Agnės Savickaitės, vienos iš grupės „Altruistės“ narių, charakterį suformavo vaikų namai. Ji nuo dešimties metų gyvena Kybartų vaikų globos namuose. Nors merginai vos septyniolika, ji kalba kaip itin brandi asmenybė. Kaip ji pati sako, būtent globos namai ją suformavo. „Mano tvirtumui ir asmenybės brandai įtakos turėjo vaikų namai, kuriuose gyvenu jau septynerius metus. Juk aš niekada neturėjau mamos, kuriai galėčiau pasipasakoti tai, kas man svarbiausia, arba pasiguosti. Niekas man ir namų darbų netikrino, visada turiu atlikti juos visiškai savarankiškai, nes auklėtojos tiesiog fiziškai nespėtų skirti dėmesio kiekvienam vaikui individualiai. O tie, kurie auga su tėvais, gauna nepalyginamai daugiau dėmesio“, - teigė A. Savickaitė.
Mergina į vaikų globos namus pateko mirus močiutei. „Mano mamai buvo visiškai atimtos motinystės teisės, ji negalėjo manęs auginti. Todėl nuo trejų metukų augau su močiute. Tačiau kai man suėjo 10 metų, numirė ir mane globojusi močiutė. Nebuvo kam perduoti mano globos, todėl patekau į Kybartų vaikų namus. Prisipažinsiu - adaptuotis buvo sunku“, - prisipažino mergina.
Ji teigė, kad gyvenimas su ja globojusia ir mylėjusia močiute, kuri galėjo skirti jai visą įmanomą dėmesį, skyrėsi kaip diena ir naktis nuo to, su kuo ji susidūrė vaikų namuose. „Labiausiai gąsdino ir neramino nauja aplinka, nauji supantys žmonės. Labai keista buvo būti tokiame gausiame vaikų būryje. Iš pradžių buvo nemalonu, kai nepažįstami žmonės klausdavo, kur gyvenu, o aš turėdavau atsakyti, kad augu vaikų globos namuose. Negalėjau įsivaizduoti, kokia jų reakcija į tai bus. Globos įstaigose gyvenantys vaikai visada privalo aplinkiniams įrodinėti, kad nėra prastesni už kitus. Net Darius (grupės „Altruistės“ prodiuseris Darius Petrikauskas) ieškojo merginų muzikinei grupei būtent iš vaikų namų tam, kad visuomenei įrodytų, jog globos namuose augantys vaikai tikrai gali būti talentingi ir įdomūs“, - aiškino būsima dainininkė.
Šiuo metu merginos galvoje sukasi mintys apie ateitį. Liko vos penki mėnesiai iki pilnametystės, kuomet ji turės palikti vaikų globos namus. „Skaičiuoju dienas iki išėjimo. Kai sueis aštuoniolika, aš vis dar mokysiuosi vidurinėje, tačiau turėsiu gyventi savarankiškai. Greičiausiai apsistosiu pas gimines, kurios gyvena Kybartuose arba nuomosiuos būstą. Planuoju studijas aukštojoje mokykloje - mane labai domina socialinis darbas arba žemiškųjų išteklių vadyba“, - planų neslėpė vaikų globos namų auklėtinė.
Apie muziką Agnė galėtų kalbėti valandų valandas. „Nuo pat mažens lankiau bažnyčios chorą. Man muzika, asmeniškai, reiškia labai daug. Net miegoti neinu be muzikos. Namus tvarkausi taip pat klausydamasi man patinkančių dainų. O jos labai įvairios - nuo lyrinių iki popso“, - sakė mergina. Ji tikino, kad prodiuserio Dariaus pasirodymas jos gyvenime buvo lemtingas. Tik jo dėka Agnė gali svajoti apie muzikinį kelią, tobulinti vokalą ir irtis į priekį. „Kai Darius atvyko pas mane į Kybartų vaikų globos namus ir pateikė pasiūlymą prisidėti prie grupės veiklos, aš nė kiek nedvejojau. Šiuo metu intensyviai dirbu su muzikos mokytoja, tobulinu vokalą ir tikiu, kad ateityje pasieksiu geriausių rezultatų“, - teigė A. Savickaitė.
