėvai, ugdymo metodai ir pati darželio aplinka. Jos ilgametė patirtis ir meilė vaikams yra neįkainojama.
