Lietuvos vaikų ir jaunuolių emocinė savijauta kelia nerimą - vidutinis vaikų savijautos balas, jų pačių vertinimu, siekia vos 6,2 balo iš 10-ies. Vaikai nurodo pasigendantys saugumo mokykloje bei internete, taip pat norėtų daugiau dėmesio praktinių įgūdžių ir emocinės savijautos ugdymui bei mažiau bausmių mokykloje. Pasak Rasos Dičpetrienės, organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinės direktorės, apklausoje dalyvavusių jaunuolių atsakymai į klausimus su kokiomis problemomis susiduria ir ko iš suaugusiųjų tikisi jaunoji karta, yra patikimiausia mums siunčiama žinutė: „Nors bendra emocinė tyrime dalyvavusių jaunuolių savijauta mums, vaikų gerove besirūpinančiai organizacijai kelia nerimą ir skatina kuo greičiau ieškoti sprendimo būdų, džiugina tai, kad patys jaunuoliai labai aiškiai nurodo, ko jiems reikia.

Pirmiausia, turime užtikrinti saugumą - ne tik namuose ar ugdymo įstaigose, bet ir internete. Daugiau kaip pusė, net 66 proc. apklausoje dalyvavusių vaikų norėtų, kad mokykloje būtų užduodama mažiau namų darbų. Kas antras, 52 proc. respondentų, nori didesnės laisvės rinktis, kokius dalykus mokytis, o 36 proc., tai yra kas trečias - daugiau praktinio ir įgūdžių mokymosi: kaip valdyti pinigus, kaip kurti santykius ir dirbti su kitais bei kaip rūpintis savo emocine sveikata. Paprašyti įvertinti paskutinių 30 dienų savijautą, didžioji dalis jaunimo ją vertino vidutiniškai. Geriausiai savijautą vertino vaikinai (6,9 balo), kiek prasčiau (6 balai) - merginos. Prasčiausiai save vertino LGBTQI+ bendruomenei save priskiriantys ir skurde gyvenantys vaikai.

„Emocinės sveikatos stiprinimas ne veltui tituluojamas svarbiausia šių dienų aktualija. Apklausos rezultatai parodė, kad ši sritis ypatingai rūpi ir pačiam jaunimui. Jie nori daugiau mokytis ir žinoti būdus, kaip gali sau padėti, kad jaustųsi geriau (53 proc.), nori sulaukti pagalbos be tėvų ar globėjų leidimo (51 proc.) ir nesigėdyti emocinių sveikatos problemų (51 proc.). Spaudimas mokykloje, nežinojimas, kaip kovoti su liūdesiu, pykčiu, baime ir nerimu, patyčios yra didžiausi iššūkiai vaiko gerovei, su kuriais padėti susidoroti privalome mes, suaugę”, - apklausos rezultatus komentuoja R. Dičpetrienė.

Anot jos, organizacija „Gelbėkit vaikus“ jau praėjusiais metais Lietuvoje ėmė diegti psichosocialines programas, skirtas stiprinti vaikų psichologinį atsparumą. „Atnaujinamos organizacijos strategijos epicentre - vaikų emocinė sveikata, o artimiausių kelerių metų tikslas - psichosocialinių programų plėtra ugdymo įstaigose. Pavyzdžiui, programa „HEART“, kuri suteikia galimybę į akademinę mokymo programą integruoti įvairias meno formas, tokias kaip muzika, vaizduojamasis menas, teatras, šokis, skirta ne tik pagerinti akademinį mokymąsi, bet ir skatinti mokinių emocinį intelektą ir kūrybiškumą. Ši programa užsienyje gyvuoja jau 10 metų ir per tą laiką 30-yje pasaulio šalių pasiekė 1 milijoną vaikų. Tyrimas taip pat atskleidė, kad vaikams ir jaunuoliams rūpi ne tik kasdieniniai iššūkiai, bet ir platesnės, pasaulinės problemos. Apklausos respondentai mini tokius jų nerimą didinančius veiksnius: studijas, profesines galimybes ateityje, neramumus šalyje, klimato pokyčius. Mažiausiai respondentai nerimauja dėl smurto prieš vaikus.

