Nėštumas yra ypatingas laikotarpis moters gyvenime, tačiau jis taip pat gali atnešti įvairių sveikatos iššūkių. Vienas iš tokių iššūkių gali būti diafragmos srities skausmas. Nors tiesiogiai su diafragma susijęs skausmas nėštumo metu nėra itin dažnas, jis gali būti susijęs su įvairiomis priežastimis, pradedant fiziologiniais nėštumo pokyčiais ir baigiant rimtesnėmis sveikatos būklėmis.
Šiame straipsnyje detaliai apžvelgsime, kas sukelia diafragmos skausmą nėštumo metu, kaip jis diagnozuojamas ir kokia priežiūra taikoma.
Ultragarsinis tyrimas nėštumo metu
Ultragarsinis tyrimas yra neinvazinis ir vienas pagrindinių tyrimų nėštumo metu, kuomet vertinama vaisiaus raida, augimas ir būklė. Visoms moterims šis tyrimas atliekamas du kartus. Pirmą kartą - 11-13 nėštumo savaitę. Tai vadinama pirmojo nėštumo trečdalio ultragarsinė patikra, kurią gali atlikti jus prižiūrintis gydytojas akušeris ginekologas. Jei nėra jokių nukrypimų nuo normalios nėštumo eigos, to gali pakakti.
Ultragarsinio tyrimo metu gydytojas akušeris ginekologas, tirdamas echoskopu, įvertins, kiek yra vaisių, kiek yra jų vandenų, pasakys, kur yra įsitvirtinusi placenta. Gydytojas taip pat įvertins vaisiaus anatomiją ir pamatuos patį vaisių. Jeigu moteris priklauso padidintos rizikos grupei, tuomet prižiūrintis gydytojas akušeris ginekologas arba šeimos gydytojas turėtų duoti siuntimą, jog pacientę reikiami specialistai konsultuotų Perinataliniame centre, pavyzdžiui, Kauno klinikose.
Antrasis ultragarsinis tyrimas atliekamas 18-20 nėštumo savaitėmis. Vaisius jau yra didesnis, todėl atidžiai tiriamos visos jo anatomines struktūros: smegenys, širdis, galūnės. Šio tyrimo metu, jei šeima pageidauja, dažniausiai galima pasakyti ir vaisiaus lytį.
Ultragarsiniam tyrimui specialiai ruoštis nereikia - tik atvykti pas gydytoją akušerį ginekologą paskirtu laiku. Iš pradžių nėščioji supažindinama su tuo, ką tyrimo metu stebėsime. Taip pat skatiname moteris užduoti joms kilusius klausimus tyrimo metu, o mes stengiamės kaip galime išsamiau į juos atsakyti.
Šio tyrimo metu visada vertinamas vaisiaus augimas: matuojama galva, pilvas, šlaunikaulis ir pagal tai skaičiuojamas numatomas jo svoris. Kiekvienas ultragarsinis tyrimas turi tam tikrą paklaidą ir mes visada ją nurodome. Dažniausiai kuo didesnis nėštumas, tuo didesnė paklaida gali būti. Tai priklauso nuo kelių dalykų: ultragarsinės aparatūros, kuri naudojama, nuo tiriančio specialisto patirties ir nuo tam tikrų specifinių iššūkių. Pavyzdžiui, kartais sunku nustatyti vaisiaus augimą dėl per mažo kiekio vaisiaus vandenų. Vertinant vaisiaus augimą, svarbiausia fiksuoti jo augimą dinamikoje.
