Dirbtinis apvaisinimas, ypač apvaisinimas in vitro (IVF), kelia daugybę sudėtingų moralinių ir etinių klausimų, su kuriais susiduria poros, pasirinkusios šį kelią. Šie klausimai tampa dar aktualesni, kai į juos pažvelgiama krikščioniškosios etikos ir tikėjimo principų kontekste.

Kas yra dirbtinis apvaisinimas?

Pirmasis kūdikis, gimęs po dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje, pasaulį išvydo 1978-aisiais Anglijoje ir buvo pramintas „kūdikiu iš mėgintuvėlio“. Jo motinai buvo diagnozuotas kiaušintakių nepraeinamumas - sutrikimas, dėl kurio spermatozoidai nepasiekdavo jos kiaušialąsčių, todėl moteris negalėjo pastoti. Chirurginės procedūros metu medikai paėmė vieną subrendusią jos kiaušialąstę, perkėlė į laboratorinę lėkštelę ir apvaisino vyro sperma. Užsimezgęs gemalas pirmiausia vystėsi maisto medžiagų tirpale, o netrukus buvo implantuotas į moters gimdą. Po kurio laiko moteris susilaukė dukrytės.

Šią ir kitas panašias procedūras imta vadinti dirbtiniu apvaisinimu mėgintuvėlyje, apvaisinimu in vitro (lot. in vitro - stikle, mėgintuvėlyje) arba tiesiog IVF (angl. In Vitro Fertilization).

Skirtingose šalyse IVF atliekamas nevienodai, tačiau pagrindiniai šios procedūros etapai iš esmės tie patys. Moteriai iš pradžių kelias savaites yra duodama tam tikrų vaistinių preparatų, stimuliuojančių jos kiaušides. Šitaip siekiama subrandinti kuo daugiau kiaušialąsčių. Vyro bus prašoma šviežios sėklos, kurią jam reikės gauti masturbacijos būdu. Kiaušialąstės ir išvalyta sperma laboratorijoje sujungiamos. Apvaisinti dažniausiai pavyksta kelias kiaušialąstes. Tuomet jos pradeda dalytis ir tampa gemalais. Po dienos kitos šie gemalai yra kruopščiai peržiūrimi. Atrenkami tie, kurie neturi defektų, yra sveiki, tikėtina, sėkmingai įsitvirtins gimdoje ir ten toliau vystysis. Apie trečią dieną į moters gimdą implantuojami ne vienas, o du ar trys geriausi gemalai. Taip siekiama padidinti nėštumo tikimybę.

Moralinės ir etinės dilemos

Kyla klausimas, kaip elgtis su tais gemalais, kurie nebuvo perkelti į moters gimdą, įskaitant tuos, kurie pasirodė turint defektų ar ligoti. Palikti mėgintuvėlyje jie ilgai neišgyvens. Likę gemalai todėl gali būti užšaldyti skystame azote. Jei pirmasis IVF bandymas nepasisektų, kai kuriuos iš tų gemalų būtų galima panaudoti dirbtinį apvaisinimą atliekant antrą kartą. Procedūra tada atsieina kiek pigiau nei pirmąkart. Tačiau čia ir iškyla moralinė dilema.

Kaip ir porai, kurios klausimas išspausdintas straipsnio pradžioje, daugeliui nelengva apsispręsti, ką daryti su užšaldytais gemalais. Vaikų sutuoktiniai galbūt jau nebenorės. Bandyti susilaukti daugiau atžalų jie gali nesiryžti ir dėl amžiaus ar nepalankios finansinės padėties. Be to, nerimą gali kelti ir tikimybė, kad moters gimdoje ims vystytis ne vienas vaisius. Antrosios pusės mirtis ar nauja santuoka dažnai dar labiau apsunkina situaciją.

