Bronius Volungevičius, gimęs 1945 m., savo gyvenimo kelią pradėjo sudėtingu istorijos laikotarpiu, kuomet sovietų okupacija smarkiai paveikė Lietuvos kasdienybę. Prasidėjus 1944-ųjų vasarai, sovietų kariuomenė aktyviai ieškojo ne tik vokiečių kolaborantų, bet ir priešinosi vietos gyventojams, konfiskuodama jų turtą. Šie įvykiai gyventojams atvėrė akis, kas jų laukia sovietų valdžioje, todėl daugelis vengė mobilizacijos, klastodami dokumentus, kad atrodytų jaunesni ar vyresni nei buvo.
Bronius Volungevičius išliko paprastu ūkininko sūnumi, baigęs vos keturias klases. Vėliau jis šiek tiek mokėsi vakarinėje mokykloje. 1944 m. vasarą, slapta veikė pogrindžio mokyklėlės, kur sekmadieniais po šv. Mišių vykdavo patriotinio auklėjimo paskaitos, kurias vesdavo generolas Daukantas. Kunigas Celiešius skatino jaunimą statyti kryžius, kaip liudijimą, kad čia gyveno lietuviai katalikai. Būtent generolas Daukantas 1944 m. vasarą kartu su dar dešimtimi jaunuolių prisaikdino Bronių Volungevičių Lietuvos laisvės armijos kovotoju.
Artėjant 1944 m. Kūčioms, Bronius Volungevičius matė dūmus nuo Merkinės pusės. Degė ne Merkinė, o Klepočiai ir gretimi kaimai. Iš Klepočių atbėgęs Albertas Mikalonis verkdamas pasakojo, kad visus šaudo ir degina. Miške susibūrė apie šimtą vyrų, tarp jų ir pažįstami, ginkluoti šautuvais ir granatomis. Visi suprato, kad negalima pasiduoti, nes kitaip bus iššaudyti kaip avys. Su jais Bronius persikėlė per Merkį ir pernakvojo Norulių kaime. Ryte paaiškėjo, kad rusai jau pasiekė kaimą, todėl teko skubiai naikinti pėdsakus.
Sovietų kariuomenė naudojo žiaurią taktiką: puldavo kaimus, žudė ir kankino žmones, siekdami išgauti informaciją. Artėjant 1945 m. pavasariui, keli giminaičiai, parbėgę iš sovietų armijos, papasakojo apie vykstančius karo veiksmus. Jie išmokė šaudyti, davė šautuvą, šovinių ir granatą. Kadangi didelėmis grupėmis maitintis buvo sunku, Bronius ir kiti nutarė slapstytis netoli savo namų.
1944 m. žiemą krašte veikė pulkininkas Juozas Vitkus (Kazimieraitis). Jis dirbo Kabelių girininkijoje buhalteriu. Tikėtina, kad jo veikla Vilniuje, slaptoje antinacinėje Kęstučio organizacijoje, ir ten užmegzti ryšiai paskatino jį atvykti į Dzūkiją, nes dalis kęstutiečių vėliau prisijungė prie Lietuvos laisvės armijos Alytuje. Bronius Volungevičius prisimena savo pirmąjį susitikimą su Kazimieraičiu, kurį atlydėjo Alfonsas Barysas iš Puvočių kaimo. Broniaus užduotis buvo perkelti Kazimieraitį per Merkį.
Kazimieraitis norėjo apsistoti Lankininkų kaime pas Praną Kuliešių. Jiems iškasus bunkeryje miške netoli namų, Kazimieraitis jame gyveno nuo 1945 m. gegužės iki gruodžio 14 d. Bronius Volungevičius tapo jo ryšininku. Vėliau jis organizavo susitikimą su Vanagu, kuris ieškojo vietos savo partizanų būriams.
Kazimieraitis vengė dėmesio, rengdavosi civiliais drabužiais, niekada nedėvėjo uniformos ir visada turėjo pistoletą. Nors buvo atvejis, kai Merkinės stribai apiplėšė Kuliešių šeimą, netoliese esančius stribus užpuolė partizanai. Kazimieraitis vos nežuvo, nes vienas partizanas, jo nepažinęs, palaikė jį stribų. Po šio incidento Kazimieraitis, Taugirdas, Naras ir Bronius surinko daiktus iš bunkerio ir jį užmaskavo. Teko skubiai trauktis, nes galėjo pasirodyti enkavedistai.
1946 m. sausį Juozas Vitkus (Kazimieraitis) persikėlė į Kasčiūnus, kur buvo įrengta vadavietė. Buvo įrengti keli bunkeriai: vienas gyventi miške, kitas prie pat Merkio upės. Nenaudojami bunkeriai buvo užkasami, siekiant išsaugoti slaptumą.
