Tėvai patys renkasi, kokį auklėjimo tipą pasirinkti - į mažojo poelgius žiūrėti atlaidžiai, vadovautis savo autoritetu ir pavyzdžiu įkvėpti vaiką, valdingai primesti vaikui sukurtas taisykles. Auklėjimas - tai sudėtinė veikla, apimanti specifinį tėvų elgesį su vaiku ir daranti įtaką vaikų ugdymui. Raidos psichologė Diana Baumrind sukūrė auklėjimo stilių koncepciją, kurios pagrindas - tėvų požiūris į auklėjimą.
Žmonija, ypač psichologai, domėjosi, kaip tėvai įtakoja vaikų raidą. Pastebėta, kad skirtingose aplinkose augę vaikai gali turėti panašias asmenybes suaugus, o tuose pačiuose namuose augę vaikai gali turėti skirtingas asmenybes. Nežiūrint tokių iššūkių žmogaus elgesį tyrinėjantys specialistai sako, kad yra ryšys kaip tėvai auklėja savo vaikus ir kaip tėvų auklėjimo stilius įtakoja vaiko raidą.
Dar 1960 m. JAV psichologė Diana Baumrind nustatė keturis pagrindinius vaikų auklėjimo tipus, kurie natūraliai atspindi žmogiškąsias vertybes. Tėvų elgesiui įtaką daro svarbiausi veiksniai: reikalavimai ir kontrolė, drausminimas, suaugusiųjų ir vaikų tarpusavio bendravimas, artumas ir švelnumas, jaučiamas atžalai.
Diana Baumrind išskiriami auklėjimo tipai
Remdamasi tėvų sugebėjimu būti jautriais ir reikliais, mokslininkė išskiria 4 auklėjimo tipus: atlaidus, valdingas, autoritetingas, atsiribojęs. Kiekvienas iš šių auklėjimo būdų atspindi natūraliai atsirandančias auklėjimo vertybes, metodus ir elgesį.
1. Atlaidus auklėjimo stilius
Atlaidaus auklėjimo stiliaus šalininkai yra jautresni, ugdydami vaikus, nesistengia jiems nuolat vadovauti ar su jais konfrontuoti, kai vaikas pasielgia ne taip, kaip tikėjosi tėvai. Jie įprastai nereikalauja, kad vaikas elgtųsi kaip suaugęs, linkę su vaikais aptarti jiems iškilusias problemas.
Paanalizuokite praktinę situaciją. Jei tėvai atlaidūs, vaikui darželyje sudaužius langą, šie nepuls pamokslauti: „Ir vėl prisidirbai, eilinį kartą elgiesi kaip mažas vaikas, negalvoji apie pasekmes, mes taip nesielgdavome”. Atlaidžių tėvų reakcija būtų labai humaniška: jie paklaustų, kaip tai įvyko, ir patartų kitą kartą būti atsargesniam.
Vaikams iš atlaidžių šeimų paauglystėje ir vėlesniame amžiuje kyla problemų dėl nestabilaus elgesio, tačiau jie, anot mokslininkų, neturi bėdų dėl nepakankamo savęs vertinimo. Nors jie mokosi blogiau, bet tai netrukdo jiems jaustis laimingiems ir visaverčiams kitų atžvilgiu.
2. Valdingas auklėjimo stilius
Visiška jų priešingybė yra valdingi tėvai, kurie yra labai reiklūs savo mažyliams, bet neatsakingi. Jiems labai svarbus vaikų paklusnumas, nuolankumas, užimama socialinė padėtis. Jie tikisi, kad jų įsakymai bus vykdomi be paaiškinimų, kad vaikai priims jų sprendimus, nuomonę, vertybes ir sieks jų numatytų tikslų besąlygiškai. Jų kuriama aplinka yra su labai aiškiomis taisyklėmis.
Valdingas tėvas, kilus panašiai ar analogiškai situacijai, elgtųsi visai kitaip: jis įsakytų be paaiškinimų ir vaikui neliktų kitos išeities, kaip tik paklusti tėvo reikalavimams. Tikriausiai būtų taip: „Už šitą šunybę tris dienas negalėsi išeiti į kiemą”.
Tie, kurie augo valdingose šeimose, gerai mokosi ir puikiai elgiasi namuose ir viešumoje, tačiau linkę save blogiau vertinti. Tyrimai rodo, kad jų socialiniai įgūdžiai yra blogesni ir didesnis depresijos lygis.
