Eilėraščiai ir pasakėčios vaikams - tai ne tik lengvas ir linksmas būdas praleisti laiką, bet ir puiki priemonė ugdyti jausmus, lavinti vaizduotę bei mokyti svarbių gyvenimo pamokų.
Pamokantys eilėraščiai, lietuvių ir kitų tautybių autorių kūriniai, kalėdiniai ir velykiniai eilėraščiai - visa tai praturtina vaikų pasaulį ir padeda jiems augti.
Pasakėčios apie žuvis ir gyvūnus
Vieną šaltą žiemos dieną važiavo per mišką ūkininkas ir rogėse vežėsi pilną maišą žuvų.
Važiuoja žmogus, o iš paskos išalkusi laputė bėga.
Toks gardus kvapas tvokstelėjo į nosį, taip ji panoro žuvies pasmaguriauti, kad net seilė nutįso.
Ir sugalvojo!
Užbėgo lapė žmogui už akių, atsigulė skersai kelio, uodegą atmetė, kojas ištiesė, akis užmerkė - negyva ir tiek!
Privažiavo ūkininkas, pažiūrėjo į gulinčią lapę ir sako: - Nors nepadėjau, bet radau! Bus puiki man kailinė kepurė.
Pagriebė lapę už uodegos, įsimetė į roges ir važiuoja toliau.
Neilgai gulėjo laputė, tuojau praplėšė maišą, žuvelę po žuvelės visą išmėtė ant kelio, o paskui ir pati, žmogui nematant, iš rogių iššoko.
Susirinko žuvis ir nusinešus paslėpė tankumyne.
Kol žmogus apsižiūrėjo - lapės ir pėdos atšalo.
O laputė atsitūpusi po egle skaniai sau ėda.
Tik kur buvęs, kur nebuvęs - vilkas jau čia.
Stovi priešais ją - nuo bado labai sulysęs, net šonai įkritę.
- Sveika, lapute kūmute. Ką ryji?
- Žuveles, - atsakė lapė.
- Kūmute, duok ir man paragauti.
Aš taip išalkęs, kad vos ne vos kojas paveiku.
Supykusi numetė vilkui kelias menkas žuveles.
- Duok daugiau, - prašo vilkas.
- Tavo žuvelės labai skanios.
- Kur aš gausiu daugiau, - atsikalbinėjo lapė.
- Eik, meldžiamasis, ir prisižvejok.
Man irgi nelengva jas buvo susigauti.
- Kaip aš eisiu, kad nemoku, - skundžiasi vilkas.
- Einam, pamokysi mane žvejoti.
- Einam, man negaila, - sutiko lapė ir nusivedė vilką prie ežero, kur juodavo žvejų iškirstos eketės.
- Kad nori žuvies gauti, kišk uodegą į eketę.
Įkišęs laikyk tol, kol žuvys į uodegą sukibs.
Tik neskubėk, nes pačias didžiausias išbaidysi.
Vilkas įkišo uodegą eketėn ir laiko, bijodamas net pajudėti.
Padangėje mėnulis kaip blynas šviečia, o šaltis spaudžia, net tvoros pyška.
- Taip ir tupėk ramiai, - sako laputė, - o aš bėgsiu truputį pailsėti.
Ir nukūrė rudoji į tankumyną žuvį baigti valgyti.
Ilgai tupėjo vilkas prie eketės, visą naktį nepasitraukė.
Uodega jo ir įšalo.
Pabandė atsistoti - kur tau!
- Oho! Kiek žuvų! - nudžiugo vilkas pajutęs, jog uodegą stipriai laiko.
- Oho! - nusistebėjęs sušuko, pabandęs ir jėga išlupti uodegą, tačiau negalėjo.
Susilenkė vilkas, įsirėžė, timptelėjo uodegą iš visų jėgų, bet ir tas nieko nepadėjo.
Nusigando pilkis, ėmė šokinėti ir daužytis, tačiau ledas nė krust.
Iš ryto ėjo moterys į ežerą vandens ir pamatė vilką.
- Vilkas, vilkas! Muškit jį! Muškit jį!
Greitai subėgo visas kaimas vilkui kailį karšti: moterys su šluotomis, vyrai su spragilais, piemenys su botagais.
Mato vilkas, kad viskas gali baigtis blogai, ir ėmė šokinėti, kiek tik jėgos beturėdamas.