Vienas reprodukcinės endokrinologijos specialistas sakė pastebėjęs, kad dauguma porų, „spręsdamos, ką daryti su [užšaldytais] gemalais, suvokia, koks atsakingas tai sprendimas, ir jaučia didelę vidinę sumaištį“. 2008 metais Jungtinių Valstijų dienraštyje The New York Times buvo cituojamas vienas garsus embriologas, kuris sakė matęs, kokias emocines kančias patiria pacientai, spręsdami, ką daryti su likusiais gemalais. Tame pačiame straipsnyje buvo rašoma: „Šiuo metu šalies klinikose yra saugoma bent 400000 užšaldytų gemalų ir kasdien jų vis daugėja [. . .]. Jei tinkamai užšaldyti, gemalai savo gyvybines funkcijas gali išlaikyti dešimtmetį ar net ilgiau, bet ne visi atšildomi išgyvena“.

Krikščioniškoji perspektyva

Šis faktas daugelį krikščionių paskatina susimąstyti. Krikščionys sutuoktiniai, spręsdami opius klausimus, susijusius su IVF, galėtų pamąstyti štai apie tokią situaciją. Tarkime, kurio nors krikščionio artimasis medicininiu požiūriu yra kritiškos būklės. Jo gyvybė palaikoma tik dirbtinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, kvėpavimo aparatu. Sąmoningai atsisakyti medicininės pagalbos tikriesiems krikščionims yra nepriimtina; gyvybę jie didžiai vertina ir gerbia. Tokį požiūrį jie grindžia principais, užrašytais Išėjimo 20:13 ir Psalmyno 36:10 (36:9, Brb). 1974 m. gegužės 8 d. Atsibuskite! numeryje (anglų k.) buvo teigiama: „Tie, kurie nori gyventi pagal Biblijos principus, supranta, jog Dievo požiūriu gyvybė yra šventa, ir tokį požiūrį gerbia, taip pat paiso savo pačių sąžinės, paklūsta šalies įstatymams. Todėl jie niekad nepritars aktyviajai eutanazijai“ - sąmoningam paciento gyvybės nutraukimui.

Tačiau kartais žmogaus gyvybę įmanoma palaikyti tik dirbtinėmis priemonėmis. Aišku, ši situacija kiek skiriasi nuo tos, kurioje atsidūrė pora, nusprendusi daryti dirbtinį apvaisinimą ir dabar turinti nepanaudotų gemalų. Bet yra ir šis tas bendro. Sutuoktiniams gali būti pasiūlyta ištraukti gemalus iš azoto šaldiklio ir leisti jiems atšilti. Be dirbtiniu būdu šaldiklyje sukurtų sąlygų gyvybinės gemalų funkcijos greitai nutrūks. Kai kurie sutuoktiniai galbūt pasirinks mokėti pinigus ir saugoti likusius gemalus, o ateityje gal net dar kartą bandys susilaukti vaikelio. Kitos poros galbūt nuspręs nebelaikyti gemalų šaldiklyje, argumentuodamos, kad jų gyvybinės funkcijos palaikomos vien dirbtinėmis priemonėmis. Krikščionys, priimdami šį sprendimą, yra atsakingi pačiam Jehovai ir turi klausyti savo sąžinės, išlavintos pagal Bibliją. Kad ir kaip apsispręstų, jų sąžinė turi likti švari.

Bažnyčia krikštija visus vaikus, kuriems Krikšto teisėtai prašoma. Dirbtinis apvaisinimas in vitro šeimoje nėra nuodėmė, jeigu tai nesusiję su pradėtos gyvybės sunaikinimu. Paprastai apvaisinamos bent kelios moteriškos ląstelės, t.y. pradedamos kelių žmonių gyvybės, iš kurių vienai ar dviem leidžiama gyventi, o kitos sunaikinamos. Žmogiškos gyvybės sunaikinimas dar vadinamas žmogžudyste, tai sunki nuodėmė. Taigi, ne pats apvaisinimas, o šalia jo vykdomas žmonių gyvybės žudymas tokį apvaisinimą daro nuodėmingu ir draudžiamu.

