Peržengusios 50-metį moterys priverstos spręsti dilemas. Senti oriai ar pasigražinti injekcijomis? Nuobodžiauti su savo sutuoktiniu ar susirasti ką nors geresnio? Atsakymų į šiuos ir daugybę kitų klausimų knygoje „Man 50. Ir aš dar gyva” ieško autorė V. Knygos „Man 50. Dabartiniams 50-mečiams gali būti sunkoka suprasti savo suaugusių vaikų nebrandumą, nes mūsų karta subrendo gana anksti. Vertinant viso šimtmečio duomenis, mes iš tėvų namų išėjome anksčiausiai. Net 40 proc. dabartinių 50-mečių, sulaukę pilnametystės, apsigyveno atskirai.
„Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje su tėvais gyvena trečdalis 25-34 metų jaunuolių. Ir šiuo požiūriu mes nedaug skiriamės nuo Europos Sąjungos vidurkio (28,5 proc.). Galime guostis, kad Kroatijoje padėtis dar blogesnė - ten su tėvais gyvena net 60 proc. suaugusių vaikų. Tiesa, iki Danijos, kur tokių yra tik 3 proc., mums dar kopti ir kopti... Kaip ir reikėjo tikėtis, su tėvais labiau linkę gyventi vaikinai (35,3 proc.) nei merginos (21,7 proc.).
Į visuomeninį gyvenimą žengia karta, kuri nenori suaugti. Sociologai tokius jaunuolius vadina „kidults“ (angl. „kid“ - vaikas, „adult“ - suaugęs), psichologai kaltina infantilizmu, o mėgstantys literatūrinius pavadinimus įvardija kaip Piterio Peno sindromą. Amerikiečių psichologas Robertas Arnettas pastebėjo, kad pastaruoju metu tokių nenusakomo amžiaus „jaunuolių“ vis daugėja, ir pavadino šį laikotarpį besiformuojančios brandos amžiumi. Jis gali tęstis nuo kelerių metų iki kelių dešimtmečių. Kartų ir lyčių tyrimo duomenimis, Lietuvoje brandos amžius atidėjamas taip pat, kaip ir visame pasaulyje.
Tiesa, likti su tėvais daugumą jaunų žmonių verčia sudėtinga finansinė situacija ir būsto įsigijimo sąlygos. Brangi butų nuoma, mokamos studijos pakerta sparnus. Gyventi atskirai šiais laikais gali sau leisti tik didesnes nei vidutines pajamas turinčios šeimos. Atidėliojamas ne vien išėjimas iš tėvų namų, bet ir vaikų gimdymas, nuolatinio darbo paieškos. Statistikos departamento duomenimis, dabar Lietuvoje tuokiamasi vidutiniškai 28-erių, ir nieko stebėtino, jei pirmo vaiko susilaukiama įpusėjus ar baigiant ketvirtą dešimtį. Kada gi pagyvensi sau, jei ne dabar?
Psichologė Dovilė Jankauskienė sako, kad net ir buityje suaugę vaikai neretai elgiasi stebėtinai nebrandžiai - kur tik prisėda, palieka kalnus šiukšlių, teršdami aplinką kaip kūdikiai nesusimąsto, kas sutvarkys, nesaugo drabužių ir daiktų, nemoka jokių buities darbų, nežino, kaip įjungti skalbyklę ir tinkamai sudėti indus į indaplovę, o tuos, kurie yra bent kartą šveitę klozetą ar vonią, turbūt suskaičiuotume rankos pirštais. Ką jau kalbėti, kad paruoštų šeimai vakarienę. „Atsidaro šaldytuvą ir klausia: „Mama, kas vakarienei? Kodėl nenupirkai mano „Miau“ sūrelio?“ - juokiasi ji.
