Dažnai iš moterų girdime: „Vyras visai neauklėja vaikų“. Tačiau sakydamos tai, jos net nežino, ką reiškia terminas „neuklėja“ vaikų. To paties nežino ir vyrai. Pabandykime išsiaiškinti, ką iš tiesų reiškia terminas „Auklėti vaikus“.
Po šiuo terminu žmonės dažniausiai supranta, kad auklėjimui vaikų turi būti surašytos arba žodžiu išsakytos kažkokios tai elgesio taisyklės. Dažnai tėvai auklėjimą supranta tik kaip vaikų besalyginį paklusnumą. Toks „auklėjimo“ supratimas yra visiškai absurdiškas. Egzistuoja aiški bendra nuostata, kurią pabrėžia ir Vedos: tėvai savo vaikams yra kaip Dievai. Tačiau tai nereiškia, kad patys tėvai dabar yra kaip Dievai.
Reikia žinoti ir visam gyvenimui atsiminti, kad vaikai „auklėjasi“ pagal tai, kaip patys tėvai bendrauja tarpusavyje. Kai tėvai nesutaria, ar vaikas gali įgyti kažkokią tai nuolankumo jėgą? Niekaip negali. Dar daugiau: jeigu žmona neklauso vyro, tai ir vaikai tampa nepaklusnūs. Tas pats liečia ir vyrą. Jeigu vyras neklauso savo tėvo ar dvasinio mokytojo, tai jo neklausys ir žmona. Norint gyventi laimingai šeimoje, reikalinga parampara. Bet, kad taip būtų, reikalinga, kad šeimoje būtų kultivuojama dvasinė sąmonė. Kol šeimos narių sąmonė materiali, šeimos niekas nejungia. Materiali energija turi savybę visus išsunkti, nuvarginti ir išskirti. Todėl kiekviena šeima turi pakilti virš materialių rūpesčių ir kasdieninių vargų, pakilti į savo natūralią prigimtį.
Moters vaidmuo šeimoje
Moteris šeimoje yra atsakinga, kad visi šeimos nariai apsijungtų, vienas kitą suprastų ir mylėtų. Todėl prieš pradėdama su vyru santykiauti, ji turi matyti ir žinoti, ar tas jos vyras tikrai nori vaikų, ar jis jais rūpinsis, gins, bendraus ir mylės? Todėl moters vaidmuo šeimyniniame gyvenime yra neįkainojamas. Tik moteris pajėgi viską ištverti ir apjungti šeimą.
Tačiau pats vaikų auklėjimas susideda iš vyro ir moters pagarbos vienas kitam, iš bendro jų gyvenimo tikslo ir abiejų norų šiame gyvenime. Todėl, jeigu moteris labai mylės savo vyrą, tai ir vaikai ją tikrai mylės. Jeigu moteris bus nuolanki vyrui, tai jos vaikai bus nuolankūs jai.
Vaikai - ne mūsų nuosavybė
Kas liečia vaikus, tai reikia žinoti, kad tie vaikai - tai visai ne mūsų vaikai. Vaikai - tai mirę žmonės arba net ir buvę gyvūnai, kuriems lemta įsikūnyti žmogaus kūne ir ateiti į mūsų šeimą, kaip vaikams. Tačiau vaikų mes nesukuriame. Jie jau gyveno daug kartų be mūsų ir gyvens po mūsų dar per amžius. Gyvens amžinai. Jie jau yra turėję milijonus kitų tėvų ir dar po mūsų turės milijonus kitų tėvų.
Vaikai savyje įkūnija meilę, rūpinimąsi, švelnumą, paprastumą, naivumą, gerumą, nuolankumą. Todėl, kai ateina į mūsų šeimą vaikai, jie su savimi ir atsineša tas savybes. Mums tik reikia jas įdiegti savyje. Dievas mums vaikų formoje duoda galimybę išmokti tarnauti dar vienai gyvybės formai, dar vienai sielai. Todėl pasinaudokime galimybe ir pakilkime virš egoizmo, virš noro pasitenkinti.
Ribų nustatymas ir meilė
Viena iš tėvų pareigų yra išmokyti vaikus nusistatyti ribas savo elgesiui. Vaikai turi išmokti apriboti savo trumpalaikius troškimus, kad neatsidurtų situacijoje, kai jų ilgalaikių troškimų išpildymas tampa neįmanomu. Kol vaikai yra maži, jie to negali išmokti, naudodamiesi loginiais proto gebėjimais, nes šie gebėjimai dar nėra pakankamai išvystyti. Todėl jie turi to išmokti iš savo tėvų, kuomet tėvai prisiima mylinčių vadovų rolę, nustatančių teisingas ir griežtas ribas egoistiniam savo vaikų elgesiui.
