Šiandien vis daugiau porų apsisprendžia auginti vieną vaiką. Tai lemia greitėjantis gyvenimo tempas, pakitusios šeimos vertybės, karjeros galimybės moterims, gyvenimo būdo pasikeitimai ir kt. Vis dėlto, paklausus, ar turi vaiką, žmonės neretai sulaukia klausimo: „Ar turi vaikų?“. Atrodytų, šeimos dydis yra pačios šeimos reikalas, tačiau kartais žmonės jaučia aplinkinių spaudimą auginti bent du vaikus. Jų dvejones dėl vaikų skaičiaus šeimoje taip pat sustiprina visuomenėje paplitę mitai apie vienturčius vaikus. Tačiau ar iš tiesų vieno vaiko padėtis šeimoje yra tokia nepalanki, kokia mes kartais ją laikome?
Anksčiau ir dabar: šeimos struktūros pokyčiai
Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų turėti vieną vaiką šeimoje buvo nemadinga. Manyta, kad greičiausiai kažkas turėjo sutrukdyti tokiai šeimai susilaukti daugiau vaikų. Daugiavaikės šeimos buvo savotiškas standartas. Ir tam būta gana objektyvių priežasčių: aukštas kūdikių mirtingumas, grėsmingos epideminės ligos, fizinės darbo jėgos ūkyje poreikis ir kt. Visgi pasiekimai medicinoje (skiepų ir antibiotikų atsiradimas) lėmė ankstyvų mirčių ir sergamumo sumažėjimą. O gyvenimo būdo pasikeitimai (pvz.: sumažėjęs pagalbininkų poreikis ūkyje) lėmė tai, kad daugiau nei vieno vaiko išlaikymas tapo tiesiog ekonomiškai nenaudingas.
Turbūt didžiausią įtaką šeimos struktūros kitimui turėjo tai, kad moterys gausiai įsiliejo į darbuotojų gretas. Šiuolaikinės moterys linkusios įgyti aukštąjį išsilavinimą ir imtis veiklos tose srityse, kurios kažkada priklausė vyrams: politika, teisė, medicina ir kt. Svarbu ir tai, kad vyrai taip pat tapo mažiau pajėgūs išlaikyti šeimas be moterų pagalbos. Todėl šiandien kaip niekad daug moterų dirba ir nesvarbu ar dėl to, kad būtina, ar dėl to, kad nori. Dar vienas veiksnys, anot autorės, lėmęs šiuolaikinės šeimos mažėjimą - moterys gimdo ar įsivaikina vaikus sulaukusios vyresnio amžiaus. Vis dažniau pirmas nėštumas atidėlioamas tol, kol peržengiamas trisdešimties metų slenkstis, todėl natūralu, kad lieka mažai laiko ir galimybių susilaukti didesnės šeimos. Pastebėtina, kad santuokų „amžius“ vėlyvėja, vis daugiau vaikų auginama partnerystėje. Užsienio statistika rodo, kad apytiksliai viena iš dviejų santuokų baigiasi skyrybomis ir tikriausiai nėra pagrindo tikėtis, kad artimiausioje ateityje skyrybų skaičius žymiai sumažėtų. Šie ir kiti socialiniai pokyčiai, anot Susan Newman, labai pakoregavo šeimos dydį ir sudėtį.
Daugiavaikė šeima: privalumai ir trūkumai
Vienos nuomonės, kas geriau, turėti daug vaikų, ar auginti vieną vaiką ir suteikti jam visa, kas geriausia, nėra. Viskas priklauso nuo požiūrio į daugiavaikystę. Vieniems svarbiau suvokimas, kad visada būsi apsuptas būrio artimų žmonių, kurie padės sunkiomis gyvenimo akimirkomis.
Privalumai:
- Moters saviraiška: Pati gamta taip sukūrė moterį, kad ji gali pastoti ir gimdyti. Motinystė moteriai suteikia ypatingo moteriškumo ir švelnumo, o moters vidinė energija nukreipiama tinkama vaga: išnešioti, pagimdyti, maitinti, rūpintis vaiku.
- Sveikatos nauda: Keli nėštumai sumažina kiaušidžių, gimdos, pieno liaukų vėžio riziką. Ar atkreipėte dėmesį, kai einate pas mamologą įprastinės patikros, tai visuomet pasiteirauja, ar esate gimdžiusi, kiek vaikų turite.
