Nuo 1944 m. iki 1953 m. Lietuvoje vyko intensyvus partizaninis karas, kurio metu susiformavo ir išnyko gausios pasipriešinimo struktūros. Šis laikotarpis, vadinamas „rezistencija“, apėmė giluminius visuomenės procesus, praradusius nepriklausomą valstybinę raišką. Partizaninis karas Dzūkijoje, Vakarų Lietuvos srities „Jūros“ ir Aukštaitijos partizanų veiklą, taip pat Dainavos apygardos kovas (DKA) nuo 1944 m. iki 1953 m. įvertinti leidžia ne tik atskirų asmenų, bet ir visos organizacijų visumos, siekusios atkurtos nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos respublikos.
Partizaninio karo pabaiga buvo ne vien partizanų struktūrų sunaikinimo rezultatas, bet ir ilgalaikio, visą tautą apėmusio pasipriešinimo okupacijai išsekimas. Šis pasipriešinimas, vadintas „miško broliais“ ar „žaliukais“, apėmė kiekvieną, laikantį save tos valstybės piliečiu, ir buvo grindžiamas principu „Tėvynei, ką privalai“. Partizanų pasirinkimas kovoti nebuvo vien subjektyvus, bet ir objektyvių aplinkybių bei giliai įleistos dvasinės prado pasekmė.
Partizaninio judėjimo formavimasis ir laikotarpiai
Partizaninis judėjimas Lietuvoje, apėmęs laikotarpį nuo 1944 m. iki 1953 m., gali būti skirstomas į tris pagrindinius periodus pagal organizacinę struktūrą, kovos taktiką ir intensyvumą:
- Pirmasis periodas: 1944 m. - 1946 m. vasara. Šiam laikotarpiui būdingas spontaniškas partizanų būrių formavimasis, dažnai be aiškios aukštesnės vadovybės. Dauguma būrių susikūrė nelaukdami įsakymų iš viršaus. Partizanų ginkluotė buvo įvairi, įskaitant ir sunkiąją ginkluotę, tokią kaip pabūklai ir minosvaidžiai. Veikė „skrajojantys būriai“, persibazuojantys ir suduodantys smūgius netikėčiausiose vietose. Šiuo laikotarpiu svarbiausia buvo išsislapstyti iki išsilaisvinimo momento.
- Antrasis kovų periodas: 1946 m. birželis - 1948 m. Šis etapas pasižymėjo partizanų junginių centralizacijos pastangomis, siekiant sukurti vieningą vadovybę. Iniciatyvą perėmė patys partizanai, atsisakydami okupacinės valdžios primesto žaidimo taisyklių. Keitėsi ir partizanų kovos taktika, didesnis dėmesys skirtas pasalų organizavimui, sovietinių pareigūnų ir šnipų naikinimui. Formavosi aiškesnės organizacinės struktūros: apygarda-rinktinė-būrys.
- Trečiasis periodas: 1948 m. lapkritis - 1953 m. Tai didžiausio organizuotumo ir vieningos vadovybės veiklos laikotarpis. 1949 m. vasario mėn. įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS), tapęs aukščiausia politine ir karine okupuoto krašto valdžia. LLKS veikė regioniniai centrai, platinama spauda, kuriami nauji partizanų priėmimo ir apmokymo mechanizmai. Nuo 1952 m. partizanų vadovybė pradėjo patirti didelius nuostolius, o 1953 m. prasidėjo masinis partizaninių struktūrų sunaikinimas.
Partizanų apsisprendimo motyvai
Prof. V. Kavolios išskiriami penki veiksniai, turėję įtakos atskirų asmenų apsisprendimui tapti partizanais:
- Noras išsaugoti bent šiek tiek sąžinės laisvės.
- Tėvynės meilė ir noras apginti jos nepriklausomybę.
- Nepriklausomybės praradimas dėl karo.
- Tiki, kad sovietinė okupacija ilgai netruks.
- Noras išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę.
Šie motyvai vienas kitą papildė ir įvairiu metu įgydavo prioritetą. Pavyzdžiui, motyvas, kad sovietinė okupacija ilgai netruks, tolydžio išblėso, o viltys pasiremtis Vakarų pagalba silpo. Mobilizacija į sovietinę armiją 1946-1949 m. pristabdė dalį vyrų stojimą į partizanų gretas.
