Mikalojus Konstantinas Čiurlionis - viena ryškiausių Lietuvos kultūros asmenybių, dailininkas ir kompozitorius, kurio kūryba paliko neištrinamą pėdsaką Lietuvos ir pasaulio meno istorijoje. Jo gimtinė, Senoji Varėna, yra neatsiejama nuo jo meninio pasaulio, o jo gyvenimo ir kūrybos kelias tęsiasi per visą Lietuvą, glaudžiai susijęs su Druskininkais, Vilniumi, Kaunu ir kitais svarbiais jo gyvenimo etapais.

Senoji Varėna - Menininko Gimtinė

Senoji Varėna - lietuvių tautos genijaus, dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtinė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje (dabar Senoji Varėna), Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios vargonininko Konstantino ir Adelės Čiurlionių šeimoje. Jis buvo vyriausias iš devynių vaikų. Jo motina Adelė Marija Magdalena Radmanaitė gimė Vileikių kaime ir buvo kilusi iš vokiečių evangelikų liuteronų giminės. Tėvas Konstantinas Čiurlionis buvo vargonininkas ir chorvedys. Jaunoji pora susipažino Liškiavoje ir vėliau persikėlė į Senąją Varėną, kur ir gimė jų pirmagimis. Šioje bažnyčioje kunigas Aloyzas Giaras pakrikštijo Mikalojaus (bažnyčios globėjo) ir Konstantino (kūdikio tėvo) vardais.

Istorikės Laimos Vileikienės, atlikusios M. K. Čiurlionio gyvenamosios vietos Senojoje Varėnoje istorinių - ikonografinių dokumentų analizę, teigimu, „kad bažnyčios tarnai gyveno prie bažnyčios stovėjusiame parapijos name“. 2017 m. pavyko tiksliau nustatyti M. K. Čiurlionio gimimo vietą, ją lokalizuojant prie bažnyčios buvusiuose pastatuose pagal iš Sankt Peterburgo parsivežtą XIX a. antros pusės žemėlapį, kuriame aiškiai matomi pirmosios bažnyčios ir penkių šalia esančių pastatų kontūrai.

2020 m. Varėnos rajono savivaldybės administracija paskelbė M. K. Čiurlionio gimimo vietos įamžinimo Senojoje Varėnoje idėjos projekto konkursą. Jo metu išrinkti ir visuomenei pristatyti trys geriausi projektai. I vietą laimėjo skulptoriaus Gedimino Piekuro ir architekto prof. Vytauto Architektūros projektai.

M. K. Čiurlionio atminimas tebesaugomas Varėnos krašte. 1975 metais, minint 100-sias M. K. Čiurlionio gimimo metines, Lietuvos tautodailininkai papuošė kelią nuo jo gimtinės Varėnos iki Druskininkų mažosios architektūros darbais - stogastulpiais, išstatytais grupėmis ir pavieniui pakelėje. Šis projektas pavadintas „Čiurlionio keliu“. Tais pačiais metais prie Varėnos geležinkelio stoties skvere pastatytas stogastulpis M. K. Čiurlioniui, kurio autorius tautodailininkas Alfonsas Kazlauskas. M. K. Čiurlionio vardu Varėnoje pavadinta viena svarbiausių gatvių. 1988 m. rugsėjo mėnesį Čiurlionio gimimo vietai pagerbti pastatytas atminimo akmuo, sukurtas skulptoriaus Egidijaus Penkausko. 1995 m. rugsėjo 9 d. įsteigtas Čiurlionio draugijos Senosios Varėnos skyrius, o 1997 m. atidarytas M. K. Čiurlionio atminimo kambarys. Jo stenduose - M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijos, Čiurlionio draugijos Senosios Varėnos skyriaus veiklą atspindintys dokumentai, fotografijos. Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje organizuojamos švenčių iškilmės, skirtos prisiminti M. K.

