Vaikų emocijos - tai sudėtingas ir daugialypis reiškinys, turintis didelę įtaką jų raidai ir gerovei. Nors kartais teigiama, kad vaiko emocijos yra primityvios, svarbu suprasti, kad jos yra natūralios ir svarbios patirtys, kurios vystosi ir sudėtingėja augant vaikui. Šiame straipsnyje aptarsime vaiko emocijų primityvumą, emocinę raidą pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, priklausomybės formavimąsi, humoro jausmo ugdymą ir praktinius patarimus tėvams, kaip padėti vaikams valdyti savo emocijas.
Kūdikio Emocijų Raida Pirmaisiais Mėnesiais
Kūdikio raida pirmaisiais 12 mėnesių yra nuostabus laikotarpis, kai vaikas patiria didžiulius fizinius, pažintinius ir emocinius pokyčius. Dauguma kūdikio judesių yra spontaniški, ritmiški, atsirandantys tam tikrais intervalais, neilgai trunkantys, nevisiškai valdomi, greiti ir pilnos amplitudės. Kūdikis reaguoja į garsus ir ima šypsotis gana greitai - tai yra geros savijautos atspindys. Judesiai platūs ir nekoordinuoti. Suklūsta išgirdęs naują garsą. Kūdikis pusiau atgniaužtą ranką tiesia į virš jo akių pakabintą žaislą. Vograuja (t. y. Nori bendrauti. Pyksta, jei nepaimamas ant rankų. Mimiką sieja su garso tonu. Būdamas 5 mėn. mažylis pradeda intensyviai pažinti aplinką per burną. Tai nėra primityvus aplinkos pažinimas. Per burną kūdikis apie daiktą sužino labai daug: kvapą, skonį, formą, dydį, svorį, temperatūrą. Remdamasis rankomis ir keliais, t. y. Daugiau žaidžia su garsais, imituoja balso moduliacijas, garsus taria tam, kad atkreiptų kitų dėmesį. Per pirmąjį pusmetį intensyviosiai vystosi regėjimas.
Tirta kūdikių reakcija į svetimą žmogų su nematytais žaislais per pirmuosius gyvenimo metus. Nustatyta, kad pirmosiomis gyvenimo savaitėmis naujagimiai, matydami svetimą suaugusįjį ir nematytus žaislus, nereiškia jokių emocijų, sulaukę 4 mėn. - pradeda domėtis svetimu asmeniu ir jo atsineštais žaislais, o nuo 6-7 mėn. - šalintis svetimo žmogaus bei jo žaislų. Atsiskyrimo nuo mamos nerimo, svetimų baimės pagrindu formuojasi prieraišumo jausmas. Noras daugiau pažinti, pasiekti skatina mažylį išbandyti naujas judėjimo būdus, o jau turimus - tobulina. Siekdamas žaislo makaluoja rankomis, spiriasi. Siekia žaislo ištiestais pirštais, jį paima dviem pirštais, net neliesdamas jo delnu. Ypač domisi smulkiais daiktais. Kalboje vyrauja ,,dainuojantys“ tonai, gali pavadinti daiktą, mėgdžiodamas jo skleidžiamą garsą, kartoja du skiemenis ir kitus garsus. Domisi tyliais garsais. Pasaulio kalbose yra apie 600 skirtingų priebalsių ir 200 skirtingų balsių. Kalbai išmokti reikia atskirti apie 40 garsų. Būtent tiek garsų per antrąjį gyvenimo pusmetį kūdikis išmoksta atskirti. Pradeda ropoti. Pats gali atsistoti remdamasis į stabilų objektą ir trumpai pastovi. Pirštukų judesiai vis tikslesni. Pradeda kalbėti dialogu - pasakius skiemenį ar skiemenų junginį bando atkartoti. Klausosi pokalbių, gali įvykdyti paprastus paliepimus. Mokslininkai nustatė, kad žodinė kalba vystosi lygiagrečiai su gestais. Puikiai valdo savo kūną, keičia įvairias padėtis, greitai juda ropodamas. Tobulėja kūdikio gebėjimas paimti smulkius daiktus. Pirmaisiais metais kūdikiai naudojasi abiem rankomis vienodai. Dažnos nuotaikų kaitos. Ryškios prieštaravimo reakcijos, jei kas nors vyksta ne pagal jo norą.
Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis gali išreikšti daug emocijų: susidomėjimą, pasitenkinimą, džiaugsmą, distresą (nemalonią emocinę patirtį), pasibjaurėjimą, pyktį, liūdesį ar baimę. Kai kurių mokslininkų nuomone, jau 2 mėn. kūdikiai gali išreikšti pirmines emocijas.
Emocijų Atsiradimas ir Prieraišumo Formavimasis
Nors kartais teigiama, kad vaiko emocijos yra primityvios, svarbu suprasti, kad jos yra natūralios ir svarbios patirtys, kurios vystosi ir sudėtingėja augant vaikui. Kūdikystėje vaikas yra visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų, kurie patenkina jo pagrindinius poreikius. Iš pradžių kūdikis patiria tik dvi būsenas - komfortą ir diskomfortą. Kai kūdikis jaučia diskomfortą (alkį, šaltį, nešvarias sauskelnes), jis verkia, taip pranešdamas apie savo poreikius. Šiuo ankstyvuoju raidos etapu vaiko psichika yra labai primityvi, todėl jis gali jaustis visagaliu. Kūdikis gali manyti, kad jo verksmas tiesiogiai sukelia suaugusiųjų veiksmus ir patenkina jo poreikius. Šis jausmas, kad jis gali valdyti save ir pasaulį, vadinamas visagalio iliuzija.
Tačiau svarbu suprasti, kad šios ankstyvosios emocijos, nors ir primityvios, yra būtinos vaiko raidai. Jos padeda jam suprasti savo poreikius, bendrauti su aplinka ir užmegzti ryšį su suaugusiaisiais. Mokslininkai pastebi, kad pirmaisiais gyvenimo metais mažyliui ypač svarbu jaustis saugiam ir mylimam, pasitikėti tėvais bei kitais žmonėmis, kurie jį prižiūri ir globoja. Patenkindami vaikelio fiziologinius poreikius, o taip pat su juo bendraudami, globodami, skatindami jį tobulėti tėveliai padeda pamatus saugaus prieraišumo formavimui.
Atsiskyrimo (išsiskyrimo) nerimas gali pradėti reikštis kūdikiui sulaukus maždaug 4-6 mėnesių, tačiau dažniausiai jis ryškiausias tarp 8-18 mėnesių kūdikių. Kūdikis šiuo laikotarpiu ypač prisirišęs prie savo tėvų (artimųjų, globėjų) ir nenori būti nuo jų atskirtas.
Bendravimo ir Pažinimo Poreikiai
Augant vaikui, jo emocijos tampa sudėtingesnės ir įvairesnės. Maždaug po metų vaikas pradeda aktyviau tyrinėti aplinkinį pasaulį, manipuliuoti daiktais ir bendrauti su kitais žmonėmis. Ypač svarbus tampa bendravimo poreikis, kuris yra būtinas vaiko išgyvenimui ir gerovei. Tyrimai rodo, kad vaikų namuose, kur kūdikiai gauna tik minimalią priežiūrą (maitinimą ir sauskelnių keitimą), vaikai patiria depresiją ir netgi atsisako valgyti.
Tačiau vaiko pažinimo ir bendravimo poreikiai ne visada patenkinami. Suaugusieji dažnai žiūri į vaiką per savo prizmę ir pasaulėžiūrą, pamiršdami, kad vaikas neturi supratimo apie tai, kokius daiktus galima liesti, o kokių negalima. Dėl to suaugusieji gali vangiai palaikyti vaiko domėjimąsi pasauliu, kartais tiesiog norėdami apsaugoti savo daiktus.
Apribojimai ir Neigiami Vertinimai
Augant vaikas neišvengiamai susiduria su apribojimais ir neigiamais vertinimais. Jis girdi „negalima", „koks blogas berniukas", „kaip tau ne gėda" ir pan. Norėdamas būti mylimas ir geras mamai, vaikas mokosi slopinti savo pažintinius poreikius. Vėliau daugelis vaiko „noriu" susilaukia tokios pat suaugusiųjų reakcijos: „Noriu neduoti savo žaislų smėlio dėžėje - tu ką, toks gobšuolis?", „Noriu pabėgioti - argi geros mergaitės taip elgiasi?", „Noriu katę patempt už uodegos - tu nori kankinti gyvūną?".
