Pasakos vaikams padeda svajoti, atsipalaiduoti, įkvepia kurti, žaisti ir nenustoti domėtis juos supančiu pasauliu. Kiekvienas mažylis užauga su pasakomis, kurios jam sekamos prieš miegą arba tampa bene pirmaisiais pačių perskaitytais kūriniais.
Viena iš tokių visų laikų mylimiausių pasakų - tai istorija apie Pelenę. Klasikinė pasaka, kurią daugelis pažįsta nuo vaikystės, pasakoja apie merginą, patiriančią sunkumus ir neteisybę, tačiau galinčią pasiekti laimę per savo gerumą, atkaklumą ir magišką pagalbą.
Pasakos "Pelenė" siužetas
Kitą kartą gyveno didikas, kuris, likęs našlys, vedė tokią didžiuoklę moterį, tokią puikuolę, kokios kitos pasaulyje nerastum. Ji turėjo dvi dukteris, visiškai tokio pat būdo ir visu kuo į save panašias. Vyras irgi turėjo dukrelę, tik ta buvo neregėto meilumo ir gerumo: ji buvo atsigimusi į savo motiną, visų moterų geriausiąją.
Tik vestuvės spėjo baigtis, jau pamotė ėmė rodyti savo piktą būdą: ji negalėjo pakęsti tos jaunos mergaitės dorybių, dėl kurių jos dukterys atrodė dar netikesnės. Ji užkrovė jai pačius prasčiausius namų darbus: ji mazgodavo indus, valydavo laiptus, šveisdavo grindis ponios ir panelių, jos dukterų, kambariuose; ji miegodavo ant aukšto, ant prasto šiaudų maišo, o jos seserys gyveno kambariuose su parketais, turėjo ten pačias geriausias lovas, turėjo veidrodžių, kuriuose matydavo save nuo kojų iki galvos. Darbą pabaigusi, ji glausdavosi į židinio kampą ir sėsdavosi ant pelenų, dėl to ją namuose visi vadino Sustirėle. Jaunėlė, ne tokia pikta kaip vyresnioji, praminė ją Pelene. O Pelenė, kad ir prastai apsitaisiusi, vis tiek buvo šimtą kartų gražesnė už savo seseris, nors ir puikiai išsipuošusias.
Kartą karaliaus sūnus kėlė puotą ir į ją kvietė visą poniją. Mūsų paneles irgi pakvietė, nes jos buvo ne bet kas tame krašte. Vyresnioji sakė: - Aš vilksiuosi raudoną aksominę suknią su angliškais nėriniais. - O aš,- sakė jaunėlė,- segsiuosi paprastą sijoną, bet užtat apsisiausiu mantiją su aukso gėlėmis ir užsidėsiu deimantų diademą - tai bus gražu! Jos pasikvietė Pelenę ir klausėsi jos nuomonės, nes ji turėjo gerą skonį. Pelenė joms patarinėjo taip gerai, kaip niekas kitas pasaulyje, ir net pati pasisiūlė jas šukuoti: su tuo jos mielai sutiko. Šukuojant jos sakė jai: - Pelene, gal ir tu norėtum eiti į puotą? - Ai panelės, jūs tik tyčiojatės iš manęs: tai ne man. - Tavo teisybė, juk žmonės juoktųsi, pamatę Sustirėlę einant į puotą.
Pagaliau laimingoji diena atėjo; jos išvažiavo, ir Pelenė lydėjo jas akimis, kol tiktai buvo matyti. O tada pravirko. Jos krikšto motina, radusi ją verkiant, klausė, kas yra. - Aš norėčiau... aš norėčiau... Jos krikšto motina, kuri buvo fėja, tarė jai: - Tu norėtum eiti į puotą, tiesa? - Aiman, taip,- atsakė Pelenė dūsaudama. - Gerai! - tarė krikšto motina.- Aš padarysiu, kad tu eitum tenai. Eik į daržą ir atnešk man arbūzą. Pelenė tuoj nuskynė patį gražiausią, kokį tiktai rado, ir atnešė savo krikšto motinai. Paskui ji priėjusi pažiūrėjo į pelėgaudžius ir rado tenai šešias peles, visas gyvas. Ji liepė Pelenei trupučiuką pradaryti pelėgaudžių dangtelį ir kiekvienai laukan bėgančiai pelei ji sudavė su lazdele, ir pelės išvirto gražiausiais arkliais.