Pasak R. Dičpetrienės, vaikų ir jaunuolių interesų laukas labai platus - jiems nuoširdžiai rūpi ir vietinės, ir globalios problemos, tačiau patys vaikai teigia jaučiantys, kad jiems aktualios temos nėra svarbios sprendimų priėmėjams: 26 proc. mano, kad vaikams kylantys iššūkiai yra visiškai nesvarbūs politikams, o 58 proc. - kad vaikams kylantys iššūkiai politikams svarbūs tik iš dalies. Apie pusę apklausos respondentų teigia, kad suaugusieji, priimdami sprendimus, klausia jų nuomonės: 17 proc. - pasirinko atsakymą „visada“, 36 proc. - „dažniausiai“, 30 proc. - „kartais“. Kad jų nuomonės klausiama „rečiausiai“ arba „niekada“ nurodė vaikai, kurie apklausoje neįvardino savo lyties. 56 proc. Iš viso šių metų vasarį penkiomis kalbomis vykdytoje apklausoje dalyvavo 994 vaikai ir paaugliai. Du trečdaliai, arba 68 proc., jų - merginos, 26 proc. - vaikinai, 2 proc. savo lytį nurodė kitaip, o 4 proc. į šį klausimą neatsakė. Į klausimą, kuriai visuomenės grupei priklauso, 13 proc. priskyrė save LGBTQI+ bendruomenei. Priklausymą etninių mažumų bendruomenėms nurodė 2 proc. respondentų. Tyrimą inicijavusi organizacija „Gelbėkit vaikus“ remdamasi gautais atsakymais rengė naująją 2025-2027 m. veiklos strategiją. Pasak R. Dičpetrienės, per daugiau nei trisdešimt organizacijos veiklos metų, smarkiai pasikeitė Lietuvos vaikų ir jaunuolių poreikiai, todėl „Gelbėkit vaikus“ veiklos ir tikslai keičiasi kartu su jais. „Tik atliepdami realius vaikų poreikius galime tikėtis reikšmingų pokyčių užtikrinant mūsų vaikų saugumą. Tai yra vienas didžiausių mūsų organizacijos rūpesčių ir tikslų, todėl kuriant 2025-2027 m. Tokį pat žingsnį - atsiklausti savo valstybės jaunimo nuomonės - žengia ir kitos tarptautinio tinklo „Save the Children“ vienijamos šalys-narės. Organizacija „Gelbėkit vaikus“ yra Europos Komisijos projekto - Europos Sąjungos (ES) Vaikų dalyvavimo platformos (angl. EU‘s Children‘s Participation Platform) partnerė. „Ne tik prisidėjome prie platformos steigimo, bet ir skatinome vaikų dalyvavimą su jais susijusių sprendimų priėmime. Būtent čia, Briuselyje, vykusios Generalinės asamblėjos metu įvardintos jaunimui svarbiausios temos, tokios kaip vaikų teisės, smurtas, skurdas, klimato kaita ir vaikų dalyvavimas/įtrauktis, tapo mūsų Lietuvoje inicijuotos jaunimo apklausos pagrindu“, - sako R. Dičpetrienė.

