„Deimančiukai“ - tai ne tik geriausiu ir vertingiausi mineralai žemėje, taip vadinami ir patys geriausi žmonės. Jie paprasti ir nuoširdūs, talentingi ir darbštūs, dažnai atlapaširdžiai, visada pasirengę padėti. Tokių asmenybių ieškojo ir XIX-XXa. lietuvių rašytojas Juozas Tumas - Vaižgantas.
Šiais laikais nelengva rasti geraširdį, nuoširdų žmogų. Dažnai mes bėgame, skubame ir net nepastebime esančių aplinkui. Žiniasklaida mums prikemša į galvą daugybę informacijos apie tai, kas bloga ir nedora, todėl mes nebetikime geru žmogumi, neįvertinami, galvojame, jog visa tai jis daro dėl savų interesų. Būti dorais trukdo ir skatinama konkurencija, kova už darbo vietą, užmokestį, padėtį visuomenėje, noras tapti lyderiais. Esame šiek tiek nužmogėję ir bejausmiai. Galbūt tam įtakos turi šis naujųjų technologijų amžius. Žmogus tampa vis uždaresnis, mažai bendraujantis, o kaip geriausią draugą jis pasirenka visagalį kompiuterį. Viską už mus dirba įvairios mašinos, tampame tingūs ir vangūs.
Žymus prancūzų filosofas Volteras teigia, jog „geriausias linkėjimas žmogui yra linkėjimas būti žmogumi“. Vis dažniau pasigendame to tikro darbštaus lietuvio, kokį aprašė lietuvių rašytojai, ir kuriais mes galėjome didžiuotis.
Vaižgantas ir Šatrijos Ragana mums atskleidžia, koks turi būti tikrasis „deimančiukas“, - tai visų gerbiamas ir mylimas, darbštus ir nagingas bei, svarbiausia, geras ir nuoširdus žmogus.
Toks buvo ir Vaižganto Mykoliukas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Kaip ir šiandien, taip ir baudžiavos laikais gerieji žmonės ne visada tinkamai įvertinti ir pastebėti (,,...niekas jo nepamalonino nei šiandien, nei bet kada per visą jo amžių, niekas jo darbštumo ir spartumo nepamatė ar tyčia nepasirodė matą, juoba nieks nė gražiu žodžiu neatlygino“). Tokioje aplinkoje žmogus turėtų jaustis įskaudintas, nuvertintas ir nelaimingas, tačiau Mykoliukas susitaikęs su gyvenimo našta, kurią jis neša nesiskųsdamas. Jis yra laimingas, kad gali padėti kitiems, yra geras žmogus. Stiprybės jis semiasi iš gamtos, ji jam suteikia daug džiaugsmo.
Mykoliukas ne tik darbštus, bet ir talentingas - pats savo rankomis pasigamina smuikelę ir čirpina melodija, „lygiai kaip čirškia jo gamtos brolis žiogas čia pat žolyne.“ Nors Mykoliukas patiria ir nelaimingą meilę, tačiau jis nėra piktas ir kerštingas. Jis atsidavęs tik darbui ir žmonėms.
Dar vienas „deimančiukas“ - tai labdarė Šatrijos Ragana. Ši rašytoja visų gerbiama ir mylima, kaip ir jos personažas mamatė apysakoje „Sename dvare“. Mamatė - tai jausminga, giliai religinga, talentinga ir gailestinga moteris. Ji puiki mama ir gera dvarininkė, doras žmogus, visada padeda kitiems, rūpinasi aplinkiniais, visiems gera ir gailestinga. Mamatė supranta tiek myli vaikus, tiek suaugusius, todėl visų labai branginama.
Džiugu, kad ir dabar apsidairę mes galime pastebėti nemažai geraširdžių žmonių, galima tvirtai teigti, kad Vaižganto „deimančiukai“ tebeblyksi. Juk aplink mus tiek daug savanorių, labdarių ir kitų geros valios žmonių.
Tokių šviesulių daug turi ir gimtasis Gelgaudiškis. Edgaras Pilypaitis - tikra miestelio siela, jis suspėja visur ir visada, nuolat energingas, darbštus, kūrybingas. Sutaria ir randa bendrą kalbą tiek su mažais, tiek su dideliais. Jis skuba, lekia, bet spėja ir padėti, ir gerą žodį pasakyti, ir pamokyti bei pralinksminti. Dar vienas spindulėlis - Lina Uždravienė - tai miesteliui ir jo žmonėms atsidavęs „deimančiukas“. Ji visus supras, užjaus, visada pagelbės kuo galės, padrąsins ir savo atlapaširdiškumu sužavės. Jos galvoje nuolat kirba naujos idėjos, projektai, noras atgaivinti miestelio bendruomenę bei įrodyti, kad Gelgaudiškis yra puikus miestelis. Kartu su komanda leidžia „Gelgauduką“, kuriame garsina miestelį. Edgaras, Lina bei kiti mūsų krašto „deimančiukai“ visa tai daro iš meilės žmogui ir savo gimtajam kraštui, todėl mes jais labai didžiuojamės ir branginame.