Kai ji rūpinosi, iš ko padaryti vežėją, Pelenė tarė: - Pažiūrėsiu, ar nėra kokios žiurkės, pakliuvusios į žiurkėgaudžius, padarytume iš jos vežėją. - Teisybė,- tarė krikšto motina,- eik pažiūrėti. Pelenė jai atnešė žiurkėgaudžius, juose buvo trys didžiulės žiurkės. Fėja paėmė vieną iš jų, kur su pačiais didžiausiais ūsais, ir sudavusi pavertė vežėju, stambiu vyru, o jo ūsai buvo tokie puikūs, kad ir paieškojęs nerastum. Paskui ji tarė: - Eik į sodą, rasi šešis driežiukus už laistytuvo; atnešk man juos. Tik ji spėjo atnešti, jau krikšto motina pavertė juos tarnais, kurie, apsivilkę išsiuvinėtais drabužiais, tuoj sulipo į karietos užgalį ir tenai stovėjo įsikabinę, tartum nieko kito nebūtų veikę per visą gyvenimą.
Tada fėja tarė Pelenei: - štai, jau turi kuo važiuoti į puotą - ar tau smagu? - Taip, bet nejau aš galiu važiuoti šitaip, su tokiais sustirusiais drabužiais? Jos krikšto motina tiktai palietė ją savo lazdele, ir tą pat akimirką jos drabužiai pavirto auksuotu sidabruotu apdaru, nusagstytu brangiaisiais akmenimis; ji davė jai dar porą krištolo kurpaičių, pačių gražių gražiausių. šitaip išdabinta, ji sėdo į karietą; bet jos krikšto motina jai prisakė, kad neužsibūtų ilgiau, kaip lig pusiaunakčio, įspėjo, jei tik užtruksianti puotoje nors kiek ilgiau, tuoj jos karieta atvirsianti arbūzu, arkliai pelėmis, tarnai driežiukais, o jos gražūs drabužiai vėl tapsią skudurai kaip buvę.
Karaliaus sūnus, kai tik jam pasakė, kad atvykusi šauni princesė, kurios niekas nepažįsta, išlėkė jos pasitikti. Jis padavė jai ranką išlipant iš karietos ir įsivedė ją į salę, kur visi buvo susirinkę. Visi nuščiuvo. Girdėjosi tik šnibždant: - O, kokia ji graži! Karalaitis ją pasodino pačioje garbingiausioje vietoje, o paskiau išvedė šokti. Ji taip dailiai šoko, jog dar labiau visi ja grožėjosi. Padavė puikią vakarienę, tik jaunasis princas visiškai nevalgė - tiek buvo į ją įsižiūrėjęs. Ji sėdėjo šalia seserų ir buvo joms mandagi; ji su jomis dalijosi apelsinais ir citrinomis, kurių princas jai dovanojo, ir jos labai tuo stebėjosi, nes nepažino jos.
Parvažiavusi ji susirado krikšto motiną ir, jai padėkojusi, pasisakė, kad labai norėtų dar ir rytoj į puotą, nes karalaitis ją prašęs. Jai bepasakojant savo krikšto motinai, kaip kas puotoje buvo, anos dvi seserys ėmė belstis parėjusios; Pelenė nuėjo atidaryti. - Kaip jūs ilgai neparėjotel - ji kalbėjo joms žiovaudama, trindamasi akis ir rąžydamasi, tartum ką tik išsibudinusi. - Jei tu būtum buvusi puotoje,- tarė jai viena sesuo,- nebūtum nuobodžiavusi; buvo viena tokia graži princesė, gražiausia visame pasaulyje; ji buvo mums labai meili ir dovanojo apelsinų ir citrinų. Pelenė nesitvėrė džiaugsmu: ji klausė jas, kuo vardu ta princesė, bet jos sakė, kad niekas jos nepažinę, kad karalaitis labai esąs dėl jos sunerimęs ir atiduotų visas pasaulio gėrybes, jei tik sužinotų, kas ji tokia.
Rytojaus dieną abi seserys vėl buvo puotoje, ir Pelenė taip pat, tik dar labiau išsidabinusi negu pirmą kartą. Karalaitis buvo visą laiką prie jos ir kalbėjo jai meilius žodžius nesustodamas. Jaunoji panelė nenuobodžiavo ir pamiršo, ką jai krikšto motina buvo prisakiusi; kai ji išgirdo pradedant mušti dvyliktą, jai atrodė, kad dar tik vienuolika; ji pašoko ir išlėkė taip greit, taip vikriai, kaip stirna. Princas ją išsivijo, bet pavyti negalėjo. Ji pametė vieną savo krištolinę kurpaitę, kurią princas pasigavo kaip brangiausią daiktą. Pelenė parbėgo namo priilsusi, be karietos, be tarnų, su prastais drabužiais; nieko jai nebuvo likę iš jos visos puikybės, tik ta viena kurpaitė, tokia pat kaip ana, kurią ji pametė.