- Teigiamas poveikis vaikams: Tinkamai sureguliuoti santykiai tarp didelės šeimos narių turi teigiamą poveikį visiems vaikams: vyresnieji padeda auklėti jaunesniuosius, mokosi rūpintis kitais žmonėmis, suvokia, kas yra atsakomybė. Jaunesnieji, mėgdžiodami vyresnėlius, greičiau įgyja buities įgūdžių, geriau mokosi mokykloje.
- Auklėjimo patirtis: Tėvai, turintys tris ir daugiau vaikų, augindami jaunesnį vaiką, nekartoja auklėjimo klaidų, kurių pasitaikydavo auginant vyresniuosius vaikus.
- Pasiruošimas gyvenimui: Vaikai iš didelių šeimų yra daug geriau pasirengę sukurti savo šeimos lizdelį: jaunuoliai nesąmoningai kopijuoja tėvų elgesį ir siekia jį atkartoti.
- Nuolatinis vyksmas: Kas turi vieną ar du vaikus, nelabai supras, kaip galima jaustis puikiai, auginant jų pulką. Tai nuolatinis vyksmas, judesys, įvairovė.
Trūkumai:
- Socialinės saviraiškos ribojimas: Labai sudėtinga suderinti trijų ar daugiau vaikų auginimą, darbą, profesinį tobulėjimą.
- Sveikatos rizika: Dažni nėštumai gali susilpninti moters organizmą. Kiekvienas vėlesnis nėštumas turi didesnę įvairių komplikacijų riziką, beje, tiek moteriai, tiek vaisiui.
- Žindymo nutraukimas: Jeigu moteris pastoja dar maitindama kūdikį krūtimi, žindymą teks nutraukti ir pereiti prie mišinių. Spenelių stimuliacija sukelia gimdos susitraukimus, kurie yra labai pavojingi vaisiui.
- Dėmesio trūkumas: Daugiavaikės šeimos tėvai dažnai neturi galimybės skirti pakankamai laiko kiekvienam iš vaikų.
- Pernelyg ankstyva atsakomybė: Namų ruošos darbai, kuriuos gimdytojai neretai perkelia vaikams, gali trukdyti normaliam vaikų vystymuisi: ten, kur turėtų būti nerūpestingi žaidimai, pernelyg greitai atsiranda atsakomybė ir darbas. Vaikai augina vaikus.
- Sveikatos problemų plitimas: Jeigu susirgs ar kokią nors infekciją „pasigaus“ vienas vaikas, jam iš paskos susirgs ir kiti.
- Pavydas: Net šeimose, kur auga du vaikai, gali kilti pavydo scenų. Ką bekalbėti apie daugiavaikes šeimas, kur pavydo objektų yra gerokai daugiau.
- "Aš" suvokimo stoka: Vaikai, augantys gausioje šeimoje, dažnai nesuvokia savojo „aš“.
- Asmeninės erdvės trūkumas: Net pats atviriausias ir bendraujantis žmogus kartais trokšta pabūti vienas.
Socialiniu požiūriu sąvoka „daugiavaikė šeima“ dažnai turi neigiamą atspalvį. Aplinkiniams kartais tokios šeimos asocijuojasi su nepritekliumi, socialinių įgūdžių stoka, manymu, kad tokioms šeimoms nuolat reikia pagalbos ir paramos iš valstybės. Tačiau iš tikrųjų nereikėtų iš anksto nusistatyti ir daryti išankstinių išvadų. Turėti daug vaikų - tai nei gerai, nei blogai. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio į konkrečią situaciją.
Vienturčiai vaikai: mitai ir realybė
Ištisus dešimtmečius vienintelio vaiko etiketė buvo stigma tiek vaikui, tiek tėvams. Manyta, kad vienturčiai užauga išpuikusiais egoistais, nemokančiais dalytis ir bendrauti. Šie stereotipai tokie gajūs, kad vien dėl šios priežasties tėvai kartais apsisprendžia turėtų daugiau vaikų.
Mitai apie vienturčius:
- Vienturčiai mieliau renkasi individualią veiklą ir vengia varžytis: Pomėgius ir užsiėmimų pobūdį labiau lemia ne šeiminė situacija, o tėvų formuojamos nuostatos ir vertybės, pvz.: jei tėvai linkę sportuoti, tikėtina, kad ir vaikas turės tam polinkį.