3. Autoritetingas auklėjimo stilius
Autoritetingi tėvai yra tvirti, bet jautrūs - jie laikosi savo žodžio, bet vaikų nevaržo. Autoritetingas auklėjimo stilius pasižymi šiltais tėvų ir vaikų santykiais. Pagrindiniai dalykai, kuriais vadovaujasi auklėdami vaikus - savarankiškumas ir bendradarbiavimas. Kartu jie aptaria netinkamą elgesį ir nenaudoja fizinių bausmių vaikams bausti. Jie suteikia laisvę vaikui pačiam pasirinkti, o pasirinkę prisiimtų atsakomybę už savo sprendimą. Tokiems tėvams svarbiausia, kad vaikai suprastų savo elgesio pasekmes ir suvoktų, kodėl vienaip ar kitaip elgtis negalima. Vaikams tokie tėvai yra didelis autoritetas, nes jie nekeičia savo nuomonės: jei negalima, tai negalima visada, o ne kartais.
Bene geriausiai gyvenime sekėsi tiems, kurie savo tėvus vaikystėje laikė autoritetais. Vaikai iš autoritetingų šeimų ne tik kad patys save geriau vertino nei kitose šeimose, bet taip pat juos taip galėjo įvertinti ir kiti. Tyrimais nustatyta, kad būtent autoritetingus tėvus turėję žmonės yra labiau socialūs - neturi problemų bendraudami su įvairiais žmonėmis, jiems lengviau adaptuotis skirtingose kultūrose. Šiose šeimose, tėvų jautrumas, nulėmė visuomeninę kompetenciją ir psichosocialinį funkcionalumą, tuo tarpu reiklumas labiausia įtakojo elgseną. Tokiose šeimose augę vaikai išmoksta atrasti balansą tarp išorinio pasaulio normų ir sieko patenkinti individualius norus.
4. Atsiribojęs auklėjimo stilius
Atsiriboję tėvai - neįsitraukę į vaikų gyvenimą. Jiems vargu ar rūpėtų, kad jų vaikas išdaužė langą ir juolab veikiausiai nerūpėtų aiškintis, kodėl jis taip padarė.
Atsiribojusių tėvų vaikai gyvenime patyrė daugiausiai sunkumų dėl to, kad buvo nepakankamai empatiški, įsigilinantys į kito žmogaus jausenas.
Auklėjimo tipų įtaka vaiko raidai
Dažnai tėvus neramina klausimas, kokį auklėjimo būdą pasirinkti, kad jis nekenktų sklandžiai asmenybės raidai. Atsakymas - vieno idealaus būdo nėra. Nepaisant to, atlikta nemažai tyrimų, kurie atskleidė, kaip vienoks ar kitoks auklėjimo būdas vaikystėje paveikė tolimesnį žmogaus gyvenimą.
Psichologai ir psichoterapeutai tėvams dažnai akcentuoja, kad iki tol, kol vaikas pradeda eiti į darželį, tėvai jam yra vienintelis autoritetas, iš kurio mokomasi visko - reikšti ir valdyti savo emocijas, atitinkamai reaguoti į gyvenime vykstančius dalykus. Todėl tėvams šioje vietoje, labai svarbu įsisąmoninti, kad juos nuolat stebi mažos akutės ir jų elgesys yra vertinamas.
Nuo mažų dienų vaikui reikia nustatyti suprantamas ir aiškias ribas, paaiškinti, kodėl vienų ar kitų dalykų negalima daryti ir kas gali atsitikti, jei nebus daroma taip, kaip patariama. Elgesio pasekmės turi būti labai aiškios, kad vaikutis galėtų suvokti ir daryti pasirinkimą tarp vieno ar kito veiksmo ir už tai prisiimti atsakomybę, tai itin svarbu savarankiškos ir savimi pasitikinčios asmenybės vystymuisi.
Nustatytų taisyklių turi būti laikomasi visada, priešingu atveju vaikas ims nebesuprasti. Mažų vaikų mąstymas yra labai konkretus, jis dar nepajėgus suprasti „išimties iš taisyklės”. Net ir žinodamas tai, vaikas nuolat bando tėvų kantrybės ribas, kad susikurtų individualią skalę „kiek galima neklausyti”. Tėvai, įvertinę tai, neturėtų prarasti pusiausvyros - pakelti balso, nervingai kartoti frazę „aš tau jau sakiau”.
Reikia daug kalbėtis, kartu ieškoti sprendimo būdų. Tėvai neturėtų kalbėti vieni, reikia leisti išsisakyti ir vaikams. Suteikdami galimybę vaikui surasti savo sprendimą, nepamirškite jį už tai pagirti. Taip pat išsiaiškinkite ar mažylis supranta, kokios bus jo sprendimo pasekmės.