Šoko kelis kartus į viršų, uodega pokšt ir nutrūko, kaip pakulinis siūlas.
Pasileido vilkas bėgti į mišką, uodegą palikęs eketėje, negalvodamas apie žuvis ir vakarienę.
Bėga ir iš apmaudo staugia: - Na, palauk, klastūne, apgavike lape, pateksi į mano nagus - pamokysiu tave!
O lapė prie eglės tupėdama iš vilko žvejybos ilgai juokėsi.
Ir nuo to laiko pilkasis vengia su lape draugauti.
Seniai seniai ant juros kranto gyveno žvejys su žmona.
Turėjo juodu apgriuvusią lūšnelę, tinklą ir suskilusią geldą, štai ir visas turtas.
Senelis gaudė žuvis, senelė jas kepė ir taip abu gyveno.
Nei nepajuto, kaip senatvės sulaukė.
Vieną kartą užmetė senelis tinklus ir pagavo nepaprastą- auksinę žuvelę, kuri staiga prabilo žmogaus balsu:
- Paleisk mane, senuk.
Aš tau atsilyginsiu.
- Gerai, - sutiko senukas, labai nustebęs, kad žuvelė moka kalbėti, - galiu paleisti.
Ir įmetė žuvelę jūron.
Parėjo namo ir pasakoja senutei, kas atsitiko.
Supyko senutė ir pradėjo barti vyrą.
- Oi, tu neišmanėli. Kodėl nepaprašei, kad žuvelė ką nors duotų?
Štai gelda suskilus, reikėjo naujos paprašyti.
Nesinorėjo senukui eiti pas žuvelę prašinėti geldos, bet ką gi darysi.
Nuėjo ir pašaukė žuvelę, o kai ši pasirodė, persakė žmonos norą.
- Gerai, - atsakė žuvelė.
- Eik namo, viską parėjęs rasi.
Parėjo senukas namo, žiūri - nauja gelda.
Bet senutei jos jau neužtenka.
Varo senuką, kad paprašytų naujos trobos.
Nuėjo senukas prie jūros, pašaukė žuvelę, o kai ši pasirodė, persakė žmonos norą.
- Tegul bus, kaip ji nori, - sutiko žuvelė.
- Keliauk namo, rasi naują trobą.
Parėjo senukas, žiūri - ir savo akimis netiki.
Vietoj lūšnelės - nauja troba.
Aplink ją vaikšto vištos, žąsys girksi, šuniukas loja, o apie kojas katytė glaustosi.
- Na, dabar tu tikrai patenkinta, žmonele? - paklausė senukas, bet ši jam nieko neatsakė.
Pagyveno kurį laiką abudu ir senutė vėl bara žvejį.
- Kokia čia troba? Eik pas žuvelę ir paprašyk rūmų.
Noriu ponia būti.
- Liaukis! - prieštarauja senukas.
Kokia iš tavęs ponia.
Bet senutė tol burbėjo, kol senukas neiškentęs vėl nuėjo prie jūros ir pasišaukė žuvelę.
- Gerai, - pasakė žuvelė šiek tiek patylėjusi.
- Jeigu jau nori rūmų - gausi.
Parėjo senukas namo ir iš nuostabos akis išvertė.
Stovi poniški rūmai, tarnai tik laksto, tik bėgioja, o senutė puikiai apsirengusi sėdi puošnioje salėje už stalo ir sausainius su pyragaičiais valgo.
Dabar tai jau visko pakaks, - nudžiugęs pasakė senukas, bet žmona pažiūrėjo į jį susiraukusi ir nieko neatsakė.
Praslinko mėnuo, du ir senutė vėl uja vyrą.
- Kokie čia rūmai? Eik pas auksinę žuvelę ir paprašyk karališkos pilies.
Noriu būti karaliene.
- Ką tu, - nusigando senukas.
Supyks žuvelė ir nieko neduos.
Negalima tik prašyti ir prašyti.
- Eik greičiau! - supyko jo žmona.
Eina senukas prie jūros ir verkia.
Atsisėdo ant kranto ir šaukia žuvelę.
- Na, senuk, ko dabar nori tavo žmona? - paklausė žuvelė, iškišusi iš vandens galvą.
- Oi, žuvele, ji dabar nori būti karaliene ir gyventi karališkoje pilyje.