Ironiška, bet mūsų namų taisyklių idėja kilo sukūrus bendrą šeimos feisbuko grupę, kuri taip ir vadinosi - „Kas vakarienei?“ Ir pirmas taisyklių punktas skelbė, kad niekas niekam neprivalo nieko gaminti, kol nesusitariama kitaip. Šioje grupėje mes informuodavome vieni kitus apie ketinimus ruošti vakarienę, tardavomės, kas šiandien gali tai padaryti, kas nupirks produktų. Naujoji taisyklė ne itin nudžiugino etatinius mūsų šeimos valgytojus, užtat labai atlaisvino rankas etatiniams gamintojams. Užtrukusi darbe ar su draugėmis mieste, nebejausdavau kaltės, kad mano šeima miršta iš bado. Į taisykles įtraukėme ir daugiau punktų - dėl tvarkos namuose, tylos valandų, numatėme baudas už paliktus nešvarius indus ir koridoriuje numestus batus. Laikui bėgant, šeimos grupės temų laukas išsiplėtė - ji padėjo palaikyti ryšį kuriam nors šeimos nariui išvykus, suteikė galimybę dalintis savo laisvalaikio, kelionių ar naujausių pirkinių nuotraukomis, joje tarėmės, kuriuos batus geriau pirkti ir kokius filmus verta pažiūrėti.
CUSP: efektyvus paciento ir šeimos bendravimas
Gyvenimas, kai vieniems tenka visos pareigos, o kitiems lieka tik teisės, anot psichologės Dovilės, kenkia ne tik tėvams, bet ir patiems vaikams. „Branda - tai atsakomybė, gebėjimas pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitu, silpnesniu žmogumi ar gyvūnu, - sako Dovilė. - Tai drąsa priimti sprendimus, atsakyti už savo elgesį, prisiimti kaltę, kai padaręs klaidą nepuoli gintis, bet pripažįsti suklydęs - to trūksta daugeliui suaugusiųjų. Suaugęs žmogus nebijo sunkumų - stengdamasis juos įveikti, jis įgyja patirties ir bręsta.
Kaip skatinti vaikų savarankiškumą?
- Leiskite vaikui tapti lygiaverčiu šeimos nariu. Jei jis dirba, tegul prisideda prie šeimos išlaidų maistui ar už komunalines paslaugas.
- Sukurkite aiškias taisykles. Jos turėtų apibrėžti visų teises ir pareigas, asmeninės erdvės ribas, tvarką, dienos režimą. Jei su tam tikromis taisyklėmis (tarkim, klausytis muzikos tik iki 21 val.) vaikas nesutinka, paskutinis žodis turėtų priklausyti tėvams.
- Palaikykite vaiko norą gyventi savarankiškai. Jei nuo mažų dienų pabrėžiamas saugumas, vaikui susiformuoja išorinio pasaulio baimė. Todėl mažiau gąsdinkite jį savarankišku gyvenimu, o labiau pabrėžkite jo pranašumus. Jei vaikas nori gyventi atskirai, bet trūksta pinigų, geriau padėkite jam finansiškai, nei įkalbinėkite likti kartu ir taip pataupyti.
- Susitarkite dėl pinigų.
- Neskubėkite gelbėti. Nemokėkite jo skolų ir neskubėkite su kotletais, sužinojusi, kad atskirai gyvenantis vaikas susidūrė su pirmaisiais sunkumais.
- Nesiaukokite. Nesitikėkite, kad, atiduodami vaikams paskutinį kąsnį ir be saiko lepindami, pelnysite jų dėkingumą.
Virginija Rimkuvienė, knygos „Man 50. Ir aš dar gyva“ autorė, teigia, kad tai, jog vaikams palikus namus tėvai kenčia nuo tuščio lizdo sindromo, yra mitas. Daugiau jų kenčia, nes vaikai to lizdo nenori palikti.
