Cezario pjūvio operacija, dar vadinama CP, ilgainiui tampa vis populiaresniu gimdymo būdu. Skaičiai skirtingose įstaigose šiek tiek skiriasi, bet bendrai paėmus apie 25-26 proc. nėštumų baigiasi Cezario pjūvio operacijos būdu. Į tai įeina ir skubios, ir planinės operacijos.

Taip, pasaulyje, ypač Vakarų šalyse, Cezario pjūvio operacijų daugėja. Lietuvoje net Seime buvo apie tai surengta konferencija su labai skambiu pavadinimu: Cezario pjūvio operacija tampa šiuolaikine epidemija. Jei lyginsime situaciją prieš dvidešimt metų ir šiandien, iš tiesų Cezario pjūvio operacijų padaugėjo kelis kartus. Priežasčių yra daug. Pacientės nori planuoti savo gimdymo datą, bijo skausmo, nori žinoti, kaip vyks gimdymas. Žinoma, ir pačios operacijos šiais laikais yra daug saugesnės. Cezario pjūvio operacija yra greita ir pakankamai saugi. Todėl ir gydytojai jas dažniau renkasi arba dažniau sutinka atlikti moters noru. Beje, pastebima, kad šalyse, kur yra daugiau privačių klinikų, kur populiaresnė privati medicina, Cezario pjūvio operacijų atliekama gerokai daugiau. Kai kuriose pasaulio klinikose Cezario pjūvio operacijų dažnis viršija 50 procentų, kai tuo tarpu pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas šios operacijos turėtų sudaryti iki 15 procentų visų gimdymų.

Lietuvoje taip pat einama to link, kad pacientės pačios gali pasirinkti. Tik gydytojų pareiga užtikrinti, kad moterys žinotų, ką renkasi. Gydytojai stengiasi įvertinti, kodėl moterys nori tos operacijos, galbūt tai išsprendžiamos problemos, gal ji gali persigalvoti, aptarus tam tikras rizikas ir galimas komplikacijas.

Buvo, tačiau daugiau yra tokių, kurios nori operacijos, bet kai pradedi kalbėtis, aiškintis priežastis, paaiškėja, kad prieš tai buvęs gimdymas paliko nemalonius įspūdžius, arba draugė papasakojo kokią baisią istoriją, moteris bijo skausmo, bijo, kad pasikeis lytinių organų anatomija, kad galbūt vyrui paskui nepatiks, nori išsaugoti santykius su partneriu ir tiki, kad būtent Cezario pjūvio operacija padės, o išsakiusios savo baimes ir sužinojusios, kad ne visi mitai yra tiesa - persigalvoja. Žinoma, būna ir tokių, kurios lieka prie savo pasirinkimo.

Saugumas yra labai reliatyvus dalykas. Per pačią operaciją komplikacijų rizika yra labai maža, bet didžiausios problemos atsiranda ateities nėštumams, gimdymams, nes gimda tampa nepilnavertė - su randu, todėl daug didesnė tikimybė, kad ji gali plyšti kito nėštumo ar gimdymo metu, rando vietoje gali įsitvirtinti placenta ar net užsimegzti negimdinis nėštumas. Jei atliktos kelios Cezario pjūvio operacijos, didėja vidaus organų sąaugų tikimybė, rizika pažeisti aplinkinius organus, o kartais tenka net ir gimdą pašalinti.

Viskas priklauso dar ir nuo to, ar tai skubus ar planinis Cezario pjūvis. Jei skubus, prisideda daugiau streso, nes dažniausiai atliekamas arba dėl mamos prastos būklės arba naujagimio, o tai gali reikšti, kad vaikas nuo mamos bus atskirti kuriam laikui, nebus odos prie odos kontakto, nusikels pirmas maitinimas. Dėl viso to ryšys tampa sudėtingesnis. Planinio Cezario pjūvio operacijos metu didelių kliūčių nebūna. Jei vaikelis ir mama gerai jaučiasi, stengiamės pirmą kontaktą sudaryti kuo greičiau. Be abejo, pamaitinti iškart po operacijos mamai yra sudėtinga, bet psichologinis ryšys kuriamas, galimas oda-oda kontaktas ir pan. Reikia suprasti, kad po operacijos moteris sunkiau juda, be to, kol veikia nuskausminamieji, ji negali pati apsitarnauti, o tuo labiau pasirūpinti vaikučiu. Todėl teoriškai tas ryšys galėtų būti sudėtingesnis. Bet tam yra tėtis, jis gali pagelbėti. Vis tik loginė seka yra tokia, kad po natūralaus gimdymo iškart sudaromas kontaktas, maitinimas ir visiškai kitos emocijos. Be to, po natūralaus gimdymo dažniausiai mažiau skauda. Po Cezario pjūvio operacijos moteris ilgiau praleidžia ligoninėje, reikia daugiau nuskausminamųjų.