Nors vaikas neišvengiamai susidurs su apribojimais (rozetės, aštrūs daiktai, kitų žmonių nuosavybė), svarbu, kaip suaugusieji elgiasi tokiais atvejais. Būkite nuoseklūs ir tvirti, vaikas jaus, jog, nepaisant draudimo, vis tiek jį mylite ir nekaltinate jo dėl to, kad jis tiesiog kažką nori gauti. Tuo pačiu taip vaikui parodote, kaip surėdytas gyvenimas ir jog vaikui teks su juo susidurti. Taip pat rodote, kad suprantate jo pyktį ir susierzinimą dėl to, kad jam kažko „negalima", pavyzdžiui, ketvirto saldainio. Pyktis, susierzinimas - normali vaiko reakcija, todėl tėvai neturėtų drausti reikšti šių jausmų, kai jie vietoje ir laiku. Tai leidžia vaikui jaustis norimu ir mylimu. Be to, vaikas pradeda suprasti, kad kažko negalima ir nepradeda riboti savo norų bei slėpti jausmų.
Priklausomybės Formavimasis
Jei vaiko norai ir jausmai nuolat atmetami, jis pradeda suvokti, kad šį žaidimą pralošė. Dėl to vaikas pasiduos bei užgniauš visus savo norus. Vėliau jis iš viso pamirš, kaip reikia ko nors norėti, kadangi bus susikoncentravęs tik į vienintelį dalyką - neprarasti mamos meilės. Visi kiti jo paklydimai tolins jį nuo norimo tikslo bei mažins savigarbą.
Taip formuojasi priklausomybė: „Aš pamiršau, kaip jaučiuosi, kai kažko noriu, kas suteiktų man pasitenkinimą ir malonumą. Seniai nejaučiau, kad kai kažko noriu, jaučiu nedidelį susijaudinimą, o kai gaunu tai, ką noriu - įtampa dingsta ir man būna gera. Vienintelis dalykas, kurį pamenu ir į kurį esu susitelkęs - bet kokiu būdu susigrąžinti ir neprarasti „artimųjų" draugiškumo".
Suaugusiųjų gyvenime bet kokioje stresinėje ar sudėtingoje situacijoje tai pasireiškia kaip noras gauti pasitenkinimą iš dalykų, kurie veikia greitai ir patikrintai, kadangi jis negali žinoti, kas dar galėtų žmogui suteikti malonumo ir nuimti stresą. Dėl to prasideda alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas, prasideda priklausomybė nuo interneto ir t.t. Juk jis įpratęs vykdyti kitų žmonių, o ne savo, norus. Be to, pas tokį žmogų, net jeigu jis geba atskirti savo norus, pastebimai trūksta savigarbos, tikėjimo tuo, kad jis pasitaisys. Juk jam buvo draudžiama siekti savo tikslo, todėl dabar jam sunku savarankiškai pasirinkti (juk jis nuo vaikystės neteisus), priimti savarankiškus sprendimus, išradingai susidoroti su problemomis. Jis kiekvieną kartą į gyvenimą žvelgia per savo vaikystės patirties prizmę: vaikystėje jam neleido būti savimi, t.y., jis jautėsi, kad pasaulis jį atstums, kad jis nesusidoros su juo.
Humoro Jausmo Ugdymas
Humoro jausmas yra svarbi vaiko emocinės raidos dalis. Jis padeda vaikams susidoroti su stresu, baimėmis ir skriaudomis, taip pat stiprina socialinius ryšius. Vaikai dažnai juokiasi iš situacijų netikėtumo, pavyzdžiui, kai personažas įkrenta į balą ar atsitrenkia į stulpą. Suaugusieji gali nesuprasti tokio humoro, tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra žiaurumas, o tiesiog neišsivystęs humoro jausmas.
Augant vaikui, jo humoro jausmas tampa sudėtingesnis. Jis pradeda suprasti žodžių žaismą, kalambūrus ir kitus humoro elementus. Tačiau humoro jausmo ugdymas priklauso nuo visuomenės kultūros lygio. Jei humoro viršūne laikomi komiksai ir primityvios scenelės, vaikas gali ir nepasistūmėti aukščiau pirmo laiptelio.
Ypač neigiamai vaikus veikia susidomėjimas „juoduoju" humoru, kuris susijęs su „komiksų kultūra". Vaikas žengia pirmuosius žingsnius, geba atitolti nuo tėvų, jau gali bandyti tam tikras užduotis atlikti savarankiškai (apsiauti batus ar užsidėti kepurę).