Kiekvienas ultragarsinis tyrimas turi tam tikrą tikslą. Jei pacientė atvyko, jog būtų įvertinta vaisiaus raida, tai tiriama jo raida, vertinamos visos anatomines struktūros. Šio tyrimo metu galima pamatyti tam tikrą vaisiaus raidos ydą. Tai gali būti širdies patologija, smegenų patologija ar kitos. Dažnai tokias pastebėtas raidos ydas reikia patikslinti, pavyzdžiui, atliekant vaisiaus magnetinio rezonanso tyrimą. Pirmojo ir antrojo nėštumo trečdalio metu tiriami ir vertinami vaisiaus chromosominių anomalijų žymenys. Juos radus, diskutuojama su šeima dėl tolesnės nėštumo priežiūros. Jei vaisiui nustatoma tam tikra patologija, labai svarbi tampa gimdymo vieta. Konsultacijos metu aptariama, kur šis naujagimis turėtų gimti - ar Kauno Perinataliniame centre, ar Vilniaus. Atliekant ultragarsinius tyrimus, dažniausiai patvirtinama, kad nėštumo eiga yra sklandi.
Kauno klinikose turima visa aparatūra, reikalinga 2D, 3D ir 4D tyrimams.
Diafragmos išvarža nėštumo metu
Diafragmos išvarža yra liga, susijusi su diafragmos, raumeninio sluoksnio, kuris skiria krūtinės ertmę nuo pilvo ertmės, funkcija ir struktūra. Diafragma atlieka svarbų vaidmenį kvėpavimo procese, nes ji susitraukia ir plečiasi, leidžiant orui patekti į plaučius. Diafragmos išvarža pasireiškia, kai dalis pilvo organų, tokių kaip skrandis ar žarnynas, per diafragmos skylutes arba silpnėjusius jos raumenis patenka į krūtinės ertmę.
Ši liga gali būti įgimta arba įgyta. Įgimta forma atsiranda dar prenataliniu laikotarpiu, kai diafragma nėra tinkamai išsivysčiusi. Įgyta forma dažniausiai pasireiškia suaugusiems ir gali būti susijusi su traumomis, operacijomis ar lėtinėmis ligomis. Pagrindinės diafragmos išvaržos priežastys gali būti įvairios. Įgimta diafragmos išvarža dažniausiai atsiranda dėl genetinių veiksnių, kai raumenys ir jungiamieji audiniai nesivysto tinkamai. Įgyta forma gali būti sukeliama dėl didelio pilvo spaudimo, kuris atsiranda dėl nutukimo, nėštumo, chroniško kosulio ar sunkaus fizinio darbo. Taip pat, operacijos pilvo srityje gali pažeisti diafragmos struktūrą, sukeldamos išvaržą.
Simptomai gali svyruoti nuo lengvų iki sunkių. Lengvi simptomai apima rėmenį, skausmą krūtinėje, sunkumą kvėpuoti, ypač gulint. Diafragmos išvarža diagnozuojama naudojant įvairius tyrimus. Dažniausiai naudojami vaizdiniai tyrimai, tokie kaip rentgenas, kompiuterinė tomografija (KT) arba magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Šie tyrimai leidžia gydytojui įvertinti diafragmos struktūrą ir nustatyti, ar organai yra patekę į krūtinės ertmę.
Diafragmos išvaržos gydymas gali būti tiek medicininis, tiek chirurginis. Lengvų atvejų metu gali būti rekomenduojama stebėti simptomus ir keisti gyvenimo būdą, pavyzdžiui, sumažinti svorį ar vengti fizinio krūvio. Jei simptomai yra sunkūs, gydytojas gali rekomenduoti chirurginę intervenciją, kad būtų atstatyta diafragmos struktūra ir pašalinti organai iš krūtinės ertmės. Naujoviškos terapijos, tokios kaip laparoskopinės operacijos, leidžia sumažinti atsigavimo laiką ir sumažinti komplikacijų riziką. Taip pat svarbu stebėti ir gydyti bet kokias lėtines ligas, kurios gali prisidėti prie diafragmos išvaržos vystymosi.
Kitos nėštumo metu pasireiškiančios būklės, galinčios sukelti krūtinės skausmą
Nėštumo metu moters organizme vyksta daugybė pokyčių, kurie gali turėti įtakos įvairioms kūno sistemoms, įskaitant širdies ir kraujagyslių sistemą. Kai kurios iš šių būklių gali pasireikšti krūtinės skausmu ar diskomfortu.
