Paukščiai nuo seno užima ypatingą vietą lietuvių liaudies kultūroje, folklorinėse pasakose ir tikėjimuose. Jų elgesys, giesmės ir išvaizda dažnai buvo siejami su gamtos reiškiniais, dieviškąja jėga bei žmogaus likimu. Išsamiai nagrinėdami liaudies pasakas, galime atskleisti daugybę įdomių istorijų ir paaiškinimų, susijusių su paukščių kilme, jų ypatingomis savybėmis ir reikšme žmonių gyvenime.
Paukščių kilmė ir spalvų paslaptys
Viena iš dažniausiai pasakose sutinkamų temų - paukščių sukūrimas ir spalvų jiems suteikimas. Pasakojama, kad Dievui kurti paukščius teko išvirti įvairiausių dažų. Kiekvieną paukštį jis nudažė atskira spalva, siekdamas juos visus padaryti skirtingus ir gražius.
Seniai, labai seniai, kada dar tiktai buvo sukurta žemė, dalino Dievas paukščiams plunksnas ir jų spalvas. Visus paukščius, laukinius ir naminius, papuošė įvairių spalvų rūbais, ir taip išdalino visas plunksnas.
Kartais pasakose minima, kad Dievas, kurdamas paukščius, panaudojo likusius dažus, kuriuos prieš tai sumaišė. Tai paaiškintų kai kurių paukščių margą ir neįprastą plunksnų derinį.
Kitas pasakojimas atskleidžia, kad Dievas, norėdamas vieversį sukurti, paėmęs molio gabalėlį ir metęs aukštyn. Molio gabalėlis virtęs vieversiu, nukritęs žemėn ir pradėjęs giedoti. Velnias, tupėdamas už akmenio, visą tą atsitikimą matė ir panoro padaryti paukštelį.
Paukščių elgesys ir jo paaiškinimai
Liaudies pasakos bando paaiškinti ir įvairius paukščių elgesio ypatumus. Pavyzdžiui, kodėl pelėda nemato dieną, o kurapkos neturi ryškių plunksnų.
Pasakojama, kad kartą pelėda susiginčijo su varna. Pelėda sakė: "Mano vaikai gražesni!", o varna atsakė: "Mano vaikai gražesni!". Galiausiai varna supyko ir iškirto pelėdai akį. Užtat pelėda dieną ir nemato.
Kitą kartą kai kurios kurapkos skundėsi Dievui, kad taip negražiomis plunksnomis jas apvilko. Pageidavo, kad žvaigždžių šviesa ar bent švento Jono vabaliuko spindėjimu jas papuoštų. Dievas išklausė jų norą.
Vieversiai žiemoja pasidarydami lizdus akmenyse, kur krūsnys didelės. Kregždės žiemoja vandeny, pasidarydamos lizdus po vandeniu, kol būna ledas.
Paukščiai ir dieviškoji bei velniška jėga
Daugelis pasakų sieja paukščius su dieviškąja ar velniška jėga. Jie gali būti Dievo pasiuntiniai, jo kūriniai ar net velnio išdaigų aukos.
Kartą Dievas sušaukė visus paukščius ir gyvulius, kad galėtų padalyti jiems akis. Jis tarė: "Kas atvyks anksčiau, tas gaus geresnes akis". Visi skubėjo, tik pelėda vos vilkosi paskui.
Kai velnias piešė povą, kalakutas stovėjo šalia ir žiūrėjo. Tuomet velnias padavė jam laikyti teptuką. Kalakutas paėmė teptuką ir pasidėjo užantyje.
Kitą kartą velnias povą visaip kaip gražiausiai išrėdęs visokiomis aukso, sidabro plunksnomis, bet tiktai patiną, o patelės nebespėjęs išrėdyt. Užtai povo mėsa nevalgoma.
Pasakojama ir apie tai, kad Dievas surinko visas bjaurybes maišan ir padavė bobai nunešt ežeran. Liepė nešant nežiūrėt, bet ji atrišo maišą ir visos bjaurybės išbėgo.
Paukščių vaidmuo žmogaus gyvenime ir tikėjimuose
Paukščiai liaudies tikėjimuose dažnai buvo laikomi geros ar blogos lemties pranašais. Pavyzdžiui, kregždės lizdas prie namų simbolizavo laimingą gyvenimą.
Jeigu kregždė prie namų suka lizdą, tai tais metais laimingai išgyvens. Vienas žmogus taisėsi savo seną namą nugriauti, statyti naują. Kregždė tai numatė. Ji drąsiai sau suko lizdą senam name.
Kita vertus, vištos giedojimas galėjo reikšti nelaimę. Jeigu višta su viščiukais užlėkė ant tvoros ir užgiedojo, tai jau nelaimė kokia bus! Tada reikėjo, pagavus vištą, vartyti nuo sienos iki slenksčio kūliais.
Miške genys kalvis apkausto ratus paukščiams. Pavyzdžiui, gegutei ar pempėms, kurios ruošiasi skristi į šiltus kraštus.
Paukščių ginčai ir pamokos
Daugelis pasakų pasakoja apie paukščių tarpusavio ginčus, kurie dažnai baigiasi pamokomis.
Kartą žvirblis pas vieversį ėjo prašyti, kad šis išmokytų jį giedoti. Matai, žvirblis neturėjo jokio balso ir norėjo pramokti tokių gražių giesmių kaip vieversys.
Kregždė ir vieversys su Dievu ginčijosi. Vieversys sakė: "Kad Dievas duotų, kad žmonės daugiau mirtų, tai man daugiau dirvonų liktų...". O kregždė sakė: "Kad Dievas duotų, kad žmonių daugiau gimtų, man daugiau palėpių...".
Kitą kartą varnas ir skruzdė ginčijosi, katras jųdviejų daugiau pakels. Skruzdė sakėsi, kad ji pakelsianti tris kartus daugiau už varną. Bet varnas, žinoma, netikėjo.
Kielė ėjo į vestuves - neturėjo uodegos. Sako tilvikui: "Paskolink gi tu man uodegą - aš einu į vestuves". Sugrįžo ji iš vestuvių. "Atiduok, - sako, - uodegą." - "O! - sako, - reikėjo neskolint!" Ir dabar tilvikas be uodegos.
Paukščių simbolika ir mitologinės istorijos
Paukščiai lietuvių mitologijoje dažnai simbolizuoja laisvę, dvasingumą, o kartais ir tam tikrus ryšius su pomirtiniu pasauliu.
Pasakojama, kad kai kurios kurapkos skundėsi Dievui, kad taip negražiomis plunksnomis jas apvilko. Pageidavo, kad žvaigždžių šviesa ar bent švento Jono vabaliuko spindėjimu jas papuoštų.
Kitą kartą siuntė Viešpats Dievas gandrą į pragarą vėlių išvaduoti. Velniai jį tenai pagavo ir įmetė į dervos katilą.
Dievas, sukūręs Žemę, sumanė joje apgyvendinti paukščių. Ir sukūrė visokių paukščių. Tada gandras ir kovas buvo balti, o blezdinga neturėjo raudono pagurklio ir perskeltos uodegos.
✅ Lietuvos paukščiai | SmartkinderTV | Filmukai vaikams lietuviškai
Lietuvių liaudies pasakos apie paukščius ne tik pramogauja, bet ir perduoda iš kartos į kartą išmintį, paaiškina gamtos reiškinius ir atspindi senovės žmonių pasaulėžiūrą, kurioje paukščiai užėmė svarbią ir gerbiamą vietą.
tags: #eilerasciai #vaikams #apie #pauksciuss