Ilgai tylėjo žuvelė kažką mąstydama, o po to sako: - Na, gerai, tegu bus ji karaliene.
Parėjo senukas ir vos neparkrito nusigandęs.
Žiūri - vietoj rūmų stovi didinga pilis su aukštais bokštais, o visur kareiviai, ginkluota sargyba.
Jo senutė sėdi soste su auksine karūna ant galvos.
Senukas nedrįso ją net užkalbinti, todėl nuėjo į arklidę ir ten apsigyveno.
Šeria arklius, valo juos ir labai laimingas jaučiasi.
Po mėnesio atėjo sargyba ir nuvedė senuką pas karalienę.
- Klausyk, seni, - sako rūsčiai karalienė.
- Eik pas auksinę žuvelę ir tegul mane padaro dievu.
Noriu valdyti ir žemę, ir jūrą, ir dangų.
- Neisiu! - sušuko senukas.
Žuvelė to negalės padaryti.
Juk ji tiek daug tau davė.
- Jei neisi - liepsiu sargybai tau galvą nukirsti, - pagrasino karalienė.
Ką darys senukas - eina.
Eina ir verkia.
Priėjo ir mato, kad jūra juoda juoda, o bangos kalnais virsta į krantą.
Pašaukė žuvelę ir viską jai išklojo.
Nico neatsakė žuvelė, tik tyliai pasinėrė į gelmę.
Parėjo senukas namo ir mato - vėl stovi apgriuvusi lūšnelė, o šalia suskilusios geldos sėdi senutė.
Neliko nei rūmų, nei pilies, tik vėjas šiaušia apspurusį lūšnelės stogą.
Eilėraščiai vaikams - tai ne tik smagus būdas praleisti laiką, bet ir puiki priemonė lavinti vaizduotę, turtinti žodyną ir ugdyti meilę literatūrai.
Trumpučiai eilėraščiai vaikams
Lengvi, linksmi eilėraščiai vaikams, prasmingi eilėraščiai, taip pat gražiausi eilėraščiai mylimam tėčiui, mažieji galės gražiai ir linksmai pasveikinti savo tėvelius.
Pavyzdžiui:
Du gaideliai,
Baltus žirnius kūlė.
Dvi vištelės,
Į malūną vežė.
Ožys malė,
Ožka pikliavojo,
O ši trečia ožkytėlė
Miltus nusijojo.
Musė maišė,
Uodas vandens nešė.
Saulė virė,
Mėnesėlis kepė....
Apie klaidžią sniego pūgą, saulės nukirptas kasas - apie žąsiną moliūgą, kur išskrido į dausas.
Kiški piški, greitakoji,
Pasakyk, kur tu nakvoji?
- Prie miškelio, po egle,
Balto sniego patale.
Kiški piški, stačiaausi,
Kur šiandieną tu keliausi?
- Pamiškėj ugnelė dega,
Kepsiu ten vaikams pyragą.
O ar mums pyrago duosi,
Kiški piški, skeltanosi?
- Kas klausys mamytės, tėtės,
Tam valgysiu.
Poezija ir jos vaidmuo vaikų ugdyme
Poezija jau dešimtmečius atrodė savo aktualumą praradęs žanras.
Tačiau keletą metų pasaulyje yra stebimas jos atgimimas - pardavimai auga, poezijos knygų leidimas didėja.
Viena iš priežasčių matyt yra ta, kad pradėta leisti skirtingesnę poeziją.
Nemažai metų lietuvių literatūroje daugiau dėmesio buvo skiriama intelektualiai poezijai, kuri buvo suprantama išrinktiesiems, turintiems tam tikrą išsilavinimą.
Dabar randasi vis daugiau poezijos, kuri orientuota į platesnę auditoriją, kalba jos kalba.
Kita priežastis galėtų būti ilgokai vyravusi nuomonė, kad gerai knygai reklamos nereikia.
Man vis dėlto to atrodo, kad neužtenka išleisti knygą ir tikėtis, kad ją puls pirkti.
Turi rengti knygos pristatymus, dalyvauti susitikimuose, įvairiuose renginiuose, kuriuose surastum savo skaitytoją, o jis - tave.
Taip pat, bendrauti su savo skaitytojais socialiniuose tinkluose.
Dabar toks jausmas, kad poezija tik ir laukė meto, kada ateis kitokie kūrėjai, veikiantys pagal naujas taisykles.
