Naktį siautusi audra paliko po savęs sužeistų medžių šakas, rodančias į dangų, tarsi maldaujančias grąžinti žalius lapus. Tačiau dangus buvo bejėgis padėti, ir beliko kantriai laukti kito pavasario. Nuo čerpių stogų varvėjo sužeistas lietus.
Stiprus vėjas pažadino naktį, atpūtė juodus varnų riksmus, bet mieste vis dar buvo galima be rūpesčių sapnuoti. Nepastebimai šoko mieguistos lovos, girgždėjo senų laikrodžių rodyklės. Šunų apdergtose vejose vėrėsi purvinos balos.
Tą lemtingą naktį banko vyresnysis specialistas Perkūnas Dviragis susapnavo keistą sapną. Monitoriaus ekrane jis pažino merginos veidą ir išgirdo balsą: „Esu Audra Galmantaitė“. Nors iš pradžių jis atmetė tai kaip sapną, vidinis jaudulys neleido jam užmigti. „Nesąmonė, prisisapnuoti gali bet kas...“ - mąstė jis, tačiau vidinis jaudulys graužė kaip kirminas.
Perkūnas krūptelėjo, monitoriaus ekrane pažinęs merginos veidą - taip, tai ji, negali būti jokių abejonių. „Audra, mes nepažįstami, bet aš primygtinai patariu neskristi į Dubliną. Patikėkite manimi, turiu tam rimtą pagrindą.“ Po šių žodžių jaunasis specialistas ramiai užmigo.
Perkūno veidu bėgo laikas, kol pasiekė kaukolės vidų ir uždegė elektros lemputę - nematomą ketvirtąją akį. Pagaliau purpuru nušvito apsiniaukęs dangus. Sidabru sublizgo langai, išbluko vienišos sienos, ryškia spektro spalva pražydo asfaltas.
Ankstyvą rytą Dviragį pažadino radijas, pranešęs apie lėktuvo katastrofą. Perkūnas paklaiko. Sapnas nemelavo.
Sus skambėjo mobilus telefonas. „Kvailas pokštas!“ - pamanė Perkūnas. Už greičio viršijimą Dviragiui metams buvo atimta teisė vairuoti automobilį, todėl įlipęs į sausakimšą troleibusą, jis mąstydavo tik apie finansines operacijas. Jei pavykdavo atsisėsti, Perkūnas įnikdavo į „Verslo žinias“. Perkūno vidinį pasaulį visuomet užpildydavo svetima, tariamai aktuali informacija.
Išlipęs iš troleibuso, Dviragis, nesidairydamas į šalis, skubėdavo į darbą. Ne, jis visai nebijojo pavėluoti. Perkūnas saugojo save nuo gatvės, nuo nemotyvuoto, betikslio pasivaikščiojimo.
Keistas sapnas ir nelauktas skambutis Perkūną išmušė iš pusiausvyros. Reikia nurimti, atsipalaiduoti. Matyt, todėl, šį rytą banko vyresnysis specialistas, nutarė eiti į darbą pėsčias. Buvo jau šviesu, bet languose vis dar degė elektros lemputės. Miestas gėrė elektros srovę.
Netikėtai Perkūno mintys atitrūko nuo žemės ir pradėjo skrajoti padebesiais. Kaip gera keliauti, tik galutinis tikslas kažkodėl pradėjo Dviragį nervinti. Perkūnas kvėpavo studentišku laisvės oru ir visai nenorėjo atverti stiklinių banko durų ir pasmerkti savęs dar vienai finansinei operacijai.
Netikėtas rytinis pasivaikščiojimas pakreipė mintis kita linkme. Atšipo protingi, racionalūs žodžiai, bejėgė tapo logika. Dviragis nejučia priartėjo prie nematomo posūkio taško, esančio smegenyse, o gal būt dar giliau. Ilgokos kelionės metu įvyko lūžis, kažkas džiugiai baisaus. Nutrūko šilkinė karjeros kilpa. Informacija, tiksliau, jos perteklius, jau nedusino Perkūno. Jis troško, kad kelionė niekad nesibaigtų.