Vadavietė prie Merkio, Kasčiūnuose, buvo numatyta artėjant 1945 m. žiemai. Čia buvo įrengtas bunkeris prie kluono, po tėvo rakandais. Bunkerį užmaskavo velėna. Kazimieraitis daug dirbo: klausydavo radijo žinių, užrašinėdavo informaciją ir duodavo ją mašinėle perrašyti. Kasčiūnų vadavietėje pradėtas leisti laikraštis „Laisvės varpas“.
Bunkerio prie Rudnelės išdavystė Kazimieraičiui buvo skausminga ne tik dėl draugo Bijūno mirties. Žuvo ir daug vertingų daiktų, naudotų laikraščiui spausdinti. Kazimieraitis, Taugirdas, Naras ir Bronius surinko bunkeryje likusius daiktus ir bunkerį gerai užmaskavo.
Kazimieraitis, kaip vadas, turėjo šalto proto. Jis mokė Bronių rinkti informaciją ir viską užrašyti. Buvo išlikęs Dzūkų grupės štabo dienoraštis. Kazimieraitis pats viską užsirašinėjo į knygelę, kurioje buvo užrašai prancūzų kalba.
Bronius Volungevičius prisimena, kaip žiemą, ant Merkio ėmė eiti ledai. Perkėlus Kazimieraitį per upę, jis pastebėjo ant ledonešio plaukiančią maldaknygę. Tai buvo ženklas, kad kažkas atsitiko. Kazimieraitis ramino vyrus, sakydamas, kad emocijos kare pražudys greičiau nei kulka.
Bronius taip pat prisimena Kazimieraičio kariškus batus. Kadangi medinės vinys buvo supuvusios, jis juos nunešė pas batsiuvį. Batsiuvis paklausė, kas per batai, ir Bronius atsakė, kad tėvas parvežė iš Alytaus turgaus. Jei būtų pasakęs tiesą, galėjo būti blogai, nes batsiuvys galėjo atpažinti kariškus batus.
Kazimieraitis buvo labai geras konspiratorius. Jo anūkas, kunigas jėzuitas Gintaras Vitkus, jam labai primena. Kazimieraitis turėjo daug žmogiškos atjautos, buvo kaip tėvas. Jis buvo labai išvaizdus vyras, jo veide atsispindėjo išmintis ir patirtis. Jis visada būdavo apsikirpęs, niekada nesinešiodavo barzdos.
Kova už laisvę
Kazimieraitis įskiepijo Broniui katalikų tikėjimą. Kiekvieną dieną jis kalbėdavo litaniją, buvo pamaldus. Bronius išmoko litaniją mintinai, kas vėliau padėjo jam KGB rūsiuose.
Dar viena svarbi pamoka - meilė tėvynei. Kazimieraitis daug dirbo dėl Lietuvos išlaisvinimo. Jis dažnai minėjo žmoną Genutę, pergyveno, kad jai vienai sunku su vaikais. Jo žmonos motina, Brigita, padėdavo.
Kazimieraitis ruošėsi vykti į Kauną tvarkyti reikalų ir aplankyti šeimą. Jam pridėjo kaimiškų lašinukų, nes jis pergyveno, kad šeima badauja. Jo kaimynė Adelė nuvežė jį arkliuku iki Alytaus, o nuo ten jis pats turėjo nusigauti iki Kauno.
Grįžęs iš kelionės, Kazimieraitis džiaugėsi, kad šeima turi burokėlių sriubos. Bronius prisimena jo pamoką apie maistą - ką paduota, tą ir valgyk. Jis visą laiką valgė paprastą buzą su dėkingumu.
Baisiausias įvykis, kurio Bronius Volungevičius niekada nepamirš, atsitiko 1946 m. pavasarį. Vadavietėje buvo Kazimieraitis, Vanagas, Gegutis ir Strazdas. Bronius, atsakingas už saugumą, išėjo pasižvalgyti. Jis pamatė enkavedistus darant kratas. Jis perspėjo vyrus apie pavojų, užmaskavo bunkerio angą ir pasitraukė prie Merkio.
Vėliau jis pamatė raštelį ant medžio šakos - tai buvo sutartas ženklas su sesere Vladislava. Išlindęs iš bunkerio, Bronius pamatė, kad enkavedistų nebėra. Jis priėjęs prie bunkerio pamatė pulkininką Kazimieraitį, kuriam trūko deguonies.
Vanago atsiminimuose rašoma: „Kai Tigras užmaskavo bunkerį, pasigirdo baisus bildesys. Atrodė, kad štikai į žemę sminga. Aš užsidegiau lempą, pasiėmiau sąsiuvinį ir pradėjau rašyti. Tuo metu pulkininkas Kazimieraitis pasirėmęs ant staliuko meldėsi, o partizanas Strazdas, pasiėmęs ginklus, apsirengė ir atsigulė ant gultų. Keliasdešimt enkavedistų durklais badė žemę aplink bunkerį, kuris buvo nuo jų už vieno ar dviejų metrų. Neaptiko..."
