Istorija yra atminties gaivintoja. Ji liudija, kas iš tikrųjų vyko praeityje ir moko suprasti, kodėl vienu ar kitu metu susiformuoja vienokia ar kitokia pasaulėžiūra, psichologinė būsena ar tautos dvasia. Neturintis istorinės atminties, neturi nė pasaulėvaizdžio, ir tokių žmonių visuomenė būtų nestruktūrizuota masė, nesuvokianti, kas ji tokia...
Šioje studijoje asmeninio požiūrio, interpretuojant įvykius, stengtasi vengti. Pirmasis rūpestis buvo sąžiningai atrinkti pirminius archyvinius šaltinius ir autoriaus iš dar gyvų pateikėjų užrašytus liudijimus. Iš jų atkurti represinio proceso vidinį vaizdą, pateikiant skaitytojui kiek galima autentiškesnę medžiagą. Istorijos šaltiniai turi būti prieinami kiekvienam, kam rūpi krašto praeitis. Ir istorikas, vienaip ar kitaip interpretuodamas istorinius duomenis, negali savavališkai nuslėpti šaltinių dėl šventos ramybės - kažkieno asmeninių interesų ir jausmų.
Istorija tautoms dažniausiai nešė ne ramybę, bet nerimą. Tada dėl tos tariamos ramybės reikėtų atsisakyti ne tik istorijos, bet ir paties savęs. „Nemanykite, jog aš atėjau atnešti žemėn ramybės." Asmens pozicija gali būti aklai patriotinė arba anarchistinė. Pastaroji - antireliginė ir antivalstybinė. Asmuo vienaip ar kitaip istoriją gali perkurti į mitą... Nors pirminių šaltinių atskleidimas ir negali parodyti to meto žmogaus psichologinio-filosofinio pasaulėvaizdžio, tačiau jis - nesuklastotas - neužkerta kelio būsimoms interpretacijoms, duomenų analizei, skaitytojo vaizduotei padeda išsiaiškinti tiesą.
Tautos priešinimosi persekiotojams istorija atskleidžia lietuviškos dvasios esmę, kuri ir glūdi pačiuose įvykiuose. Lietuvos pokario istorijoje žmogaus įsitikinimai ir veiksmai yra sutapę. Ši mūsų tautos tragedija dabar įvairiai interpretuojama: klaida, politinis nesusivokimas, romantinis idealizmas etc. „Neteisinga būtų manyti, kad, pavyzdžiui, ilgalaikis paklusnumas despotui yra nulemtas despoto galybės; vienintelis pats stipriausias despotizmo ramstis - tai prispaustųjų geravališkas, patiklus bejėgiškumas, virstąs tingiu kantrumu", - rašė kadaise Johanas Gotfrydas Herderis.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrė archyvai ir mūsų persekiotojų. Nežinota, kad tai, kas tuose popieriuose parašyta, taip jaudins ir stulbins tyrinėtoją. Net apnikdavo mintys ir dvejonės: gal geriau viso to nežinoti? Autorius, norėdamas palikti komunistų mąstymo autentiškumą, jų tekstų, parašytų lietuvių kalba, netaisė. Kitą knygos teksto dalį, išskyrus žmonių atsiminimus, sudaro dokumentų vertimai iš rusų kalbos. Vienur jie ištisai cituojami, kitur atpasakojami. Jeigu tarkim, šioje knygoje dominuotų partizanų dokumentai ir atsiminimai, tai jie pakeistų ne tiktai teksto kalbą, stilių, bet ir knygos dvasią.
Bolševikai 1940 metais įvedė Lietuvon ne tik „maskolių pulkus" (to kitados ir siekė Petras I), bet bandė diegti ir savąją „religiją", atimdami iš žmonių dieviškumo pradus ir istorinę atmintį, suniekindami visa, kas šventa, tautiška ir valstybiška, sumaišydami jų protus ir širdis. Miestelių gatvėse ir aikštėse iš garsiakalbių, mitinguose iš komunistuojančiųjų lūpų netaisyklinga lietuvių kalba sklido „naujoji evaneglija" - pasakėlė apie socialinę lygybę, mokslo pažangą, gamtos užkariavimą ir kitus atneštinės santvarkos stebuklus, kurių savotiško pamišimo apimti naujieji pamokslininkai net patys nesuprato.