Artėdamas prie stiklinio banko dangoraižio, Dviragis tolo nuo civilizuoto gyvenimo. Perkūnas žaibiškai ( deja, tik trumpam! ) tapo atsiskyrėliu, mistiku, piligrimu, keliautoju. Paradoksaliausia buvo tai, kad Dviragis pabudo be jokios pagalbos. Perkūnui neprireikė nei mokytojo, nei jokio guru. Nereikėjo mokytis meditacijos gudrybių, gauti iniciaciją, palaiminimą ar įstoti į slaptą išrinktųjų klubą. Dviragis dar kartą įsitikino, kad visa išmintis yra paslėpta žmogaus prote ir niekur kitur.
Pėsčias keliaudamas į banką, Dviragis stebėjo nematomus minčių žaibus, regėjo sąmonės gaisrą, išlaisvinantį iš totalios minčių kontrolės, iš rūpestingos progreso priežiūros. Anksčiau jis naiviai tikėjo, kad iš visų kampų informacija plūsta tik tam, kad gyvenimas taptų įdomesnis. Nepailstamai dirbo spauda, radijas, televizija, bet absoliučiu minčių kontrolės čempionu tapo visagalis internetas. Galas laisvei! Dabar visi šoko pagal plazminio monitoriaus dūdelę. Tikrovę nepastebimai pakeitė virtuali imitacija, bedvasis laimės muliažas giliai įsiskverbė į smegenis ir visi nugrimzdo į iliuzijos liūną. Nenutrūkstamoje informacijos lavinoje triumfavo panika, bėgimas vietoje, trivialūs niekada neregėtų įvykių komentarai. Plūdo visiškai bereikalingos, bet sumaniai sureikšmintos žinios.
Darbo dieną Perkūnas pradėjo atsainiai, automatiškai. Vyresnysis specialistas nepanoro bankui paaukoti savo proto. Dviragio mąstymas jau dirbo kitu režimu. Deja, negalima valtimi plaukti iš karto į dvi priešingas puses. Kabinete brendo katastrofa. Perkūnas žinojo, kad jau greitai praras pelningą, respektabilų darbą, bet šis faktas jo nė kiek nejaudino. Darbas buvo tik pinigai ir nieko aukščiau. Dviragis tingiai lenkė pirštus, skaičiavo dienas, valanda, minutes, kada gi bus atleistas iš darbo. Ir štai pagaliau išmušė laisvės valanda.
„Kas atsitiko? Kokios problemos?“ - paklausė bosas. Dviragis tylėjo, nes nežinojo, ką atsakyti. „Suprantu... - geranoriškai sumykė bosas, - esi geras darbuotojas, siūlau paimti savaitę atostogų, pailsėk, atsipalaiduok...“ Dviragis nutarė nesiginčyti ir nieko neaiškinti. Apokalipsė atidėta, štai ir viskas. Aišku, sugrįžęs jis turės pademonstruoti ypatingą lojalumą, beribį atsidavimą bankui, kietą finansinį mąstymą.
Laisvu, neįpareigojančiu žingsniu Perkūnas nukulniavo gatve. Nežinia kiek laiko jis klaidžiojo miestu. Dviragis nebuvo įpratęs ilgai vaikščioti pėsčias, todėl greitai pakirto kojas, norėjosi kažkur prisėsti ir išgerti kavos. Visai šalia kavinės jis pamatė klientų laukiančius staliukus. Puiku, galima pailsėti. Apmąstyti tolimesnius žingsnius į nežinią. Ne, mąstyti neverta, racionalus protas greitai padiktuos alternatyvos neturintį sprendimą - tuoj pat grįžti į banką. Taigi, neverta tuščiai samprotauti. Tai apie ką tuomet galvoti?
Atsakymą pasufleravo prie stalelio verkianti mergina. Perkūnas pažino sapno merginą ir kažkodėl visai nenustebo ją pamatęs lauko kavinėje. Nereikia stebėtis, reikia užjausti! Štai teisingas atsakymas!