- Vienturčiai - socialinių įgūdžių stokojantys vienišiai: Galbūt tai ir tiko praėjusio tūkstantmečio vaikams, tačiau ne dabar. Anksčiau vaikai turėjo mažiau galimybių bendrauti su savo bendraamžiais, mat jei išėjęs į lauką rasdavai draugų - tau pasisekė, jei ne - ką padarysi. Šiuo metu gausu įvairios organizuotos veiklos - būreliai, klubai, mokyklos, todėl vaikams tiesiog nebetenka būti vieniems.
- Vienturčiai yra ekscentriški vunderkindai, intelektualai: Tai nėra taisyklė.
- Vienturčiai vaikai jaučiasi vieniši, susikuria įsivaizduojamų draugų: Iš tiesų vienturčiai ir vaikai iš didesnių šeimų pagal įsivaizduojamų draugų skaičių nesiskiria.
- Vienturčiai yra išlepinti: Tiek Kinijoje, tiek JAV atliktos ilgametės studijos parodė, kad vienturčių vaikų santykiai su bendraamžiais statistiškai nesiskiria nuo vaikų iš didesnių šeimų.
- Vienturčiai - savanaudžiai: Kaip teigia pediatrijos ir psichiatrijos profesorius Michaelas Lewisas, savanaudžiais vadinami žmonės, kurie daugiausia galvoja apie save užuot rūpinęsi kitais. Intelektinis gebėjimas galvoti apie kitus ir priimti kitų požiūrį anksčiau šešerių metų nesusiformuoja.
- Vienturčiai įpratę, kad visada būtų jų viršus: Vienturčiai vaikai nepatiria nuolatinio varžymosi dėl dėmesio ar materialinių dalykų, todėl jiems nereikia nustumti kito, kad būtų pirmi ar pertraukinėti kitus, norint, kad išklausytų.
- Vienturčiai nesavarankiški: Tai priklauso nuo auklėjimo.
- Vienturčiai turi daugiau emocinių problemų: Tyrimai patvirtina, kad vienturčių ir nevienturčių vaikų emocinė sveikata nesiskiria.
Psichologijos mokslų daktaras docentas F. Mainas pastebi tam tikras savybes, kurios būdingos vyriausiajam, o taip pat ir vieninteliam šeimos vaikui, pvz.: pernelyg stipri orientacija į užduotis, polinkis įsakinėti, rimtumas, susikaustymas, teisuoliškumas.
Vienturčiai - iš arčiau
Kaip priešprieša aukščiau išvardytiems stereotipams, amerikiečių atlikti tyrimai rodo, kad vienturčių, kaip ir vyriausiųjų vaikų, yra neproporcingai daug tarp garbės stipendijas gavusių koledžų studentų, įvairių sričių profesionalų. Autorė pastebi, kad vienturčiai neretai surenka aukštesnius testų balus, mokosi geresniais pažymiais, yra ambicingi, labiau linkę siekti karjeros aukštumų, neretai apdovanoti vadovo talentu. Tai rodo, kad vienturčiai dažnai būna labai gabūs.
Įdomu yra tai, kad įvairių apklausų duomenimis, vertindami patys save, vienturčiai vaikai patvirtina esantys arba tokie patys laimingi ir patenkinti, arba laimingesni ir netgi labiau patenkinti savo gyvenimu negu vaikai iš daugiavaikių šeimų. Paklausus pačių vaikų nuomonės, kokia šeima jiems atrodo tobula, atsakymai verčia nusišypsoti. Vienturčių manymu, jie norėtų brolio ar sesės, tačiau, ko gero, jei jį turėtų, norėtų būti vienturčiai. Šie vaikai kartais teigia pavydintys tiems, kurie turi brolių ar seserų, o pastarieji atvirkščiai - svajoja būti vieni. Taigi čia tinka posakis, kad kaimyno žolė visada žalesnė.
Auklėjimo spąstai ir vaikų eiliškumas
Gera žinia vienturčių tėvams - vaiko elgesį ir jo pasekmes vėlesniame gyvenime kur kas labiau lemia tėvų požiūris į vaiko auginimą nei vaikų, augusių toje šeimoje, skaičius. Dauguma auklėjimo klaidų būdingos visiems, tačiau jos akivaizdesnės ir reikalauja daugiau budrumo auginant vieną vaiką.