Kai seserys grįžo iš puotos, Pelenė klausė, ar joms linksma buvo ir ar buvo ta gražioji panelė; jos sakė, kad taip, bet kad ji pabėgo, kai tik dvyliktą mušė, ir dar taip smarkiai, jog net vieną savo krištolinę kurpaitę pametė, gražiausią pasaulyje kurpaitę; kad karalaitis ją pasiėmė ir tik į ją težiūrėjo per visą laiką, kol puota truko, ir kad jis tikriausiai labai įsimylėjęs tą gražią mergaitę, kurios yra ta kurpaitė. Jos kalbėjo teisybę: po kelių dienų karalaitis liepė pūsti trimitus ir skelbti, kad jis ves mergaitę, kurios kojai tiks ta kurpaitė. Pradėjo tinkinti princesėms, paskui kunigaikštytėms ir visoms rūmų merginoms, bet vis netiko. Atnešė tą kurpaitę ir toms abiem seserims. Jos viską darė, ką tik įmanydamos, kad tik įvarytų koją į kurpaitę, bet nieko negalėjo padaryti.
Pelenė, į jas žiūrėdama, pažino savo kurpaitę, nusijuokė ir tarė: - Kad taip man pamėginus, gal tiktų? Jos seserys ėmė juoktis ir tyčiotis iš jos. Bet karaliaus dvariškis pasodino Pelenę ir, tik pridėjęs kurpaitę prie jos mažos kojytės, tuojau pamatė, kad ji eina kuo lengviausiai ir tinka kaip čia buvusi. Tą akimirką įėjo krikšto motina, kuri, sudavusi savo lazdele į Pelenės drabužius, pavertė juos dar gražesniais kaip anie visi. Tada abi seserys pažino, kad ji yra ta gražuolė, kurią jos buvo mačiusios puotoje. Jos puolė jai po kojų ir prašė dovanoti, atleisti joms visas piktybes, kuriomis buvo ją įskaudinusios. Pelenė jas pakėlė ir apkabinusi pasakė, kad ji joms iš širdies atleidžianti ir tik prašanti ją visados mylėti. Ją taip išsipuošusią nuvedė pas jaunąjį princą. Jam ji pasirodė dar gražesnė negu anais kartais, ir po kelių dienų jis ją vedė. Pelenė, būdama tiek pat gera, kiek ir graži, įkurdino abi savo seseris rūmuose ir jas tą pačią dieną išpiršo už didelių ponų, karaliaus dvariškių.
Karnavaliniai kostiumai ir pasakų įkvėpimas
Naujųjų metų išvakarės ar vakarienė vaikui visada yra magija. Maskaradinis kostiumas yra personažo atvaizdas. Karnavalinį apdarą mylimam vaikui galite pasidaryti ir patys, tačiau kartais tam gali nelikti laiko ruošiantis šventei. Idėjų karnavaliniam kostiumui gali būti be galo daug. Paklauskite savo vaiko apie jo pageidavimus ir norus, nes ne visi nori būti Supermeno ar mielo zuikio vaidmenyje.
Vienas populiariausių ir atpažįstamiausių pasakų personažų, tinkamų karnavalui, yra pati Pelenė. Oficialus DISNEY kostiumas iš „Disguise“ yra lengvai žvilgantis, patogus ir ištikimai įkvėptas filmo suknelės. Idealiai tinka karnavalui, gimtadieniams ir žaidimams namuose ar lauke. Puikiai tinka vaikams 5-6 metų, kurių ūgis 109-123 cm. Šis stebuklingas kostiumas kiekvieną persirengimą pavers pasakų nuotykiu. Sukurtas pagal kultinį filmą apie Pelenę, jis siūlo gražius mėlynos spalvos atspalvius, švelnius raukinius ir minkštą, lengvą bei blizgų audinį maksimaliam komfortui. Licencijuotas DISNEY produktas iš „Disguise“ užtikrina kokybišką atlikimą ir saugų dėvėjimą.
Populiarios kostiumų idėjos vaikams:
- Ugniagesiai: Vaikams ugniagesiai yra didvyriai. Jaunam ugniagesiui reikia raudonos arba juodos darbinės striukės ir kelnių su horizontaliomis šviesą atspindinčiomis juostelėmis. Nepamirškite apie guminius batus, tačiau modernios putplasčio medžiagos, skirtos vandeniui atspariems batams, padės pakeisti sunkų gumą. Ugniagesio galvos apdangalas - šalmas.
- Gydytojas: Vaikams suprantamas malonaus gydytojo įvaizdis yra geras sprendimas bet kokiam įvykiui. Gydytojo kostiumas gali būti mėlynas arba standartinis baltas. Pastarąjį, reikia sakyti, lengviau statyti, nes užtenka balto chalato ir kepuraitės. Jei nuspręsite modelį pasigaminti patys, apsirūpinkite raudono audinio juostelėmis kryžiui ar audinių dažais.
- Policininkas: Drąsus įvaizdis pasirodys su policininko kostiumu.
- Betmenas: Betmenas jau daugelį metų saugo gėrio ir teisingumo. Vaikams kostiumas yra kombinezonas su pelerina ir kauke.
- Kaliausė: Kaliausė - mielas ir paprastas atvaizdas, dažnai naudojamas darželiuose. Nemanykite, kad toks vaizdas atrodo neskoningai, nes atlikdami darželio užduotis galite panaudoti visą savo talentą.