Fiziologinė tachikardija ir hipotenzija
Nėštumo metu moters širdis dirba sunkiau. Didesnės apkrovos metu gali pasireikšti kardiologinės ligos, kurios anksčiau „snaudė“, arba gali atsirasti naujų sveikatos sutrikimų. Būklė, kai nėštumo metu nežymiai padažnėja širdies veikla, vadinama fiziologinė tachikardija. Jei, tarkime, iki nėštumo moters širdies dažnis būdavo 70 dūžių per minutę, nėštumo metu gali siekti ir 100 susitraukimų per minutę ir tai bus laikoma norma. Be to, moteriai gali atsirasti ir įvairių aritmijų, kurias pastebėjęs gydytojas ginekologas ją iškart nukreipia kardiologo konsultacijai.
Nėštumo metu taip pat dažnai mažėja kraujospūdis. Vidutiniškai jis gali būti 95/60, pulsas ramybės būsenoje vidutiniškai būna 80, bet kartais pakyla ir virš 100, ypač ryte pavalgius.
Besimptomė bakteriurija
Antrojo nėštumo trimestro pradžioje atliekant šlapimo tyrimą moteriai gali būti nustatoma besimptomė bakteriurija - būklė, kai tam tikros bakterijos randamos šlapimo takuose, bet jos nesukelia jokių simptomų, t. y. nėščioji nejaučia nei skausmo, nei karščiavimo, nei skausmingo šlapinimosi ar kitų šlapimo takų uždegimui būdingų požymių. Pasak gydytojos akušerės ginekologės, jei ši būklė laiku nediagnozuojama arba negydoma, tai antrajame ir trečiajame nėštumo trimestre yra rizika susirgti pielonefritu (inkstų geldelių uždegimu). Besimptomė bakteriurija, kuri nustatoma apie 2-10 proc. nėščiųjų, paprastai pasireiškia tik nėštumo metu, nes augant gimdai keičiasi šlapimo pūslės padėtis, kaip ir šlaplės kelias iki jos. Tokiu būdu bakterijos, esančios moters tarpvietėje, gali lengviau patekti į šlapimo pūslę, kur lengvai dauginasi nesukeldamos rimto uždegimo. Tačiau, jei infekcija nėra gydoma, bakterijos gali šlapimtakiais nukeliauti į inkstus ir sukelti rimtų sveikatos problemų. Besimptomė bakteriurija dažniausiai gydoma antibiotikais, kurie yra saugūs vaisiui.
Rezus izoimunizacija
Rezus (Rh) izoimunizacija dar vadinama rezus konfliktu. Tai Rh D neigiamos nėščios moters imunizacija vaisiaus eritrocitų Rh D antigenu. Jei moters Rh yra neigiamas (t. y. ji neturi antigeno), o vaisiaus Rh yra teigiamas (turi antigeną), vaisiaus eritrocitai, patekę į motinos kraują, gali įjautrinti moters organizmą. Jis ims gaminti antikūnus prieš vaisiaus teigiamą Rh D grupę. Pakartotinai susidūrus su Rh D teigiamą antigeną turinčiais eritrocitais, mamos kūnas ims kovoti, t. y. priims vaisių kaip sau svetimą organizmą ir bandys naikinti jo eritrocitus (raudonuosius kraujo kūnelius).
Paaiškėjus, jog moteris laukiasi, paskiriami kraujo tyrimai, kurių metu nustatoma mamos kraujo grupė. Jei paaiškėja, jog mama yra Rh neigiama, tuomet nustatoma vaiko tėčio kraujo grupė. Jei jis yra Rh teigiamas, vadinasi, yra tikimybė, kad kūdikis gali paveldėti tėčio kraujo grupę. Tuomet vėl tiriama moteris dėl galimų antikūnų, kurie galėjo susidaryti ankstesnių nėštumų metu ar retai po netapataus kraujo perpylimų. Jei jie randami ir antikūnų titras viršija normas, o atliekant tyrimą pakartotinai titras auga, nėščiajai diagnozuojama rezus izoimunizacija.