Parinkti gerą vietą bunkeriui ir išlaikyti slaptumą nebuvo paprasta. Svarbu, kad būtų netoli vandens, bet ne prie pat, kad pėdas būtų galima pradanginti. Jeigu aplink kokia sodyba - irgi gerai, nes gyventojai gali labiau padėti.
Bunkeryje partizanai leisdavo dienas. Jeigu aplink ramu, anga vasaros laiku būdavo atidaryta, kad daugiau oro būtų ir vėdintųsi. Jeigu enkavedistai artindavosi prie kaimo, vyrai sulįsdavo į bunkerį ir greitai užsimaskuodavo.
Rutina atrodė paprastai. Ryte apsitvarkydavo. Bronius nunešdavo maisto ir išdžiovintų rūbų. Iš bunkerio keliaudavo į susitikimus. Partizanų apdovanojimai vykdavo naktimis.
Iš bunkerio Kasčiūnuose Kazimieraitis iškeliavo 1946 m. kovo pabaigoje. Konspiracijos tikslais viename bunkeryje ilgai apsistoti buvo pavojinga.
Tuo metu Bronius Volungevičius buvo suimtas, tardytas KGB rūsiuose Vilniuje, kankintas ir nuteistas karo tribunolas. Jis buvo išvežtas į Kolymos lagerius.
Kunigas B. Laurinavičius, 1974 m. Adutiškyje, kreipėsi į einančius pareigas Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus, pabrėždamas kunigo B. Laurinavičiaus rašytinio palikimo svarbą. Jo raštai, pareiškimai, kreipimaisi įvairioms sovietinės valdžios institucijoms ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovams saugomi jo dukterėčios Jadvygos Pranskienės. Ypač vertingas susirašinėjimas su vyskupu J. Steponavičiumi, kuris liudija apie jų idealų ir vertybių vienovę bei ištikimą Bažnyčios gynimą.
Kun. B. Laurinavičiaus raštai prasidėjo nuo 1953 m. Kalesninkuose, kur jis susirašinėjo su vietine valdžia dėl jos priekabiavimų. Švenčionėliuose jis kovojo dėl leidimo baigti statyti bažnyčią ir dėl atimtos klebonijos. Jo raštai siekė aukščiausias SSRS valdžios instancijas.
Jo atkaklumas įrodinėjant teismų sprendimų nepagrįstumą ir prieštaravimus stebina. Nuo 1965 m. jis pradėtas persekioti, nes bažnyčią gausiai lankydavo vaikai. Į valdžios priekaištus jis atsakinėjo pareiškimais, įrodinėdamas, kad SSRS konstitucija nedraudžia tėvams auklėti vaikų religingai.
Didžiausias jo rašytinis palikimas yra iš Adutiškio dienų. Jo raštai apėmė visas Lietuvos Katalikų Bažnyčios priespaudos ir tikinčiųjų teisių varžymo sritis. Jis mokėdavo pereiti nuo lokalinių susikirtimų su valdžia prie problemos visuotinumo ir logiškai argumentuoti veiksmų prieštaravimą konstitucijai ar sovietiniams įstatymams.
Kun. B. Laurinavičius su neeilinio advokato išmone interpretuodavo pareigūnų poelgius ir parodydavo, kad jie neatitinka įstatymų. Jo pateikiami argumentai atskleisdavo pareigūnų pinkles, bet buvo nenuginčijami. Kai kurie jo konfliktai su valdžia bei raštai buvo skelbiami „LKB Kronikoje" ir pasiekdavo Vakarus.
Jo raštuose buvo kelios dominuojančios problemos: 1) Bažnyčios veikimo ir vaikų religinio auklėjimo varžymai; 2) valdžios kišimasis į kunigų seminarijos darbą; 3) dvasininkų nuolaidžiavimas valdžiai; 4) tikinčiųjų vaikų ir jų tėvų teisių pažeidimai.
1979 m. kun. B. Laurinavičius tapo Helsinkio grupės nariu, ir jo pareiškimų turinys įgavo dar daugiau visuotinumo. Tačiau jis niekada neatsisakė kelti viešumon vietinių problemų ir konkrečių valdžios daromų nusikaltimų žmogaus ar Bažnyčios laisvėms.
Jo raštai turi išliekamąją vertę, nes tai istoriniai šaltiniai, liudijantys apie Bažnyčios padėtį ir jos kovą sovietmečiu. Kun. B. Laurinavičiaus pozicija buvo bekompromisė ir maksimalistinė: jei prisiėmei valdyti vyskupiją, tai ir valdyk ją, o nesileisk valdomas.
tags: #bronius #volungevicius #1945 #m #gimimo