- Virėjas: Maisto gaminimas yra verta profesija, gerai žinoma visiems vaikams. Sumanus žongliravimas kaušais ir šaukštais - daugelio vaikų svajonė, nes suaugusieji tai daro taip lengvai.
- Katė: Naminiai gyvūnai taip pat įtraukti į populiarių vaizdų kategoriją. Taigi, katės kostiumas bus aiškus net dvejų metų vaikams. Verta pasakyti, kad, priklausomai nuo amžiaus, šio gyvūno kostiumas atrodo kitaip. Taigi, versijoje vaikams galimas pūkuotas kombinezonas su gobtuvu-ausimis ir letenėlėmis batų pavidalu. Vyresniems vaikams skirtas katės kostiumas daugeliu atvejų priklauso mergaitėms.
- Jūreivis: Dar viena vaikų svajonė - aplankyti tikrą laivą ieškant lobių. Įvaizdiui tinka balti atlasiniai marškiniai plačia atlenkiama apykakle, liemenė, laisvos kelnės ir, žinoma, ašmenys.
- Džekas Sparrow: Jei jūsų mylimas vaikas peržiūrėjo visas Jack Sparrow dalis, drąsiai ieškokite šio ryškaus ir originalaus vaizdo komponentų. Prisiminkite, kad Džekas išsiskyrė ilgais plaukais, o tai reiškia, kad negalima išsiversti be kepurės su netikromis ilgomis garbanomis. Akių makiažas taip pat turėtų atitikti įvaizdį.
- Raudonkepuraitė: Įvaizdis, kuris laikui bėgant nebus pamirštas, yra miela ir maloni Raudonkepuraitė. Sumanymui įgyvendinti reikia raudonos kepuraitės, suknelės arba platėjančio raudono sijono, liemenės ir prijuostės.
- Drakonas: Originali idėja bus drakono kostiumas. Vaikams, norint įgyvendinti įvaizdį, šioje temoje reikia tik kombinezono su gobtuvu. Vyresniems vaikams reikia tikslesnio piešimo. Taigi, drakono krūtinė gali būti pagaminta iš metalinių svarstyklių, o vietoj gobtuvo galima naudoti atskirą galvos apdangalą žiaurios burnos pavidalu.
- Ragana: Ne visada karnavalinio kostiumo herojus yra pozityvus ir visų mylimas personažas. Ją atlikti gana paprasta. Įvaizdžio pagrindas - skarelė, batai iš kotelio ir laisvo kirpimo ilga suknelė, papildyta lopyta prijuoste.
- Meška: Rudasis lokys yra juokingas ir linksmas animacinių filmų ir pasakų personažas. Į meškos kostiumą įeina meškos galvos formos kepurė, liemenė ir šortai iš aksominio ir puraus audinio.
- Ninja: O berniukai taip pat svajoja būti stiprūs ir sunkiai įveikiami, kaip Nindzė. Be to, Nindzios įvaizdis turi savo pasekmių.
- Deadpool: Naujovė karnavalinių kostiumų kolekcijoje - Deadpool įvaizdis.
- Nykštukas: Nykštuko įvaizdis yra naujametinis ir pasakiškas. Jai įgyvendinti reikia raudonos kepuraitės, liemenės su diržu, šortų iki kelių ir kojinių ar antblauzdžių horizontalioje juostoje.
- Pilkas vilkas: Piktas ir baisus pilkas vilkas vaikams atrodo labai juokingai.
- Rytietiški kostiumai: Vieni ryškiausių - rytietiški kostiumai. Berniukui tinka gudraus Little Flour įvaizdis. Kelnės su tamprėmis ties kulkšnimis ir marškiniai su elastingumu ties riešais pasiūti iš satino audinio.
- Kolobokas: Gerai žinoma pasaka apie Koloboką tampa dažnu darželio kūriniu. Vaikai taip mėgsta saldumynus, tad kodėl gi neatkūrus visų dievinamo saldainio įvaizdžio?
- Meškėnas: Nuo šypsenos niūri diena šviesesnė.... Mielo Meškėno kostiumas primins gerumą ir bet kurią vaikišką šventę užpildys draugyste.
Kostiumo pasirinkimas vakarėliui yra labai svarbus žingsnis, reikalaujantis ypatingo tėvų dėmesio. Net jei kostiumas jums atrodo labai stilingas ir nuostabus, paklauskite apie tai vaiko nuomonės. Pasirinkus personažą, laikas eiti ieškoti kokybiško kostiumo. Kai gaminate rankomis, jums reikės gerų natūralių audinių. Būdingi atributai užbaigia vaizdą.
