Ūmus endometritas yra liga, susijusi su gimdos gleivinės uždegimu, kuris tiesiogiai veikia moters reprodukcinę sistemą. Gimda, arba uterus, yra tuščiaviduris organas, esantis moters pilvo ertmėje, skirtas embriono vystymuisi. Endometriumas, gimdos gleivinė, yra vidinis gimdos sluoksnis, kuris kiekvieną mėnesį keičiasi menstruacinio ciklo metu. Gimdos uždegimas, dar vadinamas endometritu, yra gimdos gleivinės uždegimas. Ši būklė dažnai pasireiškia po gimdymo, persileidimo ar chirurginių procedūrų, tokių kaip gimdos išvalymas ar spiralės įdėjimas. Tai dažniausia pogimdyminio karščiavimo priežasties. Endometritas gali būti sukeltas bakterijų, virusų ar kitų mikroorganizmų, o uždegiminis procesas gali pasireikšti tiek ūmine, tiek lėtine forma. Ūmus endometritas yra uždegiminė liga, kuriai būdingas greitas simptomų atsiradimas ir progresavimas. Ši liga gali sukelti rimtų komplikacijų, jei nebus laiku diagnozuota ir gydoma.
Ūmus endometritas dažniausiai pasireiškia po gimdymo, abortų ar chirurginių procedūrų, kai infekcija gali patekti į gimdos ertmę ir sukelti uždegimą. Gimdos uždegimas arba gimdos gleivinės uždegimas, kitaip dar žinomas endometritas, yra būdingas po nėštumo, kuomet gimdoje besikaupiančios kraujingos išskyros po gimdymo gali tapti puikia terpe kauptis bakterijoms ir sukelti uždegimą. Gimdos uždegimas ir pirmieji jo simptomai paprastai pastebimi 5 - 12 parą po gimdymo. Gimdos gleivinės uždegimas pasitaiko nuo 1% iki 3 % moterų gimdžiusių natūraliais gimdymo takais ir apie 5% moterų atliekant cezario pjūvio operaciją.
Ligos priežastys ir rizikos veiksniai
Pagrindinės ūmaus endometrito priežastys apima bakterines infekcijas, kurios dažnai kyla po gimdymo, abortų ar kitų chirurginių intervencijų. Infekciją gali sukelti įvairios bakterijos, įskaitant streptokokus, stafilokokus ir E. coli. B grupės Streptokokai, Enterokokai, E.Coli, Klebsiela pneumonia, Clostridium trachomatis, Proteus, Bacteroides species yra dažni infekcijos sukėlėjai. Be to, hormoniniai pokyčiai, imuninės sistemos sutrikimai ir kitos gretutinės ligos gali prisidėti prie endometrito vystymosi.
Rizikos faktoriai, galintys lemti ligos išsivystymą, yra šie: cezario pjūvio operacija, užsitęsęs gimdymas, bevandenis laikotarpis, vaisiaus būklės stebėsena ir daugkartiniai tyrimai pro makštį, bloga mityba, placentos šalinimas ranka po gimdymo, cukrinis diabetas, antibiotikų vartojimas. Taip pat svarbūs rizikos veiksniai yra tarpvietės, gimdos ar makšties plyšimai gimdymo metu, ilgai trunkantis gimdymas, placentos priverstinis pašalinimas, vyresnis moters amžius, žemas socialinis lygis, gimdyvės mažakraujystė, vidinis vaisiaus stebėjimas, bendra nejautra prieš operaciją.
Ginekologinės procedūros, tokios kaip instrumentiniai įsikišimai į gimdą (gimdos išvalymas, biopsija ar spiralės įdėjimas), gali padidinti infekcijos riziką. Po gimdymo ar persileidimo infekcijos rizika didėja dėl gimdos kaklelio atsivėrimo ir galimo bakterijų patekimo į gimdą. Lytiniu būdu plintančios infekcijos (LPI), tokios kaip gonorėja ir chlamidiozė, taip pat gali sukelti endometritą. Sutrikus natūraliai makšties mikroflorai, joje pradeda daugintis patogeniniai mikroorganizmai.
Ligos simptomai ir požymiai
Pagrindiniai ligos simptomai apima: stiprų pilvo skausmą, karščiavimą, nesveiką išskyrą iš makšties, bendrą silpnumą ir nuovargį. Gimdos uždegimas po gimdymo pasireiškia šiais simptomais: gausios išskyros (nemalonaus kvapo, pūlingos, skystos, susimaišiusios su lochijomis); skausminga pilvo apačia; karščiavimas ir šaltkrėtis; bendras silpnumas; sutrikęs ir skausmingas šlapinimasis; vidurių kietėjimas; dingęs apetitas; padidėjęs prakaitavimas.
Ūmus endometritas gali pasireikšti įvairiais simptomais: apatinės pilvo dalies skausmas (gali būti nuolatinis arba pulsuojantis, dažniausiai lokalizuotas gimdos srityje); karščiavimas ir šaltkrėtis (dažnai kartu su bendru silpnumu ir nuovargiu); nenormalus kraujavimas iš gimdos (gali pasireikšti sunkus ar nenormalus kraujavimas arba kraujuojantis išskyros); nemalonus kvapas iš makšties (dažnai būna dėl bakterinės infekcijos); padidėjęs širdies ritmas (kai kuriais atvejais kartu su hipotenzija, ypač jei infekcija plinta ar progresuoja į sepsį).