„Ar galima prisėsti?“ - paklausė Perkūnas. „Anksčiau būtų ne, o dabar netgi labai...“ - atsakė mergina. „Perkūnas Dviragis, banko vyresnysis specialistas, neįtikėtina...“ „Kuo jūs vardu?“ - paklausė jis. „Audra Galmantaitė, esu nevykėlė dailininkė... todėl ir verkiu. Mano darbų niekas neperka, nežinau kaip toliau gyvensiu...“
„Ar tai jūs man paskambinote ryte?“ - paklausė Perkūnas. Visai netikėtai mergina pašoko nuo kėdės, apkabino Perkūną ir leidosi bėgti. Jaunuolis numetė ant stalo dvidešimties litų banknotą (ant staliuko stovėjo du puodeliai kavos) ir puolė vytis.
„Kur bėgate?“ „Sakyk man - tu.“ „Taip!“ „Ar tikrai?“ „Kur mes eisime?“ Buvo dar pakankamai anksti. Kaip sulaukti vakaro? „Ar aš numiriau?“
Užsidegė žalia šviesa. Metas keliauti į kitą pusę. Vos tik jaunuoliai nulipo nuo šaligatvio, pūstelėjo stiprus, iš kojų verčiantis vėjas. Bet tai buvo tik vėjas ir nieko daugiau. Neįvyko nieko antgamtiško, paslaptingo. Audra nebuvo nei ateivė, nei kerėtoja. Ir kodėl turi įvykti kažkas neįprasto? Kodėl žemė turi apsiversti aukštyn kojom?
Be nuotykių pasiekęs kitą gatvės pusę, bankininkas juokėsi net susiriesdamas. „Seniai taip nesijuokiau. Ši diena tikrai kažkokia neįprasta ir paslaptinga.“ Perkūnas pasijuto visiškai laisvas, galėjo pakilti į orą ir skristi.
Virš miesto stogų plaukė lengvi debesys. Sprogstantys medžiai laidojo liūdnas mintis. Virš skardinių stogų plazdėjo vėliavos ir debesys. Šviesi akimirka nuspalvino niūrų klerko gyvenimą. Dviragis suprato, kad laimė visada šalia. Meilės paslaptis didesnė už stačiakampį banką ir net už apvalų žemės gaublį. Nuo betoninių laiptų nuvirto tvirti logikos žingsniai, sudužo įkyrios mintys.
Dviragis pabudo vaikystės sapne. Kelkraštyje sustojo geltonas taksi. Virš debesų plaukė asfalto upė. Šviesu!
Audros senelio sodyba buvo slėnyje, dunksančiame tarp ežero ir upės. „Tavo senelis menininkas?“ Pasisveikinęs su seneliu, Dviragis pasijuto tarsi sutikęs senai matytą, bet jau mirusį draugą. Dviragis noriai apžiūrėjo medinių skulptūrų ekspoziciją. Iš senų sudiržusių dievadirbio rankų plaukė lengvos medžio skiedros. Prašneko raukšlėti ąžuolų kamienai. Bičių auksu spindėjo mediniai aisčių dievų veidai.
Perkūnas prisiminė smėlėtas runų lenteles, kadais surastas kopose. Dviragis pakėlė akis į dangų. Atgijo žalsvas debesų tolis, nukrito keli lietaus lašai. Dangiškoje upėje tekėjo paprastas šaltinio vanduo. Lietaus nebus. Gamta greitai suartina žmones. Perkūnas suglumo, jis užaugo mieste, buvo tikras asfalto vaikas, bet sodyboje pasijuto kaip namie.
Senelis pavaišino šviežiu pyragu ir namine gira. Danguje švietė lėktuvo nubrėžta kreiva tiesė. Spindėjo auksinis pienių laukas, geltona laiko akis, debesų šypsena. Į Perkūno širdį nugrimzdo juodas belapis miesto ruduo. Pavasario dangus išgėrė širdies skausmą. Kaip čia ramu, kaip gera. Sodyba - tai ne tik namas, ne aklas betono ir plytų statinys. Sodyba - tai buvo saugus gamtos uostas. Metas plaukti į laisvę.
Miško proskynoje siauras šviesos ruožas pravėrė debesų duris. Nusviro sunkūs pušų apsiaustai. Nutilo giria. Tai vėjas medžių šnarėjime ieškojo ramybės. Ant tako it deimantas blizgėjo pigi stiklo šukė, spindėjo paprastas smėlis. Atsargiai dairėsi liaunos pušaitės ir aštrūs kadagiai. Platūs pievų sapnai ištiesė žalius akmenų delnus. Sunkūs rieduliai saugojo ugnies akis. Prie kelio stovėjo tuščias beržas ir laukė kada ežere nuskęs švelnus lelijos žiedas. Tyras vanduo į oro pilį plukdė debesis. Danguje nėra kliūčių.