Vaikų ir paauglių psichikos sveikata skaitmeninėje erdvėje

Pasaulyje, kuriame skaitmeninė aplinka nuolat kinta, mūsų vaikų psichikos sveikatos apsauga yra ne pasirinkimas, o pareiga. Turime veikti užtikrindami aiškumą ir su empatija, kad jauniausius protus apsaugotume nuo žalos ir įgalintume juos atskleisti savo galimybes internete ir už jo ribų. Šiandien patvirtintose išvadose Taryba ragina imtis priemonių užtikrinti, kad vaikai ir paaugliai galėtų saugiai ir sveikatai nekenkiančiu būdu naudotis skaitmeninėmis priemonėmis, nerizikuodami savo psichikos sveikata. Skaitmeninės technologijos gali pagerinti vaikų ir paauglių psichikos sveikatą, nes jos suteikia prieigą prie informacijos, paramos tinklų ir nuotolinės terapijos paslaugų. Jos taip pat suteikia individualiems poreikiams pritaikyto mokymosi, skaitmeninių įgūdžių ir kompetencijų ugdymo galimybių ir galimybių dalyvauti virtualiose bendruomenėse. Tačiau tokios technologijos taip pat gali padaryti didelę žalą vaikų ir paauglių psichikos sveikatai. 2023 m. komunikate Komisija nustatė keletą skaitmeninės aplinkos aspektų, kurie kelia grėsmę jauno amžiaus žmonių psichikos sveikatai; tai, be kitų, yra netinkamas turinys, patyčios kibernetinėje erdvėje, pernelyg ilgas buvimas prie ekrano, nuotoliniai lošimai ir prieiga prie neteisėtų narkotikų. Pastaraisiais metais vaikų ir paauglių psichikos sveikatai ES lygmeniu skiriama vis daugiau dėmesio. 2023 m. birželio 7 d. Komisija priėmė komunikatą dėl visapusiško požiūrio į psichikos sveikatą, kuriame daugiausia dėmesio skiriama veiksmingai prevencijai, tinkamų ir įperkamų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui ir reintegracijai į visuomenę pasveikus. Jaunuolių psichikos sveikata yra vienas iš pagrindinių pirmininkaujančios Lenkijos prioritetų - ši tema buvo aptarta 2025 m. kovo 24-25 d. neformaliame sveikatos ministrų posėdyje ir 2025 m. balandžio 7-8 d.

COVID-19 pandemijos poveikis vaikų psichikos gerovei

Visuomenės sveikata Velse pavedė Alma Economics peržiūrėti įrodymus apie COVID-19 pandemijos ir su ja susijusių vyriausybės priemonių poveikį kūdikių, vaikų ir jaunuolių psichikos gerovei. Šio naujojo viruso poveikis sveikatai yra gana lengvas, kai kalbama apie vaikus ir jaunimą (Alfvén 2020). Šia ataskaita siekiama išsamiai išnagrinėti su vaikų ir jaunuolių iki 24 metų amžiaus psichine gerove dėl COVID-19 pandemijos ir susijusių veiksnių bei priemonių susijusių problemų įrodymų. Bandant išsiųsti užklausą įvyko klaida.

Savižudybės tarp vaikų ir jaunimo: statistika ir prevencija

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet pasaulyje nusižudo daugiau nei 720 000 žmonių. Savižudybė yra trečia pagrindinė mirties priežastis tarp 15-29 m. asmenų pasaulyje. Teigiama, kad 29-60 proc. paauglių yra kada nors galvoję apie savižudybę, o 7,5-9 proc. yra turėję realių ketinimų tai padaryti. Statistika rodo, kad berniukai žudosi dažniau nei mergaitės, mergaitės dažniau ir aktyviau ieško pagalbos. Savižudybių skaičius Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kasmet mažėja, visgi šis skaičius lyginant su kitomis šalimis, yra aukštas.

Duomenys rodo, kad jaunų asmenų savižudybių aukščiausias rodiklis buvo 2019 m., po to šis skaičius palaipsniui mažėjo. Visgi 2024 m. ...

Lentelėje pateikti duomenys rodo, kad lyginant lyties skirtumus tarp jaunų žmonių savižudybių, vaikinų savižudybės įvyksta dažniau nei merginų. Nuo 2019 m. iki 2024 m. Lietuvoje iš viso tarp 10-19 m. nusižudė 59 vyrai ir 18 moterų. Pagal jaunų žmonių savižudybių skaičių, Lietuva vis dar pirmauja Europoje.