Pasakų interpretacijos kine
Pasakos jau seniai nebėra vien vaikų pasaulio privilegija. Šiuolaikinis kinas vis dažniau atsigręžia į mitus, legendas ir fantastinius pasakojimus, tačiau juos perkuria taip, kad jie kalbėtų suaugusiajam - apie troškimus, baimes, kūniškumą, vienatvę ar net moralines dilemas. Šiame sąraše - dešimt išskirtinių kūrinių, kuriuose pasakiški elementai susilieja su brandžiomis temomis ir drąsiomis kūrybinėmis vizijomis.
10. Kino juostos pradžia nepaprastai įspūdinga. Naratorė Alitėja, kuri, taip jau sutapo, ne tik pasakoja savo ir džino istoriją, tačiau taip pat yra ir profesionali naratologė (man pirmą kartą girdima profesija, tačiau naratologas iš esmės yra mokslininkas, kuris tiria žmonijos sukurtus naratyvus), pradeda sekti pasaką, kuri, pasak jos, yra tikra jos istorija. Alitėja skrenda į Turkijoje vyksiančią konferenciją, kurioje akademikų bendruomenei planuoja pristatyti, kaip žmonijos mitinius naratyvus perėmė mokslas, o dievai nustojo egzistuoti. Kaip tik tuo metu, kai ji tai sako savo auditorijai, prieš ją atsiranda keista žmogysta, panaši į vaiduoklį arba… į senovės dievą. Alitėja, iš prigimties būdama svajotoja ir fantazuotoja, visai nesipriešina ją aplankančioms vizijoms ir, tiesą sakant, trokšte trokšta pamatyti jų daugiau. Šis džinas, priešingai nei visi kiti jo pirmtakai, yra doras ir garbingas, taigi nebando apgauti Alitėjos ir įvelti į kebeknę. Bet jis desperatiškai trokšta atgauti savo laisvę. Tačiau pati Alitėja, žinodama visas džinų istorijas ir koks pragaištingas dalykas gali būti troškimai, į savo prievolę sugalvoti tris norus žiūri įtariai. Jai kur kas labiau maga išgirsti iš džino jo istoriją, kuri truko tris tūkstančius metų. Džino didžiausias džiaugsmas ir galvos skausmas būdavo moterys. Jam teko papulti į nepaprastai gražių, nepaprastai kvailų, nepaprastai protingų moterų rankas. Kartais jis jas įsimylėdavo ir turėdavo sumokėti už tai savo kailiu. Jis papasakoja Alitėjai savo džiaugsmus ir vargus, patirtus per tris tūkstančius metų, o jo istorija puiki. Pakankamai logiška, išradinga ir nenuspėjama, kupina įdomių veikėjų, puikios scenografijos, kostiumų, gražių žmonių, egzotiškų kalbų ir tikrai lyg klausytumėmės pasakos iš „Tūkstantis ir viena naktis“ rinkinio.
9. Yorgos Lanthimos, regis, mėgaujasi vaizduodamas ekstremalų elgesį nepriekaištingoje aplinkoje, nesvarbu, ar tai būtų ramus „Dogtooth“ priemiestis, ar klinikinė „Omaro“ laboratorija, ar prabangi „Favoritės“ didybė. Niekur šis konfliktas nėra taip sureikšmintas ir linksmas kaip naujausiame ir kol kas, ko gero, geriausiame režisieriaus filme „Prasti reikalai“. Čia viskas yra nuostabiai keista - nuo vaidybos ir dialogų iki scenografijos ir kostiumų dizaino. Ir vis dėlto, kaip dažnai būna graikų autoriaus filmuose, „Prasti reikalai“ yra apie tai, kaip nepatogu užmegzti tikrą žmogišką ryšį. Filmo centre esanti mergina Bella Baxter siekia nušvitimo, tapti pačia tikriausia savimi ir užmegzti praturtinančius santykius su žmonėmis, kurie ją nuoširdžiai myli, o ne tik nori ją kontroliuoti. Tai Viktorijos laikų Londonas, o Emmos Stone vaidinama Bella gyvena skoningame name kartu su pamišusiu mokslininku, kuris taip pat yra jos tėvas. Daktaras Godvinas Baksteris (akt. Villemo Dafoe) švelnus žmogus, kurio veidas padengtas randais. Bella yra suaugusi moteris, bet iš pradžių elgiasi kaip mažylė, barškindama žodžius, mėtydama lėkštes ir linksmai šokdama sustingusiomis kojomis. Ji vadina tėvą Dievu (Godvin trumpinys), ir tai iš tiesų nėra hiperbolė. Godvinas yra vienas iš kelių vyrų, kurie bando formuoti Bellą jos vystymosi eigoje. Vienas iš jo mokinių, Maksas Makandlis (akt. Ramy Youssef) persikelia pas Godviną ketindamas padėti jam atlikti tyrimus, bet galiausiai įsimyli Bellą ir paprašo jos ištekėti už jo, taigi aktorius Youssefas į šį beprotišką pasaulį įneša šilumos ir proto. Tačiau jis neprilygsta aktoriui