Lietuvių tautosakoje žodžiai, ypač magiškieji, užima svarbią vietą. Jie laikomi specifine folkloro žanro grupe, turinčia didelę galią. Tačiau tai, kad žodžiai atima galią, trukdo rinkti tekstus ir juos apdoroti. Ilgainiui, ypač iki XIX a. pabaigos, lietuvių žodžiai buvo kaupiami fragmentiškai. Išsamus žodžių rinkinys pasirodė tik XX a. pradžioje, o svarų indėlį į lietuvių žodžių tyrimus įnešė suomių mokslininkas V. Mansikka. Jo darbas turtingomis žodžių apžvalgomis sunkiai pranokstamas. Vėliau Lietuvoje prasidėjo folkloristikos rinkimo bumas, o XX a. dvidešimtasis ir trisdešimtasis dešimtmečiai davė itin didelį kiekį medžiagos. Žodžiai dažnai buvo publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „Darbai“, „Tautosakos darbai“ ir kt. Tarp autorių, rašiusių apie žodžius, galima paminėti J. Elisoną, V. Stukėnaitę-Decikienę.
Nors kai kurių tekstų vietos gali būti nepilnos, darbas išlieka labai įdomus, ypač viskas, kas susiję su paslaptingąja gyvenimo puse. Tuo metu Amerikoje buvo išleista lietuvių žodžių knyga (žr. Balys), kuri pasirodė spaudoje. Be to, daug medžiagos buvo surinkta per ekspedicijas, tačiau ji dar nebuvo tinkamai sutvarkyta ar apdorota. Lietuvių tautosakos centre pradėta kurti atitinkama duomenų bazė. Didelis susidomėjimas senovės religijos ir mitologijos tyrimais gyvuodavo ir iki tol. Lietuvių žodžiai, pasižymintys tam tikromis archajiškomis pagoniškos pasaulėžiūros savybėmis, buvo naudojami V. Ivanovo ir V. Toporovo darbuose. Tai ypač atskleidžia folkloristikos tekstų, ypač lietuvių žodžių, tyrimai.
Žodžiai gali atspindėti įvairias magiškas praktikas, pavyzdžiui, bandymus ištraukti gyvybę iš žmogaus ar net sielą iš kūno. Pavyzdžiui, viename tekste minimas kirpimas (žr. Krėvė-Mickevičius. Kerai, p. 504, N III), kraujo ir kvapo praradimas („kvapą užėmęs“). Tokie žodžiai siekė paveikti realybę, suteikti jėgų veikti laisvai ir nepriklausomai. Kiti žodžiai, pavyzdžiui, siejami su valgymu ("valgyk užkeiktą duoną" - žr. Krėvė-Mickevičius. Kerai, p. 504, N IV) arba su paslaptingais raktais ir draudimais ("rakto šv. Petro, aš tave užkeikiu, sustok" - žr. LTR 3477 (146)).
Žodžiai dažnai kovojo su piktaisiais dvasiomis. Pavyzdžiui, vienas žodis ragina nubausti dantis už blogą elgesį: „Aš ėjau per žalią girią ir matau gilų šulinį. Aš tave, danti, siunčiu į dugną, kad tu niekada neskaudėtum“ (Balys, p. 23, N 83). Kiti žodžiai skirti apsaugai ar sustabdymui, kaip pavyzdys, kai prašoma, kad kas nors "liktų" (Balys, p. 73, N 479).
Žodžių ir maldų sąsajos
Folkloristikos tyrimuose galima rasti ryškių pavyzdžių, kaip žodžiai veikia. Nors, skirtingai nei slavų tradicijoje, lietuviški įterpiniai kartais gali skambėti dirbtinai, jie vis tiek atlieka savo funkciją. Pavyzdžiui, maldos ar šventųjų vardai dažnai įterpiami į žodžius. Tokie žodžiai gali būti atliekami paties žodžio autoriaus arba kitų veikėjų. Kai kurie žodžiai turi išvystytus siužetus, primenančius legendas ar trumpas istorijas. Pavyzdžiui, galime rasti žodžius, kurie pasakoja apie kelionę ar susitikimą, kaip antai žodžiai, kuriuose minima Šv. Petras ir Mergelė Marija, einantys su Jėzumi per kalnus ir miškus. Tokie žodžiai skirti apsaugoti kelią nuo blogio.
Tačiau tokie tekstai nėra labai būdingi lietuvių tradicijai, nes jie gerokai pakito. Žodžiai yra tiesiogiai susiję su praktine magija ir skiriasi nuo kitų folkloro žanrų. Jie dažnai atliekami rituališkai, pavyzdžiui, kai prašoma sukalbėti maldą. Žodžio poveikis gali būti perduodamas per tam tikrą objektą. Šildomos vietos aptepamos užkeiktu sviestu, taukais ar medumi. Ligos gali būti gydomos šaltuoju metalu, rugių miltais, vilna ar popieriumi. Iš tiesų, šie elementai visada buvo naudojami gydymo tikslais.