Kova su okupacine valdžia ir jos formos
Partizanų veiksmai neapsiribojo vien ginkluota kova. Jie taip pat vykdė neginkluotą ir konspiratyvų veikimą miestuose ir miesteliuose, palaikydami ryšius su pogrindžio organizacijomis. Taip pat priešinimasis okupantui pasireiškė gyventojų nepaklusnumu, boikotu, argumentuotai atliekamu protestu prieš okupanto primestą valią (pvz., „sovietų“ ir kolchozų boikotas, vengiant aukų).
Partizanai aktyviai priešinosi ir okupacinės valdžios struktūroms. Jie puolė miestelius, išlaisvindavo suimtuosius, naikindavo aktyviausius enkavedistus ir baudėjus. Tačiau vis gausėjančiais NKVD daliniais partizanai patyrė skaudžių nuostolių.
Partizanų taktika ir principai buvo žinomi ir fiksuoti tarptautinės teisės dokumentuose, ypač kai legaliai vadovybei esant užsienyje ar neokupuotoje šalies dalyje.
Pasipriešinimas trėmimams ir prievolioms
Vienas iš svarbiausių partizanų kovos frontų buvo pasipriešinimas trėmimams ir nepakeliamais mokesčiais bei prievolėmis, kuriuos okupacinė valdžia primetė krašto gyventojams. Partizanai siekė trumpam sustabdyti ūkininko turto konfiskavimą ir apginti gyventojus nuo represijų.
Pavyzdžiui, per 1946 m. Lietuvoje buvo užpulta 90 pieninių ir kooperatyvų, taip pat nuošalesnės geležinkelio stotys, iš kurių paimami pinigai. Partizanai taip pat siekė perspėti kolonistus, kurie turėjo sudaryti būsimųjų kolchozų branduolį, ir reikalavo, kad jie išvyktų iš Lietuvos. Nepaklūvusieji turėjo būti naikinami.
LLKS ir vadovybės veikla
Didžiausią organizuotumo ir vieningos vadovybės veiklos viršūnę partizaninis judėjimas pasiekė 1948 m. lapkričio - 1953 m. laikotarpiu. 1949 m. vasario mėn. įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS) tapo aukščiausia politine ir karine okupuoto krašto valdžia. LLKS veikė regioniniai centrai, buvo platinama spauda, formavosi naujos partizanų priėmimo ir apmokymo struktūros.
LLKS Tarybos Deklaracija nustatė pagrindinį tikslą - nepriklausomos valstybės atkūrimą, o taip pat ir papildomus uždavinius, aktualius visą kovų laikotarpį. Vyr. vadovybė įkūnijo tiek politinę, tiek karinę okupuoto krašto valdžią, siekdamas išlaikyti nesuardytas organizacines struktūras ir tęsti kovą.
Žaliosios rinktinės Lietuvos partizanai užėmė Rozalimą 1945
Partizanų kovos taktikos ir principai
Partizaninio karo taktika ir principai buvo žinomi ir fiksuoti tarptautinės teisės dokumentuose. Jie apėmė ne tik ginkluotą pasipriešinimą, bet ir neginkluotą veikimą, konspiraciją, gyventojų nepaklusnumą ir boikotą. Partizanai siekė argumentuoti kai kuriuos savo pasipriešinimo veiksmus, taip vengiant nereikalingų aukų.
Viena iš svarbiausių kovos operacijų tapo pasala, rengiama gerai apgalvotose vietose ir dažniausiai sėkminga. Tokių akcijų per 1945 m. būdavo surengiama net po kelis šimtus. Partizanai taip pat galėdavo rekvizuoti maisto produktus ar pinigus, siekdami aprūpinti save kovos reikmenimis.
Partizaninio karo pabaiga ir pasekmės
Nuo 1952 m. partizanų vadovybė pradėjo patirti didelius nuostolius, o 1953 m. prasidėjo masinis partizaninių struktūrų sunaikinimas. Tačiau net ir po 1953 m. partizaninis judėjimas nebuvo visiškai numalšintas. Likę partizanų štabai ir Jūros srities partizanų likučiai tęsė kovą iki 1956 m.
Nors partizaninis karas galiausiai buvo pralaimėtas, jis nebuvo beprasmiškas. Laisvės kovotojai suvokė savo tragizmą, bet jokiu būdu ne beprasmybę. Jų auka ir pasiaukojimas tapo svarbiu dvasiniu pamatu tautos išlikimui ir siekiui atgauti nepriklausomybę.
Žaliosios rinktinės Lietuvos partizanai užėmė Rozalimą 1945
tags: #danute #milkintiene #gime
