Planuodami vaikelio atėjimą į šį pasaulį, visi tėvai tikisi, kad jis bus sveikas, gražus ir stiprus. Tačiau šioje situacijoje nutinka įvairių situacijų. Už mūsų išvaizdą, protinius bei fizinius gebėjimus atsakingos mūsų organizmo ląstelės, su jose esančiais branduoliais, kuriuose užkoduota visa genetinė žmogaus informacija. Genai susigrupavę į strypo pavidalo struktūras, kurios vadinamos chromosomomis. Paprastai kiekvienos ląstelės branduolį sudaro 23 chromosomų poros, kurių pusė gaunama iš tėčio ir mamos.
Dauno sindromas diagnozuojamas tada, kai žmogus turi pilną arba dalinę papildomą 21-ąją chromosomą. Dauno sindromas arba Dauno liga, dar kitaip žinoma kaip Trisomija 21 - genetinis sutrikimas, kurio priežastis 21 chromosomos trisomija. Tai reiškia, kad 21 chromosoma yra patrigubėjusi. Ši liga pasireiškia vėluojančių pažinimo gebėjimų vystymusi, protiniu atsilikimu, sutrikusiu arba vėluojančiu fiziniu augimu. Taip pat galima pastebėti pakitusius, tik šį sindromą turintiems žmonėms būdingus veido bruožus: įkypas, mažas akis, plokščią nosį ir pakaušį, dėmes akies rainelėje.
Įprastai suaugusių žmonių su Dauno sindromu vidutinis IQ koeficientas lygus apie 50, kai vidutinio suaugusiojo be sutrikimų jis lygus apie 100. Protinis atsilikimas apibrėžiamas kai IQ koeficientas siekia 70 ir žemiau. Didelei daliai Dauno liga sergančių žmonių pasireiškia sunkaus laipsnio protinė negalia. Deja, bet Dauno sindromas nesirenka nei rasės, nei odos spalvos ar išsilavinimo, tad rizika pagimdyti šia liga sergantį vaiką vienoda visų rasių, socialinių grupių, įvairaus išsilavinimo ar religinių pažiūrų žmonėms. Tačiau pastebima, jog didesnė rizika pagimdyti Dauno liga sergantį vaiką atsiranda moterims nuo 35 - 40 m.
Nors tai labai dažnai įvardijama kaip liga, tačiau šiandien teigiama, kad Dauno sindromas nėra liga, bet būklė, su kuria vaikas ateina į šį pasaulį ir gyvena jame visą savo gyvenimą. Kiekvienas Dauno sindromą turintis vaikas yra kitoks. Vieni gyvena pilnavertį gyvenimą, bendrauja su aplinkiniais, turi draugų, kitiems, deja, prireikia daug medikų pagalbos. Net 10 % tokių vaikų gali sirgti epilepsija.
Kaip ir minėjome prieš tai, šiam sindromui būdingi tam tikrai simptomai ir bruožai. Tačiau reikia nepamiršti, kad tokie asmenys, lygiai kaip ir visi kiti, yra unikalios asmenybės. Šis klausimas dar ir dabar dažnai kamuoja susirūpinusius tėvus, ypač kai giminėje yra žinomi tokie atvejai. Tačiau mokslas teigia, kad nors Dauno sindromas yra genetinis sutrikimas, paveldimas vos 1 % visų atvejų. 21-osios chromosomos trisomijos ir mozaicizmo atvejais paveldimumas nevaidina jokio vaidmens ir tik 1 % iš visų translokacijos atvejų Dauno sindromą galima paveldėti iš tėvų. Tokiu atveju reiškia, kad vienas iš tėvų yra translokacijos geno nešiotojas.
Deja, bet ne. Nors Dauno sindromas dar vadinamas Dauno liga, tačiau tai nėra liga, kurią galima pagydyti. Atsižvelgiant į vyraujančius sutrikimus, kiekvienam vaikui taikomas simptominis gydymas, speciali priežiūra bei individualus mokymas. Taip tikrai teigia „saulytėmis“ vadinamus vaikus auginančios šeimos. Dauno sindromą turintys žmonės yra lygiai tokie patys, kaip ir jūs. Jie lygiai taip pat nori gyventi, mokytis, turėti savo pomėgių, draugų ir būti mylimi.