Vaiko Isterijos ir Pykčio Priepuoliai
Gana dažnos situacijos, kuomet vaikui nepavyksta pasiekti norimo tikslo (pvz., apsiauti bato), tenka nutraukti mėgiamą veiklą (pvz. Nustoti žaisti ir ruoštis miegui) ar tėvai atitraukia mažylį nuo tam tikro pavojingo veiksmo (pvz. Neleidžia pačiam lipti stačiais laiptais). Tokiose ir panašiose situacijose vaikas gali kristi ant žemės, spardytis, rėkti ir verkti dėl patirtos nesėkmės ar nutrauktos veiklos. Raidos atžvilgiu - tai visiškai normali ir dažnai pasitaikanti tokio amžiaus vaikų reakcija. Tarp tėvų šios intensyvios emocijos dažnai dar yra žinomos, kaip pykčio priepuoliai vaikui ar vaiko isterijos priepuoliai.
Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda suprasti ir vykdyti nurodymus: paimti, padėti ar atnešti daiktą, pažįsta artimuosius - brolius, seseris, žino jų vardus. Jie lengvai atlieka judesius, geba patys valgyti. Mažieji jau gali pasakyti apie 20 žodžių (pavadinti aplinkos daiktus ir pan.). Antraisiais gyvenimo metais vaikai domisi aplinkos daiktais, klausinėja apie juos. Reaguoja į kitų žmonių jausmus, gali tuos jausmus išreikšti žodžiais. Palaipsniui vaikai tampa vis labiau ir labiau savarankiški ir nepriklausomi. Jūsų vaiko norai gali dažnai keistis: vienu metu jis gali norėti laisvės ir drąsiai leistis tyrinėti nepažįstamą teritoriją, o kitu bėgti pas jus nusiraminimo ar pritarimo. Tad pirmiausia suteikite vaikui laisvę tyrinėti ir paskatinkite, tačiau būkite netoliese, kai vaikui jūsų prireiks.
Apie antrus metus vaikai dažnai pradeda mokytis atlikti gamtinius reikalus į puoduką. Tai svarbus įvykis vaiko savarankiškumui. Šiuo metu svarbu nedaryti vaikui spaudimo ir nereikalauti iš jo to, kam jis pats dar nesijaučia pasiruošęs, tačiau labai svarbu draugiškai paskatinti, padrąsinti ir padėti vaikui atlikti „reikalus“ pačiam. Tai stiprina vaiko pasitikėjimą savimi ir jūsų tarpusavio ryšį. Kai jam pavyksta, pastebėkite ir pagirkite. Svarbu nepamiršti, kad nėra jokių terminų, iki kurių vaikas turėtų išmokti. Nėra reikalo rungtyniauti su kitais vaikais - kiekvienas turi savo tempą, kuriuo mokosi. Tai labai svarbu ugdant vaiko emocinį stabilumą bei savivertę.
Šiuo metu vaikui svarbu judėti - judėjimas teikia daug džiaugsmo ir padeda lavinti ir pažinti savo kūną. Mažyliai lipa aukštai, vartosi, šoka nuo laiptų, ir šokinėja per balas ar ant lovos. Dviejų metų vaikai pajaučia savo galias, savo autonomiškumą ir nepriklausomybę nuo suaugusio žmogaus. Jie jaučiasi galintis patys nuspręsti ir įgyvendinti savo sprendimus. Sprendimai dažnai būna, suaugusiojo akimis žiūrint, neteisingi, bet vaikui jie labai svarbūs, nes yra jo. Štai mama sako „rengsimės į lauką“, jis drąsiai sako „ne“ ir nubėga įgyvendinti savo sprendimo, mama sako „eikime valgyti“, jis vėl sako „ne“. Nustatykite vaikui aiškias taisykles ir jų laikykitės. Taip pat, šiuo metu vaikai dažnai išgyvena įvairias baimes, ir jūs negalite tam užkirsti kelio. Leisdami vaikui susidurti su savo baimėmis, padėsite greičiau jas įveikti ir ugdysite jo pasitikėjimą savimi bei jumis.
KAIP VISADA SUSTABDYTI PYKOS PRIEKARIUS! (3 paprasti žingsniai) | Dr. Paul
Kaip Elgtis Vaikui Isterikuojant?
Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos", svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį: „Suprantu tave", „Suprantu, kad tau pikta", „Man irgi būtų pikta, esu šalia, girdžiu tave", „Ar nori, kad apkabinčiau tave?", „Kaip galime išleisti šį jausmą? Patrepsėkim, pakvėpuokim, pakumščiuokim pagalvę".