Markui Ruffalo, akivaizdžiam nevykėliui labai tinkamu Duncano Wedderburno vardu, kuris išvilioja merginą į prabangias pasaulines gastroles. Po filmo „Favoritė“ (angl. The Favourite) vėl susitikusi su Lanthimos, Stone vaidina savo gyvenimo vaidmenį, kuris yra stulbinamai sudėtingas. Tai galėjo nukrypti siaubingai bloga linkme. Vietoj to tai, ką ji daro, yra beprotiškai gyva ir nenuspėjama. Stebėti, kaip ji pradeda nuo didelio ir plataus mosto ir po truputį tobulina personažą, fiziškai ir žodžiu, kai Bella vystosi, yra stebuklas. Ji čia atlieka tokį techniškai tikslų komedinį darbą, ypač per vaikišką personažo pradžią, bet galiausiai ji užburia, kai visiškai valdo seksualiai išlaisvintos moters vaidmenį. Tuo tarpu Markas Ruffalo yra isteriškai juokingas taip, kaip dar niekada jo nematėte. Jis - ir charizmatiškas ir pasipūtęs. Jis taip pat netikėtai seksualus, o ilgainiui ir juokingai apgailėtinas. Tarp gausaus palaikymo aktorių būrio taip pat yra komikas Jerrodas Carmichaelis ir vokiečių legenda Hanna Schygulla, vaidinantys kelionių palydovus, kurie padeda Bellai siekti savitvardos. Daug kas filme džiugina dėl kalbos specifiškumo. Adaptuodamas Alasdairo Gray’aus romaną, Tony McNamara’os scenarijus prasideda tyčia nesklandžiai ir padrikai, bet jame yra ritmingos poezijos. Holly Waddington kostiumų dizainas įtikinamai pasakoja Bellos istoriją detaliais ir ypač ryškiais būdais. Paprasti balti mergaitiški naktiniai marškiniai keičiasi į išpuoselėtų rankovių sprogimus, kurių kiekvienas yra sudėtingesnis už ankstesnį. O Shonos Heath ir Jameso Price’o scenografija - nuo ko pradėti girti juos? Nuo šiek tiek neįprasto Godvino namo iki prabangaus Lisabonos viešbučio ir ankšto Paryžiaus viešnamio - kiekvienoje naujoje aplinkoje išradingai perkuriami istoriniai vaizdai, kuriuos, kaip manome, pažįstame, tik per neįprastą prizmę su Ešerio ir Gaudi užuominomis. Tačiau nė vienas iš šių puikių techninių elementų neturi reikšmės, jei mums nerūpi moteris, esanti jų centre. O mums rūpi. Bella išlieka maloni ir optimistiška net ir tada, kai pamato išorinio pasaulio tiesą, tačiau ji taip pat pakankamai išmoksta, kad prireikus įtvirtintų savo naujai įgytą galią. Tai neabejotinai geriausias metų komiškas filmas!
8. Šį debiutinį režisierės Emilie Blichfeldt filmą netrukus parodys Scanorama. Pastaruoju metu vienas po kito matėme naujausius „kūno trilerio“ pavyzdžius - „Substanciją“ ir „Mudu“. Nuskurdusi našlė Rebeka (akt. Ane Dahl Torp) drauge su dukromis Alma (Flo Fagerli) ir Elvira (Lea Myren) atvyksta į pilį, kur motinos, regis, laukia išties pasakiškas gyvenimas su turtingu jaunikiu. Geriausia išeitis būtų kuo greičiau sėkmingai ištekinti vieną iš dukterų, bet čia, kaip sakoma, yra šiokių tokių niuansų. Jaunesnioji Alma dar pernelyg jauna tapti nuotaka. Agnė puikiausiaui tiktų, nors mergina pasižymi nevaldomu charakteriu, bet Rebekai ji svetima. Agnė, beje, jaustųsi visai laiminga, jei galėtų ištekėti už dvaro arklininko, nors puikiai supranta, kad tokia santuoka šeimyninę laimę ir gyvenimą be problemų vargu ar gali atnešti. Abi šios kandidatės atkrenta. Kadangi princo Džulijano (Isacas Calmrothas) širdį gali pelnyti tik pati gražiausia mergina, tai Elvyra pasmerkiama grožio standartus atitinkančioms procedūroms. Nekalčiausios jų tradicinės - gerų manierų, etiketo ir šokių pamokos. Bet ko nepadarysi kovoje dėl princo meilės ir kad šioje kovoje pranoktum savo kur kas gražesnę konkurentę! Kad kojos galėtų tilpti į mažą kurpaitę Elvyra pasiryžusi nusikapoti kojų pirštus, krūtis padailinti virtuviniu peiliu, o nosį pasikoreguti… plaktuku. Nors filme matysime tikrai daug siaubingų vaizdų, „Bjaurioji sesuo“ visgi yra komedija. Tiksliau, juodoji satyra, kurios piktas geluonis nukreiptas į milijonus panelių ir ponių, pamišusių dėl madų pasaulio primestų grožio standartų, kuriems norisi atitikti nesiskaitant su kaina ir priemonėmis.
