Seniausių Lietuvoje gyvenusių žmonių pėdsakų yra iš akmens amžiaus pradžios. Tas amžius - pats ilgiausias priešistorės laikotarpis. Jis truko daugiau kaip 8000 metų. Senovės lietuviai buvo klajokliai medžiotojai ir rankiojo augalinį maistą, gyveno prie upių ir ežerų, sausesnėse vietose.
Lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys, garbinę daug dievų ir gamtos jėgas, nuo 10 tūkst. metų pr. Kr. iki XV a. pradžios. 1251 metais Lietuvos valdovas Mindaugas apsikrikštijo, o po dviejų metų popiežius Inocentas IV Lietuvą paskelbė katalikiška valstybe, pavaldžią Romos vyskupui. Tačiau tada krikščionybė buvo tik priedanga, tam, kad Lietuvos valdovams pavyktų bendradarbiauti su kitomis Europos valstybėmis ir jie nebūtų vertinami kaip prastesni. Tačiau po Durbės mūšio, kuris įvyko 1260 metais, Mindaugas grįžo prie pagonybės. Senasis tikėjimas pamažu pasitraukė iš lietuvių gyventojų tik po Žalgirio mūšio, kaip 1411 metais buvo pasirašyta Torūnės taika ir didieji Lietuvos kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas apkrikštijo Lietuvą.
Žmonės nuo senų laikų kėlė klausimą, kur glūdi gamtos paslaptis, kas lemia grūdo augimą, kodėl pavasarį ima stiebtis želmenėliai. Mitinis pasaulis prasideda iš vandenų. Visose kalendorinėse ir šeimos šventėse vanduo naudojamas kaip švarinanti ir šventumą teikianti galia.
Žemės ir derliaus deivės
Žemėpatis, senovės lietuvių žemės, derliaus, ūkio ir namų dievas. Jis globojo sodybas, trobesius, gyvulius. Žemėpatį garbina “pirm Saulės ir Mėnulio” (Jonas Bretkūnas, XVI a.), t.y. apeigos visada prasideda nuo vietovės dievybės pagerbimo. Žemėpatis pagerbiamas pradedant ir baigiant įvairius darbus, atliekant šeimynines namų apeigas, pagerbiant vietovę.
M.Pretorijus rašo, kaip meldžiamasi Žemėpačiui. Uždega 3-4 ugneles (žvakes), prie jų padeda po mažą duonos kepalėlį ir kaušelius gėrimui. Dėkojama, kad apsaugojo šeimą, turtą nuo pikto, prašo toliau sergėti. „Kiekvienas, pastvėręs savo kepaliuką duonos, spaudžia jį prie žemės ir kalba:„Žemėpati, tu duodi mums tokios geros duonos, už tai tau dėkojame, padėk, kad tavo malone gerai apeitume savo laukus ir gautume daugiau tavo dovanų“. Po to jis kelia duoną aukštyn ir žiūrėdamas į dangų kalba: „Dieve, pasotink mus“ (BRMŠ, III. Spalio mėn. pabaigoje, sudoroję derlių, lietuviai taip švenčia. Stalą apkreikia šienu, ant jo padeda duonos, o iš abiejų duonos pusių stato du indus alaus. Paskui prieš pradėdami valgyti atpjauna po gabaliuką kiekvieno valgio ir meta ant žemės į kiekvieną namo kertę sakydami: ”Priimk palankiai, Žemininke, šias mūsų aukas ir džiugiai suvalgyk”.
Žemyna - žemės ir vaisingumo deivė.
Kitos svarbios deivės
Deivė, politeistinėse religijose ir mitologijoje - moteriška dievybė. Dažniausiai sieta su vaisingumu, derlingumu, veikia savarankiškai arba kaip kokio nors dievo sutuoktinė. Deivės kultas neolito laikotarpiu egzistavo Mažojoje Azijoje, Balkanų ir Pirėnų pusiasaliuose, Prancūzijoje, Anglijoje, Skandinavijoje. M. B. Gimbutienė teigia, kad senovės Europos ankstyviausioji religija buvo pagrįsta tikėjimu Deive Motina, valdančia visus vaisingumo ir atsinaujinimo vyksmus. Senovės Egipte ir senovės Graikijoje tikėta, kad deivė globoja misterinius kultus. Baltai t. p. garbino įvairias deives. Tacitas (1 a.) mini aisčių Dievų Motiną. 13 a. M. Mažvydo ir J. Bretkūno raštuose deivėmis vadinama dauguma lietuvių mitinių būtybių. Lietuvių tautosakoje deivėmis kartais vadinamos laumės, laimės ir kai kurios kitos mitinės būtybės.
Austėja lietuvių mitologijoje - spėjama bičių ir žydinčios augalijos deivė, šeimos gausintoja, ištekančių ir nėščių moterų globėja. Austėja - bičių deivė. Ji globojo bites, augaliją, žiedus.
Gabija - lietuvių ugnies deivė. Kartais vaizduojama zoomorfiniu katės ar paukščio pavidalu.
Laima - likimo lėmėja. Laimai melsdavos besilaukiančios ir besiruošiančios gimdyti. Laima - likimo.