Tuo metu, kai vaikas yra pagautas itin stipraus įkarščio, labai tikėtina, kad jis negirdės tėvų prašymų arba jie net paaštrins situaciją. Tėvams dažnai dėl to būna neramu, jie nežino kaip reaguoti į vaiko pyktį ar agresiją, kiek leisti vaikui reikšti savo emocijas, o kada jau stabdyti. Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinančių rūbų ar ,,neskanaus" maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Nenormalu būna tada, kai suaugęs žmogus pradeda pildyti visus vaiko norus, kad tik šis neverktų, nerėktų, nekeltų isterijų. Vaikai fiziškai agresyviausi būna 2-4 metų amžiaus. Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t.y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pyktį išreikšti verbaliai, pvz.: nebespiria, nekanda, o sako: „Aš tavęs nemyliu, nedraugausiu, galvą nupjausiu". Tokia vaiko emocijų išraiška parodo, kad jo raida eina tinkama linkme. Sunerimti reikia tada, jei vaikas savo agresija nukreipia į save (pvz.: raunasi plaukus, tranko galvą į sieną), jei vaiko fizinė agresija tęsiasi ir sulaukus penkerių metų, jei vaikas kankina gyvūnus ir jei vaikas piktas būna didžiąją dienos dalį be paaiškinamos priežasties.
Kaip Mokyti Vaikus Pykčio Valdymo?
Pirmiausia, ką reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai. Taigi vaikams reikia leisti pykti ir mokinti tą pyktį išlieti tinkamais būdais.
Kaip galite mokinti vaikus pykčio valdymo:
- Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. kai pykstate nerėkite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu nukopijuos Jūsų elgesį ir supykę rėks ar trankys durimis;
- Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėsti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. Vaikui pyktis yra „sunki" emocija ir jei suaugęs žmogus į ją sureaguoja audringai vaikui išbūti savo emocijose yra dar sunkiau;
- Jei labai sunku susitvardyti, kai vaikas isterikuoja, stipriai pyksta ar kitaip veda Jus iš kantrybės, naudinga padaryti išminties pauzę: Suskaičiuoti iki 10 atbuline tvarka; iš 100 atiminėti po 7; Pajudėkite, pasirąžykite; Įkvėpkite ir iškvėpkite; Pažiūrėkite į veidrodį ir nusišypsokite; Užsidarykite vienas; Atsigerkite vandens; Įsivaizduokite šalia gerą draugą ar autoritetą; Ženkite atgal; Pasakyti sau stabdančių žodžių.
- Įpykęs vaikas negirdi, ką Jūs norite jam pasakyti ar pamokyti, vaiko pykčio metu reikia jį tik raminti, o auklėti tada, kai vaikas yra ramus. Jei pykčio metu su vaiku velsitės į diskusijas tik paaštrinsite situaciją;
- Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes…? Tau nepatinka, kai…“. Jei vaikas sunkiai kalba, mokinkite jį kalbėti, kreipkitės pagalbos pas logopedą, nes vaiko pyktis ir kalba yra labai susiję dalykai. Kai vaikas negali pasakyti ko jis nori, kaip jaučiasi, jam kyla didžiulis pyktis.
- Mokinti vaiką, kad pyktis praeina, tai emocija, kaip banga, kuri ateina ir nueina, reikia tik palaukti ir neprisidaryti rūpesčių.
- Naudokite vizualizacijas, kurios vaikui padės geriau suvokti savo pyktį ir jį valdyti. Keletas vizaulizacijų pavyzdžių: Bombos vizualzacija. Paaiškinkite vaikui, kad pykdamas jis būna kaip tiksinti bomba. Pasiūlykite įsivaizduoti bombą su daugybe įvairiaspalvių laidelių, kurių vienas yra raudonas. Jei nori bombą jis gali nupiešti. Kad padarytų bombą nekenksmingą, liepkite nukirpti ar nutraukti raudoną laidelį, - tai jis gali padaryti kiekvieną kartą kilus pykčiui. Vėliau, tik pajutę jį apimant pykčiui, pasiūlome nukirpti raudoną bombos laidelį, primindami neigiamas pasekmes: ,,Būtų gerai, kad nukirptum bombos laidelį, kitaip tavęs laukia bausmė. Tikrai būtų gaila.“ Vaikas įgyja aiškią veiksmingą priemonę kontroliuoti savo pykčiui. Įsivaizduok, kad pyktis tai tavyje gyvenantis drakonas/pykčio debesėlis, o tu esi riteris, kuris turi stebuklingų ginklų su tuo drakonu kovoti. Kai supyksti užsimerk ir įsivaizduok, kaip riteris nugali drakoną. Įsivaizduok savo pyktį, kaip didžiulį sniego ritinį ir kai supyksti po truputėli mintyse tą sniego gniūžulą ištirpink iki mažytės sniego gniūžtės.