Krikščioniškoji etika atliepia šiandienos medicinos mokslo įrodytą tiesą, kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo prasidėjimo momento. Todėl jau nuo zigotos susidarymo savo egzistavimą pradeda unikalus asmuo, kuriam turi būti užtikrinta prigimtinė teisė į gyvybę. Netoleruotina, kai yra manipuliuojama sąvokomis, siekiant embrioną pavadinti „conceptus“ arba teigiant, kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo įsitvirtinimo gimdoje ar net nuo širdies veiklos pradžios. Taip sudaromos sąlygos paminti prigimtinę teisę į gyvybę ir su embrionu siekiama elgtis tik kaip su paprasta biologine medžiaga. Krikščioniškajai etikai visiškai nepriimtinas perteklinių embrionų kūrimas, jų šaldymas ir naikinimas pasibaigus „galiojimo terminui“.

Pasak bažnyčių vadovų, jie reiškia solidarumą su nevaisingais sutuoktiniais, tačiau pabrėžė, kad pagalba jiems negali peržengti pagarbos žmogaus gyvybei, orumui bei šeimai ribų. Žmogiškasis orumas reikalauja, kad žmogaus gyvybė būtų perduodama asmenišku ir sąmoningu veiksmu šeimoje per santuokinį aktą. Todėl krikščioniškoji etika niekada nepritars gyvybės pradėjimui mėgintuvėlyje (in vitro). Taip pat nepriimtinas trečiųjų asmenų lytinių ląstelių naudojimas apvaisinimui, paminant ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ginamą prigimtinę vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus.

Įvairūs metodai ir teisinis reguliavimas

Lietuvoje leidžiama taikyti įvairius dirbtinio apvaisinimo metodus, tokius kaip:

• Intrauterinė inseminacija (IUI) (in vivo)
• In vitro fertilizacija (IVF) (mėgintuvėlyje)
• Gametų intrafalopinis patalpinimas (GIFT)
• Zigotų intrafalopinis patalpinimas (ZIFT)
• Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI)

Taip pat galimas anoniminio donoro - heterologinė inseminacija.

Naujoje įstatymo redakcijoje poroms leidžiama sukurti iki 10 embrionų, o nepanaudotus - užšaldyti iki 5 metų. Taip pat numatyta, kad dirbtinio apvaisinimo paslaugos turėtų būti apmokamos valstybės, tačiau draudžiama lytinių ląstelių donorystė. Kitaip tariant, galima naudoti tik partnerio embrionus.

Krikščioniškųjų Bažnyčių atstovai griežtai pasmerkė, kad įstatymo projekte numatyta šaldyti embrionus ir numatyti jų galiojimo laiką. Tačiau Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius patvirtino, kad krikščionis tenkintų vadinamasis konservatyvus įstatymo projektas. Pagal konservatyvųjį įstatymo projektą dirbtinio apvaisinimo procedūra gali būti atliekama tik santuoką įteisinusiems sutuoktiniams, o donoru gali būti tik pats sutuoktinis. Embrionų turi būti sukuriama tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į moters gimdos ertmę arba kiaušintakius, tačiau ne daugiau trijų. Kadangi po šaldymo nemaža dalis embrionų atšildant žūva, šaldyti leidžiama tik kiaušialąstes. Dirbtinio apvaisinimo paslaugos neturėtų būti apmokamos 100 proc. - galima būtų svarstyti apie apmokėjimą tik tais atvejais, kai dirbtinis apvaisinimas pavyksta.

Vis dėlto, svarbu atkreipti dėmesį, kad kai kurios šalys, pavyzdžiui, Italija, peržiūrėjo savo įstatymus, griežčiau ribodamos perteklinių embrionų kūrimą ir šaldymą, siekiant labiau apsaugoti žmogaus gyvybę nuo pat pradėjimo momento.

tags: #dirbtinis #apvaisinimas #ir #kriksciontbe

• Dainiaus Dimšos pasiekimai
• Sveika mityba laukiantis
• Lavinamųjų kilimėlių nauda
• Kelias į lenktynininko karjerą
• Pažinkime pasaulį kartu