Ši savaitė S. Gricienės gyvenime - pirmoji esminių pokyčių pradžia. Ji atsisakė stabilaus darbo pardavimų vadybininke durpių gavybos ir perdirbimo įmonėje „Durpeta“ ir ėmė lankyti IT kursus Kaune, kartu dabar jai yra prasidėjusi sesija Vilniaus kolegijoje, kur ji studijuoja Programų sistemas antrame kurse. 28-erių dviejų vaikų mama ryžosi atsisakyti darbo tam, kad galėtų tęsti mokslus, o po to ieškoti praktikos vietos ir galiausiai įsidarbinti IT nuotoliniu būdu. „Tikiuosi, kad jau kitas mano darbas bus programuotoja, - sakė ji. - Nuotolinio programuotojos darbo ieškosiu todėl, kad noriu gyventi Kupiškyje, nenoriu keltis į Kauną ar Vilnių. Gyventi mažame mieste matau daug privalumų ir tik keletą trūkumų, kuriuos bandau išspręsti.
Sprendžiant karjeros klausimus Kupiškyje supratau, kad nebūtinai turiu dirbti šiame mieste. Sujungus mano polinkį į tiksliuosius mokslus, domėjimąsi technologijų sritimi ir norą dirbti nuotoliniu būdu, priėmiau sprendimą, kad programavimas galėtų būti tas darbas, kuris man tiktų ir patiktų.“ Iki dabar S. Gricienė yra turėjusi įvairios darbo patirties: ji yra dirbusi draudimo brokerio asistente, administratore, apskaitininke, vadybininke. „Visose darbovietėse būdavau „ta, kuri sutaiso užstrigusį kompiuterį“, - šypteli pašnekovė. - Ateityje norėčiau tapti moterų iš mažų miestelių, nutarusių žengti į IT sektorių įkvėpėja. Iki tikslo dar teks nueiti nemažai žingsnių, bet aš jau pradėjau.“
Pirmiausia, IT sritis, anot pašnekovės, ją domina dėl perspektyvų: darbas gali būti atliekamas iš įvairių vietų, yra galimybė kilti karjeros laiptais, svarbu ir galimybė dirbti ir užsidirbti. S. Gricienė sako, kad anksčiau savęs nesiryžo sieti su technologijomis veikiausiai dėl to, kad jai trūko informacijos apie IT profesijas, perspektyvas, ji sako neturėjusi su kuo apie tai pasikalbėti. „Taip sutapo, kad tuo metu kai buvau vaiko priežiūros atostogose ir praleisdavau daug laiko namuose, žiniasklaidoje pastebėdavau straipsnius apie programuotojų trūkumą, apie perspektyvas IT sektoriuje. Tuo metu sužinojau, kad vienas brolio draugas studijavo programų sistemas ir jau antrame kurse pradėjo dirbti programuotoju. Aš jo pradėjau klausinėti apie programavimą iš esmės - kas tai, kaip, kodėl... Jis mielai atsakydavo į visus klausimus ir paskatino mane stoti į dabar mano pasirinktą studijų programą“, - kalbėjo ji. Kartu moteris dalyvauja ir „Women Go Tech“ programoje, kurios tikslas - padėti moterims įsitvirtinti IT srityje. Ji sako, kad dalyvavimas šioje iniciatyvoje ją paskatino ne abejoti, o imtis veiksmų. „Mano lūkesčiai jau yra viršyti. Buvau išsikėlusi tikslą susipažinti su programuotojo profesija ir susidaryti karjeros planą. Bet šiuo metu, su mentoriaus pagalba, aš ne tik turiu planą, bet jį jau pradėjau vykdyti“, - apibendrina S. Gricienė.