Vaikystė ir Muzikiniai Gabumai

1877 m. arba 1878 m. Čiurlionių šeima iš Varėnos išsikėlė į Ratnyčią, o vėliau įsikūrė Druskininkuose. Čia tėvas Konstantinas dirbo vargonininku. Mikalojus Konstantinas, šeimos vadinamas tiesiog Konstantinu ar Kastuku, greitai atskleidė savo muzikinius gebėjimus: 5-erių metų jau mokėjo skambinti iš klausos, o 7-erių - skaityti iš natų. Jaunasis Konstantinas nevengdavo ir tėvo pavaduoti: mišiose skambindavo vargonais, o namuose - pianinu. Šiuos gabumus pastebėjo tėvų draugas gydytojas Jozefas Markevičius, kuris 1885 m. M. K. Čiurlioniui baigus Druskininkų liaudies mokyklą, parašė laišką Mykolui Oginskiui su prašymu leisti M. K. mokytis muzikos.

1889-1891 m. Mikalojus Konstantinas praleido Plungės dvaro orkestro mokykloje. Čia grojo fleita, gavo pirmąją orkestro uniformą bei muzikos teorijos pagrindus. Su orkestru dažnai vykdavo koncertuoti į Rietavą, Palangą, Rygą. 1894 m., gavęs Mykolo Oginskio stipendiją, M. K. Čiurlionis išvyko gilinti muzikos žinių į Varšuvos muzikos institutą. Čia fortepijono mokėsi pas Antonį Sygietinskį, kompozicijos - pas Zygmuntą Noskovskį. 1899 m. pabaigė savo baigiamąjį darbą - kantatą mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „De Profundis“ ir įgijo kompozicijos specialybės diplomą. Gavęs M. Oginskio pritarimą ir tolesnę stipendiją, M. K. Čiurlionis įstojo į Leipcigo karališkąją konservatoriją, kur pas prof. C. Reineckę mokėsi kompozicijos, o pas S. Jadasoną - kontrapunkto. Nors vokiečių kalbos žinios buvo menkos, jis vis tiek užsirašė klausyti estetikos, istorijos, psichologijos paskaitų. Iš M. K. Čiurlionio laiškų matyti, kad gyvenimas Leipcige jam buvo labai vienišas ir jis troško grįžti į Druskininkus. Konservatorijos baigimą apsunkino netikėta M. Oginskio mirtis ir nutrūkusi finansinė parama, tačiau M. K. Čiurlioniui 1902 m. pavyko ją baigti.

Dailės Kelias ir Novatoriškumas

Profesionaliai domėtis daile Čiurlionis pradėjo gana vėlai: nuo 1902 m. Varšuvoje mokėsi tapybos, tačiau buvo nusivylęs akademinio tapybos kurso programa. Būdamas artimas simbolizmui, jis liko savitas, buvo linkęs į vaizdines abstrakcijas, filosofinius apibendrinimus. Greta tradicinių tapybos žanrų Čiurlionis išrado naujų - jis siekė vaizdų kalba perteikti sonatos, preliudo, fugos kompozicines struktūras. Čiurlionis gerai išmanė savojo laiko filosofinį kontekstą, buvo susipažinęs su Frydricho Nyčės, Artūro Šopenhauerio idėjomis. Mirties, išnykimo, gyvenimo trapumo motyvai persmelkia visą Čiurlionio kūrybą.

1902 m. M. K. Čiurlionis grįžo į Varšuvą, kur įstojo į Varšuvos piešimo mokyklą. Gyvendamas Varšuvoje dirbo privačiu muzikos mokytoju, taip išlaikė ne tik save, bet ir čia studijuojančius brolius. Nusprendęs tapyti, atsisakė dėstyti Varšuvos muzikos institute. 1903 m. dailės studijas tęsė Varšuvos dailės mokykloje. 1904 m. 19 savo darbų (vitražų projektai, 6 paveikslų ciklas „Audra“, knygų viršeliai) parodė uždaroje mokyklos parodoje. 1905 m. buvo surengta M. K. Čiurlionio paroda.

