Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) - tai viena ryškiausių asmenybių ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio meno istorijoje. Jis vertinamas kaip žymiausias kada nors gyvenęs Lietuvos dailininkas ir kompozitorius, palikęs neįkainojamą kultūrinį palikimą. Čiurlionis ne tik kūrė didingus paveikslus ir muzikinius kūrinius, bet ir ieškojo sinergijos tarp šių dviejų meno sričių, atverdama naujas erdves meninei išraiškai.
Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Senojoje Varėnoje, Adelės ir Konstantino Čiurlionių šeimoje. Tėvas buvo vargonininkas ir chorvedys, todėl muzika nuo pat mažens lydėjo jaunuolį. Jau 5-erių metų Mikalojus mokėjo skambinti iš klausos, o 7-erių - skaityti iš natų. Jo muzikiniai gabumai buvo pastebėti, ir 1885 m. jis gavo galimybę mokytis Mykolo Oginskio dvare.
1889-1893 m. Mikalojus Konstantinas praleido Plungės dvaro orkestro mokykloje, kur grojo fleita ir gavo muzikos teorijos pagrindus. Vėliau, gavęs Mykolo Oginskio stipendiją, jis išvyko gilinti muzikos žinių į Varšuvos muzikos institutą, o vėliau - į Leipcigo karališkąją konservatoriją. Nors M. K. Čiurlionis pradėjęs karjerą kaip kompozitorius, būdamas 27-erių (1902 m.) įstojo į Varšuvos piešimo mokyklą ir pradėjo aktyviai tapyti. Jo kūrybinis kelias dailėje prasidėjo vėliau nei muzikoje, tačiau tapo ne mažiau reikšmingas.
M. K. Čiurlionio kūryba formavosi XIX a. pabaigoje, neoromantizmo, simbolizmo ir art nouveau meninių idėjų sankirtoje. Jo paveikslai žavi ne tik paslaptingu turiniu ir nutapytų vaizdų įtaigumu, bet ir originalia menine forma. Čiurlionio dailė artima Europos simbolizmui, tačiau jis sugebėjo mąstyti nepriklausomai nuo to meto dailės autoritetų, kurdamas visai naujos plastinės formos kūrinius - tapybines sonatas, preliudus, fugas. Šiais nepaprastai originaliais, tapybą ir muziką sintezuojančiais tapybos darbais lietuvių menininkas stipriai praturtino Europos modernizmo tapybą.
Čiurlionis retai imdavosi religinės tapybos, tačiau jo darbuose gausu mistikos ir paslapties. Jis įsiliejo į neoromantizmo dailės kryptį, kuri buvo paplitusi tarp Rytų ir Centrinės Europos dailininkų. Kaip sau priimtiniausią dailės techniką menininkas pasirinko senovinį tapybos tempera metodą. Pirmuosiuose Čiurlionio darbuose (nuo 1903 m.) dominuoja fantastinės būtybės, mistiniai praeities karaliai, lietuvių pagoniškosios kultūros pėdsakai, kosmogonijos elementai - dievai, planetos, žvaigždės, saulė.
Jau pirmuosiuose Čiurlionio darbuose ėmė ryškėti dailininko polinkis į simbolizmą ir abstrakciją. Nuo pat pradžių Čiurlionis pajautė, kad geriausia jo kūrybinių idėjų išraiškos forma yra cikliškas minties plėtojimas. Taip gimė tapybos darbų ciklai, kaip 7 paveikslų ciklas „Laidotuvių simfonija“ (1903), 4 paveikslų ciklas „Para“ (1904), 5 paveikslų ciklas „Tvanas“ (1904). Jo kūryboje atsiranda labiau su muzikos kūrinių struktūra susijusių ciklų: tai 4 paveikslų ciklai, atkartojantys muzikinių sonatų struktūrą sudalimis kaip allegro, andante, scherzo ir finale. M. K. Čiurlionis nutapė 7 sonatas, kurių asociatyvūs pavadinimai atsirado jau po dailininko mirties: „Sonata I (Saulės sonata)“ (1907), „Sonata II (Pavasario sonata)“ (1907), „Sonata Nr. 3 (Žalčio sonata)“ (1908), „Sonata Nr. 4 (Vasaros sonata)“ (1908), „Sonata Nr. 5 (Jūros sonata)“ (1908), Sonata Nr. 6 (Žvaigždžių sonata)“ (1908), „Sonata Nr. 7 (Piramidžių sonata)“ (1909).
M. K. Čiurlionio tapybinės sonatos siejasi su XX a. pradžioje labai svarbia menų sintezės problematika. Lietuvių menininkas tapyboje pritaikė komponavimo principus, turinčius sąsajų su muzikinių formų (sonatos, fugos, preliudo) sandara. Į vieną kompozicinę sistemą (ciklą), pagrįstą ritmo dinamika, jis sujungė realius tikrovės motyvus, skirtingus erdvės planus bei laiko momentus ir kontrastingus simbolinius įvaizdžius. M. K. Čiurlionis sukūrė tam tikrą muzikos ir tapybos principus sintezuojančią sistemą, pagrįstą atitikmenimis: muzikinio tono garsumą atitinka spalvos ir kontūro intensyvumas, muzikinį tempą - plastinis-linijinis ritmas, muzikinio kūrinio dalis - ciklinė kūrinio sandara.