Į Lietuvą, Osipo Mandelštamo žodžiais, atėjo „kavkazskij chitrec". Tas dvilypis padaras, kurio iškrypėliškos prigimties vaizdiniai persipins su nenugalimu polinkiu į sadizmą ir terorą. Psichologų nustatyta, kad minios vedliais neretai būna viduje silpni, pusiau pamišę, ant išprotėjimo ribos esantys žmonės, turį menininko ir lyderio polinkių. Antai ir degant Romai siaubingo reginio didingumas be galo žavėjo psichiškai nesveiką Neroną. Jaunas Josifas Džiugašvilis mokėsi dvasinėje seminarijoje ir rašė eilėraščius. Tačiau labiausiai troško valdyti, nes mylėjo tik save. Demonizmo formulė yra tokia: „Esu aš ir esti ne aš. Visa, kas ne aš, turi tapti manimi". Net neturint tam teisės naudojama psichinė ir fizinė jėga. Tą demonišką Stalino galią ir emanavo ČK - šiurpiausioje XX a. valdžios struktūroje. O „Kavkazkij chitrec" sąmoningai didino žmonių kančias, platino siaubą ir silpnino valią, kad tautos būtų nukraujavusios ir kartu piktos, ieškotų viena kitoje ne meilės, o neapykantos, net artimas artimą įtarinėtų, persekiotų ir išdavinėtų.
Šis velniškas sadizmas ir buvo perkeltas į tokias nusikalstamas struktūras, kaip NKGB, NKVD, MGB, MVD ir KGB, kurios, tarsi pasityčiojant, vadinosi valstybės saugumu, o jų slaptieji agentai gyveno ir veikė tarp mūsų, neretai kaip patys artimiausi žmonės. Taip buvo daroma tam, kad net šviesiausieji, švariausieji ir išmintingiausieji savo darbuose bei mintyse susipainiotų, pavargtų, pasiduotų ir vienas kitu nepasitikėtų. Tad gal Josifas Visarionovičius ir buvo iš Siono išminčių protokolų žinomas „mistinis principas"? Net iš šios būtybės atvaizdo, keistų primerktų akių, gerumą tik imituojančio pusiau besišypsančio veido sklido nežmoniškas atgrasumas ir mistinis siaubas. Anapus jo įsakymu nutiestų spygliuotų vielų gyvi žmonės tapdavo skeletais, virsdavo į ledą, buvo draskomi lagerio prižiūrėtojų šunų ar šaudomi enkavedistų, mirė iš bado ir šalčio, o šiapus jo vardu buvo skleidžiama „naujoji evangelija", atvaizdas nešiojamas gatvėse, mokyklose dabinamas rūtų šakelėmis. Iš jo, kaip iš Minervos galvos, iškilo bolševikinė sistema, persipynusi su Viduramžių inkvizicijos dogmomis, kurių „spiritualizmo" buvo apsėsti naujieji komunizmo išpažinėjai ortodoksai. Jie plito ir dauginosi pasitelkdami vis naujus valdžios mėgėjus, iš kurių nesyk išeidavo tikri sadistai.
Azijietišką bolševikų valdžios mistiškumą bei žiaurumą lietuviai ypač skaudžiai patyrė 1941 m. birželį. Žmonės žinojo, kad velnias pavojingas ne tada, kai jis pasirodo viešai, o tuomet, kai jo nematome, kai jis veikia per kitus. Šitaip darbavosi ir Antanas Sniečkus, Fridas Krastinas, Leo Finkelšteinas, Icikas Dembo, Judita Komodaitė, Antanas Macevičius, Danielius Todesas, Aleksandras Slavinas, Eusiejus Rozauskas, Piotras Gladkovas bei daugelis kitų. Sadizmo psichologinės šaknys slypi valdžios geidime, liguistame polinkyje dominuoti, komanduoti, naikinti. Iš to sadizmo komplekso kilo visos tuometinės Lietuvos nelaimės. Naujieji ortodoksai nesustojo prieš bet kokį nusikaltimą. Lietuvos valstietis, laikęsis meilės ir doros įstatymų, nė nesusapnavo, kad ateis tokie šiurpūs laikai, kai viršų ims ne Dievo įdiegti principai, o žemiausi pasąmonės instinktai, galia naikinti, žudyti ir žeminti. Komunistai šį „mokslą" buvo įvaldę tiesiog tobulai...