Dažniausi ligos požymiai apima: karščiavimą, pilvo skausmą, vidurių užkietėjimą ir pasunkėjusį tuštinimąsi, nemalonų išskyrų kvapą, kraujavimą iš makšties tarp mėnesinių, skausmingą lytinę sueitį, sutrikusį skausmingą šlapinimąsi, bendrą silpnumą, apetito stoką, prakaitavimą. Minėti simptomai atsiranda 10 dienų bėgyje, dažniausiai antrą parą po gimdymo.
Ligos diagnostika
Ūmaus endometrito diagnostika apima klinikinį tyrimą, kurio metu gydytojas vertina simptomus ir paciento istoriją. Papildomi tyrimai gali apimti kraujo tyrimus, kad būtų nustatyta uždegimo buvimas, ir ultragarsą, kuris padeda įvertinti gimdos būklę. Vertinama bendra būklė (temperatūra, širdies susitraukimų dažnis, kraujo spaudimas). Krūtinės skausmingumas, paraudimas, spenelių būklė. Operacinės žaizdos apžiūra. Vertinama tarpvietės, gimdos dugno aukštis, skausmingumas čiuopiant, mažojo dubens organų būklė.
Laboratoriniai tyrimai gali parodyti padidėjusį baltųjų kraujo kūnelių skaičių ir uždegimo žymenis. Taip pat atliekami kraujo tyrimai, eritrocitų nusėdimo greitis, C reaktyvinio baltymo kiekis, bendras šlapimo tyrimas, šlapimo pasėlis, patologinių išskyrų pasėlis, ultragarsinis tyrimas. Teisingos diagnozės nustatymas yra labai svarbus siekiant užtikrinti tinkamą gydymą.
Gydymas ir prevencija
Ūmaus endometrito gydymas paprastai apima antibiotikų terapiją, skiriant vaistus, kurie efektyviai naikina infekciją sukėlusias bakterijas. Gydymo trukmė ir antibiotikų pasirinkimas priklauso nuo infekcijos sunkumo ir paciento sveikatos būklės. Daugeliu atvejų gydytojas gali skirti antibiotikus, kurie padės kovoti su bakterine infekcija. Skausmą ir diskomfortą galima palengvinti vartojant vidutinio stiprumo analgetikus.
Be to, gali būti taikomi nemedicininiai sprendimai, tokie kaip skausmą malšinantys vaistai ir poilsis. Sunkiais atvejais gali prireikti chirurginės intervencijos, kad būtų pašalintos infekcijos židiniai. Naujausios terapijos galimybės apima imunoterapiją, kuri gali padėti stiprinti organizmo atsaką į infekcijas. Jei gydymas ambulatorinis, pacientės yra išleidžiamos namo su skirtais medikamentais ir nustatoma data, kuomet reikės vėl pasirodyti pas šeimos gydytoją ar akušerį-ginekologą. Jeigu būklė yra sunkesnė, moteris yra guldoma į ligoninę. Dažniausiai mamos yra guldomos kartu su naujagimiais.
Laikydamiesi prevencinių priemonių ir reguliariai tikrindamiesi, moterys gali sumažinti riziką susirgti šia liga. Vengti lytinių santykių mėnesinių metu bei pogimdyviniu laikotarpiu, kol tęsiasi kraujavimas. Kraujuojant nesusidaro gleivės, kurių viena iš pagrindinių funkcijų - ir apsauginė. Saugotis lytiniu keliu plintančių infekcijų - nesaugių lytinių santykių metu. Tinkama lytinių organų higiena saugantis, kad mikroorganizmai iš tiesiosios žarnos nepatektų į makštį.
| Simptomai | Priežastys | Rizikos veiksniai |
|---|---|---|
| Stiprus pilvo skausmas | Bakterinės infekcijos | Cezario pjūvio operacija |
| Karščiavimas ir šaltkrėtis | Ginekologinės procedūros | Užsitęsęs gimdymas |
| Nenormalus kraujavimas iš gimdos | Gimdymas ar persileidimas | Bevandenis laikotarpis |
| Nemalonus kvapas iš makšties | Lytiniu būdu plintančios infekcijos (LPI) | Placentos šalinimas ranka |
| Bendras silpnumas ir nuovargis | Hormoniniai pokyčiai | Cukrinis diabetas |
Gimdos involiucija yra procesas, kurio metu gimda po gimdymo grįžta į prieš nėštumą buvusį dydį ir būklę. Šis procesas yra svarbus ne tik fiziniam motinos atsigavimui, bet ir bendrai jos sveikatai bei gerovei. Kai kuriais atvejais infekcijos gali sutrikdyti gimdos involiucijos procesą. Tokios būklės kaip endometritas, gimdos gleivinės infekcija, gali sukelti komplikacijų, kurios turi įtakos normaliam gijimo procesui. Dauguma moterų normaliai grįžta į gimdymą per šešias-aštuonias savaites. Ankstyva diagnozė ir gydymo planų laikymasis daro didelę įtaką bendrai prognozei.