„Dėl populiarumo tikrai nesiryžčiau to daryti. Jau geriau būsiu mažiau populiari negu elgsiuos taip, kaip pati nenorėčiau“, - tikino be tėvų augusi mergaitė. Mergina tikina nepastebėjusi, kad tapus grupės „Altruistės“ nare padidėtų dėmesys. „Gyvenant mažame miestelyje visi žino, iš kur esame ir ką veikiame. Kol kas nepajaučiau jokio pavydo, o draugai tik džiaugiasi, mokytojai giria. Greitai pristatysime antrąją dainą, tačiau kol kas paliksiu intrigą ir neatskleisiu, apie ką ji bus“, - sakė ji.
Gražuolė Skaistė Rapulevičiūtė nežino, ką reiškia motiniška šiluma. Ji prisipažįsta dar iki dabar negalinti apsiprasti su tuo, kad mama ją paliko ir dėl to ji turėjo augti vaikų globos namuose. „Mano mama yra gyva, tačiau su ja nebendrauju. Nežinau, kaip reaguočiau, jei mama pasveikintų artėjančio 18-ojo gimtadienio proga. Aš nejaučiu šilumos nei iš jos, nei jai. Iki šiol gyvi itin skaudūs vaikystės prisiminimai, kurių nenorėčiau detalizuoti. Aš net nežinau, kokiomis sąlygomis ji gyvena. Nei aš, nei mano vyresnis brolis nenorime su ja bendrauti. Gal ir mama nenori - nežinau. Nuo penkerių metukų gyvenu vaikų namuose, nežinau, ką reiškia namai. Tiesa, iki praėjusios vasaros itin artimus santykius palaikiau su savo močiute, kuri, deja, numirė. Pas ją praleisdavau savaitgalius, atostogas. Ji buvo tarsi mama ir man jos labai trūksta“, - jaudulio neslėpė mergina.
Tačiau ji žino - jei tik bus galimybė, išėjusi iš globos namų norėtų gyventi su tėčiu. „Sausio 22-ąją man sueis 18-ika, todėl turėsiu palikti vaikų globos namus. Planuoju gyventi pas tėtį. Šiek tiek bijau būti jam našta. Nors jis ir gyvena nuosavame name ir nėra sukūręs kitos šeimos, tačiau kartu su juo gyvena mano dėdė, teta ir tetos vaikas, todėl nesinorėtų trukdyti. Labai gaila, kad negalėjau vaikystės praleisti su tėčiu. Viskas dėl to, kad turiu mamos pavardę ir ji skiriasi nuo tėčio. Būtent dėl šios priežasties negalėjau su juo gyventi. Tačiau mes dažnai susitinkame, daug bendraujame. Jis nuo mažens manimi rūpinosi. Didžiąsias šventes praleidau su juo“, - meiliai apie tėtį atsiliepė septyniolikmetė.
Namų neturinti mergaitė tikina, kad apie vaikų namus blogo negalėtų pasakyti. „Nors auklėtoja, prie kurios galėjau prisiglausti ar pasipasakoti dirbo, kol buvau visai mažutė, vis dėlto nėra viskas taip blogai kaip galėtų atrodyti. Jos labai mumis rūpinasi, dauguma gyvenančių vaikų - draugiški ir malonūs. Čia skanus maistas, gauname drabužių. Nors motiniškos meilės labai trūksta, bet prie visko priprantama“, - sakė ji. Mergina atvira - jei ne vaikų namai, ji nebūtų išmokusi taupyti bei gaminti valgyti. „Kai persikėlėme į naujuosius globos namus, turėjome patys kartu su šeimininkėle mokytis gaminti valgyti. Gavome daugybę pamokų, kad negalima švaistyti turimų pinigų. Kai paliksiu vaikų namus, būtinai vėliau aplankysiu auklėtojas. Esu labai dėkinga visiems, kurie prisidėjo prie mano gerovės“, - tikino Skaistė.
S. Rapulevičiūtės kasdienybę skaidrina ir žavus vaikinas, kuris dažnai ją aplanko. „Vaikų globos namuose visko pasitaiko. Kitų grupių merginos ir į slaptus pasimatymus važinėja, ir su kvapeliu grįžta. Tačiau mano grupės mergaitės ramesnės. O man pačiai ir nėra ko maištauti. Turiu berniuką. Jis gyvena Radviliškyje, dažnai pas mane atvažiuoja pasisvečiuoti. Nesu girdėjusi jokių replikų iš jo, kad augu vaikų globos namuose. Man svarbiausia, kad matau, jog jis mane myli. Žinoma, būna ir pavydo, tačiau man tai malonu - suprantu, kad jam rūpiu“, - sakė ji.