Kai kuriuose žodžiuose svarbus yra pakartojimas, pavyzdžiui, skaičiuojant iki devynių. Taip pat svarbus yra veiksmas, pavyzdžiui, "rišu" (žr. Krėvė-Mickevičius. Kerai, p. 504, N IV). Rišimo procesas yra magiškas. Žodžiai "rišti" ir "mazgoti" reiškia ir "kalbėti". "Mazgas" ar "gija" turi savo slaptą reikšmę. Tai puikiai atspindi jų funkciją žodžiuose. pats žodis yra lygiai taip pat galingas žodžiuose.
Žodžiuose svarbi ir vardų galia. Vardas yra pagrindinis skiriamasis bruožas. Jis gali būti sakomas gyvūno vardu, minimas jo kailio spalva. Svarbu, kad vardas būtų ištartas teisinga kryptimi. Pavyzdžiui, "Mano vardas nemiega" (kartojama 3 kartus) (LTR 3863). Žodžio autorius, kad ir kaip kalbėtų, turėtų būti suprastas. Žodžiai gali būti kartojami 3, 9, 12 ar net 27 kartus! Tam reikia gerų plaučių. Žodžio autorius turėjo būti vyresnis arba tos pačios lyties nei tas, kuriam taikomas žodis. Tai matome pirmojo gyvulių vedimo į ganą pavasarį ar pirmojo laužo kūrenimo ritualuose.
Žodžiai, panašūs į trumpas maldas, yra artimas žanras. Pavyzdžiui, gyvulių saugojimo žodžiai: "Laikyk vilkus, saugok šiuos gyvulius. Tegu vilkas gaudo tik kiškius, lapes, miško žvėris" (žr. Krėvė-Mickevičius. Kerai, p. 504). Taip pat žodžiai, skirti atstumti blogus žmones: "Nukreipk jį (ją) pro šalį, kad jis (ji) mūsų neapjuoktų" (Balys, p. 53, N 360).
Lietuvoje labai paplitę gyvačių įkandimo žodžiai. Jie atspindi gyvatės kulto egzistavimą. Gyvatės yra svarbi tema, užimanti svarbią vietą pagal populiarumą. Galima pastebėti, kad kraujas iš žaizdos liaujasi tekėti tik po žodžio ištarimo. Žmonės vis dar tiki, kad gyvatės įkandimą galima išgydyti tik žodžiu. Žodžiu gydomos ligos apima visas žinomas žmonėms ligas. Kiekviena tradicija teikia pirmenybę vienai ar kitai ligai. Slavų apgyvendintose teritorijose tokių žodžių yra labai daug. Lietuvoje jie daugiausia susiję su žemės ūkiu. Apsaugos žodžiai sudaro atskirą grupę. Lietuvių tradicija beveik neturi meilės magijos žodžių, žmonės apie juos kalba nenoriai.
Žodžiuose dažnai kreipiamasi į gamtos jėgas, pavyzdžiui, Saulę, Mėnulį, šešėlį (žr. TD, p. 179, N 447), žemę (žr. Mansikka, p. 100, N 168) ar net ramunėlę (žr. Mansikka, p. 100, N 168). Taip pat naudojamas tiesioginis kreipimasis į ligą ar jos personifikaciją, pavyzdžiui: "Meška, meška, išlįsk iš akių!" (žr. Dundulienė, Akys, p. 51). Kiti žodžiai siekia pakeisti, pavyzdžiui, "kaulas danties; paimk jį ir duok man geležinį dantį" (LT, p. 903, N 9332).
Žodžiuose dažnai prašoma pagalbos iš aukštesniųjų jėgų, pavyzdžiui, "su trijų devynerių galių pagalba, su trijų (devynių) angelų pagalba". Taip pat minimi gamtos reiškiniai, kaip pusmėnulis, kuris siejamas su susitraukimu: "kai mėnulis pusė, tu susitrauksi kaip nendrė pelkėje" (Balys, p. 81, N 525). Paminimi ir šventieji, pavyzdžiui, Šv. Jokūbas, kuris prašomas atimti skausmą (žr. Mansikka, p. 90, N 118). Taip pat minimi "dangaus seserys" (žr. Stukėnaitė-Decikienė, p. 56). Yra ir mišrių tekstų, kur derinami įvairūs elementai, tačiau dažniausiai vyrauja ligų žodžiai ir paties žodžio autoriaus atliekami veiksmai. Tai rodo, kad tokie tekstai atsirado santykinai vėliau.
Žodžiai gali būti įvairių tipų, pavyzdžiui, gyvačių įkandimo žodžiai gali būti bet kokio tipo. Tai rodo strateginius pasirinkimus gydant vieną ar kitą ligą. Žodžiuose, skirtuose gydyti skaudančius sąnarius, dominuoja dialogas. Tai atspindi tai, kad kiekviena liga turėjo savo efektyviausią gydymo būdą. Kai kurie žodžiai, pavyzdžiui, skirti gydyti skrandžio skausmą, gali rodyti žodžio autoriaus nepasitikėjimą savimi. Struktūriškai žodžiai gali būti labai skirtingi. Kai kuriuose žodžiuose, pavyzdžiui, skirtuose kirminams, matome tiesioginius palyginimus: "Kirminai baltam arkliui. Aš nekenčiu tavęs. Amen, amen, amen" (Mansikka, p. 72, N 36). Kiti žodžiai siekia sukurti harmoniją tarp gamtos elementų, pavyzdžiui, "Žemė, žeme, upė upe! Eik tu, gyvate, skrisdama žeme!" (LT, p. 903, N 9332).