Klaidų, kurių reikėtų vengti auginant vieną vaiką:
- Nedarykite už vaiką to, ką jis pajėgus pats dėl savęs padaryti: Ketverių metų vaikas pajėgia nunešti savo puodelį į kriauklę, penkerių gali pasikloti lovą. Maži vaikai nesunkiai įstengia įvykdyti tokias užduotis kaip padengti stalą, nurinkti nedūžtančius indus, išeinant iš kambario užgesinti šviesą ar susirinkti žaislus. Mokyklinio amžiaus vaikai turi gebėti susikrauti kuprinę, pasiruošti drabužius rytdienai.
- Venkite perdėtos globos: Pastangos apsaugoti vaiką yra tie spąstai, į kuriuos lengviausia pakliūti. Kai kūdikis pradeda vaikščioti, savo rūpesčiu jį dusinantys tėvai stovi už nugaros, kad sučiuptų užuot leidę jam pargriūti. Kai vaikas verkia - jie viską meta ir bėga pasirūpinti, kai vaikas žaidžia su kitais mažyliais, jie baisisi paprasčiausiu ginču ir užstoja vaiką dėl menkiausio timptelėjimo už rankovės ar sugriuvusio kaladėlių bokšto.
- Sustokite ir pasitraukite: Leiskite pačiam vaikui išsiaiškinti. Kurkite tokį tėviško elgesio modelį, kuri skatintų nepriklausomybę ir savarankiškumą.
- Gavimą derinkite su davimu: Pirmenybinė vienturčio situacija užtikrina tai, kad jis ims tol, kol bus duodama ir šia prasme jis niekuo nesiskirs nuo bendraamžių, augančių didesnėse šeimose. Skirtumas tik tas, kad tie vienturčio tėvai, kurie turi ką duoti, linkę tai daryti be apribojimų. Jeigu vienturtis gauna per daug ir per ilgai, ilgainiui jis ima reikalauti to, ko tikėdavosi anksčiau.
- Mokykite dalytis ir gerbti kitus: Nors vienturtis yra pagrindinė namų figūra ir jo padėtis jam leidžia paimti paskutinį sausainį ar išrinkti naujam augintiniui vardą, visgi išmokykite jį paklausti, gal kas nors kitas norėtų vienintelio likusio pyrago gabalėlio. Retkarčiais jį turėtų suvalgyti vienas iš tėvų.
- Nubrėžkite ribas: Aiškiai įvardykite, kokio elgesio tikitės. Daugiavaikėse šeimose ribas nubrėžia būtinybė, tačiau aiškios taisyklės būtinos ir vienturčiams. Pavyzdžiui, sustabdykite vaiką, kai jis jus pertraukia ir paaiškinkite, kad privalu sulaukti savo eilės kalbėti tiek šeimoje, tiek už jos ribų. Jei toleruosite, kad vaikas jus pertraukinėja, tikriausiai nekreipsite dėmesio ir į kitus padoraus elgesio standartus, pvz.: ramiai sėdėti restorane, susitvarkyti kambarį ar pasidėti žaislus į vietą.
- Venkite supervaiko sindromo: Nors atrodo, kad šiais laikais visi be išimties stengiasi užauginti ypatingus vaiku, vienturčių tėvai dažnai taip jaudinasi dėl tos vienintelės galimybės užauginti neeilinį vaiką, kad patys sąmoningai skatina savo mažylius lenktyniauti.
Pagal naujausius mokslinius tyrimus nėra statistiškai reikšmingo ryšio tarp to, kelintas vaikas šeimoje ir kokios jo asmeninės savybės. Tačiau tyrimais yra patvirtintas tik vaiko gimimo eilės tvarka ir intelekto ryšys. Protingiausi būna vyriausi vaikai. Tačiau tas skirtumas yra labai nedidelis lyginant su jaunesniais vaikais, todėl gyvenimo pasiekimams dažniausiai neturi įtakos.
Vienturčiai vaikai dažniausiai būna kūrybingi, nes jie augdami vieni turi daugiau prisigalvoti veiklos. Be to, vaikystėje jie dažnai būna maži suaugėliai. Jie anksčiau pradeda domėtis temomis, kurios neįdomios vaikams, augantiems su broliais ar sesėmis. Maži vienturčiai kartais lengviau bendrauja su suaugusiais nei su vaikais. Tačiau jiems būdingas prasiveržiantis vaikiškas elgesys jau suaugus. Vienturčiai gali būti labiau pasitikintys savimi, linkę į perfekcionizmą, lyderiavimą, atsakingi, sąžiningi. Panašios savybės priskiriamos ir vyriausiems vaikams, tad nėra lengva atskirti vienturtį, nuo žmogaus, augusio su broliais sesėmis.