Struktūrinių ir kompozicinių muzikos elementų taikymas suteikė M. K. Čiurlionio tapybai abstrakcijos bruožų. Tačiau nė vieno iš vadinamųjų muzikinių paveikslų negalima laikyti abstrakcionizmo kūriniu, nes dailininkui visad buvo svarbu ciklo idėja, „siužetas“, perteiktas simboliniais atskirų motyvų ryšiais. Paveikslų idėjos yra apibendrintos, susijusios su pasaulio mitologija, lietuvių legendomis, pasakomis, folkloru.
M. K. Čiurlionio kūryboje svarbi yra filosofinė problematika: žmogus kaip Visatos dalis, žmogaus ir Absoliuto santykis. Šioms temoms skirta nemažai kūrinių, bet patys svarbiausi - Pasaulio sutvėrimas (1905-1906), Zodiakas (1906-1907), Rex (1909). 1907-1909 m. laikotarpis - pats brandžiausias ir produktyviausias Čiurlionio, kaip dailininko, kūryboje. Tapybos darbų piešiniai įgyja aiškesnes, stilizuotas formas. Ypač brandūs jo 8 paveikslų ciklas „Žiema“ (1907) ir triptikas „Mano kelias“ (1907), esantys netoli abstrakcijos ribos.
M. K. Čiurlionio tapyba yra labai svarbus XX a. pradžios Lietuvos meno modernumo liudijimas. Kompozitoriaus patirtis, simbolistinės vizijos ir art nouveau stiliaus pajautos jo kūryboje susilydė į savitą meninį reiškinį, savyje koduojantį kai kurių Europos modernizmo krypčių pradmenis. Su Europos mene XX a. pirmajame dešimtmetyje prasidėjusia abstrakcionizmo epocha M. K. Čiurlionio dailę sieja kompozicinė struktūrinė paveikslų sandara, motyvų abstrahavimo laipsnis, tapybos plastikos sureikšminimas. Tačiau M. K. Čiurlionio dailė vis dėlto priklauso Europos simbolizmui, su kuriuo šį dailininką sieja panašios dvasinės nuostatos, simbolių reikšmingumas, jo kūryboje vyraujančios temos ir motyvai.
M. K. Čiurlionio kūrybinis palikimas - apie 300 tapybos ir grafikos kūrinių. Dauguma jų saugomi Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Jo atminimas tebesaugomas ir yra puoselėjamas įvairiuose renginiuose bei institucijose, skatinant visuomenę pažinti ir vertinti šio išskirtinio menininko palikimą.
Šventės dalyvių laukia visą dieną vyksiantys renginiai, skirti paminėti M. K. Čiurlionio gimtadienį. Tarp jų - originalios teminės ekskursijos, unikalios paskaitos ir kūrybinės dirbtuvės. Lankytojams bus pristatytas netgi pirmasis ateities mokslo ir meno sinergijos kūrinys pasaulyje - paveikslas „Dabartis Naujajam Rytojui - DNR paveikslas Nr. 1“, kuriame pavaizduotas M. K. Čiurlionis.
Viena iš paskaitų, „M. K. Čiurlionio muzikiniai paveikslai: koreliacijos tarp muzikinės formos ir tapatybės“, nagrinės sąsajas tarp muzikinės sonatos formos ir jo paveikslų, įvardijamų sonatomis, fugomis struktūros. Kitas renginys, „Dabartis naujam rytojui - DNR paveikslas Nr. 1“, pristatys genetikų ir tapytojo sukurtą kūrinį, kuriame panaudojus DNR, praeitis perkelta ateities kartoms.
Be to, vyks teminės ekskursijos, skirtos ieškoti asmeninės šviesos ir gyvenimo tiesos, bei šeimoms skirta ekskursija, pasakojanti apie tai, kaip menininkas kūrė. Šie renginiai suteikia unikalią galimybę giliau pažinti M. K. Čiurlionio kūrybą ir joje slypinčias prasmes.
Žymiausi M. K. Čiurlionio paveikslai ir ciklai:
- „Pasaka (Karalių pasaka)“ (1909)
- „Rex“ (1909)
- „Bičiulystė“ (1906/1907)
- „Tyla“
- Ciklas „Zodiakas“ (1906-1907)
- Ciklas „Žiema“ (1907)
- Triptikas „Mano kelias“ (1907)
- Septynios tapybinės sonatos (1907-1909):
- Sonata I (Saulės sonata)
- Sonata II (Pavasario sonata)
- Sonata Nr. 3 (Žalčio sonata)
- Sonata Nr. 4 (Vasaros sonata)
- Sonata Nr. 5 (Jūros sonata)
- Sonata Nr. 6 (Žvaigždžių sonata)
- Sonata Nr. 7 (Piramidžių sonata)
- Diptikas „Preliudas ir Fuga“ (1908)
M. K. Čiurlionio asmenybė ir kūryba domina ne tik lietuvių, bet ir užsienio menotyrininkus. Jo darbai saugomi svarbiausiose meno institucijose, o jo atminimas gyvas per kasmetinius renginius, parodas ir muziejus, skirtus šiam iškiliam menininkui.
tags: #ciurlionis #paveikslai #gimimo #diena