A. Jonkutė (2021 m.) teigia, kad pasaulinės pandemijos metu socialinių kontaktų apribojimas, karantinas, pasikeitęs laisvalaikis, ekonominiai iššūkiai neigiamai veikė jaunų žmonių psichologinę sveikatą. Tačiau grįžimas į mokyklą, patyčios joje taip pat didino streso lygį, nerimą. Bobinienė I. (2023 m.) teigia, kad net trečdalis mokinių turi savižudybės riziką, todėl vaikų savižudybėms reikia skirti itin didelį dėmesį.

Jei vaikas užsimena apie savižudybę ar kitaip išreiškia savižudiškas mintis, būtina reaguoti. Net ir jei atrodytų, kad tai buvo juokelis ar angliškai išreikštas sakinys, kurio galbūt vaikas ir pats ne visiškai suvokia. Išgirdus tokias vaiko mintis, būtina apgalvoti situaciją, pagalvoti, kas vaiką slegia, liūdina. Reikėtų apgalvoti, ką tėvai su vaikais gali išspręsti patys, gal reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus. Vaikų savižudybės riziką psichikos sveikatos specialistai vertina ligoninės priimamajame bet kuriuo paros metu arba poliklinikoje darbo metu. Pabrėžiama, kad, esant savižudybės rizikai, nereikia iš anksto užsiregistruoti, galima vykti tiesiai į įstaigą.

Bobinienės I. teigimu, vaiko hospitalizavimas tėvams neretai sukelia sumaištį, įvairius jausmus. Būtina suprasti, kad ligoninėje teikiamos intensyvios konsultacijos, dirbama tikslingai, bendradarbiaujama su vaiku ir tėvais. Ligoninė - saugi vieta, kur vaikas ne tik gyja, bet ir yra apsaugotas. Tėvams dažnai atrodo neįmanoma pašalinti visų rizikos veiksnių, tačiau priemonių prieinamumo sumažinimas yra svarbi savižudybių prevencijos dalis. Svarbu šiuos pokyčius aptarti su vaiku, kad jis jaustų rūpestį, o ne kontrolę. Savižudybės krizė dažnai tėvus visiškai įtraukia, tačiau svarbu matyti vaiką ne tik per krizės prizmę - jis turi asmenybę, pomėgius, svajones. Vaiko santykis su tėvais - vienas svarbiausių. Jame kyla daug įtampos, bet jame ir daugiausia potencialo gydytis. Reikėtų mažinti kontrolę, stiprinti ryšį, ieškoti bendro laiko, kurti balansą tarp sunkių ir gerų patirčių. Pyktis šeimoje nėra blogas - svarbu, kad jis būtų išreiškiamas konstruktyviai. Santykiai su bendraamžiais gali būti tiek pagalba, tiek našta. Paaugliai patys renkasi draugus - vieni santykiai suteikia supratimą ir bendrystę, kiti - apsunkina. Temos, kurios skiria.

Tėvams svarbu nebijoti kalbėtis apie jautrius dalykus - netektis, traumas, savižudybės mintis. Santykiai tarp tėvų stipriai veikia vaiko savijautą. Jei namuose vyrauja konfliktai ar atitolimas, tai kelia įtampą vaikui. Geros patirtys - būtina rūpintis, kad gyvenime atsirastų daugiau malonių veiklų: atostogos, gamta, sportas, kūryba, muzika. Konstruktyvūs santykiai - draugai, seneliai, treneriai, kiti reikšmingi suaugusieji. Susidūrus su vaiko savižudišku elgesiu, pagalba reikalinga ne tik vaikui, bet ir tėvams. Dažnai pačių tėvų išgyvenimai ir traumos turi įtaką vaiko elgesiui, todėl ir patys tėvai turi rūpintis savo psichine sveikata, tai svarbi visos šeimos gijimo dalis. Reikia suprasti, kad esant vaiko savižudybės krizei šeimoje, visa šeima turi susivienyti, mobilizuotis ir bendrai spręsti šią problemą.