Auginu du berniukus dvejų metų skirtumu: kaip jie kartu žaidžia, dūksta, kaip jiems reikia vienas kito, kaip jie bendrauja, kaip gina vienas kita subarus mums, tėvams, nu super Nuoširdžiai manau, kad tokia brolybė neįmanoma esant didžiuliam metų skirtumui tarp dviejų vaikų... Nes elementaru: vaikų interesai visiškai kitokie: vienas skaito, skaičiuoja, kitas dar tik mokosi vaikščioti, kalbėti, vienam- panelės rūpi, kitam - į medį įlipti ar varlę pagauti... Tai toks vienas (?) minusas, mano galva. O šiaip įsivaizduoju, kad tėvams lengviau...pagalba šiokia tokia... Kai po 5-10 metų išbandysiu tokį variantą, galėsiu pasidalinti trūkumais ir privalumais... As tik uz maza skirtuma tarp vaiku. Mano broils 12m uz mane vyresnis, nei uz ka nenoreciau, kad tarp mano vaiku butu toks skirtumas. As turiu tris sunus, vyriausiam 11 metu antrajam 8metu o mazyliui pagrandukui puse metu. Tai tarp vyresneliu 3metai skirtumas, manau tai idealus skirtumas, vaikai labai gerai sutaria, turi bendru interesu, bendru zaidimu ir draugu. Aisku neabsieina ir be mustyniu, ir jauciasi tarpusavio konkurencija zodziu pykstasi bet vienas be kito negali . O kai gime treciasis tai atnese didziuli dziaugsma musu namams, mazilis yra labai labai broliu mylimas, didieji net tarpusavyje konkuruoja kuris labiau maziuka prajuokins ar dar kaip nors pralinksmins. Zodziu mazyliui labai pasiseke gauna labai daug demesio. O kaip bus ateity laikas parodis.
Nedrąsią penkiametę dukrytę auginanti mama uždavė klausimą specialistui - kokiais būdais galima būtų padrąsinti vaiką? Vytautė klausia: „Mano vaikui 5 metai. Mergaitė yra labai drovi, bijo kitų vaikų, sunkiai pripranta prie naujų darželio auklėtojų. Jei ją kalbina koks nepažįstamas žmogus, tai ji ignoruoja. Bandau ją skatinti, kad eitų žaistų su kitais vaikais, kad ji gali būti drąsi. Beje, mes gyvename jau 4 metai kitoje šalyje, pastebėjau, kai grįžtam į Lietuvą, ji pasikeičia ir būna drąsesnė. Galvoju, gal aplinka daro ją nedrąsia. Ar yra būdų, kaip paskatinti jos drąsą?“
Atsako Gabija Jurgelytė, individualiosios psichologijos konsultantė, www.ipi.lt. Sveiki, Vytaute, Jūsų nuoširdus susirūpinimas savo dukra jau yra labai padrąsinantis. Panašu, kad šiuo augimo laikotarpiu jinai yra truputi nerimastinga ir jai kyla sunkumų darželyje bei kieme žaidžiant su kitais vaikais. Jūs pastebėjote, kad grįžus į Lietuva ji būna drąsesnė, taigi greičiausiai čia ji jaučiasi saugesnė. Žiūrint iš individualiosios psichologijos pozicijos padrąsinimas - tai ne metodas, o tam tikra nuostata, kuri yra ne tik suvokiama, bet persmelkia visą esybę lyg kokios pirmosios šiltos pavasario dienos persmelkia mus gyvenimu. Drąsa, kuri neįmanoma be baimės, bet visgi leidžianti mums judėti į priekį, nepaisant jaučiamų grėsmių. Vaiko padrąsinimas gimsta tiktai iš suaugusiojo drąsos.
Nei vienas iš mūsų nėra tobulas. Visi mes darome klaidas. Tos klaidos turi pasekmes. Ir pasekmės kelia mums visokiausius jausmus. O tie jausmai sąlygoja įvairiausius sprendimus. Bet mes vis tiek darome klaidas. Ir tai turbūt yra viena iš svarbiausių žmogiškumo išraiškų - savo netobulumo išgyvenimas. A. Adlerio mokiniai R. Dreikurs, H.H. Mosak dar 1967 m. rašė „Mums reikia drąsos būti netobulais, daryti ir priimti savo klaidas maloningai. Ne taip svarbu klaidos, kurias mes darome, kaip tai, ką mes darome po to. Deja, daugumą žmonių nudrąsina jų klaidos ir dėlto jie yra linkę daryti daugiau klaidų“.