Kadangi gyvename XXI amžiuje, vaikai su Dauno sindromu sėkmingai integruojami į visuomenę, kurioje gali vystytis, tobulėti ir pasiekti individualių rezultatų. Šiuo tikslu, kovo 21 d. paskelbta pasauline Dauno sindromo arba skirtingų kojinių diena. Šios dienos tikslas - formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į „kitokius“ žmones bei sėkmingą jų pačių ir jų šeimų integraciją į visuomenę. Dauno sindromą turintys vaikai dar vadinami saulytėmis, nes jie pasaulį mato gerą, o žmones - tik gera linkinčius.
Visuomenės požiūris į integraciją
Vis daugiau Lietuvos gyventojų pasisako už platesnę žmonių, turinčių šį sutrikimą, integraciją į visuomenę. 58 proc. gyventojų mano, kad Dauno sindromą turintiems vaikams užtikrinus reikalingą specialaus pedagogo pagalbą, jie turėtų mokytis kartu su kitais vaikais bendrojo lavinimo įstaigose, rodo tarptautinės rinkos tyrimų bendrovės „Nielsen“ duomenys. Specialistų teigimu, tokia visuomenės nuomonė atveria daugiau galimybių ne tik turintiems Dauno sindromą, bet ir kitiems gyventojams.
Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos vadovė Neringa Šalugienė įsitikinusi, kad sprendimą, ar Dauno sindromą turintys vaikai gali mokytis su bendraamžiais, geriausiai gali padėti priimti ne išankstinės nuostatos ar norai, bet mokymosi rezultatų analizė.
Anot N. Šalugienės, Dauno sindromą turintys vaikai, kaip ir su šiuo sutrikimu nesusidūrę jų bendraamžiai, yra labai skirtingi, todėl ir jų mokymosi gebėjimai bei galimybės mokytis kartu su bendraamžiais neturėtų būti vertinami vien tik pagal nustatytą diagnozę. „Tiesa, kad vaikai su Dauno sindromu gali pareikalauti daugiau mokytojų dėmesio, bet yra vaikų, kurie ir neturėdami šio sindromo lėčiau įsisavina informaciją, sunkiau koncentruoja dėmesį, turi elgesio ar mokymosi sutrikimų, tačiau ar juos priimti į bendrojo lavinimo mokyklą, ar ne, niekas nesvarsto“, - teigia N. Šalugienė.
Pasak N. Šalugienės, tokios palankios tendencijos rodo, kad visuomenė tampa vis labiau tolerantiška. Tyrimo duomenimis, daugiausiai tolerancijos rodo vyrai, 36-45-erių respondentai ir didmiesčių gyventojai.
Mokymasis kartu su kitais vaikais naudingas ir visai visuomenei: vaikai išmoksta gyventi kartu, jie tampa tolerantiškesni, kai nuo mažens bendrauja su „kitokiais“, nei jie - taip sumažėja patyčių rizika. „Empatija, pagalba silpnesniam, tolerancija iš tiesų padeda kurti geresnę visuomenę. Juk būtent jaunoji karta ateityje bus darbdaviai, tėvai, įstatymų leidėjai,“ - įsitikinusi N. Šalugienė.
Tyrimai ir socializacija
Magistro darbe pateikiamu tyrimu siekiama atskleisti, kaip vaikų, turinčių Dauno sindromą, gebėjimų savarankiškai veikti ugdymas šeimose sudaro prielaidas vaikų socializacijai. Šiame magistro darbe remiamasi vaikų su DS socializacijos sampratai artimiausia (kaip dvikrypčio proceso, kai vaikas yra veikiamas aplinkos, kultūros, visuomenės; antra vertus, socializacija yra paties asmens „ įaugimas“, įsiliejimas į aplinką, kultūrą, visuomenę, sėkmingas veikimas joje) socializacijos Handel (2006). apibrėžtimi.
Tyrimo problema: kaip vaikų, turinčių Dauno sindromą, gebėjimų savarankiškai veikti ugdymas šeimose sudaro prielaidas sėkmingai vaikų socializacijai.
Tyrimo objektas: Vaikų, turinčių Dauno sindromą, gebėjimų savarankiškai veikti ugdymas šeimose kaip prielaida sėkmingai vaikų socializacijai.
Tyrimo tikslas: atskleisti, kaip vaikų, turinčių Dauno sindromą, gebėjimų savarankiškai veikti ugdymas šeimose sudaro prielaidas vaikų socializacijai.