Galima pradėti maitinti kad ir operacijos metu, jeigu naujagimio ir mamos būklė yra gera, bet moterys po spinalinės nejautros keletą valandų nevaldo savo kūno, todėl galime įsivaizduoti, kaip sudėtinga turėtų būti maitinti. Išoriškai gali atrodyti paprasta - sesutė ar tėtis gali kūdikį uždėti ant krūtinės. Bet moteris jaučia, kad viskas yra ne taip. Visgi kelių valandų, kai praeina nuskausminamųjų poveikis, jau gali ramiai žindyti.

Jokių mokslinių įrodymų apie tai nėra. Nebent papildomas stresas gali stabdyti pieno atsiradimą ir tolimesnę jo gamybą. Jei viskas tvarkoje, pieno turėtų būti. O dėl medikamentų pienas yra saugus. Jie nekenkia nei pienui, nei vaikui, nei mamai.

Atliekama nemažai tyrimų ir bandoma tai išsiaiškinti. Vyksta mokslinės diskusijos, ir yra įrodymų, kad Cezario pjūvio operacijos būdu gimę vaikai vaikystėje dažniau serga kvėpavimo takų ligomis, bronchine astma, jiems pasireiškia nutukimas, autoimuninės ligos.

Taip, po vieno Cezario pjūvio yra leidžiama gimdyti natūraliai. Teorinė komplikacijų rizika yra nedidelė, ir apie 50 proc. moterų pagimdo puikiai natūraliais gimdymo takais, ypač jei po operacijos jau praėjo pusantrės ar du metai. Jei buvo atlikti du Cezario pjūviai ar daugiau, jau neberekomenduojame gimdyti natūraliais takais ir nėštumas užbaigiamas planine operacija.

Dažniau pasitaiko, kad moteris norėjo Cezario pjūvio operacijos, bet jai pavyko pagimdyti natūraliai, tada labai matosi, kad jos pasitikėjimas savimi išauga. Ji džiaugiasi, kad pasirinko būtent tokį būdą.

Lietuvoje dar ne, tačiau pasaulyje, vakarų šalyse vyras gali dalyvauti operacijoje ir būti šalia savo moters operacinėje. Manau, kad pasaulyje taikoma praktika ateis ir į Lietuvą, nes kažkada vyro dalyvavimas gimdyme atrodė nesuvokiamai, o šiandien tai yra natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Dabar tėtis po Cezario pjūvio operacijos savo vaiką pamato gana greitai, gali būti kartu su juo, kol mamai baigiama operacija.

Kaip ir po bet kokios operacijos, gijimas trunka apie porą savaičių. Kartais ir po savaitės ir po kelių dienų moteris jaučiasi gerai, o kitos ir po mėnesio dar jaučia diskomfortą. Pooperacinis laikotarpis yra gan individualus.

Operacija trunka apie pusvalandį, bet gali nuo 15 min iki valandos. Labai įdomi yra Cezario operacijos istorija. Pasirodo, kad pirmieji Cezario pjūviai buvo atliekami visai ne tam, kad moteris pagimdytų. Tai buvo daroma norint atskirai palaidoti gimdymo metu mirusią gimdyvę ir vaisių. Vėliau - viduramžiais, jei matydavo, kad moteris pati nepagimdys vis tiek žus, kad nėra jokios tikimybės jai išgyventi, darydavo Cezario pjūvį ir taip bandydavo išgelbėti kūdikį. Po to, kai atsirado narkozė, operaciniai siūlai, sterilumas, žinios apie bakterijas, Cezario operacija tapo pakankamai saugi ir mamai, ir vaikui.