Skulptūrinė kompozicija "Saulės vaikai"
Skulptūrinė vieningojo vienio dvasios kompozicija „Saulės vaikai“ (Visuomenės harmonizavimo parke, Vazgaikiemio k., Prienų r.) atspindi, kaip mes, žmonės, siekiame savo sielose apgyvendinti fiziškai neapčiuopiamo, subtiliojo pasaulio dvasinę būseną. Ji parodo, kaip iš savo būsenos pamatinių vertybių dvasios centro auginame visuotinę, dieviškąją vieningojo vienio dvasią. Kiekvienas raginamas pajausti, kaip svarbu jausmo ir proto sąveikoje užgimusias dvasines nuostatas iš savo būsenos perkelti į visai žmonijai prieinamą erdvę.
Kompozicijos pamatas simbolizuoja planetą ir dabartinį žmonijos išsivystymo lygmenį, svarbiausias dvasines (išmintis, teisingumas, tikėjimas, meilė) ir materialiąsias (mokslas, veikla, menas (grožis) ir šventovės) vertybes. Į šių nuostatų vienybės dvasios šviesą nukreipti „Saulės vaikų“ žvilgsniai. Išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė kyla iš pačių žmonių vienybės dvasios ir veda į kryžiaus simbolizuojamą visos žmonijos dangaus ir žemės dvasios šviesą. Ši šviesa gimsta harmoninguose žmonių santykiuose, kai jie nuolatos sąmoningai siekia aukštesniojo suvokimo lygmens.
„Saulės vaikai“ kviečia suvokti nuolat veikiančio dangaus ir žemės simbolio dvasios esmę, dvilypio pasaulio trejybę, kurio dalys plečia viena kitą, gimdydamos dar nepažinto suvokimo dvasią. Šis simbolis skatina įsigilinti ir į tai, koks svarbus dvilypumas, leidžiantis rinktis šviesos ir tamsos dvasios pasaulyje. Dangaus ir žemės kryžiaus saulutė simbolizuoja gilioje senovėje garbintos žmoguje slypinčios Saulės sistemos generuojamą visoms religijoms artimų stichijų nuostatų dvasią.
Dvylikos spindulių dvasia nušviečia žmogui kelią į dieviškąją būtį, kuri jo sielos dvasioje išvysto pastangą siekti tokios sielos dvasios šviesos, kuri yra aukščiau kūniškosios galybės. Tai atspindi dvylikos apaštalų ir dvylikos dangaus kūnų (zodiako ženklų žvaigždynuose) sukaupta dvasia. Keturios kryžiaus saulutę sudarančios spindulių poros (išminties-mokslo, teisingumo-veiklos, tikėjimo-meno, meilės-šventovės) atspindi aštuntojo išsivystymo lygmens vertybinę sistemą. Devintojo išsivystymo lygmens dvasia kyla iš dangaus ir žemės nuostatų dvasios.
Žmonijos siekiamybę - devintąjį lygmenį, kur Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia susijungia į vieningojo vienio šviesą, atspindi trys trejybės kryžiaus galuose. „Saulės vaikus“ sudaro keturios figūros, nes vienas žmogus, neturintis ryšio su kitais, yra per silpnas pasaulio kūne suvokti gyvenimo esmę, savo egzistencijos prasmę, savo gyvenimo tikslą. Suvokti, kaip sąmoningai kurti savo ateitį, galime bendraudami vienas su kitu, jungdamiesi ir gilindamiesi į vieningojo vienio dvasią, kad pasiektume aukštesnį sielos ir kūno dvasios sąmoningumo lygmenį.
Skirtingų polių žmonių ir bendruomenių susijungimas, vienas kito jautimas (susilietimas delnais), rodo, jog išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile grįsti tarpusavio santykiai, gimdantys vieningojo vienio dvasią, yra būtini kaip saulės spinduliai. Tik visi kartu, tvirtai stovėdami ant žemės, išmanydami savo gyvenimo būties dėsningumus, turėdami ryšį su fiziniu ir subtiliuoju dieviškosios dvasios pasauliu, galime pasiekti 9-ąjį sielos dvasios išvystymo lygmenį. Visa žmonija mokosi ir veržiasi tapti savo ateities kūrėja, kad visiškai sąmoningai pati susikurtų sau likimą. Visiems tai turėtų rūpėti, nes tikslas bendras - sąmoningai jausti nenutrūkstamą harmonijos būtį, visada kuriančią sąmoningą dieviškosios dvasios jausmą žmogaus - Dievo vaiko - sieloje.