1907-1909 m. laikotarpis - pats brandžiausias ir produktyviausias Čiurlionio, kaip dailininko, kūryboje. Tapybos darbų piešiniai įgyja aiškesnes, stilizuotas formas. Ypač brandūs jo 8 paveikslų ciklas „Žiema“ (1907) ir triptikas „Mano kelias“ (1907), esantys netoli abstrakcijos ribos. Kūryboje atsiranda labiau su muzikos kūrinių struktūra susijusių ciklų: tai 4 paveikslų ciklai, atkartojantys muzikinių sonatų struktūrą sudalimis kaip allegro, andante, scherzo ir finale. M. K. Čiurlionis nutapė 7 sonatas, kurių asociatyvūs pavadinimai atsirado jau po dailininko mirties: „Sonata I (Saulės sonata)“ (1907), „Sonata II (Pavasario sonata)“ (1907), „Sonata Nr. 3 (Žalčio sonata)“ (1908), „Sonata Nr. 4 (Vasaros sonata)“ (1908), „Sonata Nr. 5 (Jūros sonata)“ (1908), Sonata Nr. 6 (Žvaigždžių sonata)“ (1908), „Sonata Nr. 7 (Piramidžių sonata)“ (1909). Muzikiniais paveikslais taip pat galima laikyti diptikus „Preliudas ir Fuga“ (1908), „Preliudas. Fuga“ (1908).

Kūrybos Harmonija ir Visuomeninė Veikla

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) buvo profesionalus muzikas, labiausiai išgarsėjęs dailės darbais, siekęs kelių menų harmonijos. Jo muzikos palikimą sudaro simfoninė, chorinė ir fortepijoninė muzika, kūriniai styginių ansambliams ir vargonams. Sukūrė simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“, harmonizavo lietuvių liaudies dainas. Jo dailė, pripildyta simbolių, fantazijos, gamtos vaizdų, yra labai originali. Žymiausi paveikslai: „Karalių pasaka“, „Rex“, „Bičiulystė“, „Tyla“, ciklas „Zodiakas“ ir kt.

Nuo 1906 metų M. K. vis aktyviau įsitraukia į Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą. 1907 m. persikėlė gyventi į Vilnių ir aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą - buvo išrinktas į Lietuvių dailės draugijos valdybą, vadovavo „Vilniaus kanklių“ chorui. Dalyvaudamas G. 1908 m. kartu su Sofija (jau sužadėtine) vyko į Palangą, o 1909 m. sausio 1 d. susituokė Šateikių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje.

1908 m. M. K. Čiurlionis išvyko į Sankt Peterburgą, siekdamas platesnio pripažinimo. Čia susipažino su M. Dobužinskiu, kuris lietuvių menininką pristatė Rusų dailininkų sąjungoje. Sankt Peterburge M. K. Čiurlionio darbai buvo eksponuojami „Salono“ parodoje, šeštoje Rusų dailininkų sąjungos parodoje. Paskutinieji intensyvios kūrybos metai išsunkė menininką. 1909 m. pabaigoje Čiurlioniui vėl išvykus į Peterburgą, jį ištiko nervinis priepuolis. Čiurlionis atsidūrė Pustelniko Raudonojo dvaro sanatorijoje Lenkijoje. Savijautai pradėjus taisytis, Čiurlionis vieno pasivaikščiojimo metu peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir 1911 m. balandžio 10 d. mirė. Jis palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

M. K. Čiurlionio Palikimas ir Įamžinimas

M. K. Čiurlionio kūrybą sudaro saviti, didelės fantazijos, gilios minties dailės, muzikos kūriniai. Jo muzikos palikimą sudaro simfoninė, chorinė ir fortepijoninė muzika, kūriniai styginių ansambliams ir vargonams. Labai originali jo dailė, pripildyta simbolių, fantazijos, gamtos vaizdų. Jo paveikslai ir muzika įkvėpė daugybę poetų ir menininkų.

Daugiausiai menininko atminimą saugančių ženklų tebėra Kaune, kur jo vardu pavadintame muziejuje sutelkta didžiausia kūrybinio palikimo dalis, ir Druskininkuose, kur dailininko memorialiniame muziejuje atkurta Čiurlionio vaikystės namų aplinka, stovi paminklas. Veikia Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, vienas jo filialų - M. K. Čiurlionio gimtieji namai Druskininkuose (memorialinis muziejus, įsteigtas 1963 m.), Čiurlionio draugija, M. K. Čiurlionio namai (nuo 1995 m. Vilniuje).

tags: #ciurlionis #gime #druskininkuose

• Baby City žaislai
• Apžvalga apie vaikų ligonines
• Skatiname vaiko plaukų augimą
• Auklėtojų darbas ir biologinės grėsmės
• Pavasario operacijos aukos