7. Garsaus meksikiečių kino režisieriaus Guillermo del Toro fantastinė melodrama „Vandens forma“ 2017 m. Vieni šį filmą vadino ironiška pasakos apie gražuolę ir pabaisą parafraze, kiti ne be pagrindo prisiminė seną rusų nuotykių filmą „Žmogus amfibija“ (1962). Venecijos festivalio direktorius Alberto Barbera „Vandens formą“ pavadino geriausiu dešimtmečio filmu, o režisierius savo kūrinį pakomentavo taip: „Sukūriau šį filmą kaip priešnuodį cinizmui. Manau, kad kai mes kalbame apie meilę ir tikime ja, tai tame yra truputis nevilties. Mes bijome pasirodyti naivūs ar nenuoširdūs. Bet meilė yra tikras jausmas. Kaip ir vanduo, meilė yra galingiausia jėga visatoje. Ji laisva ir beformė, kol mes jos neįsileidžiame į save. Mūsų akys aklos. Režisieriaus Guillermo del Toro vardas per pasaulį nuskambėjo 2006-aisiis, kai besibaigiant Kanų kino festivaliui žiūrovai pamatė „Pano labirintą“ (El laberinto del fauno) - siaubingai (!) gražią gotikinę pasaką, skirtą suaugusiems. Salvadoro Dali siurrealistines fantazijas primena ir dažnas „Vandens formos“ kadras, ypač tada, kai drauge matome ir tylenę Elizą, ir taip pat nebylų žmogaus bei žuvies mutantą, kariškių pagautą Amazonės upėje ir dabar įkalintą slaptos laboratorijos specialiame vandens rezervuare. Holivudinio 20 mln. Tiems, kas norėtų pasitenkinti tik filmo pasakišku lygmeniu, primenu paties Guillelmo Del Toro komentarą: „Net jeigu ir padarytume prielaidą, kad mano filmas yra nauja variacija istorijos apie Gražuolę ir Pabaisą, tai atidžiau pažvelgus matosi, kad filmas nepritampa prie bent dviejų interpretacijų. Pirmoji - nudailintas iki koktumo kanonas, kuriame Gražuolė - tai ideali Disney‘aus princesė, o Pabaisa pavirsta princu, kad abu galėtų gyventi ilgai ir laimingai. Tenai įvyksta du vienodai destruktyvios bet kokiems tarpusavio santykiams dalykai: pradžioje partneris demonizuojamas, o paskui užkeliamas ant postamento. Antroji interpretacija - tai kiek vulgarizuota ir nebrandi pasaka, skirta paaugliams. Aš norėjau papasakoti istoriją, ignoruojančią abi šias populiarias traktuotes. Guillermo Del Toro moka metaforizuoti konkrečias istorines realijas. „Vandens formos“ istorinis fonas - 1962-ieji, šaltojo karo laikų apogėjus. „Man atrodo, kad didžiausias mūsų laimėjimas yra tai, kad prabusdami kiekvieną rytą mes galime rinktis baimę arba meilę. - sakė režisierius.
6. Privalai pamatyti, kad patikėtum, ar patikėti, kad pamatytum? Bėgant laikui pasaulis susiskirstė į dvi barikadų puses, kurioje viena pusė - racionali ir pragmatiška, o kita - mistikai ir svajotojai. Viena pusė tikėjo, kad pasaulį valdo nematoma aukščiausia jėga, o kita, remdamasi mokslu, manė žiną ir matą visą tiesą apie pasaulio sąrangą - jei negali matyti, vadinasi, to negali būti. Roberto Egerso režisuotame 2024-ųjų metų juostoje „Nosferatu“ abejonių, kurie teisūs, nelieka - Vokietiją užplūsta maras, demonas, tamsos valdovas vampyras Nosferatu, dar kitaip žinomas kaip grafas Drakula, o filme vadinamas Orloku. Pats filmas turi seną priešistorę. Vėliau 1922 m. režisierius Frydrichas Viljamas Murnau sukuria knyga paremtą kinematografinį šedevrą, pavadinimu „Nosferatu“, kuriame, manoma, pagrindinis aktorius Maksas Šrekas dėl savo baltos odos, saulės baimės, padėrusių akių ir kitų į vampyro profilį panašių savybių buvo tikras vampyras. Egerso sukurtas „Nosferatu“ tęsia Murnau tradicijas. 