Kaip niekad skaudžiai Perkūnas suvokė, kad negalima likti gamtoje. Be darbo neišgyvensi. Miškas ne namai. Reikėjo rasti išeitį iš keblios padėties.
„Audra, mes ne Rytų išminties ištroškę, klajokliai bitnikai, ne svajingi gėlių vaikai, hipiai, ne maištaujantys pankai...“ - liūdnai patvirtino Perkūnas. „Bet pikti komentarai mene skaudžiai įžeidė. Užpykau. Mečiau rašyti eiles, nutariau padaryti karjerą, tapti pasiturinčiu ir įtakingu žmogumi.“
„Prisipažinsiu, vos nepražuvau...“ Perkūnas nutarė sodyboje pailsėti dar dvi dienas. Gyvenimo kreivė vėl tapo tiesi, pavojingas akrobato lynas pavirto saugiu laimės greitkeliu.
Greitai atėjo vakaras, bet miegoti nesinorėjo. Perkūnas ir Audra nutarė visą naktį kūrenti laužą. Į debesis kilo šlapi dūmai, degė pernykščiai obuoliai, žali pušų spygliai, rudi sudžiūvę kankorėžiai. Matinę erdvę užliejo kvapūs dūmai. Akmenys gėrė sutemų rūką. Prasminga naktį laukti tylos. Slėniu bėgo liekna, laukinė žolė, bangavo vėjas. Laisvė. Švelnus pievų sidabras. Mėnulis skleidė pilką šviesą. Ežere nardė žuvys. Svyravo lieptas. Akis graužė dūmai. Verta dažniau žiūrėti į debesis. Gili dangaus bedugnė, atvira visatos gelmė. Degė laužas. Lieknos pušys šukavo žilus debesis.
Aušo rytas. Prie ežero snūduriavo sunkus smėlėtas krantas. Lengvas vėjelis laimino žuvėdras. Budo beribė gamta. Smėlyje užburtus miestus piešė varnos. Debesys jau buvo pilni ugnies, bet piliakalnio viršūnę vis dar gaubė stiklinis rūkas. Danguje neliko nė vienos žvaigždės. Šviesa stebėjo šviesą. Perkūnas pajuto, kad miške dar neužgeso dievų ugnis. Liepsnojo aštrios belapės pušų šakos. Lauže degė žemi debesys, o danguje skrajojo laimingos įsimylėjėlių mintys. Žuvėdros gėrė tirštą rūką, meldai kėlė baltas debesų bures.
„Skaičiau tavo eiles „Šiaurės Atėnuose“, o šį posmelį išmokau atmintinai...“ - sakė Audra. „Rašiau apie meilę... It laiko suglamžytos komikso iliustracijos. Nedrįstu atversti paskutinį troškimų puslapį.“
Taku riedėjo saulė, pirmoji šviesos banga. Budo žalia minčių toluma. Debesys jau nematė žvaigždžių. Slėnyje neliko nakties aido. Ant Perkūno veido nukrito keli lietaus lašai. Virš debesų tvenkėsi ežeras, sunkesnis nei šalta naktis. Į dangų vis dar kilo ilga laužo liepsna. Iki paryčių įsimylėjėliai kūreno laužą, seno aukuro maldą. Vėjas žarstė švento laužo pelenus. Mėnuo suskaičiavo vandens lašus. Žolėje ištirpo migla. Užgeso aukuro žarijos, rasos lašeliuose pasislėpė tolimi pasauliai. Pabudusių akių šviesa - tai lengva dangaus akimirka. Giria palaimino Perkūną ir Audrą. Įsimylėjėliai sugrįžo namo, geltoname pakrantės smėlyje užkasę dangiškas ežero akis.
The Endless War Between the Bengal Tiger and Its Prey. #naturedocumentary | Wildlife documentary
Rugų lauku plaukė senos, supuvusios valtys. Lengvas lietus nuplovė nuo rankų žvaigždes, saujoje liko tik stebuklingos dulkės.