- Mokinti atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokint...
Kaip padėti vaikui atsiskleisti? „Tai, kaip padedame vaikams jaustis saugiais, matomais, nuramintais ir mylimais, tiesiogiai formuoja jų smegenis ir gebėjimą būti atspariais“, - teigė neuromokslininkas ir psichiatras, vienas iš sąmoningos tėvystės judėjimo autorių Daniel J. Siegel. Pirmieji treji gyvenimo metai - tai periodas, kai formuojasi begalė smegenų jungčių, toks aktyvus vystymosi tarpsnis išrinkta tik keletą kartų gyvenime: vaikystėje, paauglystėje ir moterims - nėštumo metu ir pirmaisiais metais po gimdymo. Įdomu, tiesa? Na, o vaikai šiuo laikotarpiu ypač jautrūs aplinkai: jų smegenys mokosi iš visko - balso tonų, žvilgsnių, aplinkinių elgesio modelių. Kūdikių gebėjimas išmokti kalbą yra vienas gražiausių ir aiškiausių įrodymų, kaip smegenys sugeria aplinkos informaciją - vaikai iki maždaug aštuonerių-dešimties yra ypač gabūs ir imlūs kalboms. Tas pats nutinka ir su emocijomis - vaikystė yra pats svarbiausias pamatas psichinės sveikatos vystymuisi ir atsparumui. Nors suaugę puikiai gali keisti išmoktus elgesio modelius ir išmokti naujai reaguoti į situacijas, vaikai išmoksta iš juos supančios aplinkos kaip būti su emocijomis, kaip reaguoti, jas reikšti, bendrauti, kalbėti(s), gerbti ar negerbti kitų.
Psichiatras ir psichoterapeutas prof. Eugenijus Laurinaitis siūlo, kad auklėti galime netgi ne vaikus, o patys save. Tokia atsakomybė gali ir gąsdinti, ir padrąsinti, suteikti prasmės kasdienoje bendrauti pagarbiai, būti ir išbūti emocijas net kai vidinis resursas ir tuštokas. Kai vaikas supyksta ar nusivilia, jis stebi, kaip reaguoja suaugusieji. Ramus paaiškinimas, akių kontaktas, švelnus tonas - visa tai formuoja saugumo jausmą. Pvz., jei dvejų metų vaikas negauna ledų, o mama pasako: „Matau, kad tau liūdna. Suprantu. Gal galime kartu išsirinkti vaisių?" - vaikas mokosi, kad jo emocijos svarbios ir galima ieškoti sprendimų. O kartu, kad nebūtinai visada gausi tai, ko nori. Jei visgi emocijos ignoruojamos arba reaguojama pykčiu, vaiko nervų sistema įpranta gyventi nuolatiniame streso režime.