Svarbiausia būtų sudaryti vaikui sąlygas bendrauti su kitais vaikais ne tik darželyje ar mokykloje, bet ir namų aplinkoje. Reiktų kviestis draugus, gimines su bendraamžiais vaikais į svečius. Išeitis ir vykti atostogauti su kita šeima ir jų vaikais. Kitas labai svarbus dalykas, kad tėvai leistų vaikui elgtis vaikiškai, o nedarytų iš jo mažo suaugėlio. Taip pat nereiktų daryti už vaiką to, ką jis jau gali pats pasidaryti. Išmoksta valgyti - nebemaitiname, išmoksta rengtis - leidžiame rengtis pačiam. Ir svarbiausia sudaryti vaikui sunkumų gyvenime - nepirkti visko, ko tik vaikas užsigeidžia, ir nekeisti visų planų pagal vaiko norus ir įgeidžius. Nepasiduoti tai pagundai, kad aš galiu sau tai leisti, kodėl nepalepinus vaiko. Žinoma, kartais galima, bet šia taisykle nereiktų vadovautis visada.
Vyresnieji vaikai, tapdami vyriausiaisiais, gauna daugiausiai tėvų dėmesio, bet tuo pačiu ir daugiausiai reikalavimų. Tėvai stengiasi būti tobuli, dažnai tobulumo siekimą perima ir pirmagimiai. Pirmuosius vaikus kai kurie tėvai labiau kontroliuoja, daugiau reikalauja sakydami: „Juk tu jau didelis, turėtum suprasti/turėtum pasidalinti/turėtum nusileisti“, nors realiai vaikas yra dar vaikas. Didžiausias privalumas yra tas, kad tėvai visada stipriausią emocinį ryšį jaučia pirmajam vaikui. Vyresniųjų vaikų prisimtas mokytojo vaidmuo vienareikšmiškai daro teigiamą įtaką jų asmenybės formavimuisi. Vaikai mokydami kitus, geriau patys įsisavina naujus dalykus, yra kantresni, labiau linkę padėti, suprasti, gerina vadovavimo įgūdžius.
Jaunėliui nuolat tenka vytis ir lygiuotis į vyresnėlį, tačiau jis visada turi žaidimų draugą. Antri vaikai dažniausiai gauna daugiau laisvės, nes tėvai būna labiau atsipalaidavę tėvystėje ir vaikui kelia mažesnius reikalavimus. Taigi jaunėlis turi galimybę mokytis bendravimo įgūdžių tiek iš suaugusiųjų, tiek iš vyresniojo brolio ar sesės. Antrieji vaikai dažniausiai auga šiek tiek savarankiškesni ir laisvesni, nes tėvai būna jau šiek tiek pavargę nuo vyresnėlio gyvenimo reguliavimo arba tiek nebespėja ir daugiau leidžia rinktis pačiam. Dažniausiai pirmajam vaikui tėvai sudėlioja karjeros galimybes ir tikslingai vaiką kreipia ta linkme, o antrasis vaikas dažniau turi didesnę pasirinkimo ir sprendimo laisvę.
Gimus trečiajam vaikui, jaunėlis išgyvena nuvertimą nuo sosto. Dabar tėvai daugiausia dėmesio skiria mažajam. Vyresnysis vaikas jau būna labiausiai savarankiškas ir gali daugiau savimi pasirūpinti. O viduriniajam reikia nuolat kovoti dėl dėmesio. Viduriniojo vaiko privalumas tas, kad jis priverstas derėtis ir tartis tiek su tėvais, tiek su broliais ar sesėmis. O gyvenime derybiniai įgūdžiai išties yra labai vertingi tiek ugdymo įstaigose, tiek darbe. „Vidurinio vaiko sindromas“ reiškiasi tuo, kad šie vidurinieji vaikai jaučiasi nuolat atstumti, neįvertinti, per mažai mylimi. Pirmagimių laimėjimais visi džiaugiasi, o jaunėlį tiesiog visi myli. O viduriniajam tenka nuolat įrodinėti savo gebėjimus, ar siekti dėmesio vis kažkaip nustebinant tėvus.