Eglė Šimkutė: Menininkės kelionė per pasaulį ir save
Pirmą kartą su menininke Egle Šimkute susitikau kone prieš trejus metus. „Atrodo, kad tapydama užlipu ant bangos ir plaukiu ja. Tuo metu tarsi medituoju, esu nesvarumo būklės. Dingsta alkis, troškulys, miegas ir visi kiti poreikiai, norai. Regis, pamirštu net apie laiką. Į realybę grąžina tik praleisti skambučiai ir namiškių klausimai, ar pareisiu namo“, - pasakojo Eglė.
Norėdama pažinti menininkę, mediciną išmainiusią į drobę, dažus ir laisvę būti savimi, pirmojo susitikimo metu daugiau kalbėjau apie kūrybą. „Per tuos metus buvo daug visko. Pirmiausia, uždariau patalpas Laisvės alėjoje. Pradėjau galvoti, kad reikia didesnių“, - Eglė skaičiavo ne patalpų kvadratinius metrus, o keliones, kurių pastarieji metai buvo dosnūs. - Dviese su draugu išmaišėme visą Europą, didžiąją dalį Meksikos, palietėme dalelę Amerikos. Vėliausia kelionė buvo Tailande. Ten praleidome du nuostabius mėnesius. Vienos kelionės metu pradedame planuoti kitą, tada grįžtame namo, mėnesį ar du padirbame iš širdies ir vėl keliaujame. Turime savo tikslų.
Eglė su mylimuoju nesirenka turistų išmintų kelių, nelanko atvirukus puošiančių, miestus reprezentuojančių objektų. Kelionės jiedviem leidžia patirti, pažinti ir pasisemti įspūdžių. Visa tai surinkti galima tik einant, pasiklystant, ragaujant ir netikėtai įsiveliant į vietinių kasdienybę, todėl poros galvose kaskart dėliojasi nauji maršrutai, kurių jokia kelionių agentūra neįtraukia į savo programą. Tarkime, Tailande, kiek daugiau nei per mėnesį, motoroleriu Eglė su draugu ištirpdė apie 2 tūkst. „Būna, kad per dieną nueiname 40 km pėsčiomis, greitu žingsniu. Jei galvojate, kad tokiu tempu nespėjame nieko pamatyti, labai klystate. Spėjame viską - ir pavalgyti, ir nuotraukų pasidaryti, ir draugų susirasti. Mes neatostogaujame, o keliaujame. Norime kuo daugiau pamatyti ir viską į save sugerti“, - Eglė.
Mes neatostogaujame, o keliaujame. Vienos kelionės metu Eglė įveikė motorolerių baimę. „Susipažinome su tokia įdomia pora. Vaikinas iš Nyderlandų, o mergina iš Ispanijos. Ji sako: Egle, man ir panašiai buvo. Aš sėdau ant motorolerio, griuvau, tada nulipau, apspardžiau jį, spjoviau tris kartus, galiausiai vėl sėdau ir nulėkiau“, - E. Šimkutė džiaugėsi įvykusiu pirmuoju kartu ir visais likusiais, kurių kelionių metu nestinga. - Kažkada bijojau šokti į jūrą, dabar nebijau. Atrodo, tą akimirką negalioja jokios taisyklės.
Kiekviena kelionė, anot 33-ejų kaunietės, palengvina kišenes, tačiau suteikia svorio sielai ir tarsi pasėja sėklą, kuri bėgant laikui brandina saldžius vaisius. Štai, po kelionės Meksikoje, Tulume, kur jauna moteris patyrė stiprų apsinuodijimą maistu, gimė ryškių spalvų paveikslas „Džiunglės". Afrikoje patirti įspūdžiai virto moterų su susuktomis skaromis ant galvų diptikais. Dar vienam darbui, vos prieš savaitę iškeliavusiam į naujų šeimininkų namus, kūrėją įkvėpė Kroatija, kurioje kaskart lieka ne tik visos žemiškos problemos, bet ir Eglės širdis.
Grįžusi iš Tailando moteris tapyti nepuolė, tačiau persikėlė į naują studiją, esančią V. Putvinskio gatvėje. „Šalimais draugės nuomojosi kabinetą. Vis kartodavau joms, kaip man patinka ši vieta ir kokia ypatinga V. Putvinskio gatvė savo aura. Praėjusių metų lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje, prieš mūsų kelionę į Tailandą, pamačiau skelbimą. Supratau, kad nuomotis patalpas ir du mėnesius laikyti jas tuščias, negaliu. Prašyti, kad man jas rezervuotų, ir tikėti, kad taip bus - naivu. Nusprendžiau viską palikti likimui“, - o jis, anot kūrėjos, jai buvo maloningas. - Grįžusi pamačiau, kad patalpos V. Putvinskio gatvėje vis dar nuomojamos. Atėjau, pasižiūrėjau ir pasakiau, kad noriu čia likti.