Rodykite, kaip jaučiatės „Esu pavargusi, todėl noriu šiek tiek pabūti tyloje.“ Vaikas mokosi, kad emocijas galima išreikšti ramiai ir kad būti pavargus nieko tokio, normalu. Norėti pabūti atskirai - normalu ir nereiškia palikimo, o tik ramų atsitraukimą. Padėkite įvardyti emocijas„Atrodo, kad esi nusiminęs. Skirkite laiko sauTėvų ramybė = vaiko ramybė. Vaikai nėra maži suaugusieji - jų emocinis pasaulis dar tik kuriasi. Aplinkoje matomas elgesys ir emocijos tampa pagrindu, ant kurio statoma visa kita. Mokslininkai pastebi, kad pirmaisiais gyvenimo metais mažyliui ypač svarbu jaustis saugiam ir mylimam, pasitikėti tėvais bei kitais žmonėmis, kurie jį prižiūri ir globoja. Patenkindami vaikelio fiziologinius poreikius, o taip pat su juo bendraudami, globodami, skatindami jį tobulėti tėveliai padeda pamatus saugaus prieraišumo formavimuisi. Į vaikelį sutelktas dėmesys - mažyliai ypač jautriai reaguoja į išsiblaškiusius tėvelius, jusdami tai jie susierzina, liūdi. Sukilusios vaiko emocijos, arba eilinė diena rojuje su todleriu - dažnai, perlipus į trečius gyvenimo metus, šių emocingų epizodų pradeda tik daugėti (tai visiškai natūralu). Kai užkabinęs kokį pojūtį ar emociją, vaikas ją nagrinėja vis susikurdamas situaciją pajautimui dar ir dar. Tai dažnai būna tiesiog kartojamas tas pats veiksmas, žaidžiama ta pati situacija po „n“ kartų iš eilės. Pirmuosius tris gyvenimo metus vaikai gyvena emocijų pasaulyje ir tik vėliau jų smegenys subręsta pakankamai, kad „įsijungtų“ loginė dalis. O mažieji tai ir daro - susikurdami situacijas tą patį jausmą išgyventi dar ir dar, bando išjausti, kas čia taip jaučiasi, kur kūne tai jaučiasi, ką aš apie tai manau ir ką su tuo daryti. Kantriai laukti, prisėsti netoliese, pasiteirauti, gal nori prisiglausti ar apsikabinti, gal reikia pagalbos. Galime ramiai įgarsinti tai, kas vyksta ir ką matome. Tik svarbu palikti vietos abejonėms - nekonstatuoti vaiko jausmų, o labiau teirautis ir klausti. Pvz.: aš matau, tu vis bandai pastatyti bokštą, o jis vis sugriūva. Matau, kad jauti stiprius jausmus, verki, surinki - ar tu jautiesi nusivylęs? Galima pasidalinti ir savo pavyzdžiu - „kai aš supykstu, man padeda suspausti kumščius ir trumpai suurgzti, aš tada nurimstu“. Ilgesnė darbo diena, daugiau namų ruošos, keli filmukai, praleistas pažaidimas kartu ir, žiūrėk, jau pasiveja vaiko emocijų pliūpsnis. Tai sakydamos, kad „vaikai čia savo ožiais tik dėmesio prašosi“, mūsų močiutės ar tetos nėra jau tokios visai neteisios. Tačiau tai nėra blogas dalykas! Alethos J. Solter knygoje „Prieraišusis žaidimas“ aprašyti prieraišieji žaidimai idealiai tinka ryšiui su vaiku atkurti. Tuo pačiu padeda ir mums patiems nuimti įtampą bei pasijusti geriau. Šiuose prieraišiuosiuose žaidimuose svarbiausia daug apsikabinimų, pasimylavimų ir prisilietimų. Mes žaidžiam gaudynių, kur svarbu pagauti vienas kitą pilnu glėbiu, kartu šokam, dukra šokinėja ant sofos ir krenta, o aš ją gaudau. Du svarbūs momentai - vengti forsuoto kontakto, pvz. intensyvus kutenimas. Jei vaikas prašo sustoti - sustoti (mokykime vaiką gerbti savo kūno ribas). Niekas taip nevienija, kaip bendras tikslas. Mūsų su dukra atveju - pačių iškeptos bandelės ar sausainiai.
Vaikų Emocijos - Kas Tai?
Emocijos - tai natūralios, dažniausiai trumpalaikės ir dėl konkrečios priežasties kylančios vaiko organizmo reakcijos į situaciją. Ar žinojote, kad žmogaus veidas geba sukurti virš 7000 veido išraiškų ir egzistuoja dešimtys įvairių emocijų? Kaip vystosi vaikų emocijos? Vaiko emocijos bei vaiko emocinė raida pradeda skleistis nuo mažumės, todėl jau kūdikystėje galime pradėti lavinti vaikų emocinį raštingumą. Tam tinkami įvairūs būdai: apibūdinti emocijas žodžiais ir pavaizduoti veido išraiškomis, paprastais ir vaikui suprantamais žodžiais pasakoti, kokios vaiko emocijos yra patiriamos skirtingose situacijose, palaipsniui lavinti jų atpažinimo ir įvardinimo įgūdžius bei savo pavyzdžiu rodyti kaip įvairios vaiko emocijos gali būti išreikštos tinkamai.
Nuo maždaug 1,5 metų iki 4-5 metų ypač sparčiai vystosi vaiko emocinė raida, taigi vaikai ima aktyviau dalyvauti šiame mokymosi procese ir patys. Šiuo laikotarpiu atsiranda daugiau aplinkybių, kada galime įtvirtinti teorines žinias praktinėse situacijose.