O gal pats žaidimas pasikeitė?
Nenoriu supriešinti ir sakyti, kad vieni teisūs, o kiti - ne.
Kiekvienas renkasi savo žaidimą.
Yra tie, kurie atrado socialinius tinklus, pristato juose savo poeziją, sudaro sąlygas lengviau ją pasiekti bei surado savo auditoriją, kuriai būtent tokio tipo poezija yra priimtina.
Ir yra tie, kurie to nedaro.
Kiekvieno pasirinkimo reikalas.
Anksčiau poetai susirinkdavo rašytojų sąjungoje ir skaitydavo vienas kitam eilėraščius lyg uždarame klube su užrašu „Pašaliniams įeiti draudžiama“.
Nieko neturiu prieš tokią poeziją ar tokį skaitymą, bet esu tikra, kad šalia yra erdvės egzistuoti ir kitai poezijai.
Tai, kurią skaitydamas žmogus galvotų: čia juk apie mane rašo, ir aš taip jaučiausi, ir man tai buvo.
Poezija leidžia per trumpą laiką „perleisti“ per save įvairius jausmus.
Gali atsisėdus vakare perskaityti vieną eilėraštį, pagalvoti apie atsiradusį jausmą bei ką su juo daryti - laikyti ar paleisti.
Gali mintimis pakibti ne parai ir net ne dviem.
Ir visa tai - iš vienos trumpos žinutės.
Žmogui nereikia perversti viso romano ieškant atsakymų į jam tuo metu rūpimus klausimus, kartais tai gali padaryti vos keli posmeliai.
Poezija populiarėja tarp jaunų žmonių, ypač merginų ir moterų.
Moterys yra aistringesnės skaitytojos ir paprastai labiau linkusios domėtis jausmais.
Poezija dažnai būtent apie juos ir kalba.
Atsiranda naujų kūrėjų, naujų temų, naujų objektų, naujų patirčių.
Aišku, yra dalykų, kurie nesikeičia.
Meilė.
Mirtis.
Vienatvė.
Prasmė.
Tai, kas mus visus skaitant eilėraščius jungia į vieną.
Versdamas puslapius jauti: ne tu vienas tą išgyvenai, tai bendražmogiški dalykai, tu gali būti ir vienas, bet nesi vienišas.
Gera jausti, net jei tai liūdesys.
Jame pabuvęs nuskaidrėji.
Paleidi buvusią emociją.
Ar poezijos skaitytojai turi amžių?
Ar svarbu tik temos aktualumas?
Maži vaikai labai organiškai priima poeziją.
Jie mėgsta deklamuoti eilėraščius ir jų klausytis.
Bėda ta, kad suaugę, kurie nemėgsta poezijos, o greičiau mano, kad jos nemėgsta - jos neskaito ir savo vaikams.
Vaikams ji yra būtina, nes rimas ir ritmas yra jų viduje.
Tarsi mažytė paslėpta sudėtingo mechanizmo detalė.
Nesimato, bet yra.
Vyresniame amžiuje, kai mokykloje pradedami nagrinėti eilėraščiai, susidomėjimas poezija dažnai slūgsta, kol daugumai visiškai dingsta.
Laikydamiesi įvairių taisyklių, eilėraštį išnarstome ir nepaliekame galimybės jam pačiam kalbėti už save.
Klasiką skaityti yra būtina, bet dėmesį reikėtų skirti ir šiuolaikiniams rašytojams.
Tai turėtų padėti paaugliams jausti literatūros pulsą.
Almis Grybauskas buvo vertinamas kaip Vienas ryškiausių jaunų poetų.
Išleido rinkinius "Spalvoti nuotaikų žibintai" (1976), "Bandymai apkabinti" (1978), "Atklydimai" (1983), rinktines su naujais eilėraščiais "Mugė" (1988), "Apžvalgos spiralė" (2006).
Po ilgokos pertraukos - naujų eilėraščių knyga „Žuvys“.
Gyvas reagavimas į gyvenimo reiškinius, natūrali visuomeniška laikysena, šerpetota poetinė kalba, dabarties ir istorijos gaivūs apmąstymai - įspūdingi šio rinkinio ypatumai.
Kaip nupiešti žuvį! Lengvi piešiniai vaikams
tags: #eilerasciai #vaikams #apie #zuvytes