Tyrimo Uždaviniai:
- Pateikti teorinį vaikų, turinčių DS, socializacijos apibendrinimą.
- Pateikti vaikų, turinčių DS, socializacijos prielaidas kuriančių ugdymo būdų apibendrinimą.
- Išanalizuoti tėvų galimą gauti pagalbą ugdant šeimoje vaiko, turinčio DS, įgūdžius ir gebėjimus savarankiškai veikti.
- Pagrįsti vaikų, turinčių DS, gebėjimų savarankiškai veikti ugdymą šeimose kaip socializaciją lengvinančios prielaidos būtinybę.
Tyrimo Metodai:
- Pasirenkama kokybinio tyrimo prieiga.
- Teoriniam tyrimo pagrindimui taikytas literatūros šaltinių analizės ir Lietuvos švietimo dokumentų analizės metodas.
- Empiriniam tyrimui pasirinkta 4 kokybinio tyrimo kokybinės turinio analizės strategija.
- Pasirinktas duomenų rinkimo metodas - pusiau struktūruotas giluminis interviu.
- Duomenų analizei taikyta kokybinės turinio analizės indukcinė versija.
Tyrimo Išvados:
Tėvų pastangos ugdyti vaikų gebėjimus savarankiškai veikti teoriškai yra itin svarbios vaikų, turinčių DS, socializacijai: šeimoje vaikai perima visuomenės, bendruomenės kultūros vertybes ir normas, antra vertus, vaikai įgalinami pagal savo galimybes - negalios laipsnį, suformuotus įgūdžius ir išugdytus gebėjimus veikti visuomenėje.
Vaikų su DS ugdymas vykdomas patirtiniu ir tikslingai organizuotais būdais: šeimoje vaikų, turinčių DS, įgūdžiai formuojami ir gebėjimai savarankiškai veikti ugdomi dažniausiai patirtiniu principu, remiantis DS turinčių vaikų savybe elgtis pagal matomus, patiriamus šeimos gyvenimo pavyzdžius; ugdymo institucijos (darželiai, mokyklos, ugdymo centrai ir pan.) yra DS turinčių vaikų gebėjimų savarankiškai veikti ugdymo partneriai, organizuojantys tikslingą patirtiniu ir pažintiniu principais paremtą gebėjimų savarankiškai veikti ugdymą.
Šeimų, auginančių ir ugdančių DS turinčius vaikus, galimybės pasinaudoti jiems priklausančia medicinine, psichologine, edukacine ir nevyriausybinių institucijų pagalba yra prieštaringos.
Asociacijos veikla ir parama
Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija įkurta 2012 m. tėvų, auginančių vaikus su Dauno sindromu, iniciatyva. Asociacija vienija Lietuvoje gyvenančius Dauno sindromą turinčius vaikus, jaunuolius ir suaugusiuosius, jų šeimas, globėjus bei kitus jų interesais veikiančius asmenis.
Asociacijos vizija - visapusiška žmonių su Dauno sindromu integracija į visuomenę, oraus ir pilnaverčio neįgaliųjų ir jų šeimos narių gyvenimo kokybės užtikrinimas.
Vienas svarbiausių asociacijos pasiekimų yra bendruomenės (šeimų auginančių vaikus su DS) sutelkimas bei nuolatinis tėvų, kuriems gimė kūdikis su DS konsultavimas, pagalbos suteikimas.
Taip pat, kasmet yra minima Pasaulinė Dauno sindromo diena (03.21d.), kurios metu asociacija organizuoja socialinę akciją #nenurašykopalaikyk kviečiančią mūvėti skirtingas kojinių poras ir taip išreikšti palaikymą ir toleranciją žmonėms su Dauno sindromu. Ginti žmonių su DS bei jų šeimų teises, laisves ir orumą, realizuoti jų socialinius, kultūrinius ir kt.
Asmeninės patirtys ir iššūkiai
Ingrida Januškienė - vienos tokios saulytės Evos mama. Dabar Evai aštuoneri ir ji Marijampolėje lanko bendrojo ugdymo mokyklą. Ingrida su bendraminte Sigita įkūrė dienos centrą raidos sutrikimų turintiems vaikams, kuris taip ir vadinasi - „Suvalkijos saulytės“. Ji sako, kad kai gimsta neįgalus vaikas, yra tik du keliai - verkti arba veikti.
