Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) - viena ryškiausių ir paslaptingiausių asmenybių Lietuvos kultūros istorijoje, genialus dailininkas ir kompozitorius, siekęs menų harmonijos.
Gimimo Vieta: Senoji Varėna
Nors daugelis ilgą laiką manė, kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė Druskininkuose, tikslesni istoriniai tyrimai patvirtino, jog menininko gimtinė yra Senoji Varėna. Šis atradimas svarbus ne tik vietos bendruomenei, bet ir visai Lietuvai, siekiant teisingai įamžinti tautos genijaus atminimą.
Bažnyčios metrika, rasta Varėnos archyvuose, patikimai patvirtina, kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. (naujuoju stiliumi) Senojoje Varėnoje. Kūdikis 1875 m. spalio 1 d. buvo pakrikštytas Varėnos Romos katalikų bažnyčioje. Krikšto liudijime nurodyta, kad tėvai - Konstantinas Čiurlionis iš Liškiavos parapijos ir Adelė Radmanaitė. Šis dokumentas yra išsamus ir patikimas menininko gimimo bei krikšto liudijimas.
Istorikės Laimos Vileikienės, tyrinėjusios M. K. Čiurlionio gyvenamąją vietą Senojoje Varėnoje, teigimu, „kad bažnyčios tarnai gyveno prie bažnyčios stovėjusiame parapijos name“. Remiantis XIX a. antros pusės žemėlapiu, atvežtu iš Sankt Peterburgo, kuriame aiškiai matomi pirmosios bažnyčios ir penkių šalia esančių pastatų kontūrai, pavyko tiksliau lokalizuoti M. K. Čiurlionio gimimo vietą prie bažnyčios buvusiuose pastatuose. Manoma, kad šalia bažnyčios galėjo stovėti ir vargonininkui, M. K. Čiurlionio tėvui, bažnyčios pastatytas namas. Pirmoji Varėnos bažnyčia, kurioje buvo vargonai, buvo pastatyta apie 1776 m. Mykolo Bžostovskio. Vargonininko pareigas einančiam Konstantinui Čiurlioniui, kuris į Varėną atvyko 1874 m., buvo leista apsigyventi vargonininkui pastatytame name.
Vaiko ir Jaunystės Metai
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo vyriausias iš devynių vaikų, gimęs vargonininko šeimoje. Jo tėvas Konstantinas Čiurlionis buvo vargonininkas ir chorvedys. Šeima, kurioje buvo kalbama tik lenkiškai, nuo 1878 m. gyveno Druskininkuose. Čia Mikalojus Konstantinas, šeimos vadinamas tiesiog Konstantinu ar Kastuku, greitai atskleidė savo muzikinius gebėjimus: 5-erių metų jau mokėjo skambinti iš klausos, o 7-erių - skaityti iš natų. Jaunasis Konstantinas nevengdavo ir tėvo pavaduoti: mišiose skambindavo vargonais, o namuose - pianinu. Šiuos gabumus pastebėjo ir tėvų draugas gydytojas Jozefas Markevičius.
1885 m. M. K. Čiurlionis baigė liaudies mokyklą. Nuo 1889 m., padedamas gydytojo J. Markevičiaus, mokėsi Mykolo Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje. Čia jis išmoko muzikos teorijos, bandė kurti pirmuosius savo kūrinius ir grojo fleita orkestre. 1894 m., kunigaikščio M. Oginskio pagalba, Čiurlionis išvažiavo mokytis į Varšuvą, muzikos institutą.
Studijos ir Kūrybinis Kelias
1894-1899 m. M. K. Čiurlionis studijavo Varšuvos konservatorijoje. Baigęs studijas, dar kurį laiką liko gyventi Varšuvoje, vertėsi iš privačių muzikos pamokų. Tais pačiais metais jam nusišypsojo sėkmė, nes gavo pasiūlymą tapti Liublino muzikos mokyklos direktoriumi, tačiau jis pasiūlymo atsisakė, siekdamas toliau tobulinti save kaip kūrėją.