2024-ųjų metų filmas taip pat atitinka gotikos žanrą, jame gausu siaubo elementų, tokių kaip apsėdimas, egzorcizmas, mirtis, kraujo siurbimas, tačiau šiurpiausias viso filmo elementas yra kuriama atmosfera ir nuotaika - ji yra slegianti, tamsi, keista. Tačiau pasaulis ekrane atrodo tartum romantinis paveikslas - mėnesienos apšviestas dangus, apsnigę mažo miestelio stogai, didingos pilys ir kalnai, apsnigęs, medžiais apsodintas takas - visa tai taip preciziškai estetiška, kad atrodo filmą kūrė pats Nosferatu, pasitelkdamas savo antgamtiškas tamsiąsias galias. Išlaikomas pagrindinis šiuolaikinio pasaulio elementas - protas kovoja su širdimi, mokslas su mistika. Visa, ką matome ekrane, gali būti interpretuojama ir racionaliais pasaulio suvokimo matais. Veiksmas vyksta 1838 m., įsibėgėjus romantizmo epochai. Prieš romantizmą ėjo Apšvietos epocha, kurioje mokslas perėmė hegemoniją iš religijos rankų ir tapo vakarietiško pasaulio siuzerenu. Tačiau netrukus šaknis pradeda daiginti romantizmas, besipriešinantis mokslo valdžiai ir grąžinantis mistiką. Taigi grafas Orlokas, įsikūręs toli Vokietijos šiaurėje, kalnuose, apsuptas prietaringų čigonų, kurie gyvena apylinkių kaimuose ir su kuolais bado lavonus, nusprendžia, kad jis nebenori toliau kęsti senovinių papročių, ir trokšta persikraustyti į modernų pasaulį. Tačiau Elena Huter turi vyrą, kuris grafui trukdo pasiekti merginą. Nosferatu parsivilioja Tomą Huterį (Nicholas Hoult) pas save į pilį ir gerdamas jo kraują užvelka jaunuolį savo šešėliu, o tai reiškia, kad Tomas yra grafo galioje. Įvykiai įsibėgėja, kai Nosferatu sėda į laivą ir plaukia pas Eleną į Visborgą, tikėdamasis užkariauti jos širdį, žinoma, neįprastais metodais. Tuo tarpu Tomas, išsilaisvinęs iš pilies, skuba į Visborgą gelbėti žmonos. Tarp Tomo ir Elenos - nuoširdi, tyra meilė, tačiau gražioji moteris turi savo paslapčių… (D.
5. Tai fantastinė nuotykių istorija paremta 1981 metų Valeri Petrov filmo scenarijumi „Yo Ho Ho“. Po nevykusio bandymo atlikti sudėtingą šuolį profesionalus kaskadininkas Rojus guli patale, kamuojamas nepakeliamo skausmo. Už dozę morfijaus, slapta atnešto iš ligoninės sandėlio, jis pažada netikėtai į jo palatą užklydusiai charizmatiškai jaunai mergaitei Aleksandrijai papasakoti kvapą gniaužiančią istoriją. Pasakos erdvė tampa ta vieta, kur susigrumia paralyžiuoto ir kvaišalų stygiaus kamuojamo Rojaus depresija ir švarus, vaikiškas optimizmas. Kad nugalėtų Rojaus niūrumą, pasakos heroje tampa ir pati Aleksandrija. Jų replikos ir ginčai įsiterpia į pasakojimą, keičia jį. „Bekraštė istorija“ nufilmuota realiose neįtikėtino grožio vietovėse. Filmo istorija Aleksandriją perkelia į pasaką, kurios išgalvotas veiksmas vyksta tikruose peizažuose. Režisierius keliavo net į 28 pasaulio šalis vien tam, kad nufilmuoti gražiausius pasaulio kraštovaizdžius. Tarsem Singh nepasirenka lengviausio kelio - juk šiais galingų technologijų laikais pasakiškus vaizdus galima sukurti studijoje. Aktorių komandos vaidyba nepriekaištinga. Jaunoji mergaitė Aleksandrija (Catinca Untaru) jautrus, įdomus, žingeidus vaikas, kuris nors ir turi problemų su sveikata, tačiau stengiasi iš paskutiniųjų nepasiduoti, žavėtis išskirtiniais dalykais. Ji visiška priešingybė Rojui (Lee Pace): pesimistiškam bei gyvenimo prasmę praradusiam asmeniui, nors iš pradžių jaunas vyras išnaudoja mažąją mergaitę siekdamas naudos sau, tačiau vėliau pajunta ryšį siejantį juos abu. Fantazija nėra kvaišalas, kinas nėra gyvenimo pakaitalas - tarsi sako savo juosta T.Singhas. Ir ši „Bekraštės istorijos“ potekstė, žinoma, yra tam tikra prasme iššūkis holivudinei filmų visai šeimai ideologijai.
4. Prisimenate taip visų mylimą Hanso Kristiano Andersen pasaką „Mažoji undinėlė“? O dabar įsivaizduokite šią pasaką pastatytą 80-jame dešimtmetyje, siaubingame ir spalvingame, tačiau įtartiname, lenkiškame naktiniame klube. Dvi įdomios mergaitės - Auksinė (Michalina Olszańska) ir...
