Lietuvos demografinė situacija kelia susirūpinimą: gimstamumas muša rekordines žemumas, o gyventojų skaičius nuolat mažėja. Tai ne tik ilgalaikės tendencijos, bet ir dabartinių globalių bei vidinių veiksnių pasekmė. Šiame straipsnyje nagrinėsime pagrindines vaikų gimstamumo mažėjimo priežastis Lietuvoje, demografinius rodiklius ir ateities perspektyvas.
Demografinės tendencijos ir rodikliai
Demografė Aušra Maslauskaitė pabrėžia, kad kalbant apie žemą gimstamumą, būtina atsižvelgti į tai, jog mažėja moterų, galinčių susilaukti vaikų, skaičius. „Jeigu prieš 20 metų turėjome 900 tūkst. moterų, kurios galėtų susilaukti vaikų, tai yra nuo 15 iki 49 m. amžiaus moterų, dabar šitas skaičius yra reikšmingai sumažėjęs. Atitinkamai turime situaciją, kad kuo mažiau reproduktyvaus amžiaus moterų, tai dėsningai mažiau turime suskaičiuotų pagimdytų kūdikių“, - paaiškina A. Maslauskaitė. Pasak demografės, per pastaruosius 30 m. Lietuvoje stipriai pasikeitė gyventojų amžiaus ir lyties struktūros - turime mažiau jaunų žmonių, kurie gali susilaukti vaikų, ir daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kurių reproduktyvus amžius baigėsi.
Šie demografiniai pasikeitimai susiję su emigracija, kuri per pastaruosius 30-35 m. reikšmingai sumažino reproduktyvaus amžiaus moterų skaičių, taip pat su tuo, kad nuo 1990-ųjų Lietuvoje sparčiai mažėjo gimstamumas, o šiuo laikotarpiu gimusios moterys dabar pačios gali susilaukti vaikų.
Absoliutus per metus gimusių kūdikių skaičius neparodo tikrosios situacijos. Itin svarbus suminis gimstamumo rodiklis, tai yra vidutinis skaičius kūdikių, kuriuos moterys pagimdo per visą savo gyvenimo laikotarpį, kai yra vaisingos. Pagal šį rodiklį Lietuvoje viena moteris susilaukia vidutiniškai vieno vaiko. Šis skaičius per paskutinius dešimtmečius kito nežymiai: 2000 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,39, 2023 m. - 1,18. Kadangi suminio gimstamumo rodiklis yra žemesnis nei 2 vaikai ir neužtikrina kartų kaitos, ilgainiui gyventojų populiacija pradeda senti ir trauktis.
2021 m. rekordiškai mažai buvo pagimdyta pirmųjų vaikų. Jų gimė tik 43 proc., kai praėjusius du dešimtmečius pirmagimių dalis svyruodavo apie 47-48 proc. 2021-ieji pratęsė nuo 2018 m. pasirodžiusią pirmų vaikų dalies mažėjimo tendenciją ir tai jau rodo ne pandeminį efektą. Antrųjų vaikų susilaukta panašiai kaip ir praėjusių penkerių metų periodu, o trečiųjų dalis šiek tiek augo. Vis tik pirmųjų vaikų dalies mažėjimas gali būti blogas ženklas. Jis rodo, kad dalis moterų neįžengia į motinystę: arba ją nukelia vis tolesniam amžiui, arba ir visai jos atsisako.
Nuo 2011 m. ir 2021 m. augo negimdžiusių moterų dalis 30-34 m. ir 35-39 m. amžiaus grupėse. Juolab kad tarp surašymų išaugo negimdžiusių moterų dalis 40-44 m. ir 45-49 m. amžiaus grupėse. Taigi, jei demografai jau daug metų kalbėjo, kad Lietuvos gimstamumo bėda yra antro ir paskesnių vaikų susilaukimas, regis, įžengėme į etapą, kai demografine problema tampa ir pirmojo vaiko susilaukimas.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, vidutinis pirmą vaiką gimdančių moterų amžius yra 28,4 m. Tačiau medikai pastebi, kad vis daugiau moterų gimdo vėliau. „Gimdo vis daugiau vyresnio amžiaus pacienčių - virš 35 metų. Prieš 20 metų tai buvo neįprasta, dabar tai kasdienybė“, - teigė akušerijos skyriaus vedėjas Egidijus Jakiūnas. Dabar gimdančiųjų amžiaus vidurkis yra apie 30 metų.
Priežastys, kodėl gimsta vis mažiau vaikų
Mažėjantį gimstamumą lemia ir globalūs iššūkiai, ir asmeniniai lūkesčiai. Globalios problemos - krizės, kariniai konfliktai, pandemijos ir kt. - gimstamumą reguliuoja visame pasaulyje. Tuo metu mūsų regione ryškiausią pėdsaką paliko COVID-19 pandemija ir įtempta geopolitinė situacija.