Juozas Tumas - Vaižgantas: „Dėdės ir dėdienės“
Juozas Tumas - Vaižgantas, viena iš ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas. Vaižgantas tautą suvokė kaip esmingą žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais. Įvairiašakės Vaižganto veiklos tikslas buvo jungti tautą, kad bendradarbiautų tėvynės labui.
Apysaka „Dėdės ir dėdienės“ nagrinėja meilės temą, gamtos ir žmogaus ryšį, skirtingus žmonių likimus, ištvermę, ramsčio ieškojimą ir nenuspėjamą gyvenimą. Vaižgantas apysakoje sukūrė tipažus, kurie atspindi lietuviškąjį charakterį. Mykoliukas, Severija ir Geišė savaip įkūnija lietuviškąjį charakterį, kuriam būdingas „būdo švelnumas ir širdies gerumas“, savitai išgyvenama gamta, grožio pajautimas.
Pagrindiniai personažai ir jų likimai
- Mykoliukas: Apysakoje Mykoliukas savo meilę Severijai išsaugo visą gyvenimą, jis idealizavo mylimąją. Nesiskųsdamas, meniško sielos, jis artimą ryšį su gamta. Save įprasmino darbe, tikėjime, meilės prisiminimuose, nepalūžo ir įgijo ištvermės viską iškęsti. Nors patiria ir nelaimingą meilę, tačiau nėra piktas ir kerštingas, atsidavęs tik darbui ir žmonėms. Jis randa paguodą ir atilsį gamtoje, nors jo socialinė vertė yra menka. Jo galia auga gamtoje, jis pats pasigamina smuikelę ir groja.
- Severija: Darbšti, gera šeimininkė, ištverminga. Ji patiria ir dvasinės, ir kūniškos meilės peripetijas. Po Rapolo mirties ji tampa bejausme, pradeda gerti ir tampa dėdiene. Jos charakteriu sujungtos prieštaros: ji stipri tol, kol turi už ką kovoti, bet netekusi globotinio, praranda pusiausvyrą.
- Rapolas Geišė: Begalo myli Adomuką, su juo kalbasi kaip su suaugusiu, rimtomis kalbomis, moko jį. Po baudžiavos panaikinimo jis palūžta, vengia bet kokio darbo, tinginiauja, atsijungęs nuo pasaulio. Jis įkūnija pasyvų patriarchalinės baudžiauninkų bendruomenės gyvenimo normų vykdytoją.
Psichologas papasakojo įkvepiančią savo milžiniško dėdės istoriją
Meilės ir gamtos temos
Meilės tema yra svarbi visoje Vaižganto prozoje. Personažų paveiksluose rašytojas atskleidžia įvairius meilės pavidalus. Apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ Mykoliukui meilė teikė ypatingo kilnumo, orumo ir šventumo. Tai meilė, kuri atveria biologinį žmogaus pradą, jo vitališkumą ir dvasingumą.
Žmogaus gyvenimą Vaižgantas vaizduoja gamtoje, žmogus suvokiamas kaip gamtos dalis. Gamtos jausmo intensyvumu ir literatūrinės raiškos įspūdingumu Vaižgantas yra greta Antano Baranausko. Tačiau kultūra žmogų iškelia virš gamtos, - žmogus gamtovaizdyje įžvelgia poetiškumą, savo dvasios paveikslą. Kultūra reiškiasi ir praktine žmogaus veikla, - kai jis protingai ir atsakingai šeimininkauja gamtoje.
| Personažas | Charakteristika | Laimės paieškos |
|---|---|---|
| Mykoliukas | Darbštus, talentingas, meniško sielos, mylintis gamtą ir žmones. | Laimės nematė, bet buvo laimingas, kad gali padėti kitiems. Išgyveno nelaimingą meilę. |
| Severija | Darbšti, gera šeimininkė, ištverminga, jausminga. | Laimės ieškojo ir ją rado, tačiau vėliau tapo bejause, pradėjo gerti. |
| Rapolas Geišė | Mylintis, rūpestingas, bet po baudžiavos panaikinimo tapo tinginiu. | Laimę rado žmonoje ir dukreleje, tačiau vėliau jo gyvenimas ir pasaulis pradėjo griūti. |
Nors Mykoliukas ir Severija nebuvo laimingi kartu, jie abu ieškojo savo laimės ir jiems pavyko ją atrasti skirtingais keliais. Mykoliukas liko ištikimas savo principams ir darbui, o Severija surado laimę šeimoje ir motinystėje.
Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ Dzidoriaus Orė - gražus ir prasmingas simbolinis epizodas, kuris susijęs su žemdirbiškos kultūros įreikšminimu.