Tačiau tuo atveju, jei antikūnai moters organizme nerandami, nėštumo eigoje jų gali atsirasti. Nors vaisius ir motina turi atskiras kraujotakas, nedidelis kiekis eritrocitų gali per placentą patekti į moters kraujotaką, todėl 27-28 nėštumo savaitę vėl kartojamas antikūnų tyrimas. Jei visgi antikūnų neaptinkama, nėščiajai suleidžiamas anti-D imunoglobulinas, kuris apsaugo nuo rezus izoimunizacijos.
Gestacinis diabetas
Nėščiųjų diabetu, arba gestaciniu diabetu, vadinama būklė, kai stebimas angliavandenių apykaitos sutrikimas, pasireiškiantis didesniu, nei turi būti, gliukozės kiekiu kraujyje. Jis atsiranda dėl to, kad organizmas nepakankamai išskiria insulino (hormono, kontroliuojančio gliukozės kiekį kraujyje), kurio poreikis nėštumo metu padidėja, arba dėl laikino atsparumo insulinui. Šią diagnozę išgirsta nuo 2 iki 40 proc. visų nėščiųjų.
Nėščioji, kuriai padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, jaučia didesnį troškulį, daugiau vartoja skysčių, jos kūnas gali kaupti skysčius, stebimi tinimai. Dažniau gestacinis diabetas nustatomas toms moterims, kurios laukiasi antrą ar trečią kartą, ir jau pirmojo nėštumo metu joms buvo nustatyta ši diagnozė. Taip pat didesnė tikimybė susirgti gestaciniu diabetu, jei nėščiosios giminėje kas nors serga cukriniu diabetu.
Sergant gestaciniu diabetu moteriai sudaromas gydymo planas: tai tam tikrų maisto produktų ribojimas kasdieniame racione, pavyzdžiui, kiek ir kokių produktų galima valgyti ryte, kokių - vakare, atsižvelgiant į tyrimo rezultatus. Nėščioji pamokoma, kaip naudotis gliukometru ir kaip dažnai tikrinti kraują savarankiškai, kokiu metu, pvz., ar ryte pavalgius, o gal praėjus dviem valandoms po pusryčių ir pan.
Ekstragenitalinės ligos
Tai ne lytinių organų ligos nėštumo metu, iš kurių svarbiausios yra intrahepatinė nėščiųjų cholestazė, širdies ligos bei epilepsija.
Intrahepatinė nėščiųjų cholestazė
Viena dažnesnių - intrahepatinė nėščiųjų cholestazė. Tai kepenų liga, pasireiškianti odos niežuliu, gelta, bendru silpnumu (atmetus kitas kepenų ligas). Ligai atsirasti įtakos turi hormonų poveikis, paveldimumas ir aplinkos veiksniai. Atliekant tyrimus pastebimas nėščiosios organizme padidėjęs kepenų fermentų kiekis. Moteris skundžiasi itin stipriu padų, delnų, pilvo ar viso kūno niežuliu, kuris dažniau vargina naktį. Ši būklė nustatoma apie 0,5 proc. visų nėščiųjų. Daugumai (apie 80 proc.) moterų intrahepatinė nėščiųjų cholestazė prasideda 30-ą nėštumo savaitę.
Intrahepatinė nėščiųjų cholestazė pavojingesnė vaisiui nei pačiai mamai, nors moteris ir skundžiasi tam tikrais simptomais. Pagrindinė problema - padidėję tulžies rūgščių ir kepenų fermentų kiekis, kurie per placentą patenka į vaisiaus organizmą, taip pat kaupiasi amniono skystyje. Tai gali sukelti staigią vaisiaus žūtį, mekonijaus patekimą į amniono skystį, priešlaikinį gimdymą, naujagimio kvėpavimo sutrikimo sindromą dėl poveikio vaisiaus smegenims ir plaučiams. Nustačius šią ligą, taikomas gydymas vaistais, kurie suriša tulžies rūgštis moters organizme. Būklei blogėjant nėštumą rekomenduojama užbaigti 37-ą nėštumo savaitę.
