Evangelija pagal Joną pasakoja apie Jėzaus susitikimą su aklu nuo gimimo žmogumi. Jo mokiniai klausė: „Rabi, kas nusidėjo, - jis pats ar jo tėvai, - kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė, kad nei jis, nei jo tėvai nenusidėjo, o „Jame turi apsireikšti Dievo darbai“. Tai primena mums, kad nuo gimimo mes visi esame akli Dievo tikrovei ir dvasiniam pasauliui. Mums reikia Jėzaus, kuris atvertų mums akis.
Jėzus pabrėžė, kad mums reikia nusiplauti akis Siloamo tvenkinyje. Siloamas reiškia „Siųstasis“, o tai yra Jėzus. Jis yra pasaulio šviesa. Iš prigimties aklam žmogui buvo normalu nieko nematyti, bet jis ilgėjosi žemės grožybių ir tikriausiai kėlė klausimą, kodėl jam teko toks likimo smūgis. Tačiau Jėzus neklausia, kas kaltas; Jis priima ir gydo. Jis nori, kad mūsų akys būtų atvertos Dievo tikrovei, kad atskleistų mums didžią Viešpaties malonę, kantrybę ir meilę, išlaisvintų iš naštų, atleistų kaltes, ištrauktų iš nevilties ir atvestų prie šaltinio.
Evangelija pagal Luką kartais vadinama „moters reabilitacijos“ Evangelija. Nors Senajame Testamente randame daug kilnių moterų, Jėzaus laikais Palestinoje požiūris į moteris buvo neigiamas. Jos buvo laikomos antros eilės būtybėmis. Tačiau Jėzus atsisakė laikytis tokių išankstinių nusistatymų. Tarp jo artimiausių mokinių buvo daug moterų, jam dažnai tekdavo išgydyti ligones ar atversti nusidėjėles. Šventasis Lukas pabrėžia, kaip Kristus pagarbiai ir rūpestingai elgėsi su moterimis.
Evangelijos epizodo pabaigoje minimas moterų būrelis, kuris lydėjo Jėzų ir jam tarnavo. Tarp jų buvo ir „žinoma mieste nusidėjėlė“. Nors neaišku, kaip ir kodėl ji tokia tapo, ji nebuvo akla tiesai apie save ir savo padėtį Dievo akivaizdoje. Ji buvo nuolanki, jos širdis buvo atvira Jėzaus mokymui. Jėzus, būdamas pasaulio permaldavimas už visų nuodėmes, atėjo skelbti malonės meto.
Jėzaus sakiniui Simonui, fariziejui, graikų tekste yra dvi galimos prasmės: „aš sakau tau, kad jai atleidiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“ (jos meilė yra ženklas, kad jos nuodėmės atleistos) arba „aš tau sakau: visos jos nuodėmės atleidžiamos, nes ji labai mylėjo“ (jos meilė yra atleidimo priežastis). Šios dvi prasmės papildo viena kitą. Mums tereikia pripažinti savo kaltes ir atverti širdis Dievo gailestingumui, tikint ir viliantis. Tai yra mūsų pirmas žingsnis meilės kelyje.
Šiais laikais vis labiau prarandama nuodėmės sąvoka. Žmogus supaprastina blogio sampratą ir praranda atsakomybės jausmą. Nuodėmė iš pradžių būna maloni, paskui tampa lengvesnė, miela, dažna ir įprasta. Tada žmogus nebeatgailoja ir užkietėja. Toks žmogus yra arti pražūties. Kur žmogus nuodėmės nelaiko nuodėme, ten jam nereikia nei Dievo, nei Jo gailestingumo. Viena baisiausių situacijų yra Dievo gailestingumo atmetimas.
Jėzų kaltino, kad jis yra nusidėjėlių bičiulis. Žmogų išgelbsti meilės Dievui atgaivinimas, kai apkabiname nukryžiuoto Kristaus kojas ir laistome jas atgailos bei meilės ašaromis, nušluostydami pasitaisymo plaukais. Pagarsėjusi mieste nusidėjėlė, nekreipdama į nieką dėmesio, verkdama apkabino Jėzaus kojas. Tačiau šią sceną stebėjo kietaširdis fariziejus. Nusidėjėlė moteris savo nuodėmingumo supratimą išreiškė dviem būdais: skausmu ir meile. Kančia, Kristaus šventumo pajautimas atsispindi jos ašarose. Kelyje pas Viešpatį ji nekreipė dėmesio nei į fariziejų, nei į apkalbas - jautė Jėzaus šventumą ir gailestingumą. Ašaros, kvepalai, kojų bučiniai, kojų šluostymas plaukais - visa tai išreiškė jos išpažintį, jos kelią į Dievo gailestingumą.