Besilaukiančiai moteriai didelė laimė, kai ji gali atsiremti į vyrą, sugebantį ja pasirūpinti, kai jai nereikia visų sunkumų nugalėti pačiai. Moteris, kuri jaučiasi esanti mylima, kartu jaučiasi ir sveika, kartu su ja sveikesni būna ir jų vaikai, nes šis gerovės jausmas vaikui persiduoda. Moters norai taip pat būna įvairūs: vienoms gimdymo metu gyvybiškai būtina, kad šalia būtų artimas žmogus, kitos teigia, kad nesugebės atsipalaiduoti (arba, atvirkščiai, susikaupti) dalyvaujant partneriui. Ruošiantis gimdymui, reikėtų aptarti įvairias galimybes. Mūsų daugiametė patirtis (virš 3 tūkstančių paruoštų porų) įrodo, jog jeigu vyras paruoštas gimdymui, jam nekyla jokių abejonių dėl dalyvavimo jame. Dalis moterų nenori, kad vyras dalyvautų gimdyme dėl to, kad gimdymo vaizdas neva gali sutrikdyti seksualinį gyvenimą, kad vyras gali pasibjaurėti ja, matydamas kitokios būsenos. Man tokie teiginiai keisti ir visiškai nesuprantami: į pasaulį ateina jų laukta nauja gyvybė, tad kas gi šiame procese yra pasibjaurėtino? Mūsų mokyklą lankiusiems vyrams mes pateikėme panašius klausimus, norėdami sužinoti jų nuomonę. Jie visi, atsakydavo, jog tuo metu jie labiau stengėsi kuo daugiau padėti, palengvinti savo žmonai. Aišku, jeigu vyras visiškai nepasiruošęs dalyvauja gimdyme, kaip dar dažnai pasitaiko, jis negali galvoti, kaip padėti, nes nežino. Kartais galima išgirsti nuomonę, kad vyro dalyvavimas gimdyme gali būti santykių šeimoje pablogėjimo priežastis. O gal poros santykiai ir taip jau buvo kritiškos būsenos? Apie vyro pasiruošimą gimdymui vertėtų pakalbėti detaliau. Kursų lankymas, literatūros skaitymas, vaizdajuosčių peržiūra - visa tai suteikia vyrui žinių apie tai, kas vyksta gimdymo metu, apie jo vaidmenį. Tyrimai parodė, jog gimdančios moterys su pasirengusiu vyru jaučia mažiau sunkumų: pats gimdymas tampa trumpesnis, mažiau komplikacijų, mažiau pogimdyminių nuotaikų kaitų. Vyro dalyvavimas gimdymo metu ypač svarbus moteriai su aukšta rizika, priešlaikinio gimdymo metu arba atliekant cezario pjūvį. Tai ne užgaida, o būtinybė, kad sumažėtų stresas bei komplikacijų rizika. Labai svarbu iš anksto žinoti, kas bus padėjėjas, nes medicinos personalas turėtų žinoti ne tik moters, bet ir jos padėjėjo poreikius. Juk gali būti, pavyzdžiui, kad vyras, sergantis cukralige, gimdymo metu padėdamas žmonai užmirš ir valgį, ir vaistus. Todėl būtina, kad jis sukauptų kuo daugiau informacijos ir apie nėštumą, ir apie gimdymą. Vyras turėtų žinoti, kad iš jo nebus reikalaujama padėti gydytojui arba akušerei. Jo dalyvavimas gimdyme turi vienintelį tikslą - fiziškai, psichologiškai ir emociškai padėti žmonai, o po to pasidalinti su ja vaiko gimimo džiaugsmu. Baimės pojūtį prieš gimdymą išgyvena beveik visi vyrai. Jeigu jie nelankė kartu su žmona pasiruošimo kursų ir nežino, kaip jam reikia elgtis, gimdymo metu jie gali blogai pasijausti. Būtinai išklausyk nėščiųjų mokykloje atitinkamą pasiruošimo kursą. Paskaityk literatūros, pažiūrėk filmų apie gimdymą. Kai su žmona norėsite lankyti pasiruošimo kursus, iš anksto pasiteirauk, ar juose ruošiami ir vyrai. Kai kuriuose kursuose rengiamos tik moterys. Pakalbėk su draugais, kurie lankė pasiruošimo kursus ir po to dalyvavo gimdyme. Jie sugebės pateikti reikalingų patarimų, nes patys kažkada taip pat bijojo, tačiau vėliau sėkmingai gimdė kartu. Nediskutuok su tais pažįstamais ar draugais, kurie nelankė pasiruošimo mokyklos, o dalyvavo gimdyme. Jų pasakojimas ir įspūdžiai tikrai nenuteiks pozityviai, greičiau gali išvesti iš pusiausvyros. Jie - ne pavyzdys, kaip reikia elgtis. Dauguma pasiruošusių vyrų tau pasakys, kad dalyvavimas gimdyme - tai pačių įvairiausių emocijų škvalas. Tai susijaudinimas ir pasididžiavimas, liūdesys ir baimė, dirglumas, panika ir visiška ramybė. Atmink, kad