Nuo 1901 m., vėl priimdamas Oginskio paramą, M. K. Čiurlionis mokėsi Leipcigo karališkoje konservatorijoje kompozicijos meno pas prof. K. Reinekę bei kontrapunkto mokslo pas prof. S. Jadasoną. Tuo metu prasidėjo Čiurlionio kryptinga neoromantinė kūryba. Būdamas Leipcige jis ne tik mokėsi, bet ir užsiėmė saviraiška, skaitė, rašė, lankėsi kultūriniuose renginiuose. Būtent 1901 m. Čiurlionis sukūrė vieną garsiausių savo kūrinių - simfoninę poemą „Miške“.
Manoma, kad dar gyvendamas ir mokydamasis Leipcige Čiurlionis palinko prie dailės. 1902 m. Čiurlionis grįžo į vaikystės miestą Druskininkus, tačiau vėl greitai išvyko į Varšuvą, kurioje nuo 1902 m. mokėsi Varšuvos piešimo ir dailės mokyklose. 1905 m. jis vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui. Kiekvieną kartą grįžęs į gimtinę harmonizuodavo lietuvių liaudies dainas. Apie 1904 m. Čiurlionis sukūrė kitą simfoninę poemą - „Jūra“, tačiau kaip tik tuo metu jo širdis vis labiau pradėjo linkti prie dailės.
Taigi 1906 m. Čiurlionis gavo progą eksponuoti savo dailės darbus Sankt Peterburge, kur sulaukė labai daug dėmesio ir teigiamų atsiliepimų, tad 1907 m. jis visiškai apleido muziką ir daugiausiai dėmesio ėmė skirti dailės kūrinių tobulinimui. 1907-1908 m. M. K. Čiurlionis su pertraukomis gyveno, kūrė Vilniuje. Čia suorganizavo pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje eksponavo savo kūrinius. Po metų Čiurlionis surengė antrąją parodą. 1908 m. vadovavo „Vilniaus kanklės“ draugijos chorui, sudarė atskirą vyrų choro grupę, kuri dainavo jo paties harmonizuotas liaudies dainas. Koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė dailės ir muzikos klausimais.
1909 m. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis susituokė su rašytoja Sofija Kymantaite. Tais pačiais metais jis lietuvių mokslo draugijos visuotiniame susirinkime buvo išrinktas dainų ir gaidų rinkimo komisijos garbingu nariu.
Prie Lietuvos dailės draugijos įkūrė Muzikos fondą kompozitorių kūrybai remti, buvo valdybos narys. 1909 m. Čiurlionis išvyko į Peterburgą puoselėdamas ambicingus planus, tačiau greitai susidūrė su realybe. Kultūrinėje Rusijos sostinėje reikėjo ne tik būti pastebėtam, bet ir nuolat būti dėmesio centre. Mstislavo Dobužinskio draugiškų pastangų dėka talentingam lietuviui atsivėrė įtakingo dailininko Aleksandro Benua salono durys; pamažu garsėjančio kompozitoriaus kūryba skambėjo prestižinėse koncertų salėse.
Vis dėlto Čiurlioniui sunkiai sekėsi tinkamai paskirstyti kūrybinę energiją skirtingoms kūrybos sritims - kolegos dailininkai priekaištavo, kad jis per daug laiko eikvojąs muzikai, kad tapyboje pernelyg tiesmukiškai mėginąs perkelti muzikinės kompozicijos principus. Dailininkas šiuo laikotarpiu sukūrė daug reikšmingiausių darbų, 1909 m. eksponuotų Trečiojoje lietuvių dailės parodoje - „Žalčio“, „Jūros“ ir „Žvaigždžių“ sonatas, „Karalių pasaką“, monumentalų šedevrą „Rex“.
Paskutiniai Metai ir Palikimas
Paskutinieji intensyvios kūrybos metai tiesiog išsunkė menininką. 1909 m. pabaigoje Čiurlioniui vėl išvykus į Peterburgą, jį ištiko nervinis priepuolis, turėjęs katastrofiškų padarinių jautriai psichikai. Čiurlionis atsidūrė Pustelniko Raudonojo dvaro sanatorijoje Lenkijoje, kuri garsėjo pažangiu ir humanišku psichinių ligonių gydymu. Savijautai pradėjus taisytis, Čiurlionis vieno pasivaikščiojimo metu peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir 1911 m. balandžio 10 d. mirė.