Širdies ligos
Nėštumo metu moters širdis dirba sunkiau. Didesnės apkrovos metu gali pasireikšti kardiologinės ligos, kurios ankščiau „snaudė“, arba gali atsirasti naujų sveikatos sutrikimų. Būklė, kai nėštumo metu nežymiai padažnėja širdies veikla, vadinama fiziologinė tachikardija.
Epilepsija
Epilepsija yra lėtinė nervų sistemos liga, pasireiškianti kartotiniais priepuoliais, kurie atsiranda dėl stiprios smegenų žievės neuronų elektrinės iškrovos. Gali įvykti vienas arba keli epilepsijos priepuoliai iš karto, trunkantys nuo kelių iki keliolikos minučių. Dažniausiai epilepsija paūmėja nėštumo metu toms moterims, kurios jau serga, ar vaikystėje yra patyrusios epilepsijos priepuolių. Epilepsiniai priepuoliai nėštumo metu gali paūmėti ir dėl vaistų pakeitimo arba tiesiog dėl hormoninio fono pokyčių moters organizme. Priepuolius nėštumo metu gali sukelti ir stresas, miego sutrikimai bei kitos priežastys. Remiantis statistika, epilepsija pasireiškia maždaug 5 nėščiosioms iš tūkstančio.
Nėštumo sukeltos hipertenzinės būklės
Nėštumo metu gali pakisti ir moters kraujospūdis. Jei sistolinis kraujospūdis yra didesnis nei 140 mmHg ir/arba diastolinis yra daugiau kaip 90 mmHg, nuo 20-os nėštumo savaitės ši būklė yra vadinama nėščiųjų arterine hipertenzija. Tačiau tai nėra vienkartinis kraujospūdžio padidėjimas nėštumo metu - hipertenzija nustatoma, jei moters kraujospūdis išlieka padidėjęs daugiau nei keturias valandas net ir esant ramybės būsenoje.
Gali pasireikšti ir sunki nėščiųjų hipertenzija, kai sistolinis kraujospūdis yra didesnis nei 160 mmHg, o diastolinis yra daugiau kaip 110 mmHg. Preeklampsija - itin grėsminga būklė tiek mamai, tiek vaisiui, dažniau pasireiškianti nuo 20-os nėštumo savaitės. Šiai būklei būdingi šie simptomai: padidėjęs kraujospūdis; šlapime randamas baltymas (proteinurija); trombocitų sumažėjimas kraujyje (trombocitopenija); kepenų funkcijos sutrikimai; inkstų nepakankamumo simptomai; centrinės nervų sistemos sutrikimai (juntamas stiprus galvos skausmas, mirgėjimas akyse ir kt.). Preeklampija gali komplikuotis į plaučių edemą (apsunkintas kvėpavimas dėl skysčių plaučiuose).
Eklampsija - generalizuoti traukuliai, kurie nėščiajai gali pasireikšti iki pat gimdymo, tęsiasi jo metu ar net praėjus savaitei po gimdymo. Tai itin sunki smegenų būklė, kai prasideda smegenų edema. Nustačius minėtas hipertenzines būkles, besilaukiančiai moteriai dažniausiai paskiriamas gydymas saugiais antihipertenziniais vaistais.