„Banko kolegija vieningai jus paskyrė viceprezidentu, sveikinu...“ Perkūnas net nepajuto, kaip jį įtraukė galingas finansų verpetas. Posėdžiai, tolimos verslo kelionės, pobūviai, gražuolės. Prabangus ir tviskantis gyvenimas užklupo Dviragį nelauktai. Laikas strimgalviai lėkė pirmyn, neskaičiuodamas laimingų valandų. Perkūnas pamiršo Audrai net ir paskambinti.
Sunku pasakyti kiek kartų apsisuko Katedros varpinės laikrodžio rodyklė, bet viceprezidentas pasijuto senas. Norėdamas išlaikyti sportinę išvaizdą, Dviragis kasdien į darbą ir namo eidavo pėsčias ir visada ta pačia gatve. Nereikia nieko keisti, tobulinti. Gyvenimas gražus ir to pakanka.
Perkūnas nekreipė jokio dėmesio į griūvančius pastatus: tegul greičiau į nebūtį pasitraukia architektūrinės senienos. Istoriniai pastatai beverčiai. Restauracija - tai blefas, geriausiu atveju, pinigų plovimas. Viceprezidentą džiugino sparčiai kylantis stiklinis dangoraižis. Tegyvuoja progresas, metalas ir matinė ateitis.
Visai nelauktai dangoraižio statyba sustojo. Pastatas susigūžė ir nustojo augti į dangų. „Prakeikta krizė...“
Perkūnui pradėjo nesisekti darbe. Pažemino pareigose. Į jo vietą paskyrė jauną specialistą baigusį mokslus Londone. Sumažėjo ir atlyginimas. „Reikėjo užbaigti pastatą ir nebūčiau pažemintas pareigose!“
Kartą eidamas į darbą jis mestelėjo liūdną žvilgsnį į mirštantį dangoraižį ir pastebėjo būrelį vaikų, lendančių per kiaurą statybų aikštelės tvorą.
Grįždamas iš darbo Perkūnas apstulbo. Dangoraižis buvo jau pastatytas, neliko net tvoros ir šiukšlių krūvų. „Negali būti! Nesąmonė!“
„Masonai, grafo Sen Žermeno anūkai, indigo vaikai, koks siaubas, - išsigando Perkūnas pakėlęs baisios paslapties šydą, - sąmokslo teorijos - tai tiesa, prasmukusi pro plieninį cenzūros tinklą. Šie vaikai - mutantai, genetinių eksperimentų aukos, o gal ateivių palikuonys. Kas bus, kai jie suaugs? Normaliems, t.y. nemodifikuotiems, ateivių nepatobulintiems žmonėms žemėje neliks vietos. Mano gyvybė kabo ant plauko. Daug žinau, todėl turiu mirti. Mieste, tai jau tikrai.“
Tik dabar Perkūnas prisiminė Audrą, senelio sodybą, stebuklingą naktį. Nejaugi meilė amžinai prarasta? Ir kaip galėjo jis, it patiklus karpis, užkibti ant auksinio kabliuko? Neviltis užtemdė Dviragio protą. Iš ašarotų akių tekėjo tamsa. Saulėta diena virto juodžiausia naktimi. Kaip apmaudu! Iki laimės buvo likę tik keli žingsneliai. Tirštas laikas ginė sutemas. Perkūnas jau negalėjo būti savimi. Prie būties vartų jo laukė šviežias skeletas - be rūpesčių dangus klonuoja žmones.
Dviragis pasiilgo gaivaus šaltinio vandens, panoro miške skinti mėlynes, miegoti aukštoje žolėje. Deja, viskas prarasta. Pažemintas pareigose, Perkūnas sugrįžo į savo seną, kuklų kabinetą. Pro langą žiūrėjo tas pats stiklas. Tolumoje bangavo nepasiekiamas miškas. Tik dabar Dviragis pastebėjo, kad rudi senamiesčio stogai panašūs į dykumą. Ant plataus, popieriais apkrauto stalo, snaudė riebios dulkės. Gaudė liftas, dundėjo lubos, ant palangės vyto gėlės. Tik šaltos sienos vorams kūrė plačius pelno sapnus. Telepatinė tamsa nepajėgė apakinti ...