Kad antroji dukrytė šeimoje gims su Dauno sindromu, nėštumo metu niekas net neįtarė. Ingridos nėštumas buvo sklandus, šeima vyresniajai dukrai Ainei pasakojo, kad netrukus gims sesutė Eva. Evutės gimimo data - gruodžio 31-osios vakaras. Kai ji atėjo į šį pasaulį, jau už lango šaudė fejerverkai, žmonės džiugiai sutiko naujuosius metus. Evutė gimė sverdama vos kilogramą, silpnutė, mažytė. Išoriškai Dauno sindromui būdingų požymių iš karto nesimatė. Neišnešiotukę gydytojai paguldė į vaikų reanimaciją, ir kitą parą paaiškėjo, kad būtina skubiai operuoti dėl žarnyno patologijos. Sausio 2-ąją naujagimei buvo atlikta pirmoji operacija, po keleto dienų - antroji. Dar vėliau prireikė ir trečios operacijos. Gydytojai pasakė, kad Evai įtaria genetinę ligą - Dauno sindromą. Šį įtarimą turėjo patvirtinti tyrimai.
„Aš savo dukrytę reanimacijoje pamačiau tik po pusės paros. Gulėjo stiklo namelyje apraizgyta vamzdeliais, negalėjau paimti ant rankų, prisiglausti prie širdies. Atrodė, kad tai slogus sapnas, iš kurio pab busiu. Tas laikas buvo toks baisus, kad nenoriu net prisiminti. Ištisai verkiau, užtruko, kol pamilau tą mažytę ir supratau, kad tai mano kūdikis, mano širdies dalis. Tada ligoninėje teko praleisti pusantro mėnesio. Mažylė netoleravo nei mišinių, nei mamos pieno, virškinimo sistema buvo išsiderinusi. Paskui gydytojai pritaikė specialių mišinių ir motinos pieno kokteilį, kurį mažylė valgė. Po mėnesio atėjo atsakymas iš Genetikos centro, kad Eva tikrai turi Dauno sindromą. Po pusantro mėnesio naujagimę išleido į namus, sveriančią jau 2,2 kilogramo.
Ingrida prisimena, kad tada bijojo, ar tikrai viena namuose susitvarkys su mažyle, kuriai buvo išvesta stoma. Pusę metų iki kitos operacijos teko gyventi su specialiu maišeliu prie šono. Pusantrų metų Evutei sėkmingai buvo atlikta širdelės pertvaros operacija, daugiau operuoti neprireikė. Bet mergytės imunitetas buvo labai silpnas, sesė iš darželio parnešdavo virusų, tad peršalimo ligos buvo nuolatinis palydovas. Eva sirgdavo ilgai ir sunkiai.
Maždaug metukų ji pradėjo sėdėti, dviejų - vaikščioti. Mama po gimdymo greitai sugrįžo į darbą buhalterinės apskaitos srityje, kadangi sąlygos leido dirbti prižiūrint vaikutį. Ingrida prisimena, kaip biure ji turėjo du kabinetus - viename buvo darbo vieta, ten priimdavo interesantus, o kitame lovytėje gulėjo Evutė. Mažylė buvo pripratusi prie spausdintuvo ir kitų biuro garsų, augo rami, nekelianti daug rūpesčių. Ketverius metus Ingrida taip ir dirbo, augindama Evutę. O tada nusprendė, kad dukrytė pakankamai sustiprėjo, kad galėtų pradėti lankyti darželį.
Tiesa, ir iki tol tėvai vežiodavo Evutę į renginius vaikams, kad išmoktų bendrauti su bendraamžiais, be to, šeimoje augo trimis metais vyresnė sesutė. „Darželio direktorė bandė mus įkalbėti rinktis darželį vaikams su specialiaisiais poreikiais - toks Marijampolėje yra. Bet aš buvau užsispyrusi, kad pirma verta pabandyti bendrojo ugdymo įstaigą, o jei patirtume nesėkmę, tada būtų galima pereiti ir į specialųjį darželį. Ir mūsų Eva puikiai integravosi! Jeigu ne dažnos peršalimo ligos, tą laiką prisiminčiau kaip gražų ir sėkmingą etapą. Nepaisant visko, ji, būdama tarp normalios raidos vaikų, smarkiai patobulėjo. Dauno sindromą turintys vaikai linkę kopijuoti aplinkinius. Matydama, kokie savarankiški jos grupės vaikai, ir Evutė stengėsi pati rengtis, valgyti, atlikti darbelius. Ir neigiamiems dalykams pasirodė besanti labai imli: išmoko spjaudytis, sakyti negražių žodžių. Ji grupėje buvo mažiausia, tad vaikai gražiai ją paglobodavo, niekas iš jos nesityčiojo.
