Vytautas Ylevičius, gimęs 1930 m. birželio 22 d. Kaune, darbininkų Uršulės ir Antano Ylevičių šeimoje, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje ne tik kaip geografas-hidrologas, bet ir kaip iškilus fotomenininkas. Jo gyvenimo kelias prasidėjo sudėtingu pokario laikotarpiu, kupinu iššūkių, tačiau visada vedė jį link meno ir Lietuvos grožio puoselėjimo.
Šeimai persikėlus į išvaduotą Vilnių ir apsigyvenus Savičiaus gatvėje, Vytautas tęsė mokslus Vytauto Didžiojo valstybinėje gimnazijoje, kuri 1940 m. tapo Vilniaus I vidurine mokykla. Joje mokėsi kartu su būsimaisiais intelektualais, o namuose gyveno nemažai universiteto profesorių, priklausiusių pokario Lietuvos intelektualų kartai. Matydami, kaip sunkiai gyvena Ylevičių šeima, šešiolikmečiui Vytautui jie pasiūlė darbą. Šis pasiūlymas tapo svarbiu lūžiu jo gyvenime.
Universitete Vytautas tapo Gamtos fakulteto sekretoriumi, mašinėle spausdino įvairias pažymas ir sudarinėjo dėstytojų paskaitų tvarkaraščius. Profesoriai jį net ėmė vadinti „oberdekanu“. Dekanate jis kurdavo krosnelę, o profesoriai per pertraukas ateidavo pasišildyti ir diskutuoti. Tai buvo jam lyg tikri „gyvenimo universitetai“. Įsidarbinęs, Vytautas tęsė mokslus vakarinėje mokykloje, o ją baigęs įstojo į Gamtos fakultetą. Čia prasidėjusios hidrologijos studijos, pirmosios praktikos ir ekspedicijos, Lietuvos upių, upelių bei ežerų tyrinėjimai, leido jam pasijusti kaip žuviai vandenyje. Deja, tuomet jis neturėjo fotoaparato ir už paskutinius pinigus pirkdavo nedideles nuotraukas iš kitų.
Baigęs studijas 1956 m., Vytautas pasinėrė į tikrąjį vandenų tyrinėjimą. Jis perėjo visus Nemuno intakus: Baltąją Ančią, Peršėkę, Strėvą, Verknę, Nerį, Dubysą, Mituvą. Tuo metu jis suprato, ką reiškia būti visiškai pasinėrusiam į mėgstamą darbą. Dar svarbiau buvo tai, kad ant peties jau buvo pakabintas valdiškas fotoaparatas.
„Mano dvasiai šito reikėjo“, - sakė jis interviu 80-mečio proga. „Eini ir staiga prieš tave išdygsta prie keliuko pasviręs koplytstulpis. Net krūpteli - kaip iš kokios dainos ar nuostabiausio eilėraščio. Pakelėj, dulkėse. Kažkokie šventi Lietuvos taškai. Man tai buvo šventas daiktas. Tik prieidavau, aplink apeidavau ir fotografuodavau, fotografuodavau. Ir tu žinai, aš tame koplytstulpyje Dievo rasdavau daugiau nei puošniausiose bažnyčiose. Arba užeini pas žmogų, kuris tą koplytstulpį čia pastatė. Tu žinai, kokie tai žmonės? Jie kalba, jie mąsto, žinok, visai kitaip. O į bažnyčią ateini ir nežinai - yra joje Dievas ar ne. Žinau, Dievas yra visur, bet mano pakelės koplytėlėje jo būdavo kažkaip daugiau… Ir Lietuvos taip pat daugiau.“
Vytautas Ylevičius 1956-1972 m. dirbo įvairiose Vilniaus hidrologijos, hidrogeologijos, vandens resursų naudojimo valdybose vyr. inžinieriaus, skyriaus viršininko pareigose. Vėliau, 1972-1974 m., jis buvo Respublikinės komunalinio ūkio ir buitinio aptarnavimo valdybos pirmininko pavaduotojas. Nuo 1974 m. Vytautas pradėjo savo ilgą ir vaisingą karjerą Vilniaus pedagoginio instituto Estetinio lavinimo katedros dėstytoju. Šiame institute, vėliau universitete, jis išdirbo net 31-erius metus.
Institute V. Ylevičius įkūrė Foto laboratoriją-studiją, kaupė medžiagą universiteto metraščiui, dėstė fotomeno pagrindus, surengė daugybę parodų ir talkino fotoreportažais „Šviesos“ laikraščiui. Jo dėka studentai galėjo pažinti fotografijos meną ir Lietuvos grožį.
2005 m. vasarį Vytautas Ylevičius buvo išleistas į pensiją, tačiau tai nebuvo jo kūrybinės veiklos pabaiga. Jis ir toliau aktyviai tęsė fotomeninę veiklą. Kartu su ilgamečiu Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininku Algimantu Masaičiu buvo surengtos kilnojamosios fotografijų parodos „Tėvynės spalvos“ įvairiose Pabradės, Švenčionių, Nemenčinės, Kalvelių, Dieveniškių mokyklose. Jis buvo vienas iš aktyviausių draugijos „Lietuvai pagražinti“ narių ir Vilniaus miesto Vytautų klubo narys.
V. Ylevičius savo ir rėmėjų lėšomis išleido kapitalinius fotoalbumus:
- „Tėviškė“ (Mintis, 1971 m., 267 psl.)
- „Gimtinės kloniais“ (Kaunas, 1996 m.)
- „Manoji Lietuva“ (Vilnius, 2007 m., 219 psl.)
- „Dainų ir artojų tėvynė: nepriklausomybės keliu“ (2013 m.)
Jis taip pat planavo išleisti fotoalbumą pagal Kristijoną Donelaitį „Sveiks, sveteli margs“ ir šia tema bandė surengti parodą savo 90-mečio proga Vilniaus mokytojų namuose. Deja, liga pakoregavo planus.
Vytautas Ylevičius mirė 2020 m. lapkričio 5 d. Vilniuje, eidamas 91-uosius metus. Jo gyvenimas buvo neatsiejamai susijęs su Lietuvos fotografija, Lietuvos žmogaus ir gamtos atspindėjimu. Jis daug jėgų ir pastangų skyrė tam, kad Lietuva gražėtų, būtų saugoma jos gamta ir aplinka.
Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugija visų universiteto kolegų vardu pareiškė gilią užuojautą velionio šeimai, artimiesiems ir buvusiems bendradarbiams. „Tavo fotonuotraukų ir šmaikštaus žodžio mums visiems, ilgainiui, labai truks“, - skelbiama užuojautoje.
Vytautas Ylevičius savo kūryba ne tik dokumentavo Lietuvos kraštovaizdį, žmones ir įvykius, bet ir atskleidė gilesnes prasmes, kviesdamas apmąstyti tautos istoriją, kultūrą ir dvasingumą. Jo nuotraukos išliks kaip svarbus liudijimas apie praeitį ir įkvėpimas ateities kartoms.
tags: #fotografas #ylevicius #vytautas #gime