Žavinga paauglė prisipažįsta nemėgstanti galvoti apie ateitį. „Dažnai būna, kad kai ką nors planuoju, nebūtinai pavyksta. Tačiau ateitį kol kas sieju su mokslais. Norėčiau studijuoti muzikos arba šokių srityje. Labai džiaugiuosi, kad Darius Petrikauskas pakvietė mane dainuoti grupėje „Altruistės“. Tai man gerokai palengvins kelią į muzikinę karjerą. Man visada gerai sekėsi šokti ir dainuoti. Planų, susijusių su šeimos kūrimu kol kas neturiu. Tik žinau vieną - niekada negalėčiau pasielgti taip, kaip pasielgė mano mama. Mačiau sunkią vaikystę, todėl tikrai žinau, kad savo vaikams sukursiu geriausią aplinką. Nesielgsiu taip, kaip elgėsi mano mama ir klaidų nekartosiu. Aš negalėčiau suteikti vaikams skausmo, kokį jutau pati“, - nuoskaudų neslėpė mergina. Ji tikino nesugebėjusi atleisti mamai už tai, kad ši ją paliko. Skaistė iki šiol, kaip pati sako, naktimis dažnai galvoja, dėl kokių priežasčių įvyko vieni ar kiti dalykai. Jei galėčiau ką nors pakeisti, aš tik atsukčiau laiką atgal.
S. Rapulevičiūtė, svajojanti gyvenimą sieti su muzika, tikina, kad tai - jos gyvenimas. „Gera prisiminti pirmosios dainos įrašą profesionalioje įrašų studijoje. Su kolege Agne irgi puikiai sutariame - ji iš vaikų globos namų, todėl turime daug bendro, esame pasipasakojusios viena kitai savo istorijas.“
„Apie vaikų globą atvirai“: kodėl vaiko globa gali „lūžti“?
Brolių Dariaus (41 m.) ir Remigijaus (39 m.) Vaivadų, bei jų bendrininkų nusikalstama veika, apėmusi prekybą žmonėmis, narkotikų platinimą, vaiko pardavimą ir pelnymąsi iš prostitucijos, atskleidžia tamsiąją visuomenės pusę. Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo šią bylą, kurioje kaltinimai pareikšti keliems asmenims, tarp jų ir broliams Vaivadoms. Nors kai kurie kaltinimai buvo atmesti dėl nepakankamų įrodymų, teismas pripažino juos kaltais dėl merginų išvežimo į Amsterdamo viešnamius ir pelnymosi iš jų prostitucijos. D. Vaivadai skirta 12 metų, o R. Vaivada - 10 metų laisvės atėmimo bausmė.
| Nuteistasis | Pirmos instancijos bausmė | Apeliacinio teismo bausmė |
|---|---|---|
| D. Vaivada | 12 metų | 10 metų |
| R. Vaivada | 10 metų | 9 su puse metų |
| E. Navickas | 9 metai | 7 metai ir 3 mėnesiai |
| A. Jermolenka | 3 metai | (negalioja) |
| D. Valteris | 3 metai (vykdymas atidėtas 2 metams) | 2 su puse metų (vykdymas atidėtas 2 metams) |
Ši byla atskleidžia ne tik nusikaltėlių veiksmų mastą, bet ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo svarbą tarptautiniu mastu. Lietuvos, Vokietijos ir Nyderlandų pareigūnai ilgiau nei pusantrų metų bendradarbiavo tirdami šios grupuotės narių nusikaltimus. Nukentėjusiaisiais pripažinti 7 žmonės: 4 merginos, kurios apgaule buvo išvežtos ir įtrauktos į prostituciją, ir 3 vaikinai, išvažiavę neva „dirbti prie statybų“, o iš tikrųjų privalėję Vokietijos miestų gatvėse pardavinėti kvaišalus.