Priešlaikinis gimdymas
Priešlaikiniu gimdymu laikomas toks gimdymas, kuris prasideda nuo 22-os iki 36-os nėštumo savaitės. Jei nėra aiški pastojimo data, tuomet sveriamas naujagimis. Jei jo svoris yra daugiau kaip pusė kilogramo, laikoma, jog įvyko gimdymas, o ne persileidimas. Neišnešiotukų mirtingumas yra net 25 kartus didesnis nei išnešiotų naujagimių. Kuo ilgiau vaisius išnešiojamas, tuo jo mirtingumo rizika mažesnė, be to, kūdikiui sumažėja ir įvairių sveikatos sutrikimų rizika. Čia svarbi kiekviena diena.
Priešlaikinio gimdymo rizikos veiksniai: infekcija, kraujavimas iš gimdos, patologinis gimdos pertempimas, tam tikros mamos ligos, nepalanki akušerinė anamnezė, rūkymas, šlapimo takų infekcijos, odontologinės infekcijos, lyties organų patologijos (pvz., gimdos miomos, ankstesni gimdos kaklelio pyšimai), įvairios operacijos nėštumo metu, nuovargis, depresija, prasta mityba, stresas ir kt. Priešlaikinio gimdymo simptomai: skausmas, maudimas pilvo apačioje arba kryžkaulio srityje, nereguliarūs gimdos susitraukimai (daugiau kaip 5 kartai per dieną), kraujingos išskyros iš makšties ir galiausiai - reguliarūs gimdos susitraukimai arba sąrėmiai (daugiau kaip trys per 30 min).
Gresiant priešlaikiniam gimdymui, nėščiajai skiriami vaistai, padedantys atpalaiduoti gimdos raumenis, bei medikamentai, subrandinantys vaisiaus plaučius. Toks naujagimis turi daugiau šansų prisitaikyti ir išgyventi. Todėl labai svarbu laiku diagnozuoti šią būklę ir paskirti tinkamą gydymą.
Tromboembolijos
Tromboembolija - tai būklė, kai susidarę kraujo krešuliai patenka į smulkesnes kraujagysles ir jas užkemša. Nėščioji gali jausti dusulį už krūtinkaulio ar krūtinės srityje, atsikosėjama krauju, itin sunkiais atvejais - sutrinka sąmonė. Tai gali sukelti plaučių arba kitų vidaus organų emboliją.
Tromboembolijos rizikos veiksniai: vyresnis nėščiosios amžius (35+ m.), nutukimas, rūkymas, nėščiosios nejudrumas (pvz. dėl gresiančio persileidimo moteris turi gulėti ligoninėje ir kt.), ilgai trunkančios kelionės, dehidratacija, pilvo ertmės operacijos nėštumo metu, narkotikų vartojimas, tam tikros moters ligos, buvusios iki nėštumo, preeklamsija, itin gausus vėmimas, daugiavaisinis nėštumas, kraujavimas nėštumo metu ir kt. Tromboembolijos atveju nėščiajai skiriami saugūs injekciniai vaistai, neleidžiantys susidaryti trombams. Negydoma tromboembolija gali baigtis mirtimi tuo atveju, jei trombas patenka į smegenis, širdį ar plaučius. Ši būklė pasireiškia 5 iš 1000 nėščiųjų. Norint išvengti šios ligos, nėščiajai patariama dėvėti elastines kojines, daugiau judėti bei vartoti pakankamai skysčių viso nėštumo metu.
Kada kreiptis į gydytoją?
Jei nėštumo metu jaučiate nuolatinį ar stiprų skausmą krūtinės ar diafragmos srityje, ypač jei jis yra susijęs su dusuliu, širdies plakimu, galvos skausmu, svaigimu ar kitais nerimą keliančiais simptomais, nedelsdami kreipkitės į savo gydytoją akušerį ginekologą arba kvieskite greitąją pagalbą.
Nors kai kurie pojūčiai nėštumo metu gali būti normalūs, svarbu, kad juos įvertintų specialistas, siekiant užtikrinti tiek motinos, tiek vaisiaus sveikatą.
SVEIKAS RYTOJUS - Tyrimai nėštumo metu
tags: #diafragmos #skausmas #nestumo #metu