Psichologė I. Bobinienė (2023 m.) teigia, kad išgyvenant vaiko savižudybės krizę, tėvus neretai kamuoja kaltės jausmas. Visgi turime suprasti, kad tėvai visuomet padaro geriausia, ką gali tuo gyvenimo etapu. Esant kaltės jausmui, galime sau priminti, kad nė vienas tėvas neužaugino vaikų be klaidų, sunkumų. Užtenka būti pakankamai gerais tėvais, kad vaikas galėtų sveikti. Taip pat niekada nevėlu keisti savo elgesį, ieškoti atviresnio, tikresnio santykio su vaiku net ir vėlesniame gyvenimo etape. Prasminga ieškoti santykio artumo su vaiku bet kokiame amžiuje. Šeimai, išgyvenant vaiko savižudybės krizę, yra itin sudėtinga, nes visos jėgos yra nukreiptos į vaiko poreikius, jo gijimą. Visgi reikia nepamiršti ir savęs. Kartais patiems tėvams pasijutus geriau, išėjus iš „užstrigimo“ taško, pokytis įvyksta ir vaiko gyvenime. Taigi, sutelkimas jėgų turi būti nukreiptas ne tik į vaiko poreikius, bet ir į savo paties. Tėvams taip pat reikalinga psichologo, psichoterapeuto pagalba. Taipogi reikia rasti laiko poilsiui, atsipalaidavimui (pasivaikščiojimas, sportas, baseinas, knygų skaitymas ir pan.). Verta pasitelkti tikėjimą ateitimi, gyvenimu, sveikimu. Teigiama, kad religijose slypi nemaža žmonijos patirtis ir išmintis. Tėvams reikėtų priimti savo galimybių ribotumą ir suprasti, kad yra dalykų, kurie nuo jų nepriklauso - aplinka, vaiko charakteris, kitų elgesys, situacijos. Tėvai stengiasi padaryti viską, ką gali tuo metu, tačiau visko gyvenime nesukontroliuosi šimtu procentu.

Psichoterapeutė D. Žukauskienė (2019 m.) teigia, kad paaugliams būdingos spontaniškos savižudybės, ištikus afekto būsenai, pasirenkama impulsyvus veiksmas - nusižudyti. Šeima paaugliams yra svarbus ramstis, kurio dažnai jie nevertina, jei šeimoje santykiai klostosi sėkmingai. Išvardintos priežastys dažniausios, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, nes savižudybės priežasčių gali būti visokiausių. Psichologė I. Bobinienė (2023 m.) išskiria vaiko raidos istoriją kaip vieną iš savižudybės priežasčių (stresas, netektys, skyrybos ir pan. šeimoje mamai esant nėščiai), šeimos istoriją (netinkamas senelių elgesys, problemos ankstesnėse kartose).

Savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui nereikėtų sakyti „tu nesi vienas“ arba „nėra nė vieno žmogaus, kuriam niekada nėra šovę į galvą tokių minčių“. Frazės „tu turi dėl ko gyventi“, „tavo mintis įskaudins šeimą“ arba „pažiūrėk, kiek gražių dalykų aplink“ taip pat nėra tinkamos. Jei nerandate tinkamų žodžių, tiesiog būkite šalia, palieskite ranką, petį, pakvieskite pokalbiui, tiesiog išklausykite. Jei krizę išgyvenantis žmogus nenori jums išsikalbėti, suraskite specialistą, padėkite užsiregistruoti, palydėkite. Nepalikite savižudybės krizę išgyvenančio žmogaus vieno, kadangi, kaip teigia psichoterapeutė D. Žukauskienė (2019 m.), savižudiškos mintys dažniausiai yra epizodinės, dažniausiai žmogus negalvoja apie savižudybę nuolat, todėl tuo metu, kai mintys apie tai atitolsta, reikėtų mokytis kalbėti apie savo jausmus, susidaryti savo saugumo planą, užsirašyti psichologų, emocinių linijų, draugų kontaktus, juos visada su savimi turėti ir skambinti pasijutus prastai. Taipogi patariama susiplanuoti savo laiką, darbus, nes kai savižudiškų ketinimų turintis asmuo turi daug tuščio laiko, gali užeiti suicidinės mintys.

