Bažnyčia, paklusdama mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus priesakui skelbti Evangeliją visai kūrinijai, per visus amžius ištikimai stengiasi perduoti Gerąją Naujieną visiems žmonėms bei suvokia Dievo karalystės skelbimą ir kūrimą kaip savo pagrindinę užduotį.
Labai svarbus šios užduoties atlikimo įrankis bei esminė evangelizacijos proceso dalis - katechezė, nes sakramentai duoda vaisių tiems tikintiesiems, kurie juos priima reikiamai pasiruošę.
Katechezės tikslas - ugdyti krikščionišką mąstyseną ir gyvenseną, mokyti tikėjimo tiesų ir gilinti jų supratimą, mokyti maldos, rengti sakramentiniam gyvenimui, ugdyti moralę, skatinti bendruomeninį šventimą bei tarnystę.
Katechezė turi apimti nuoseklų supažindinimą su didžiosiomis tikėjimo tiesomis, atveriant vaiko širdį tikėjimo pažinimui ir veikimui, bet negali pasitenkinti tik jas skelbdama.
Pradėjus vaiką rengti sakramentiniam gyvenimui labai svarbu, kad jis jau turėtų ikisakramentinį pareigimą.
Po Krikšto vykstančios vaikų katechezės modeliu turi tapti suaugusiųjų Krikšto katechumenatas, pasižymintis specięniu tikėjimo ugdymo procesu, kurio dėka žmogus ryšyje su apeigomis, simboliais ir ženklais yra vedamas tikėjimo išpažinimo link, kol galiausiai visapusiškai įtraukia į Bažnyčios sakramentinį gyvenimą.
Vaikus rengiant sakramentams, turėtų būti kreipiamas ypatingas dėmesys į vaikų dvasinį ugdymą.
Vaikui atskleidžiama, kad jis gali turėti asmeninį ryšį su Dievu maldoje, ir padedama užmegzti tikėjimo ir meilės bendrystės dialogą.
Pasak popiežiaus Jono Paulius II, katechezė užgauna ypač jautrų tašką, kai ji tampa maldos mokykla ir padeda palaikyti meilės ryšį su Dievu - Kūrėju ir Tėvu, Kristumi - Mokytoju ir Gelbėtoju ir Šventąja Dvasia, kuri gyvena mūsų širdyse.
Per Krikštą krikščionys yra tapę Tėvo įvaikiais, Bažnyčios nariais, Šventosios Dvasios šventovėmis, tačiau šį lobį jie nešiojasi „moliniuose induose“: naujasis Dievo vaiko gyvenimas dėl nuodėmės gali nusilpti ir net būti prarastas.
Šventoji Eucharistija ir jos reikšmė
Šventoji Eucharistija užbaigia įvedimą į krikščionybę.
Ji yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ tiek visuotinei ar vietinei Bažnyčiai, tiek ir kiekvienam tikinčiajam.
Visi kiti „sakramentai, kaip ir visos kitos bažnytinės tarnybos bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir yra į ją nukreipti“ - veda į Eucharistiją arba teka iš jos.
Eucharistija stato, formuoja Bažnyčią.
Eucharistija ir Bažnyčia yra dvi pagrindinės tikrovės, vadinamos tais pačiais vardais: komunija (bendrystė) ir Kristaus Kūnas.
Ne tik Atgailos sakramentas parengia žmones vaisingiau dalyvauti centriniame Eucharistijos slėpinyje, bet ir Eucharistija tam tikra prasme yra Sutaikinimas.
Sakramentinis ugdymas ir šeimos vaidmuo
Kiekvienose šv. Mišiose.
Vaikų parengimas Atgailos sakramentui ir Pirmajai Komunijai neturi būti laikomas išskirtine ar visa aprėpiančia katecheze: tai tik dalis nuolat besitęsiančio ugdymo, apimančio vaikystės, paauglystės ir brandaus gyvenimo laikotarpius.
Šventosios Dvasios galia per Sutvirtinimą sutvirtinamieji įgalinami ir įpareigojami žodžiu ir darbais skleisti tikėjimą, aktyviai dalyvauti vykdant krikščioniškąją misiją Bažnyčioje ir pasaulyje.
Katecheze sutvirtinamiesiems siekiama padėti geriau pažinti savo tikėjimą ir sąmoningai apsispręsti juo vadovautis kasdieniame gyvenime.