Kad vidurinis vaikas gerai jaustųsi, svarbu pagirti jį už pasiekimus, skirti išskirtinio dėmesio, kai būtų veikiama tai, ką nori vaikas. Ir, žinoma, mylėti. Taip pat reikia stengtis, kad vaikas pasitikėtų jumis. O tam būtina tęsėti duotus pažadus ir labai susiimti, jei pastebite, kad vaikas ima labiau pasikliauti savo broliais/seserimis ar draugais nei tėvais. Šis „vidurinėlio sindromas“ ne taip stipriai reiškiasi, jei vaikai yra skirtingų lyčių.
Manyčiau, geriausia vaikams toje šeimoje, kur tėvai yra mylintys vienas kitą ir vaikus, kur yra kalbamasi ir tariamasi, kur galioja visiems vienodos taisyklės. Tada nebėra taip svarbu, kelintas vaikas šeimoje esi.
Šeimos parama ir demografiniai iššūkiai
Seime svarstoma iniciatyva pakeisti tai, kas laikoma daugiavaike šeima. Parlamentaras Karolis Neimantas siūlo, kad daugiavaikėmis būtų laikomos šeimos, auginančios ne tris, kaip iki šiol, o du ir daugiau vaikų. Pasak K. Neimanto, dabartinė situacija, kai daugiavaikėmis laikomos tik šeimos su trimis ir daugiau vaikų, nebėra tinkama šiandienos demografiniams iššūkiams. Stebint mažėjantį gimstamumą ir 2024 metų statistiką, kad vienai šeimai vidutiniškai tenka 1,3 vaiko, manoma, kad gausi šeima turėtų būti suprantama, kai šeimoje auga bent 2 vaikai. Šeimų, auginančių 3 ir daugiau vaikų, yra tik apie 7-8 proc.
Valstybės pareiga yra įvairiomis priemonėmis skatinti gimstamumą, o pirmasis žingsnis tam yra naujas daugiavaikės šeimos apibrėžimas. Šiuo metu pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatas daugiavaike (gausia) laikoma šeima, kurioje auginami arba globojami trys ir daugiau vaikų. Nuo 2025 metų kiekvienam vaikui skiriama 122,5 euro išmoka. Gausių šeimų vaikams ji papildomai didinama 72,1 euro, todėl bendra suma siekia beveik 195 eurus. Taip pat egzistuoja paramos priemonės būstui - gausios šeimos gali gauti subsidiją daliai kredito apmokėti arba socialinį būstą be eilės, jei augina penkis ar daugiau vaikų.
K. Neimanto siūlomas pakeitimas reikštų, kad valstybės remiamų šeimų ratas padidėtų. Anot paties parlamentaro, tai neabejotinai pareikalautų papildomų lėšų iš biudžeto. Pasak jo, pokytis būtinas dėl mažėjančio gimstamumo ir JT prognozių, rodančių, kad Lietuvos gyventojų skaičius iki 2050 metų gali sumažėti iki 2,2 mln., iš kurių trečdalis bus vyresni nei 65 metų.
Ekspertai pabrėžia, kad gerinant materialinę padėtį gimstamumas neskatinamas. Akivaizdus pavyzdys yra Nigerija, kur gyvenimo lygis labai menkas, tačiau gimstamumas - itin didelis. Tuo tarpu išsivysčiusiose Europos šalyse gimstamumas yra labai mažas. Pavyzdžiui, Suomijoje sąlygos auginti vaikus yra vienos geriausių ES - suderintas darbo ir šeimos pareigų balansas, tačiau gimstamumas vis tiek labai nukritęs. Gimstamumo padidinti tokiomis priemonėmis negalima, bet tai nereiškia, kad šeimų nereikia remti.
Reikėtų labiau žiūrėti į šeimų padėtį ir apskritai vaikų auginimo, ugdymo sąlygas, o ne bandyti orientuotis į tam tikrą vaikų skaičių. Taip pat reikėtų labiau žiūrėti į vaikų pinigus, sudaryti daugiau galimybių derinti darbo ir šeimos santykius, ieškoti kitų priemonių, kaip padėti šeimoms. Reikėtų itin gerai įvertinti, ar toks sprendimas duotų ilgalaikės naudos, mat rizikuotume panaikinti daugiavaikės šeimos statuso išskirtinumą. Reikėtų didinti pagalbą vienišoms, dažniausiai, mamoms.
tags: #daugiavaikes #ir #vienavaikes #seimos #skirtumai #kodel