Savižudybės Lietuvoje dažnai yra apipintos visokiausiais mitais, pavyzdžiui: „savižudybė dažniausiai įvyksta be išankstinio perspėjimo“. Iš tikrųjų, daugelis tyrimų rodo, kad daugelis nusižudžiusiųjų rodė tiesioginius ar netiesioginius ženklus, susijusius su ketinimu nusižudyti. Įvairiausių mitų sklandymas mūsų visuomenėje trukdo teisingai įvertinti bandančio žudytis asmens ketinimų, todėl labai svarbu kalbėti apie savižudybę su visuomene, ją šviesti ir išsklaidyti mitus. Savižudybė - tai sąmoningas veiksmas, kai asmuo atima sau gyvybę. Savižudybė dažniausiai įvyksta dėl sudėtingo emocinių, psichologinių, socialinių ir biologinių veiksnių derinio, socialinės izoliacijos ar didelių gyvenimo krizių. Dažnai tai susiję su stipriu psichologiniu skausmu, kurio žmogus nebegali ištverti. Savižudybės priežastys gali būti įvairios - nuo depresijos, psichikos sveikatos sutrikimų, traumų iki socialinės izoliacijos ar didelių gyvenimo krizių. Pagrindinės savižudybių priežastys yra psichologinis skausmas, sielvartas ir dvasinė kančia. Svarbu nepraleisti pro ausis sakomų frazių „daugiau nebegaliu“, „nebeturiu jėgų“, „aš pasiduodu“, „viskas beviltiška, nieko nebegaliu padaryti“. Psichologinis skausmas sunaikina galimybę suvokti situaciją realiai, imtis geriausių sprendimų. Išgyvenant savižudybės krizę, nebeveikia loginis mąstymas, žmogus įtiki išsivadavimo iš kančios iliuzija. Tikrasis savižudybės krizę išgyvenančio asmens noras yra ne išnykti, o nebekęsti to nepakeliamo skausmo ir sustabdyti kančią.

Vaikų ir jaunimo savižudybių problema Lietuvoje išlieka itin opi - nors bendras savižudybių skaičius kasmet mažėja, jaunų žmonių savižudybių rodikliai vis dar vieni aukščiausių Europoje. Savižudybės dažniausiai kyla dėl sudėtingo psichologinių, socialinių ir šeimos veiksnių derinio - patyčių, smurto, priklausomybių, silpnų emocinių ryšių ar neperdirbtų traumų. Svarbu atpažinti ženklus: savižudiškas mintis, frazes apie beviltiškumą, staigius nuotaikos pokyčius. Prevencija pirmiausia prasideda šeimoje - tėvų ir vaikų santykių stiprinime, atvirume, bendrame laike bei rūpinantis visos šeimos psichologine sveikata. Pagalba reikalinga ne tik vaikui, bet ir tėvams - jų emocinė sveikata tiesiogiai veikia vaiko gijimą. Pagrindinė žinutė - savižudybė nėra išeitis, o pagalba yra pasiekiama visada. Primename, kad Kupiškio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biure nemokamai konsultuoja psichologė Alina Spaičienė.

tags: #didesnes #islaidos #sveikatai #pajamoms #vaiko #gerovei

• Praleiskite laiką su vaiku
• Jaukūs kostiumėliai jūsų mažyliui
• Priežastys, kodėl sumažėja apetitas nėštumo metu
• Istorija ir dabartis Utenos vaikų globos namų
• Mityba darželyje "Lakštutė"