- Rūpintis, kad visi pakrikštytieji būtų ne tik visapusiškai įkrikščioninti, bet ir sąmoningai bei gerai tam pasirengę.
- Žadinti sutvirtinamųjų atsakomybę parapijoje ir stiprinti ryšį su ja.
Tiek rengiantis sakramentams, tiek juos priėmus, būtina jaunus žmones įtraukti į įvairias vaikų, jaunimo organizacijų bei parapijos bendruomenės veiklas ar tarnystes, organizuojamas parapijoje ar už jos ribų.
Tai gali būti maldos grupelės, jaunimo choras, patarnavimas šv. Mišiose.
Būtina, kad tėvai arba globėjai - pirmieji ir pagrindiniai savo vaikų auklėtojai - aktyviai dalyvautų vaikus rengiant sakramentams, nes tik taip šis rengimas bus vaisingas.
Visais atvejais tėvai ar globėjai palaiko savo vaikus pastoviu visos šeimos dalyvavimu šv. Mišiose.
Vykdant sakramentinės katechezės programas siektina paraleliai įgyvendinti tėvų arba globėjų katechezę.
Tėvų arba globėjų katechezė kaip liturginės katechezės formos dalis padeda jiems sąmoningai pasiruošti tiek vaikų sakramentų priėmimui, tiek patiems atnaujinti tikėjimo žinias ir įgyti naujos tikėjimo patirties, geriau pasirengti aktyviai dalyvauti liturgijoje bei bendruomeniniame gyvenime.
Istoriniai iššūkiai ir Bažnyčios atgimimas
Šeima yra pirminė vieta, kur vaikai mokomi tikėjimo.
Tėvai, gavę Santuokos sakramento malonę, turi privilegiją ir pareigą evangelizuoti savo vaikus, supažindinti juos su tikėjimo slėpiniais ir įtraukti į Bažnyčios gyvenimą.
Šeimos aplinka formuoja nuostatas, kurios tampa gyvo tikėjimo prielaida ir atrama.
Tačiau istorija rodo, kad katechezė ir religinis ugdymas patyrė įvairių iššūkių, ypač sunkių laikotarpių, tokių kaip okupacijos metai.
Okupacijos metais Kauno arkivyskupija, kaip ir visa Bažnyčia Lietuvoje, patyrė didelių išbandymų.
Sovietų valdžia, okupavusi Lietuvą 1940 m., paskelbė atskirianti Bažnyčią nuo valstybės.
Netrukus buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu, uždrausta dėstyti tikybą mokyklose, katechizuoti vaikus, uždaryti religiniai leidiniai, vienuolijos, katalikiškos draugijos ir organizacijos.
Bažnyčios turtas buvo nacionalizuotas, uždarytos katalikiškos mokyklos, vaikų darželiai ir prieglaudos.
Nacių okupacinis režimas iš dalies atkūrė Bažnyčios teises, tačiau konfiskuoto turto negrąžino, neleido veikti religinėms organizacijoms ir draudė leisti religinę spaudą.
Arkivyskupas J. Skvireckas atsisakė agituoti jaunimą stoti į vokiečių karinius dalinius, o 47 Kauno arkivyskupijos kunigai slapstė žydus.
Pokario metai buvo ypač sunkūs.
Daug kunigų buvo ištremta, bažnyčiose uždrausta laikyti pamaldas, uždarytos bažnyčios ir panaikintos parapijos.
Bažnyčios buvo apdėtos dideliais mokesčiais, kunigams uždrausta vykti į atlaidus, apribotos religinių patarnavimų teikimo galimybės ir panaikintos religinės šventės.
Nepaisant persekiojimų, Bažnyčia tęsė savo veiklą pogrindyje.
Kunigai vienuoliai slapčia ugdė kunigus, globojo moterų vienuolijas ir leido pogrindinius periodinius leidinius bei knygas.
Reikšmingas vaidmuo teko moterims vienuolėms, kurios, panaikinus seserų kongregacijas, persikėlė į pogrindį.
1973 m. pradėtos Eucharistijos bičiulių rengtos piligriminės eisenos į Šiluvą, kurios buvo persekiojamos sovietų saugumo.
Nuo septintojo dešimtmečio vidurio Lietuvoje ėmė jaustis aktyvesnis priešinimasis sovietų politikai.
