Seniai seniai, kai dar žmonių nebuvo, gyveno Mėnulis ir Saulė. Gyveno šviesioje pilyje ir vienas kitą labai mylėjo. Begyvendami susilaukė ir gražios dukters. Dukteriai davė Žemės vardą. Gražiai augino Saulė ir Mėnulis mažąją Žemę. Prieš miegą supavo, lopšines dainavo.
Daug metų Mėnulis su Saule gražiai gyveno, bet vieną dieną ėmė ir susipyko.
- Tu tokia karštuolė, kad aš negaliu su tavim gyventi, - sako Mėnulis. - Jeigu nekeisi savo būdo, aš tave pamesiu. - O tu šaltas kaip ledas. Jei toliau toks būsi - mudu negalėsime gyventi.
- Galim skirtis, - ėmė pykti Mėnulis, - bet duktė liks pas mane. - Ne, dukters aš tau nepaliksiu. Ji negalės gyventi su tokiu šaltuoliu.
Išklausęs Saulę ir Mėnulį sugriaudėjo:
- Abudu kalbat niekus. Bet jeigu taip norit skirtis - skirkitės. Tik jūsų duktė Žemė negali priklausyti nei vienam, todėl bus taip: Saulė saugos judviejų dukterį dieną, Mėnulis - naktį.
Suprato abu, kad Perkūno sprendimas teisingas, ir šventai jį vykdo: nuo ryto iki vakaro Saulė žiūri dukterį Žemę, o nuo vakaro iki ryto - Mėnulis ją globoja.
Kai Mėnulis kur nors išvyksta, tada Žemę prižiūri jo seserys žvaigždės.
Išėjo kartą mėnulis, vėjas ir saulė pasivaikščioti po pasaulį. Kur saulė eina - pumpurai skleidžias, kur mėnulis eina - auksu spindi bangužėlės.
- Kas prieš mane! Aš savo karšta ranka nutirpdau sniegą, priverčiu visus džiaugtis, šokti, dainuoti. Be manęs nebūtų nei grūdo, nei diegelio. - Na, išlindo iš maišo yla. Be reikalo, saulute, putiesi. Mane pamačiusios pradeda lakštingalos čiulbėti. Visi mane išvydę užsisvajoja, užmiršta vargus. Senis vėjas, iki šiol tylėjęs, ūmai suūžė. - Abu jūs vieno tėvo sūnelis ir dukrelė. Abu judu danguje įstrigę, niekam tikę. Vienas dieną staipotės, antras naktį šaipotės. Tu, saulė, darbininką žmogų ir gyvą kepini, o tinginį - lepini. Mėnuli, kam tu reikalingas, kai visi sugulę? Man rodos, aš žmogui reikalingiausias.
Saulė auksaburnė, mėnulis plikis ir vėjas plačialūpis niekaip susitarti negalėjo, kiekvienas savo tiesą įrodinėjo. Neliko nieko kito, kaip žmogaus pasiklausti. Štai, beateinąs žmogus.
Žmogus jų pasiklausė, pakrapštė ausį ir nedrąsiai į saulę pažiūrėjo. Nuo saulės skaistaus veido lyg aukso skraistė nusileido. Graži ir gera jam buvo saulė. Paskum žmogus pažvelgė į mėnulį, lyg į geraširdį senį. Nieko ir prieš mėnulį negalima buvo blogo sakyti. Kai atsigręžė žmogus į vėją, net pabūgo: vėjas buvo susiraukęs ir piktas. - Jei kalbėti apie šviesą, dieną ir be saulės šviesu, naktį ir prie mėnulio tamsu. Iš jūsų visų man geriausias vėjas, darbininkas ir sėjėjas.
- Ak, tai šitaip tu! - suriko saulė. - Palauk, nenaudėli žmogau! - suriko mėnulis. Visi dreba...
- Nenusimink, brolau! Atėjo vasara. Išsiruošė žmogus į pievą šienauti. Saulė taip svilinti pradėjo, kad žmogui net nugara braškėjo. Žmogus tik prakaitą braukia ir pagalbos laukia. Štai, atūžė vėjas, žmogaus geradėjas, ir ėmė pūst, dar saulę plūst. Jis tuoj žmogaus prakaitą džiovina. Saulė nenusileidžia. Nušienavo žmogus pievą ir jau nori vėją į svečius prašyti. Bet nakčia mėnulis į žemę šaltį paleido. Mato žmogus - bėda: dar pati vasara, o jau prasideda gruodas. Pakando nakties šalčiai žirnį ir kvietį. Štai tau, žmogau, vėją į svečius kviesti! Kai tik saulė patekėjo, tuoj vėl savo kerštą pradėjo. Nesiliovė ji kepinusi, laukus su pasėliais džiovinusi, vėjo suvarytus debesis naikinusi. Visą vasarą saulė ir mėnulis su vėju rungtyniavo.
08.Panevėžys. Sakmė "Saulė ir mėnulis"
O kai ruduo atėjo, nesidžiaugė žmogus vėju: laukuos tuščios varpos ir ankštys styrėjo.
- Na, ar nesakėm? Ką pasėjai, tą ir piausi. Bet sakyk, nenaudėli, kodėl tu rinkais pirmuoju vėją palaidūną? - Kai anuomet jūs klausėte, kuris iš jūsų trijų man reikalingiausias, kurį pirmuoju laikyčiau ir prie stalo sodinčiau, aš šitaip galvojau: saulė - motinėlė. Ji užsirūstinti niekada negali, ji myli žmogų, savo brangų vaikelį. O mėnulis - tai visų mūs senelis. Pasižiūrėjęs į vėją, aš išsigandau, pabūgau jo. Pagalvojau sau: geriausia su pikčiurna geruoju būti. Patiko mėnuliui ir saulei toks žmogaus atsakymas, viską jam atleido, dovanojo ir nuo to laiko jo laukus ir derlių vis globoja.
| Dienos meto globėjas | Veikla |
|---|---|
| Saulė | Šildo Žemę dieną, skatina augimą. |
| Mėnulis | Globoja Žemę naktį, atneša vėsą. |
| Žvaigždės | Prižiūri Žemę, kai Mėnulis išvyksta. |