Kaip ir anksčiau, Eglė neskaičiuoja valandų, praleistų studijoje. Laikas čia esą bėga savaip ir kitaip. „Ateina draugės pas mane ir sako, kad nenori išeiti. Čia gera“, - Eglė.
Mane pačią, vos tik įžengus vidun, apėmė jausmas, tarsi čia būčiau buvusi jau anksčiau. Kūnas savaime klestelėjo ant kušetės, o lūpos prilipo prie puodelio su juoda kava. Pirmiausia dirstelėjau į spintelę su knygomis. Kai Eglės pirštams nepaklūsta teptukai, į rankas keliauja Josepho Murphy „Jūsų pasąmonės galia", Sylvios Browne „Gyvenimas čia ir anapus“, Deepako Chopros „Septyni dvasiniai sėkmės dėsniai" ir kita panaši literatūra.
Tomis dienomis, kai spalvos, regis, pačios liejasi ant drobės, studijos grindys užklojamos polietilenu. Eglės studijoje, kaip sako ji pati, dalelė pasaulio, kol kas telpanti ant kelių Filosofo akmens krautuvėlės lentynų. Joje - šachmatai iš Meksikos, smilkalinės, rankomis kalinėtos medinės dėžutės ir karštų gėrimų padėkliukai iš Tailando, odinės knygelės, atkeliavusios iš tolimosios Indijos ir daugybė akmenų: piritas, medaus kalcitas, karneolis, ametistų kamputis, labradoritai, agatas.
„Yra pradedančiųjų, yra daug metų dirbančių. Puikiai žinau, kad meno žmogui nelengva be matomumo, žinomumo, - atsigręžusi į lentynas E. Šimkutė džiaugėsi, kad jose savo vietą rado auksarankės bičiulės, „Rezgu pinkles“ įkūrėjos Deimantės rankinės ir delninės. - Įsivaizduoju dar kelias lentynas su molio dirbiniais, galbūt kokiais nors papuošalais, kuriems nereikia seifo. Noriu, kad visi būtume vienoje vietoje.
Greta lentynų - kabykla su keliais džinsiniais viršutiniais drabužiais. Per mudviejų pokalbį Eglė buvo pasipuošusi žalios spalvos močiutės švarkeliu, kuris skaičiuoja jau ne vieną dešimtį metų. E. Šimkutė nusiteikusi prieš besaikį vartojimą, o šią poziciją išreiškia savo darbais - senais, iš spintos kampučio ištrauktais, dėvėtų drabužių parduotuvėse atrastais, nuostabiais piešiniais antram gyvenimui prikeltais drabužiais. „Prie vieno švarkelio dirbu apie savaitę. Finansiškai neapsimoka, bet man labai patinka. Sėdžiu, dedu taškelius ir mėgaujuosi procesu. Man tai geriausia meditacija“, - ranka perbraukusi pakabus, Eglė.
Žiūrėdama į Eglę atkūriau pirmąjį mudviejų pokalbį ir jo metu tvyrojusią nuotaiką. Pamenu, išėjusi pagalvojau, kad besišypsanti tamsiaplaukė yra viena laimingiausių kada nors mano sutiktų žmonių. Tos pačios mintys lydėjo ir šįsyk. „Laimingas žmogus - sveikas žmogus. Tarkime, aš galvoju, kad visos mano ligos turi trukti vieną dieną. Taip ir būna. Žinoma, būna ir kitaip. Save reikia saugoti, nes nuo mūsų smegenų viskas priklauso. Jei mes nuolatos liūdime, esame paniurę, mūsų kūnas sirgs. Čia ne mano žodžiai, o mokslo įrodyti dalykai“, - Eglė.
Ne veltui vos prieš kelias dienas į Vilniaus Lukiškių filialo Centro polikliniką iškeliavo didžioji dalis Eglės darbų.