1972 m. pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, o vėliau ir kiti pogrindiniai leidiniai.
Kauno arkivyskupijoje gyveno ir veikė keli aktyvūs „LKB kronikos“ bendradarbiai, buvo rengiamas pogrindinis religinis leidinys „Rūpintojėlis“, veikė pogrindinė spaustuvė, spausdinusi religinę literatūrą.
1988-1989 m. sovietų valdžia neteko visų Katalikų Bažnyčios kontrolės svertų.
Bažnyčia laimėjo kovą su sovietiniu režimu, tačiau ne be skaudžių žaizdų.
Šiandien Kauno arkivyskupijos Katechetikos centras siekia užtikrinti tęstinį religinį ugdymą mokyklose ir teikti pagalbą parapijoms įgyvendinant jų katechetinius poreikius.
Finansiniai aspektai ir sakramentų prieinamumas
Kėdainių Šv. Juozapo parapijos atvejis parodė, kad finansiniai klausimai gali kelti įtampą.
Nors 60 eurų auka už Pirmosios Komunijos pasirengimą yra skirta padengti išlaidas, svarbu užtikrinti, kad finansinė padėtis nebūtų kliūtis sakramentams gauti.
Parapijos turi būti lanksčios ir atsižvelgti į šeimų situaciją, suteikiant pagalbą tiems, kurie negali sumokėti nurodytos sumos.
„Kėdainių Šv. Juozapo parapijos kunigas Ž. Paulauskas teigia, kad katechezė, arba rengimas Pirmajai Komunijai, turi savo išlaidas.
Tai yra ir patalpos, ir metodinės priemonės.
Dėl to mes prašome tokios aukos.
Mes maždaug paskaičiavome, kad su 60 eurų auka mes įtelpame suteikti tas paslaugas ir nenueiti į minusą“, - teigia kunigas.
Jis pabrėžia fundamentalų Bažnyčios principą: „Niekada finansai negali užtverti kelio gauti sakramentus.
Taip Bažnyčioje negali būti ir taip nėra“.
Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai diakonas Darius Chmieliauskas taip pat yra anksčiau patvirtinęs, kad Bažnyčioje nėra jokių oficialių įkainių.
Aukos skiriamos ne tik kunigo atlygiui, bet ir visos bažnyčios išlaikymui: komunaliniams mokesčiams, atlygiui vargonininkams, zakristijonams, valytojams ir kitiems darbuotojams.
Tėvų katechezės svarba ir bendruomeninis gyvenimas
Vilkaviškio vyskupijos Katechetikos centro iniciatyva suburta tėvų katechezės komanda pabrėžia tėvų vaidmenį ugdant vaikų tikėjimą.
Nuo tėvų tikėjimo gilumo ir požiūrio į Bažnyčią priklauso, ar jie su savo atžalomis dalyvaus Bažnyčios gyvenime.
Tėvų katechezė padeda tėvams geriau suprasti savo tikėjimą ir perduoti jį savo vaikams.
Kauno Gerojo Ganytojo parapija, įkurta 1998 m., yra pavyzdys, kaip galima sukurti gyvą bendruomenę.
Parapija pastatė bažnyčią, parapijos namus ir suorganizavo įvairias veiklas, skirtas tikintiesiems.
Turime neužmiršti, kad jaunajai kartai svarbu ne tik šį tą iš tikėjimo dalykų sužinoti ar suprasti, bet ir įsijungti į tikėjimo bendruomenės gyvenimą, susiformuoti bendravimo su Dievu, su Kristumi ir Jo Bažnyčia įgūdžius.
Mokomės tikėjimo pažinimo ne vien tam, kad, prieš Pirmąją Komuniją išlaikę egzaminą, turėtume vienkartinę Komunijos šventę, bet kad visą gyvenimą iš Eucharistijos kas sekmadieninių Mišių ir dažnos Komunijos semtumės jėgų ir šviesos visai gyvenimo kelionei, jos kasdienybės išbandymams.
Svarbu suprasti, kad šių susitikimų metu parapijos katechetai siekia ne tik perduoti informaciją, ar ragina mintinai išmokti poterius,- bet ir atvesti vaikus į bendrystę su Jėzumi Kristumi, įvedant juos į sakramentinį gyvenimą.