Aš ir kitoms šeimoms, kurios augina vaikus su Dauno sindromu, patarčiau pirma pabandyti bendrojo ugdymo darželį, neskubėti rinktis specialaus. Juk jei reikia logopedo ar kineziterapeuto pagalbos, visada galima vežioti pas specialistus papildomai. Mūsų Eva darželį pradėjo lankyti kalbėdama tik pavieniais žodžiais, bet pamažu jos kalba patobulėjo, išsiplėtė žodynas, ėmė kalbėti sakiniais. Iš darželio vaikų išmoko žaisti siužetinius žaidimus. Pamenu, anksčiau niekada nežaisdavo viena su lėlytėmis, o darželio mergaitės išmokė lėlėms šukuoti plaukus, žaidžiant kalbėti. Man tai atrodė labai didelis žingsnis į priekį. Paprastai Dauno sindromą turinčių vaikų pažanga juda labai mažais žingsneliais, jiems reikia daug kartų aiškinti, kartoti, kol išmoksta kažką naujo.
Sudėtingesni buvo paskutiniai metai darželyje, kai vyko pasiruošimas mokyklai. Tada labai pasijuto skirtumas, ką geba išmokti normalios raidos vaikai ir vaikai su specialiaisiais poreikiais. Per tuos metus Eva išmoko keletą raidžių ir skaičių, kai kiti grupės vaikai jau skaitė skiemenimis. Mama stengėsi mokyti ir namuose, žaidžiant vis įtraukdavo pamokėlių elementų, tarp žaislų vis atsirasdavo raidelių, skaičių kortelių, kad Eva geriau juos įsimintų. Tačiau tvarka visiems vienoda: net ir specialiųjų poreikių turintis vaikas privalo pradėti lankyti mokyklą tais metais, kada jam sukanka septyneri. Mama nelinksmai juokauja, kad jei būtų žinojusi, būtų paprašiusi gydytojų dukrytės gimimą užrašyti dviem valandomis vėliau - juk gimė paskutinėmis metų valandomis. Dėl tų poros valandų ji būtų galėjusi pradėti lankyti mokyklą visais metais vėliau. Tada Evos raida būtų labiau atitikusi kitų pirmokų raidą.
Ingrida domėjosi, ar nėra jokių galimybių nukelti mokyklą metams, bet jai buvo pasiūlyta tik užrašyti į specialiųjų poreikių vaikams skirtą mokyklą. Ingrida sako, jog renkantis mokyklą pagrindinis kriterijus buvo mokyklos mažumas ir tai, kad būtų netoli namų. Ji kreipėsi į artimiausią pradinę mokyklą, ir čia direktorė taip pat nustebo, kad toks vaikas eis į bendrojo ugdymo mokyklą, juk iki tol nė vieno vaiko su Dauno sindromu nėra buvę. Rugsėjo 1-ąją Eva atėjo į klasę, kurioje buvo 24 mokiniai. Nuo pat pradžių ji turėjo mokytojos padėjėją, kuri padėdavo atlikti užduotis. Bet didelis vaikų būrys ir įtemptas darbas pamokose Evutę nuvargindavo, ji kartais užmigdavo tiesiog sėdėdama suole. Pradėjus lankyti mokyklą, vėl įsisuko virusinės ligos. Skaudanti gerklė, sloga, angina, žarnyno infekcijos - tarsi ligų karuselė. Tai trukdė mokytis kitų vaikų tempu. Dabar Evai pritaikyta speciali ugdymo programa, būdama trečioje klasėje, ji atlieka priešmokyklinukų lygio užduotis, mokosi skaityti skiemenimis, apvedžioti raides. Tačiau jos mamai kur kas svarbiau, kad būdama tarp normalios raidos vaikų, Eva įgyja daug įgūdžių, kurių reikės gyvenime. Klasėje Eva mažiausia ir ūgiu, tad klasės draugai padeda, jei ji nepasiekia pasikabinti paltuko, ją pagloboja. Kai mokytoja mamai papasakoja, kad vaikai Evai padėjo, būna gera iki graudulio. Visa mokykla žino, kad mažoji Evutė - išskirtinė, ji visiems pamojuoja, su visais pasisveikina ir apsikabina, visus myli, visiems šypsosi - tikra saulytė.