1939-1940 m. Lenkų ir Sovietų kariuomenių judėjimas pasienyje
| Data | Įvykis |
|---|---|
| Rugsėjo 17 d. | Prie Kapčiamiesčio atvykęs lenkų karininkas prašė įsileisti į Lietuvą vieną lenkų pėstininkų batalioną su artilerija. Lenkai tebesikovė Kapčiamiesčio - Sapackinės kryptimi. |
| Rugsėjo 22 d. | 40 lenkų karių, III Armijos Krajovos štabo viršininkas ir 17 automašinų. Čia prie administracinės linijos susitelkė labai daug žmonių, tarp jų buvo ir sužeistų. Bandyta prasiveržti jėga. |
| Rugsėjo 21 d. | Leipalingyje buvo internuoti 5 lenkų karininkai, 15 kareivių ir 2 automašinos. |
| Rugsėjo 23 d. | Leipalingio rajone suskaičiuota 250 hippo vežimų, Seirijuose ir jų apylinkėse - 150 hippo vežimų. |
| Rugsėjo 23 d. | Ties Druskininkais ėmė koncentruotis lenkų kariuomenės daliniai. Kalvarijoje sustojo apie 700 raitelių, 2 artilerijos baterijos ir generolas Przezdeckis. |
| Rugsėjo 23 d. | Pro lietuvių sargybas Beržininko-Kapčiamiesčio plente Lietuvos pusėn perėjo 1 kavalerijos eskadronas ir daugiau nei 100 gurguolių. |
| Rugsėjo 22 d. | Sapaceinę užėmė rusų tankai. |
| Rugsėjo 23 d. | Įvyko susišaudymas Igarkos miške (į rytus nuo Kapčiamiesčio-Sapackinės plento). |
| Spalio 1 d. | Rusai užėmė Punska. |
| Spalio 6 d. | Suvalkuose rusų armija susitiko vokiečių kariuomenę ir perdavė jai maisto. Iš ten rusai pasitraukė į Augustavą, o vokiečiai pasiliko Suvalkuose. |
| Spalio 6 d. 16 val. | Į Suvalkus didelėmis grupėmis ėmė važiuoti vokiečių kariuomenė. |
| Spalio 3 d. | Rusų kariuomenė gaudė to krašto dvarininkus ir vežėsi į Rusijos gilumą, o šiaip civilius asmenis, net ir menkai nusižengusius, šaudydavo vietoje. |
| Spalio 7 d. | Apie Gardiną bolševikai gaudė lenkų kariuomenės likučius, o rusų okupuotoje Lietuvoje pradėjo veikti naujosios valdžios vietos komitetai, kuriuos sudarė daugiausia bedarbiai ir žydų tautybės gyventojai. |
| Spalio 10 d. | Maskvoje buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos - Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. |
| Po sutarties pasirašymo | Lietuva, vykdydama tos sutarties būtiną sąlygą, įsileido į Alytų, Prienus, Gaidžiūnus ir Naująją Vilnią apribotas Sovietų kariuomenės įgulas. |
| 1940 m. birželio 14 d. | Pateiktas ultimatumas. |
| 1940 m. birželio 15 d. 14 val. | Sovietų kariuomenės daliniai peržengė valstybės sieną. |
| 1940 m. birželio 15 d. ~5 val. | Kaune ėmė leistis rusų karo lėktuvai ir girgždėjo tankai. |
Sovietų kariuomenė Lietuvoje buvo tikras „Trojos arklys". Sovietų klastos ir provokacijos leido į Lietuvą įvesti papildomus kariuomenės dalinius, o 1940 metų birželio 14-ąją pateikti ultimatumą. Lietuvos valstybė nebuvo tam pasiruošusi nei kariškai, nei politiškai. 1940 m. birželio 15 d. 14 val. Sovietų kariuomenės daliniai peržengė valstybės sieną, o apie 5 val. Kaune ėmė leistis rusų karo lėktuvai ir girgždėjo tankai, sveikinami gatvėse apgirtusių bolševikinės ideologijos išpažinėjų. Kadaise žlungant Lietuvos - Lenkijos valstybei, į seimą Gardine atvyko rusų pasiuntinys Severs, smurtu privertęs jos narius priimti rusų reikalavimus. Į Kauną 1940 m. birželio 15 d. paskui Sovietų tankus atvyko Molotovo (užsienio reikalų ministro) pavaduotojas Dekanozovas, kuris ir suformavo naują „Liaudies Vyriausybę" su Justu Paleckiu, po kelių dienų tapusiu Sovietų Lietuvos prezidentu, priešakyje. NKVD-NKGB šnipai nurodė Dekanozovui, kas turės valdyti Sovietų Lietuvą. Vidaus reikalų ministru tampa Mečislovas Gedvilas, o valstybės saugumo departamento direktoriumi - Antanas Sniečkus. Abu - Lietuvos genocido šulai. M. Gedvilo įsakymu buvo uždarytos (birželio 25 d.) ankstesnės politinės organizacijos...