Tam, kad augtų visa vaiko asmenybė - tiek mąstymas, jausmai bei vaizduotė, tiek ir sąžinė bei pasiryžimai, vaikai suskirstomi į nedideles grupeles ir mokomi tam skirtoje aplinkoje (parapijos namuose ir bažnyčioje).
SVARBU! Sekmadieniais visi vaikai su tėveliais privalo dalyvauti Šv. Mišiose.
Mokyklos atostogų metu užsiėmimų lankyti nereikia.
Susitaikinimo sakramentą (Išpažintį) vaikai atlieka kovo mėn. prieš šv. Velykas ir toliau mokosi jį sąmoningai praktikuoti.
Sutvirtinimo sakramentas baigia kiekvieno kataliko (ir jaunuomenės) įkrikščioninimo kelią.
Bažnyčia galutinai apgaubia sutvirtinamąjį savo globa, praturtindama Šventosios Dvasios dovanomis.
Sutvirtinamasis įsipareigoja ne tik gyventi Bažnyčios vadovaujamas, bet ir skleisti Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios mokymą pasaulyje - būti liudytoju ir misionieriumi.
Sutvirtinimo sakramentas savo pavadinimu atskleidžia, kad esame apsisprendę, tvirti savo tikėjime, apsupti tikinčiųjų bendruomenės, kuri apaštalauja, skleisdama Gerąją Naujieną ir tęsdama Kristaus misiją žemėje.
Zarasų parapijoje Sutvirtinimo sakramentui ruošiami jaunuoliai sulaukę 15 metų amžiaus.
Katechezės susitikimai vyksta parapijos salėje (Bažnyčios g. 4, Zarasai).
Vienas užsiėmimas trunka 1 val. vieną kartą per savaitę darbo dienomis.
Parapijos klebonas kiekvienais metais iki spalio 15 d. teikia informaciją apie katechezės pradžią.
Pasirengimas sakramentams įvertinamas pagal du kriterijus - žinias ir dalyvavimą programoje.
Vertinant žinias, būtina prisiminti, kad vaikų ir jaunuolių gebėjimai įsiminti informaciją ir ją pateikti skiriasi.
Gabūs vaikai per trumpą laiką viską įsimena ir geba atsakyti į klausimus net ir mažai dalyvavę užsiėmimuose, tačiau jų žinios dar nereiškia tinkamo pasirengimo sakramentams.
Taip pat yra vaikų, kurie net ir uoliai dalyvavę susitikimuose nepajėgia gerai įsiminti informacijos, sutrinka ir nepajėgia atsakyti į klausimus žinių patikrinimo metu.
Tačiau tai dar nereiškia, kad jie nėra pasirengę priimti sakramentų.
Pasirengimą vertinantis kunigas turėtų bendradarbiauti su vaikus rengiančiu katechetu.
Atgailos sakramentą patartina švęsti per gavėnią, pasinaudojant ta atmosfera, kurią tikinčiųjų bendruomenė išgyvena tuo laiku.
Prieš Pirmąją šv. Komuniją.
Rekomenduojamas vaikų, jaunuolių ir jų šeimos narių bendruomeninis Atgailos sakramento šventimas.
Atgailos sakramentą švęsti būtina taip, kad jis neliktų kitų sakramentų šešėlyje, bet būtų išgyvenamas kaip reikšminga žmogaus susitikimo su Dievu patirtis.
Kaip ir kiti sakramentai, Sutaikinimas yra asmeniškas susitikimas su Dievu tikėjimo bendruomenėje - Bažnyčioje.
Pirmosios Komunijos šventimą rekomenduojama rengti gegužės-birželio mėnesiais nedidelėmis grupėmis.
Švenčiant Eucharistiją turėtų išryškėti susitikimo su Jėzumi Kristumi svarba ir džiaugsmas.
Eucharistijos bendruomeninė dimensija - Pirmąją Komuniją rekomenduojama priimti sekmadienio šv. Mišių metu, kad vaikai būtų apsupti krikščionių bendruomenės, į kurią per Eucharistiją visapusiškiau įsitraukia, jų maldos ir dėmesio.
Tėvų ir šeimos vaidmuo - kiek tai yra įmanoma siekti, jog Pirmąją Komuniją priimančius vaikus palydėtų jų tėvai, globėjai ir krikštatėviai, kad Komuniją priimtų visa šeima kartu.
tags: #centas #katechezes #aukos #vaikams