„Akivaizdu, kad šitie du veiksniai, jų bendras „kokteilis“ daliai gyventojų kartos, kuri gali susilaukti vaikų ir dar turi laiko juos atidėti, jis duoda efektą, kad jie nusprendžia atidėti vaikus, nesusilaukti jų, nes kaip rodo dauguma tyrimų, neapibrėžtumas skatina žmones įšaldyti savo sprendimą susilaukti vaikų, net jeigu jie nori“, - teigia A. Maslauskaitė.
Kitos priežastys yra susijusios su materialiniais ištekliais, būtent būsto prieinamumu. Kuo sunkiau jauniems žmonėms įsigyti ar net išsinuomoti būstą, tuo mažesnė tikimybė, kad jie planuos vaikus. „Nuo 2016-2017 m. būsto prieinamumas Lietuvoje mažėja, apie tai ne kartą savo ataskaitose rašė Lietuvos bankas. Būstas, kaip rodo tarptautiniai tyrimai, yra vienas iš labai svarbių veiksnių, skatinančių persvarstyti savo reprodukcinius ketinimus ir jų realizaciją“, - pažymi demografė.
Planus susilaukti vaikų stipriai koreguoja ir ekonominės krizės, kai sumažėja atlyginimai, šokteli kainos. „Tai, natūralu, įneša nemažai nesaugumo svarstant apie tai, ar dabar laikas susilaukti vaikų, ar ne“, - tvirtina A. Maslauskaitė.
Auganti „vaiko kaina“ ir visuomenės lūkesčiai
Ne tik pragyvenimo lygis ar saugumas šalyje lems, kiek vaikų norės gimdyti. Įtakos turi ir nematerialūs aspektai, tokie kaip išaugę lūkesčiai tėvams. „Matyt, mes gyvename tokioje epochoje, kai galime kalbėti apie augančią „vaiko kainą“. Tai gal ne tiek kaštai, susiję su rūbais ar kitais daiktais, kurie yra reikalingi vaikams, bet su tuo, kad žmonės galvoja apie tai, ar jiems pavyks užtikrinti vaikams išsilavinimą, lavinimą, užklasines popamokines veiklas ir t. t.“, - pastebi A. Maslauskaitė.
„Gyvename tokiu laikotarpiu, kai mūsų kultūra kelia labai aukštus standartus tėvams, ką jie turėtų daryti būdami tėvais. Labai dažnai tie standartai labiau yra taikomi mamoms“, - priduria ji. Šiais laikais vaiką svarbu ne tik aprengti, pamaitinti ir aprūpinti stogu virš galvos. Vaiko teisių gynėjai, psichologai ir kiti specialistai nuolat akcentuoja emocinio ryšio, laiko kartu svarbą. Vaikų auginimas suprantamas kaip didelių investicijų - tiek finansinių, tiek nematerialinių - reikalaujantis darbas. Vis dėlto ši užduotis mūsų visuomenėje dažniausiai priskiriama motinoms. Atsiranda dilema, kaip suderinti darbą ir motinystę.
„Lietuvos visuomenėje yra įsivaizdavimas apie tai, ką turi daryti mama ir tėtis, yra pakankamai tradicinis. Vaiko auginimą žymiai labiau siejame su motinyste. Nepaisant to, kad tėvo vaidmuo keičiasi, vis tiek visas krūvis yra siejamas su motinomis. Pačios moterys labai dažnai taip mano ir aplinka joms diktuoja, kad tik jos gali suprasti, kokie yra vaiko poreikiai, jos gali tai atliepti, todėl joms tai turi būti pagrindinė užduotis“, - sako A. Maslauskaitė.
Dirbančios moterys supranta, kad, tapusios mamomis, bent kuriam laikui „iškris“ iš darbo rinkos. Kyla klausimas, ar aukoti savo išsilavinimą, o tada ir karjerą dėl vaiko. Dėl to moterys susilaukia mažiau vaikų nei norėtų, visai negimdo arba šeimą sukuria vėliau.
Šeimos kūrimo tendencijos ir visuomenės požiūris
Nors gyvenimas ne santuokoje yra paplitęs, taip gyvenama tol, kol nusprendžiama susilaukti arba pradedama lauktis vaikų. Ne santuokoje gimstančių vaikų dalis Lietuvoje sudaro apie 25 procentus. Jei lyginsime su padėtimi prieš dešimtmetį ar du, ji mažėja. Kitų šalių kontekste nesantuokinių vaikų dalis yra labai maža (palyginimui, Estijoje ne santuokoje gimusių vaikų dalis 2021 m. buvo 58 proc.). Lietuvoje santuoka tebėra pagrindinė prielaida vaikams.
2020 m. pirmų santuokų suminis rodiklis buvo rekordiškai žemas (beje, panašus į 2000-2005 m.). Pandeminiai suvaržymai, tikėtina, paskatino dalį potencialių jaunavedžių atidėti santuokos įregistravimą, o tai kartu privertė nukelti ir vaikų susilaukimą. Taigi, kad ir kaip būtų paradoksalu, mūsų socialinis konservatyvumas šiuo atveju suveikė kaip gimstamumą ribojantis veiksnys.