Pirminės vaikų emocijos
- Galite pastebėti, kad kūdikiams iki vienerių metų reiškiasi pirminės vaikų emocijos: pasitenkinimas, susidomėjimas, džiaugsmas, pyktis, liūdesys, baimė, neviltis, distresas, pasibjaurėjimas.
Antrinės vaikų emocijos
- Antrinės vaikų emocijos pradeda reikštis 1-2 gyvenimo metais: gėda, pasididžiavimas, sumišimas, kuklumas, drovumas, kaltė, pavydas, dėkingumas, panika.
Žvelgdama į savo kūdikį, tikriausiai kiekviena mama susimąsto, ką jis tuo metu galvoja ar jaučia. Ar verkimas reiškia, kad jis liūdnas? Ar šypsena rodo, kad jis laimingas? Nors peršasi mintis mažam vaikui priskirti suaugusiųjų emocijas, tačiau tai netikslinga. Suaugusiųjų ir kūdikių emocijos labai skiriasi vien dėl to, kad pastarųjų emocijos yra susijusios su kognityviniu ir fiziniu vystymusi. Emocijos, kurias reiškia kūdikis, atrodo, pažįstamos, bet tai nėra tikros emocinės patirtys. Kūdikiai guguoti pradeda anksti. Dažnai pagal tai darome išvadą, kad jie jaučiasi gerai. Gugavimą paprastai pakeičia šypsena ir juokas. Nors naujagimio „šypsena“ atsiranda dėl nevalingo neurologinio aktyvumo, maždaug 3 mėnesių kūdikiams paprastai pasireiškia „socialinė šypsena“. Užuot šypsojęsi dėl vidinės būsenos, kūdikiai dabar gali reaguoti į išorinius dirgiklius - ypač į veidus, į kuriuos šio amžiaus kūdikiams nepaprastai patinka žiūrėti. Svarbūs pokyčiai prasideda tada, kai kūdikis šypsosi kažkieno atžvilgiu ir koordinuoja savo elgesį su kito žmogaus.
Kaip tai vyksta? Raudojantis verkiantis kūdikis gali atrodyti piktas ir susierzinęs, bet ar tikrai mes tiksliai vertiname šią jo emociją? Ne visada. Tai, ką mes, suaugusieji, matome kaip galimą pyktį, vos 6 mėn. kūdikis išreiškia nemalonios būsenos pojūtį. Tai gali reikšti, kad vaikas šlapias, alkanas ar pavargęs. Per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius kūdikiui svarbu suvokti, kad kai jis patirs šiuos pojūčius, kurie vėliau taps emocijomis, viskas susitvarkys: mama ar tėtis „supras - pasirūpins“. Kad pasiektų situaciją, dėl kurios galėtų jausti pyktį, kaip kad suaugusieji, kūdikiai turi pereiti per pagrindinį jausminį „procesą“, kurio metu jie kaupia patirtį ir lūkesčius, kad pajustų pyktį ir nusivylimą. Tarp 3 ir 6 mėnesių kūdikiai įgyja elgsenos, susijusios su santykiais, buvimu šalia artimo žmogaus, ir aplinkiniais daiktais, patirties, o šiems prisiminimams vystantis jie pradeda formuoti lūkesčius, kas, jų manymu, įvyks. Pavyzdžiui, patirtis gali „pranešti“ kūdikiui: „Kai negaliu pasiekti kamuolio, mamytė jį pariedės į mane.“ Jei dėl kokių nors priežasčių mamytė delsia paduoti kamuolį, kūdikis gali supykti.
Mažas kūdikis baimės dar tikrai nejaučia. Baimė nėra instinktas, baimė - jausmas, kurį kūdikiai atpažįsta, kai vystosi atmintis. Negalėdamas prisiminti situacijų ir atvejų, pavyzdžiui, kokios situacijos yra patirtos, o žmonės - pažįstami, kūdikis negali suprasti, kas yra svetima, „neatitinka normalios situacijos“, ir tai gali lemti jo nerimą. Pavyzdžiui, kūdikiui nerimas gali pasireikšti tik tada, kai jis geba prisiminti ir suvokti, kad anksčiau nematė to „keisto“ veido. Kai vaikas jau gali atpažinti svetimus veidus, jis gali išsiugdyti vidinį suvokimą ir baimę atsiskirti nuo tų, kurie jam pažįstami.
tags: #emocijos #kudikysteje #pirmaisiais #menesiais