Nors dalis kaltinamųjų bandė įrodyti esantys mažiau kalti, o kai kurios veikos perkvalifikuotos pagal švelnesnes bausmes numatančius straipsnius, Lietuvos Apeliacinis teismas patvirtino kaltinimus dėl prekybos žmonėmis ir išnaudojimo. Solidariai iš nuteistųjų nukentėjusioms priteistos ir neturtinės žalos atlyginimo sumos.
Istorijos apie nepilnametes, kurios tapo prekybos žmonėmis aukomis, yra ypač skaudžios. Roma (17 m.) ir Rita (16 m.), turinčios psichinių sveikatos sutrikimų, buvo išvežtos į viešnamius. Liudytojai ir pačios nukentėjusiosios pasakojo apie manipuliacijas, prievartą ir žeminantį elgesį. Nors kaltinamieji tvirtino nežinoję apie merginų amžių ar negalią, teismas pripažino jų kaltę dėl nepilnamečių pardavimo ir išnaudojimo prostitucijai.
Šios istorijos primena apie būtinybę stiprinti kovą su prekyba žmonėmis ir teikti pagalbą pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms. Kampanija „Už saugią Lietuvą“, kurios metu Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su globos namų vaikais, siekia atkreipti dėmesį į socialines problemas ir skatinti visuomenės jautrumą. Nors tai tik dalis platesnių pastangų, tačiau tokios iniciatyvos ir visuomenės dėmesys yra svarbūs žingsniai kuriant saugesnę ir socialiai jautresnę aplinką.
Dariaus Balčiūno, buvusio televizijos laidų vedėjo ir aktoriaus, kelias į verslo pasaulį yra įdomus ir kupinas iššūkių. Netekęs tėvo būdamas dešimties metų, jis nuo jaunumės mokėsi savarankiškumo ir verslumo. Nuo diskotekų vedimo ir šokio iki reklamos agentūros, koncertinės įmonės ir viešosios įstaigos įkūrimo - D. Balčiūnas įrodė savo gebėjimą derinti kūrybines ir komercines veiklas. Dabar jis eina „Šiaulių“ arenos direktoriaus pareigas, nors ir sulaukia skeptiškų vertinimų, jis tvirtina, kad viską pasiekė savo darbu.
D. Balčiūnas pabrėžia, kad jo asmenybė susideda iš dviejų dalių: menininko ir komercanto. Jo sūnūs, Domantas ir Džiugas, atrodo, paveldėjo šias savybes. Nors ir sulaukia kritikos dėl savo personažų ir humoro, D. Balčiūnas nesigaili dėl pasirinkto kelio ir džiaugiasi galėdamas juokauti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs.
Jo žmona Daiva, nors ir turinti kirpėjos specialybę, pasirinko likti namų šeimininke, remdama vyrą ir dalyvaudama jo verslo veiklose. Jųdviejų santykiai, trunkanys du dešimtmečius, grindžiami atvirumu ir palaikymu. D. Balčiūnas teigia, kad svarbiausia yra turėti veidą, kuriuo galėtų drąsiai žiūrėti visiems į akis, ir kad šeima yra jo ramstis.
Brolių Gintaro ir Dariaus Linkevičių, Pasvalio „pelėsių“ grupuotės lyderių, byla atskleidžia kitą nusikalstamumo pusę - sukčiavimą ir neteisėtą Europos Sąjungos paramos gavimą. Įtariama, kad broliai, suklastoję dokumentus, bandė gauti daugiau nei 1,2 milijono litų paramos žemės ūkiui. Nors ikiteisminis tyrimas tęsiasi, brolių sulaikymas ir krata jų valdomose įmonėse rodo teisėsaugos institucijų pastangas kovoti su finansiniais nusikaltimais. Vietiniai gyventojai prisimena brolių aktyvumą privatizuojant bendroves ir pastebi, kad jų veiksmai ne visada buvo skaidrūs.
Šios istorijos, nors ir skirtingos, jungia vienas bendras bruožas - stiprybė ir viltis, kurią atranda žmonės, susidūrę su sunkumais. Agnės ir Skaistės pasiryžimas siekti savo svajonių, nepaisant vaikystės iššūkių, Dariaus Balčiūno nuoseklus kelias versle, ir netgi brolių Linkevičių, nors ir nusikalstama, tačiau įrodo gebėjimą siekti tikslų, - visa tai liudija apie žmogaus potencialą ir gebėjimą keisti savo likimą.