Po pamokų Eva važiuoja į dienos centrą „Suvalkijos saulytės“, kurį įkūrė jos mama su likimo drauge, taip pat auginančia neįgalų vaiką. Parašiusios projektą ir gavusios valstybės paramą, mamos pasiekė, kad dienos centrą galėtų lankyti 20 vaikų su įvairiais raidos sutrikimais: ne tik turintys Dauno sindromą, bet ir autizmko spektro sutrikimų ar kitas diagnozes turintys vaikai. Dabar centre yra 16 specialiųjų poreikių turinčių vaikų ir 4 normalios raidos vaikai. Kad vaikams nebūtų nuobodu, mamos vis plečia programą. Pavyzdžiui, važiuoja į žirgyną arba pakviečia šunų terapijos specialistus. Vaikams labai patiko iš Kauno atvykę du ilgaplaukiai koliai, kurie pripratinti, kad žmonės juos šukuotų, glostytų.
„Aš aktyvus žmogus, ir manau, kad geriausiai visas negandas išsprendžia veikla. Kai gimė Eva ir sužinojau jos diagnozę, atrodė, kad gyvenimas baigėsi. Jokios šviesos kelio gale - skaičiau apie diagnozę, apie laukiančias ligas, raidos sutikimus, kad ji bus atsilikusi, labai daug ko negebės daryti. Pusę metų tiesiog verkiau. Pamačiau, kad žmonės gyvena toliau, kad gyvenimas nesustoja, kad yra daug gražių pavyzdžių, kuriais norėčiau ir aš sekti. Mūsų „saulytės“ gali daug pasiekti, išmokti būti savarankiški, tik, žinoma, reikia įdėti labai daug pastangų. Svarbu neužsidaryti namuose, neuždaryti nuo visuomenės vaiko, leisti jam bendrauti, turėti socialinį gyvenimą.
Kai mes su likimo drauge Sigita ėmėme kurti dienos centrą neįgaliems vaikams, atsirado specialistų, kurie patys siūlėsi padėti, apie mus sužinojo kitos šeimos, ėmėme bendrauti. Daliname informaciją apie save gimdymo namuose, reiškiamės vietinėje spaudoje, televizijoje. Manau, kad mane labai pakeitė Evos gimimas, aš tapau drąsesnė. Niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad sugebėsiu kovoti už savo ir kitų vaikus, kad nebijosiu viešumo, bursiu žmones bendrai veiklai. Šito vaiko dėka mano gyvenime atsirado dar daugiau švelnumo, atjautos ir jautrumo.
Naujausi tyrimai ir perspektyvos
Gali būti, kad nauji eksperimentai su pelėmis palengvins Dauno sindromo simptomus. Šį sutrikimą turintys vaikai turi papildomą 21-os chromosomos kopiją. Kalifornijos universiteto (JAV) mokslininkai tyrinėjo laboratorines peles, turinčias Dauno sindromą, siekdami išsiaiškinti, kaip papildoma chromosoma veikia baltymų gamybą smegenyse. Daugiausia dėmesio skirta hipokampui, susijusiam su atmintimi ir mokymusi. Paaiškėjo, kad Dauno sindromą turinčios pelės gamina 39 % mažiau baltymų nei kitos. Mokslininkai taip pat išsiaiškino šio skirtumo priežastį: sumažėjusią gamybą lemia tam tikra ląstelių „kokybės kontrolė“. Ji priverčia ląsteles mažinti aktyvumą, jei aptinka ką nors neįprasta.
Mokslininkai sukoncentravo dėmesį į fermentą PKR, kuris valdo ląstelių „kokybės kontrolės“ veikimą, ir pabandė trimis būdais jį pristabdyti. Vienas būdas - mažinti fermento aktyvumą, kitas - blokuoti fermentą gaminantį geną, o trečias - duoti pelėms vaistų, skatinančių baltymų gamybą. Visi trys metodai buvo sėkmingi. Mokslininkai pabrėžia, kad jie negalės pašalinti visų Dauno sindromo simptomų.