Jei yra besąlygiška meilė, tuomet bus ir kantrybės. Kartais užtenka tiesiog pamąstyti, kodėl vaikas jau kelintą kartą elgiasi netinkamai. Galbūt jam trūksta dėmesio - vaikai trūkstamą kontaktą išsireikalauja manipuliuodami, pavyzdžiui, iškrėsdami kokią nors šunybę.
Pastebėjus, kad vaikui trūksta dėmesio, reikia daugiau su juo žaisti, pagirti už puikiai atliktus darbus, nekritikuoti, jei kažkas nepasiseka, padrąsinti sakant, kad kitą kartą pavyks geriau, o ne lyginti jį su bendraamžiais, kurie kažką geba padaryti geriau. Priešingu atveju, patys tėvai, pakenks vaiko savivartės vystymuisi.
Jei nuo mažens vaiką mokysime supratingumo ir pagarbos, jis išmoks elgtis tinkamai ir atsakingai. Pats mokysis būti autoritetu kitam žmogui. Tėvai nuolat turi klausti savęs, ką aš, kaip tėvas ar mama, galiu padaryti, kad mano vaikas elgtųsi geriau, kad su kylančiais sunkumais susidorotų sklandžiau.
Patarimai tėvams, norintiems būti autoritetais
- Vaiko nuomonė turi būti nuolat atsižvelgiama.
- Vaikus reikia girti ne tik už gerai atliktus darbus, pavyzdžiui, gražiai sutvarkytą kambarį ar gražiai nupieštą piešinį, bet ir už tai, kad stengiasi, tobulėja, mokosi naujų dalykų.
- Labai svarbu prisiminti, kad kritikuoti reikia ne patį vaiką, o konkrečius jo poelgius.
- Būtina nepamiršti, kad vaikai į kritiką reaguoja labai jautriai, tad pirmiausia reiktų paminėti nors keletą pozityvių dalykų ir už juos vaiką pagirti, o tik po to ramiu tonu išsakyti, ką vaikas galėtų daryti geriau ir kaip jam to pasiekti.
- Į vaiko iškrėstą šunybę nereaguokite iškart - leiskite sau į ją pažvelgti iš šalies, galbūt po to kils originalių minčių, kaip įkvėpti vaiką į toje pačioje situacijoje elgtis kitaip.
- Tėvai vaikui turi rodyti pavyzdį - jei kažko nedarote patys, neturėtumėte to reikalauti iš vaiko.
- Svarbu abiem tėvams sutarti dėl bendrųjų vaiko auklėjimo principų.
- Jei vaikas jaučia, kad tėtis ir mama nesutaria dėl tam tikrų klausimų, pavyzdžiui, vienas iš tėvų tuo pat metu nori leisti tam tikrą dalyką, o kitas - drausti, vaikas nesupras, kodėl taip yra, atsiras niša savivalei.
- Esant tokiai situacijai, dažniausiai vaikai pradeda manipuliuoti ir elgtis tose pačiose situacijose neadekvačiai.
- Tėvams svarbu sutarti.
- Jei vaikas mato, kad jo tėvai nuolat ginčijasi, pykstasi, nesikalba, neturi panašios pasaulėžiūros, jis jų pavyzdžiu nelaikys, jam gali kilti sunkumų bendraujant.
- Tėvai turėtų vaikus mokyti tik to, ką patys išmano, t.y., neišeiti iš savo kompetencijos ribų.
- Jei vaikas pajaus, kad jį bandoma išmokyti to, ko patys tėvai savo kasdieniniame gyvenime netaiko, jis tai veikiausiai atmes.
- Svarbu neieškoti trumpalaikių problemos sprendimo būdų - neapsiriboti esama situacija.
Tėvystės stiliai: kokie jie ir ką reiškia? Praėjusio amžiaus viduryje psichologė Diana Baumrind, tyrinėjusi discipliną, tėvų ir vaikų santykius, išskyrė keturis tėvystės stilius, kurių kiekvienas neša skirtingą komunikacinę žinutę vaikams ir kuria skirtingą santykį su vaikais. Juos panagrinėti yra įdomu siekiant rasti save ir perėjus per stilius rasti tą stilių ar tiesiog požiūrio kampą, kuriuo norima keliauti tolyn. Svarbu suvokti, kad tėvystė procesas, kuris keičiasi keičiantis vaikui ir pačiam suaugusiajam.