Mums reikia padrąsinimo, kad mes patys savęs nesužlugdytume. Kad nesmerktumėm savęs per daug, nesigraužtume, neužsikastumėme negilioje duobėje. Save baudžiantis elgesys gali jaustis tarsi maloningas kaltės išpirkimas. Tačiau tokia saviplaka neskatina mūsų augti mokantis iš savo klaidų, o greičiau jau stabdo paliekant mus įstrigusius klaidos-kaltės-bausmės rate. Padrąsinimas yra reikalingas, kad galėtume augti ir judėti į priekį. O kartu galėtų augti ir mūsų vaikai, tėvai, mylimieji, draugai. Padrąsinimas - tai gebėjimas parodyti kitam esančiam šalia (ar sau pačiam), kad matai jo netobulumą, jo klaidas ir, kad tai nieko tokio, kad su tuo galima išbūti. Taip pat žr Padrąsinimas skatina pasitikėjimą savo jėgomis, teigiamą savęs vertinimą ir leidžia prieiti prie išvados, kad esi pakankamai vertingas toks, koks esi. Ne kiekvienas santykis yra padrąsinantis, tačiau nėra padrąsinimo be santykio. Tai nėra metodas, nėra teisingi žodžiai, nė schema. Padrąsinimo - nesupaprastinsi. Jam visų pirma slypi esminiai meilės elementai: laikas ir dėmesys.
Taigi aš galvoju apie Jus ir Jūsų dukrą. Rašote, kad dukra Lietuvoje būna drąsesnė, ir man kyla jausmas, jog galbūt ir Jūs Lietuvoje būnate drąsesnė. Galbūt labiau atsipalaiduojate ir leidžiate sau būti netobula, gal mažiau bijote aplinkinių vertinimų ir viduje kyla ne tiek daug save žlugdančių, sunkų jausmų. Taigi Jūsų dukra mato drąsesnę mamą todėl pati jaučiasi saugiau ir elgiasi laisviau. Galbūt svečioje šalyje Jūs esate labiau įsitempusi. Turite mažiau paramos, pagalbos ir dukters elgesys tampa tarsi Jūsų pačios vertės matas. Tuomet jos nedrąsa, jautrumas, gali kelti abejones savimi, savo sugebėjimu būti „gera mama”, kas savo ruožtu kuria dar didesnę įtampą ir taip užsuka šį ratą. Yra labai mažai vaikų problemų, kurios visų pirma nebūtų juos auginančių suaugusiųjų problemos. Vaikai yra tarsi simptomai, signalizuojantys apie tėvų įtampą ar nerimą. Tuomet didžiausia pagalba vaikui yra pagalba sau. Pradėkite nuo laiko ir dėmesio sau - savo poreikiams ir jausmams, savo trūkumams ir svajonėms. Nebėkite, tiktai neskubėkite. Leiskite sau klysti. Venkite vidinių kaltinimų. Žinau, tai sunku. Kartais tenka tiesiog stabdyti mintis. Stabdykite. Ieškokite pagalbos bei paramos. Leiskite kitiems Jums padėti. Žinau, tai gali būti baisu. Bijokite, bet judėkite. Priimkite savo netobulumą, savo ne visuomet gražią esatį. Leiskite sau patikėti, jog tai, kas esate, yra pakankama… Tai kokia yra Jūsų dukra - taip pat yra pakankama. Stebėdama jus, ji mokysis būti drąsesnė, o situacijose, kur drąsos pritrūks, jaus mamos palaikantį žvilgsnį, girdės padrąsinantį žodį, jaus, kad gali gyvenime būti „visokia”, kad mama nevertina, neteisia, nebaudžiau, o supranta ir atliepia.