Jei santuoka yra vaikų susilaukimo prielaida, tai būstas yra santuokos prielaida. Premija už nuosavo būsto barjero įveikimą yra santuoka - tai jau nusistovėjusi gyvenimo kelio kultūrinė logika. Lietuvos banko duomenimis, 2021 m. būsto kainos augimo tempas buvo sparčiausias nuo 2007 m., o būsto įperkamumo indeksas stagnuoja pastaruosius kelerius metus. Tai skaudžiausiai atsiliepia jauniems žmonėms. Jiems tenka vis ilgiau užtrukti, trypčiojant prie būsto įveikimo barjero, o tai atitinkamai paveikia ir jų sprendimus, susijusius su šeimos kūrimu.
Jauna vilnietė Aistė, 22-ejų, tvirtai apsisprendusi neturėti vaikų, nurodo finansinę padėtį ir neapibrėžtą ateitį kaip pagrindines priežastis. „Bet kurie šiuo metu gimstantys vaikai, man atrodo, ateityje turės prastesnę ateitį negu mes. Žinau, kad gal juokingai skamba, bet dėl globalinio atšilimo, išgyvenimo lygio ir kt. aš negalėsiu padėti vaikui, kai pati vos save išlaikau“, - vardija pašnekovė.
Nors Aistė nenori vaikų, ją bus galima vadinti bevaike tuo atveju, jeigu sulaukusi nebevaisingo amžiaus, ji tikrai neturės vaikų. „Kiek bevaikių moterų yra, mes sužinome tik tada, kai jos pabaigia savo reprodukcinį amžių“, - paaiškina A. Maslauskaitė. Lietuvoje bevaikystė nėra tokia didelė kaip kai kuriose Vakarų šalyse, tačiau ji auga. „Tarkime, jeigu pasižiūrėsime į moteris, kurios šiais metais sulauks 45-50 metų, apie 11 proc. nesusilaukia vaikų. Tuo metu 20 m. vyresnėje moterų kartoje, t. y. toje, kuri gimė 1955-1959 m., jų buvo 8,5 proc. Taigi galime sakyti, kad bevaikystė truputį auga“, - sako VDU profesorė.
Europos kontekstas ir ateities perspektyvos
Reikia paminėti, kad mažėjantis gimstamumas ne tik Lietuvos problema. Portalas „Euronews“ šių metų rugsėjį paskelbė, jog pirmą kartą nuo 1960 m. gyvų gimusių kūdikių skaičius Europos Sąjungoje (ES) sumažėjo iki mažiau nei 4 mln. - tai vienas mažiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje. Nors kone visose Europos valstybėse gimstamumas dramatiškai mažėjo pastaraisiais metais, statistika leidžia matyti, jog Lietuva patenka į sąrašą šalių, kur vienai moteriai tenkančių gyvų gimstančių kūdikių skaičius yra tarp mažiausių.
Panašu, kad sėkmės formulė dar nėra atrasta. Demografai ir ekonomistai teigia, kad Europos pastangos skatinti mažėjantį gimstamumą yra nesėkmingos. Jie ragina iš naujo apsvarstyti šią problemą, taip pat pakeisti požiūrį ir pripažinti bei priimti ekonomines senėjančios visuomenės realijas.
Pastarąjį dešimtmetį Europos gimstamumo rodiklis buvo įstrigęs ties 1,5 gyvo gimstančio kūdikio vienai moteriai riba. Tai yra daugiau nei Rytų Azijoje, tačiau gerokai mažiau nei 2,1, reikalingo gyventojų skaičiui išlaikyti. A. Matysiak ir kiti ekspertai nemano, kad artimiausioje ateityje šis rodiklis bus pasiektas.
Europos šalių vyriausybės jau dabar išleidžia milijardus eurų papildomai prie pagrindinių socialinės apsaugos priemonių, kad finansuotų įvairias vaikų gimstamumą skatinančias priemones - nuo tiesioginių piniginių paskatų vaikams iki mokesčių lengvatų gausesnėms šeimoms, mokamų vaiko priežiūros atostogų ir išmokų vaikams.
„Reikėtų daugiau racionalumo ir skaidrumo suvokiant situaciją. Pirma, gimstamumas banguoja ir apie tai jau kalbėjau. Antra, dažnai nematome pilno paveikslo. Jis išryškėja tik tuomet, kai moterų karta baigia savo reprodukcinį amžių. Tik tada galima pasakyti kiek gi iš tikrųjų susilaukta vaikų. Jei lyginsime moteris, kurioms dabar 60 metų ir 40-metes, jos susilaukė panašaus vaikų skaičiaus, maždaug 1,7. Trečia, mes labai dažnai esame prisirišę prie 2,1 vaiko kaip siekio, kuris teoriškai užtikrina kartų kaitą. Bet prie gyventojų skaičiaus ir struktūros prisideda ir kiti demografiniai procesai - migracija, mirtingumas. Turėtume užmiršti 2,1 vaiko kartelę kaip išsvajotą orientyrą ir labiau galvoti ką daryti kad netaptume kaip Pietų Korėja, kurioje suminis gimstamumo rodiklis žemiau 0,8“, - aiškino A. Maslauskaitė.