Mikalojus Konstantinas Mirė Lenkijoje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, aukščiausioje Literatų kalnelio vietoje. Antkapinį paminklą 1931 m. sukūrė skulptorius Juozas Zikaras. Paminklo formos asocijuojasi su M. K. Čiurlionio dailės kūrinių motyvais. 1965 m. paminklas rekonstruotas.
1995 m. rugsėjo 24 d., minint 120-ąsias šio kūrėjo gimimo metines, Vilniuje, Savičiaus g. 11 (Senamiesčio seniūnija), kur 1907-1908 m. gyveno ir kūrė menininkas, įkurtas memorialinis kultūros centras - Čiurlionio namai. Nedideliame memorialiniame kambaryje įrengta tipologinė ekspozicija, kurioje autentiškų daiktų nėra, tačiau lankytojai mato labai panašų M. K. Čiurlionį supusio interjero vaizdą. Tais pačiais metais ant šio pastato (Savičiaus g. 11) M. K. Čiurlioniui atidengta memorialinė lenta (skulpt. Mantas Paulauskas). Lentoje iškaltas menininko bareljefas ir įrašas: „Šiame name 1907-1908 metais gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“.
1965 m. Vilniaus vidurinei meno mokyklai (nuo 1994 m. menų gimnazija,) suteiktas M. K. Čiurlionio vardas. Nuo 2001 m. ji vadinasi Nacionaline M. K. Čiurlionio menų mokykla. M. K. Čiurlionio vardu pavadinta Naujamiesčio gatvė, vedanti į Vingio parką.
M. K. Čiurlionio gimtinė davė pradžią pirmajam nacionaliniam kultūros keliui. Renginiuose Varėnoje ir Senojoje Varėnoje atidarytas nacionalinis Lietuvos kultūros kelias „Čiurlionio kelias“, taip pat prasidėjo kultūrinės topografijos meno savaitė „Čiurlionio Lietuva“. „Čiurlionio kelias“ - tai pirmasis visavertis nacionalinis kultūros kelias mūsų šalyje, kuriuo siekiama pradėti nacionalinių kultūros kelių programą, skatinti regionų kultūros atsinaujinimą, aktualizuoti M. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos vietas: Varėną (senąją jos dalį ir naująjį miestą), Druskininkus, Vilnių, Kauną, Rietavą, Plungę ir Palangą.
Genialaus menininko paveikslai ir muzika įkvėpė poetus Salomėją Nėrį, Eduardą Mieželaitį, Juditą Vaičiūnaitę, Sigitą Gedą, Henriką Radauską, Alfonsą Nyka-Niliūną, Kazį Bradūną sukurti čiurlioniškos tematikos eilėraščius.
| Laikotarpis | Veikla | Svarbiausi įvykiai ir kūriniai |
|---|---|---|
| 1875-1889 | Vaikystė ir ankstyvasis ugdymas | Gimė Senojoje Varėnoje, augo Druskininkuose, mokėsi liaudies mokykloje, anksti pradėjo mokytis muzikos. |
| 1889-1902 | Muzikos studijos | Mokėsi Plungės dvaro orkestro mokykloje, Varšuvos konservatorijoje, Leipcigo konservatorijoje. Kūrė pirmuosius muzikinius kūrinius. |
| 1902-1907 | Dailės studijos ir muzikinė kūryba | Studijavo Varšuvos piešimo ir dailės mokyklose. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas, kūrė simfonines poemas („Miške“, „Jūra“). |
| 1907-1909 | Gyvenimas ir kūryba Vilniuje | Surengė pirmąją lietuvių dailės parodą, vadovavo „Vilniaus kanklių“ chorui. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. |
| 1908-1911 | Gyvenimas ir kūryba Sankt Peterburge ir paskutinieji metai | Bendradarbiavo su rusų dailininkais, eksponavo savo darbus. Sukūrė žymiausių dailės darbų („Rex“, sonatos). Susirgo, gydėsi ir mirė Lenkijoje. |
tags: #ciurlionio #gimimo #vieta #lrytas