gimdyme privalai ne dalyvauti ar stebėti, kaip gimdo žmona, tačiau kartu su ja gimdyti. Užsiimk savišvieta. Vaiko gimimas daugeliui žmonių atrodo paslaptingas, bauginantis procesas. Skaityk knygas apie tai. Aptark savo jausmus su žmona. Ji nori žinoti, ką jauti prieš eidamas į gimdymą, ko tikiesi. Įsiklausyk į žmonos išankstinius pageidavimus, ko ji norėtų iš tavęs gimdymo metu. Galbūt jos pageidavimai kol kas nesiderina su tavo planais, galbūt tau trūksta papildomos informacijos. Tokiais klausimais pasidomėk pasiruošimo gimdymui mokykloje. Kartu su žmona mokykis atpalaiduojančių pratimų. Nežiūrėk į gimdymo procesą kaip į egzaminą, nes būsi sau be pagrindo reiklus, o atsiradus kokioms nors nesėkmėms, prisiimsi didelę dalį kaltės. Negalvok, kad gydytojas ir akušerė vertins kiekvieną tavo poelgį arba lygins tave su kitu vyru. Svarbu žinoti, kad žmona taip pat tavęs nekontroliuos. Neabejotina, kad po pasiruošimo gimdymui išgyvensi šį procesą daug lengviau negu tikėjai. Kai kurie iš jų netgi sakė, jog pasiruošimas ir dalyvavimas gimdyme turėtų būti privalomas, nes šis procesas jiems suteikė nepaprastai daug nė su kuo nepalyginamų teigiamų emocijų, jie pasijautė daugiau pasitikintys savimi, lengviau reagavo į pogimdyminius rūpesčius. Pagaliau, kaip jie teigė, reikia ne „dalyvauti“ ar „stebėti“ gimdymą, o aktyviai padėti žmonai. Ir iš tiesų, jų pagalbą visada teigiamai įvertindavo žmonos. „Neįsivaizduoju, kaip būčiau gimdžiusi, jeigu jis man būtų nepadėjęs,“ - po gimdymo prisimindavo jos. Atkreipkite dėmesį, jos sako „padėjęs“, bet nesako, jeigu „dalyvavęs“. Mūsų Nėščiųjų sveikatingumo mokyklos patirtis rodo, kad vyrai po kursų lankymo pakeisdavo savo požiūrį ir visi sėkmingai padėdavo savo gimdančioms žmonoms. Vyras gali jausti vis stiprėjančią baimę, kai nėštumas artėja į pabaigą. Pakalbėk su žmona apie savo nuogąstavimus. Galbūt ji pati nepanorės tavo dalyvavimo gimdyme (tarp mūsų paruoštų šeimų tokių atvejų nebuvo). Kai kurias moteris sunkiomis minutėmis dirgina vyro dalyvavimas ir jo elgesys. Todėl tik sukaupęs pakankamai informacijos spręsk, ar dalyvauti gimdyme. Iš patirties galiu pasakyti: jeigu lankysi pasiruošimo gimdymui kursus, kur kalbama ir apie vyrus, tau galvoti nereikės - atsakymas ateis savaime. Tačiau viskas priklauso nuo paties noro. Šiandien, kai cezario pjūvio operacija dažniausiai atliekama su epidūrine nejautra ir moteris išlieka sąmoninga, vyro sėdėjimas šalia jos, švelnūs ir raminantys žodžiai žmonai neapsunkina gydytojų darbo. O jeigu gydytojai kategoriškai pasipriešins vyro dalyvavimui atliekant operaciją, nevertėtų dėl to išgyventi. Būk priešoperaciniame kambaryje ir lauk, kol atneš mažylį. Čia gali kartu su gydytoju jį apžiūrėti. Užsienyje daugelyje gimdymo namų vyrui leidžiama dalyvauti operacinėje cezario pjūvio operacijos metu. Mūsų šalies ligoninėse egzistuojantis draudimas niekuo nepagrįstas. Jeigu vyras yra paruoštas, jeigu pageidauja, jis galėtų būti šalia žmonos. Mūsų šalyje po truputį daugėja vyrų, dalyvaujančių gimdyme. Partneris gimdymo metu - tai žmogus, kuris padeda žmonai gimdymo metu tiek psichologiškai, tiek ir panaudodamas visas priemones, kurias kartu nagrinėjo pasiruošimo laiku ir kurios suteikia moteriai daugiau patogumo, mažina diskomfortą. Jis turi būti ir tarpininkas bendraujant su medicinos personalu. Dauguma moterų gimdymo pagalbininku pasirenka savo vyrą, vaiko tėvą arba draugą. Kitos moterys pasikviečia artimą draugę ar giminaitę. O kai kurios moterys nepasitenkina vienu padėjėju.

tags: #cezario #pjuvis #vyro #dalyvavimas

• Reikalavimai dokumentams Šiaulių globos ir rūpybos skyriuje
• Kaip palengvinti naujagimio slogos simptomus
• Ką žinoti apie šuniuko gimdymą
• Vaiko išlaikymo indekso svarba
• Veiklos socialinio pedagogo vaikų darželyje