Medeina - tai senovės lietuvių miškų, sengirių ir laukinių žvėrių globėja. Manoma, kad kasmet pirmasis sumedžiotas gyvūnas buvo aukojamas Medeinai. Medeina - miškų ir medžioklės deivė. Manoma, kad kasmet pirmasis medžioklės grobis buvo aukojamas būtent Medeinai. Pagal tyrinėjimus Medeina netekėjusi, graži medžiotoja, mergina arba „vilkmergė“, lydima vilkų. Ji nesauganti medžiotojų, bet greičiau trukdanti jiems žudyti.
Milda - meilės deivė. Kai kurie tradicijų puoselėtojai siūlo švęsti ne Šv. Valentino dieną, o lietuvių meilės deivės Mildos dieną, švenčiamą gegužės 13 d.
Jūratė - jūros deivė. Minima, kad žydrose Baltijos jūros gelmėse stovėjo puikūs Jūratės rūmai.
Lazdonos - lietuvių mitologijoje riešutų (lazdynų) deivė. Ji globojo labai svarbų senovės žmogui medį - lazdyną - auginantį riešutus.
Dievai ir kitos mitologinės būtybės
Dievas - senovės lietuvių aukščiausiasis ir vyriausiasis dievas laikytas pasaulio sutvėrėju.
Perkūnas - senovės lietuvių ir baltų mitologijos dievas. Dievaitis Perkūnas laikytas galingesniu už daugelį kitų dievų. Perkūnas - svarbiausias pagonių dievas, teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, labai gerbiamas, baudžiantis „dievo rykšte“ - žaibais.
Saulė ir Mėnulis - Žemės tėvai. Saulė - gyvybės ir šviesos šaltinis. Ji laikoma vyriausia dievybe. Mėnulio prašoma sveikatos, grožio.
Ganiklis - lietuvių ganyklų ir piemenų dievas, kurį mini M. Strijkovskis 1582 m. Vardo etimologija kildinama nuo žodžių „ganyti“, „ganykla“.
Giraitis (Girstis) senovės lietuvių mitologijoje - giraitės dievas. Vardas kildinamas nuo žodžių „giria“, „giraitė“.
Bubilas - lietuvių medaus ir bičių dievas. Bubilui aukodavo medų, kad bitės geriau spiestų.
Bangpūtys - vakarų lietuvių ir senųjų prūsų jūros dievas. Laikytas piktąja vandenų dvasia.
Velnias (Kaulinis senis) dar vadinamas kipšu, nelabuoju - požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius.
Bardaitis (prūsų kalba Bardoayts) - senovės prūsų jūreivystės dievas, jūreivių, žvejų, laivų globėjas. Jam būdavo aukojamos žuvys. 1530 m.
Patrimpas - senovės prūsų upių ir šaltinių, pavasario ir jo derlingumo, vaisingumo, javų, karo sėkmės dievas, greičiausiai garbintas XVI a.
Praamžius - dievas kūrėjas. Praamžius sakmėse sukuria visus gyvus padarus ir nulemia jų gyvenimą.
Aušrinė - ryto.
Ragutis - lietuvių raugintų ir rūgščių gėrimų dievas.
Vėlinas - mirties.
Giltinė - mirties deivė, numarinanti žmones.
Patulas dar kitaip Pikulas, Pikuolis - trečiasis prūsų trejybės dievas, pirmą kartą paminėtas 1418 m. Varmės vyskupo laiške popiežiui.
Baltų pagonybė ir lietuvių mitologija
Medžių kirtimas. Kad kas kokį didelį medį savo namuose nukert, „seną ąžuolą ar kitą kokį medį“, tai reik už senučius už prosenučius atminimą padaryti - už tuos, kas sodino tą medį. O kad nepadarysi atminimą, tai numirs kas nors iš tų namų (Jonas Basanavičius. 12t.
Senovės graikų dievai
Graikų dievai - senovės graikų garbinti dievai. Jie buvo vaizduojami kaip turintys ypatingų galių ir esantys nemirtingi. Graikų dievai buvo nemirtingi laiko atžvilgiu, nors tarpusavio kovose galėjo būti sužeidžiami ir nužudomi. Jie galėjo transformuoti gyvus padarus, veikti žmonėms nepavaldžius dalykus, buvo personifikuotos stichijos, kaip meilė, saulė, kerštas, jūros gelmė ir kt. Buvo tikima, kad dievai valdo kiekvieną gyvenimo sferą. Pasaulį valdančių dievų elitą sudarė trys dievų generacijos. Pirmoji karta buvo pirmapradžiai dievai: Gaja, Uranas, Erotas, Erebas ir kt. Antroji generacija titanai, kurie nuvertė pirmąją. Olimpo dievų periode pasirodo didvyriai, įveikiantys pabaisas. Persėjas užmuša Medūzą, Belerofontas - Chimerą, Melagras - Kalidono šerną ir t. t. Ne tik mirtingieji kovoja su pabaisomis, tą patį daro ir dievai. Moteriškos dievybės, kildinamos iš deivės Motinos senovinio pavidalo, įgauna naujų funkcijų. Hera tampa santuokos ir monogamijos deive, Demetra globoja žemdirbystę ir t. t. Dievai ir didvyriai mituose įgauna naują pavidalą. Peitė (Peitija) - įtikinimo ir sugundymo personifikacija.
tags: #frygu #derlingumo #vaisingumo #deive