Vaikų mokymas nusistatyti ribas turėtų prasidėti kuo ankstesniame amžiuje. Tačiau iššūkis yra toks, kad tą turite padaryti su meile, idant vaikas niekada nesijaustų pamestas. Svarbiausias dalykas, kurį tėvai galėtų suprasti apie vaikus, yra tai, kad kiekvienas vaikas yra unikalus individas. Vaikas nėra naujas gyvybės srautas; jis yra labai senas gyvybės srautas, turintis labai sudėtingą psichologiją, susiformavusią per daugelį gyvenimų.
Kas liečia fizines bausmes, svarbiausias dalykas yra tai, kad tėvai privalo nustatyti tinkamas ribas egoistiškam vaiko elgesiui. Kai kuriems vaikams gali prireikti fizinių bausmių, tačiau daugeliui vaikų niekada neiškils būtinybės suduoti per sėdynę. Jeigu būtina, tą galima daryti nuo dviejų metų amžiaus ir vyresniems. Egzistuoja priežastis, kodėl žmonės kalba apie dvimečius pabaisiukus, nes būtent šiame amžiuje vaikas privalo išmokti nustatyti ribas savo elgesiui. Jeigu vaikas neišmoksta to daryti šiame amžiuje, jam bus labai sunku nustatyti šias ribas brendimo laikotarpiu.
Egzistuoja fundamentalus skirtumas tarp griežtų ribų nustatymo ir vaiko baudimo. Ribų nustatymas yra daromas, turint tyrą ir mylintį motyvą padėti vaikams augti. Vaiko baudimas yra atliekamas iš netyro ir nemylinčio motyvo, kuomet tėvai išlieja savo pačių frustraciją ant vaiko. Tai daryti niekada nėra gerai.
Tėvystė kaip dvasinio augimo galimybė
Vaikų auklėjimas nėra lengva užduotis, ir tai dažnai gali atvesti prie frustracijos. Vis dėlto, kai žmonės prisiima atsakomybę auginti vaikus, jie į tai turėtų žiūrėti kaip į unikalią dvasinio augimo galimybę. Tėvystė suteikia unikalią galimybę mokytis atidėti į šoną savo ego ir prisiimti rolę, kuomet tampate kito žmogaus tarnu.
Aukščiausią asmeninio Kristiškumo lygį pasiekęs žmogus laiko save visų tarnu, tame tarpe ir savo paties vaikų tarnu. Šiandienos amžiuje būtų nepaprastai vertinga, kad tėvai nuoširdžiai pasistengtų palikti senąją kultūrą, teigiančią, kad vaikai yra tėvų nuosavybė. Jūs esate atsakingi už savo vaikus. Norėdami išpildyti šią atsakomybę, turėtumėte patys išmokti pamoką, kurios turite išmokyti savo vaikus: išmokti atidėti į šalį savo egoistinius troškimus ir nustatyti ribas savo pačių ego.
Tą galima padaryti suvokus, kad savo vaikams geriausiai pasitarnausite, tarnaudami Dievui, esančiam tiek juose, tiek ir jumyse. Todėl pats jūsų santykių tikslas turėtų būti dvasinis visų augimas. Jeigu sugebėsite žiūrėti į tėvystę iš šios perspektyvos, galėsite išvengti daug frustracijos, kurią sukelia tėvystė, ir išvengti pavojingiausių tėvystės spąstų, kuomet susikuriate negatyvius jausmus ir negatyvias energijas savo santykiuose su vaikais.
Tėvystė yra mokymosi patirtis. Todėl jums reikėtų į tėvystę žiūrėti su dideliu atlaidumu sau ir savo vaikams. Nesitikėkite būti tobuli tėvais, ir nesitikėkite, kad jūsų vaikai bus tobuli vaikai. Žymiai palengvintumėte šį darbą sau ir savo vaikams, jeigu galėtumėte atsikratyti visų žmonių sukurtų standartų, kokie turėtumėte būti tėvai ir kokie turėtų būti jūsų vaikai.
Daugelis tėvų pasirenka gimdyti vaikus, su kuriais jie turi didelę karmą iš praeitų gyvenimų. Ši karma labai padidina negatyvaus sūkurio atsiradimą. Norėdami įveikti šią karmą tarp savęs ir savo vaikų, tėvai turėtų uoliai stengtis transformuoti negatyvią energiją šeimoje. Taip pat reikėtų pastebėti, kad šeima yra labai stipriai puolama, ypač Vakaruose. Šiam puolimui vadovauja tamsos jėgos, norinčios sunaikinti šeimą, kuri tūkstančius metų buvo visuomenės branduolys.
tags: #dvasinis #vaiku #auklejimas