Pašnekovė save apibūdina, kaip linkusią į humanitarinius mokslus ir pateikia keletą pavyzdžių: ji buvo skaitovų konkurso lauretė, 10 metų lankė chorą, o baigusi gimnaziją Panevėžyje metams išvyko savanoriauti į Italiją. „Esu linkusi į avantiūrą, kuri, mano galva, naudinga vidiniam žmogaus tobulėjimui. Labai norėčiau savo pavyzdžiu paskatinti merginas rinktis inžineriją, nebijoti šios srities“, - savo gyvenimišką patirtį pristato R. Vitaitė. Bet apie viską iš pradžių - paklausta, kaip humanitarė pasirinko studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, automobilių projektavimo pakraipą, mergina neslepia - šis pasirinkimas buvo vienas iš daugelio. „Pirmiausia, niekada gyvenime nebūčiau galėjusi patikėti, kad mano gyvenimo kelias bus susietas su inžinerija. Visada svajojau studijuoti istoriją, filologiją ar visų pamėgtą teisę. Transporto inžinerijos specialybė buvo mano vienas iš paskutiniųjų pasirinkimų, kurį nurodžiau tik tam, kad užpildyčiau visas laisvas vietas pasirinkimų sąraše. Sužinojusi, kad įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą transporto inžinerijos specialybę iš pradžių patyriau nemažą šoką, bet mesti studijų niekada neišdrįsau, nors mintis buvo kilusi ne kartą“, - pasakojo R. Vitaitė. Ji atvirauja, kad aukštoji matematika, fizika, teorinė mechanika yra sunkiai suprantami dalykai į humanitarinius mokslus linkusiam studentui. „Buvau vienintelė mergina automobilių projektavimo specializacijoje, taip pat viena iš nedaugelio studentų, kuri pradėjo dirbti jau trečiame kurse. Nepaisant visų iššūkių universitete iš baigiamojo darbo, kuriame projektavau elektrinį keturratį visureigį, gavau aukščiausią įvertinimą. Dabar dėkoju likimui, kad pasirinkdama studijas toje paskutinėje eilutėje įrašiau inžinerinius mokslus“, - džiaugiasi ji.
Dairytis darbo pašnekovė pradėjo dar studijuodama, būdama antro kurso studente. „Karjeros kelią pradėjau nuo neapmokamų stažuočių ir, žinoma, tuo metu man atrodančioje lengvesnėje srityje - vadybinėje. Jaučiau, kad esu priėmusi neteisingą sprendimą, todėl paskatinta mentoriaus, kuris taip pat dalyvauja „Women Go Tech“ projekte, įsidarbinau konstruktore aliuminio fasadų projektavimo įmonėje „KG Constructions“. Buvau pirmoji mergina - projektuotoja, todėl man tai buvo didžiulis iššūkis. Šiose pareigose išdirbau 2 metus, suprojektavau keletą objektų tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Skandinavijoje“, - kaip įsitvirtino darbo rinkoje dėsto ji. Po to, R. Vitaitė sako dirbusi toje pat įmonėje: metus dirbo projektų vadovo asistente, o šiuo metu dirba projektų vadove. Karu ji dalyvauja ir „Women Go Tech“ iniciatyvoje, nes nori gauti patarimų iš palyginti vyriškose srityse dirbančių moterų. „Visame inžineriniame karjeros kelyje dažnai esu vienintelė moteris. Vienintelė paskaitose, statybų aikštelėje, projektavimo susitikimuose, vidiniuose įmonės susitikimuose. Labai dažnai kyla įvairūs klausimai, kaip išsaugoti moteriškumą aplinkoje, kuri supa. Kaip vadovauti vyriškam kolektyvui ir drąsiai stovėti prieš 20 vyrų brigadą statybų aikštelėje nedrebinant kinkų. Noras atsakyti į visus šiuos neatsakytus klausimus paskatino dalyvauti iniciatyvoje. Mano mentorė taip pat iš statybų sektoriaus, taigi įvairiais klausimais sulaukiu labai daug patarimų bei pagalbos“, - kalbėjo R. Vitaitė. Nors ji sako, kad įgyta patirtis Lietuvoje - neįkainojama, mūsų statybų sektorius labai skiriasi nuo Skandinavijos. „Galime ir turime labai daug ko pasimokyti. Tikiu, kad ateities planai ir emigracija į Švediją taip pat duos neįkainojamą patirtį“, - kalbėjo ji. To priežastis - mergina sulaukė patrauklaus darbo pasiūlymo iš Skandinaviško kapitalo įmonės, kuri dirba Švedijos rinkoje, tad netolimoje ateityje planuoja išvykti dirbti į Švediją, kur dirbs projekto inžiniere.