Kristus nepamiršta pamokyti ir fariziejų. Jis stato fariziejų į jo vietą, sakydamas, kad jis myli jį mažiau nei mieste žinoma nusidėjėlė, nes išpuikėliškai laiko save mažu nusidėjėliu. Pavojingas rifas mūsų gyvenime yra laikyti save be nuodėmės, manyti, kad esi teisus. Tuomet nereikia Dievo gailestingumo, atgailos, išpažinties. Fariziejus užmiršo Rytų išmintį: „Kovok su nuodėme, taikykis su nusidėjėliais.“
Jėzus priėmė jausmingą moters palankumo išraišką ir drauge atsiribojo nuo šalto fariziejau mandagumo. Mokytojo žodžiai byloja, kad žmones labiausiai skiria ne nuodėmių dydis ar skaičius, bet elgsenos motyvai: karšta meilė priešinama šaltam tobulumui. Viešai žinoma nusidėjėlė nori būti išvaduota iš nuodėmių. Ji visa širdimi trokšta būti išlaisvinta, nekreipdama dėmesio į tai, ką pagalvos kiti. Jei ji vadovautųsi etiketu, nesiryžtų tokiai scenai.
Kartais žmonės guodžiasi: „Stengiuosi atleisti ir neteisti kitų, tačiau man nieko neišeina.“ Piktoji dvasia šnabžda, kad neįstengsime. Evangelijos žodžiai tampa neįmanomo reiklumo įstatymu. Mūsų susikurtas moralinio tobulumo įvaizdis užmuša viltį. Šiandienos Dievo žodis apverčia mūsų požiūrį. Naujo žmogaus gyvenimas Kristuje nėra grindžiamas vien žmogiškomis pastangomis. Apaštalas Paulius sako: „Gyvenu, taigi nebe aš, bet gyvena manyje Kristus.“
Evangelijoje moteris ateina pas Jėzų su savo nuodėme ir neslepia savo nuopuolio. Ji visiškai atsidavusi Dievo ir žmonių teismui. Jos elgsena byloja: „Stengiausi, tačiau man nepavyko. Tikiu, kad tik Tu gali išlaisvinti mane iš nuodėmės pančių.“ Ji yra atvira gelbstinčiam Gerosios Naujienos žodžiui.
Šiandien randama daug būdų, padedančių išsilaisvinti nuo kaltės jausmo. Tačiau įgytas pažinimas nepašalino žmogaus skausmo ir kančios. Ieškant pateisinimų, paneigiamas nuodėmės ir blogio buvimas. Tuomet žmogus tampa neatsakingu žaislu. Priimdami savo negebėjimą, patikime jį Viešpačiui.
Nusidėjėlė puola Jėzui po kojų, šluosto jas savo plaukais ir tepa aliejais. Jos gestai iškalbingesni už žodžius. Tai rodo jos atgailą ir norą gyventi naują gyvenimą.
Karalius Dovydas, suvedžiojęs Ūrijos žmoną ir nužudęs Ūriją, išgirdo pranašo Natano žodžius: „Tu esi tas žmogus!“ Jis suprato savo poelgio blogį ir tarė: „Aš nusidėjau Viešpačiui.“ Dovydas parodė, kad suvokė savo nedorybės dydį. Tik sudužusios širdies žmogus pripažįsta Dievo teisingumą.
Kai Dievas kalba apie mūsų sugedimą ir mirties bausmę už nuodėmes, Jis nenori mūsų mirties. Tačiau Jis yra teisingas Dievas. Viešpats negali sakyti, kad viskas gerai, kai mes niekiname Jo žodžius, piktinamės vieni kitais, elgiamės savanaudiškai. Nesiskaitymas su Dievo žodžiu užtraukia mirties nuosprendį, tačiau jeigu sudūžtame prieš Jį ir nuoširdžiai pripažįstame šią tiesą, pamatome begalinę Dievo malonę.
Dovydas troško, kad jo siela būtų apvalyta: „Apšlakstyk mane yzopu, kad būčiau švarus. Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą.“ Jis meldė: „Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink.“
Ar ši istorija aktuali mums šiandien? Nors vargu ar kas nors iš mūsų suvedžiojo kito žmogaus sutuoktinį, bet ar dažnai susimąstome, jog darydami net ir „menkas“ nuodėmes, lygiai taip paniekiname Dievą? Ar nuoširdžiai norime pamatyti savo tikrąją padėtį Dievo akivaizdoje? Prašykime, kad mūsų širdies akys būtų apšviestos, nuolankiai pripažindami, jog be Dievo pagalbos nematysime nei savo tikros padėties, nei Dievo gailestingumo.
Paklydėlis sūnus - Jėzaus mokymai (LIETUVIŠKAI)
Fariziejams atrodė, kad jie beveik nenusideda, jiems nereikia šaukti: „Tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink.“ Jie nesuprato, kad be Dievo malonės žmogus nesugeba savęs pamatyti teisingai. Tad būkime dėmesingi tam, kaip suprantame Dievo žodžius ir kaip taikome juos sau. Nepasitenkinkime padoraus krikščionio įvaizdžiu. Prašykime sudužusios ir nusižeminusios širdies.
