Borisas Nemcovas, vienas ryškiausių Rusijos opozicijos veikėjų, savo gyvenimo ir veiklos dėka paliko gilų pėdsaką šalies istorijoje. Jo biografijos skaitymas reikalauja atsargumo, ypač vertinant politiko, kuris nepasitraukė į užtarnautą poilsį, vaidmenį. Netgi sunku įvertinti jo reikšmę, jei jis nebūtų tapęs vienu iš Vladimiro Putino Rusijos politinių kankinių. Paskutinius savo gyvenimo metus jis buvo viena iš labiausiai matomų ir veikliausių Rusijos opozicijos figūrų, Vakarų demokratų viltis, nes kiti lyderiai stokoja charizmos arba yra labiau linkę į nacionalizmą. Savo pastarųjų metų veikla ir mirtimi šalia Kremliaus B. Nemcovas tapo pasipriešinimo simboliu.
Jaunas Nižnij Novgorodo srities gubernatorius, Boriso Jelcino numylėtinis, kurį jis ne kartą buvo viešai pristatęs kaip būsimą įpėdinį, Rusijos premjero pavaduotojas, Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos patarėjas B. Nemcovas nugyveno spalvingą gyvenimą. Nors B. Jelcino įpėdiniu tiesiogine prasme ir netapo - netikėtai iškilęs niekam nežinomas saugumietis V. Putinas šias pareigas pasiglemžė - B. Nemcovas paliko ryškų pėdsaką Rusijos politiniame ir visuomeniniame gyvenime.
Savo knygoje „Maištininko išpažintis“ politikas atvirai kalba apie savo klaidas, išgėrinėjimus, moteris, antsvorį, dalinasi prisiminimais apie kitus Rusijos demokratijos dešimtmečio veikėjus. Be abejo, nė vienas iš jų neapsidžiaugė perskaitęs detaliai aprašytą informaciją apie tai, kiek jie alkoholio gali išgerti arba apie savo prastus slidinėjimo įgūdžius. Ši knyga labiau skirta savai auditorijai, nes vakariečius toks atvirumas, ypač kalbant apie alkoholio kultūrą aukščiausiuosiuose Rusijos valdžios sluoksniuose, gali ir šokiruoti. Rusijoje ši knyga savo pardavimais lenkė netgi „Harį Poterį“. 2007 metų spalį tai buvo dažniausiai „Google“ paieškoje įvestas knygos pavadinimas. Politikas čia atsiskleidžia kaip labai žmogiškas. Jis nebando kurti savo kaip herojaus ar „kieto vyruko“ įvaizdžio. Tiesiog dalinasi tuo, ką patyrė per savo spalvingą gyvenimą. Galima rasti patarimų, kaip maitintis, kokios dietos veikia, kurių geriau nenaudoti. Kokios sporto šakos naudingiausios norintiems sustiprinti savo organizmą. Kaip saikingai vartoti alkoholį. Kaip elgtis su moterimis. Kaip auklėti vaikus. Visi šie patarimai kilo iš paties politiko asmeninės patirties, neretai labai skaudžios. Net jeigu skaitytojams visiškai neįdomi politika, jie gali rasti vieno iškiliausių Rusijos politikų apmąstymų labai praktiniais gyvenimiškais klausimais.
B. Nemcovas labai talentingai atskleidžia Rusijos prezidento Boriso Jelcino asmenybę. Nors B. Nemcovas buvo jo mokinys, net kurį laiką pristatomas kitiems kaip būsimas įpėdinis, šioje knygoje iš prezidento nepadaromas stabas. Atvirai kalbama apie jo problemas dėl alkoholio, padarytas klaidas. Visgi juntamas ilgesys tų laikų, kai B. Jelcinas Rusijoje kūrė santykinai liberalią ir demokratišką valstybę, bet ir rado balansą naujų carų ieškančios rusų tautos akyse. Pabrėžiama tai, kad prezidentas jautė atsakomybę už savo bendražygius, domėjosi jais ne tik kaip politikais, bet ir kaip žmonėmis. Duodavo patarimų gyvenimiškais klausimais. Išsprendė B. Nemcovo registracijos problemas, kai jo, atvykusio gyventi į Maskvą, neregistravo merija. Tuomet prezidentas tik griežtai pakalbėjo su tuometiniu Maskvos meru, neminėdamas jokių pavardžių, o pastarasis, sužinojęs, kad prezidento kabinete sėdi B. Nemcovas, suprato, kad problema turi būti išspręsta.
Trečioji linija - Rusijos politinės būklės diagnozė. Kaip talentingas gydytojas, B. Nemcovas diagnozuoja pagrindines savo šalies problemas. Kalba apie prisirišimą prie tvirtos rankos, priklausomybę nuo gamtinių išteklių kainų, alkoholizmą, oligarchų įsigalėjimą. Juntama, kaip jam skauda dėl savo šalies, ypač tada, kai išrašyti receptą yra sudėtingiau, negu nustatyti ligą.
Palyginti nedaug dėmesio skiriama dabartiniam šalies vadovui Vladimirui Putinui, su kuriuo kartą B. Nemcovas netgi yra važiavęs kartu slidinėti. Vienas knygos skyrius paskirtas jo atėjimo į valdžią analizei. Kritikos V. Putinui yra, tačiau B. Nemcovas koncentruojasi į gelmines problemas, o ne tik į atskiras asmenybes.
B. Nemcovas tiesiog nuperka net ir tada, jeigu mėgini skaitydamas sau nuolatos priminti, kad tai politiko biografija, o jas reikia vertinti labai atsargiai. Jis atsiskleidžia ne kaip superherojus, o žmogus, kuris gyvenime daug ieškojo ir daug klydo. Bet niekada nenustojo kovoti ir maištauti, net žinodamas, kaip pavojinga tai daryti Rusijoje.
Boriso Nemcovo nužudymas ir jo pasekmės
2015 m. vasario 27 d. naktį Borisas Nemcovas buvo nušautas Maskvoje, ant Didžiojo Moskvorečės tilto, grįždamas namo su savo drauge Anna Durickaja. Tyrėjų versija teigia, kad žudikas kelis kartus šovė į politiką. Ši žmogžudystė sukėlė didelį rezonansą Rusijoje ir tarptautiniu mastu.
Kovo 7 d. Boriso Nemcovo nužudymo byloje buvo sulaikyti keturi asmenys. Rusijos federalinės saugumo tarnybos vadovas Aleksandras Bortnikovas paskelbė, kad sulaikytas Zauras Dadajevas, kuris yra „Sever“ bataliono Čečėnijoje vado pavaduotojas, ir su juo automobilyje buvęs vyras. Taip pat sulaikytas Anzoras Kubaševas, dirbęs privačiame sektoriuje Pamaskvėje, bei jo jaunesnysis brolis. Rusijos tyrimo komitetas patvirtino, kad A. Gubaševas ir Z. Dadajevas yra įtariami tiek šios žmogžudystės vykdymu, tiek ir jos organizavimu.
Paaiškėjo, kad sulaikytieji yra giminaičiai. Z. Dadajevas 2010 metais buvo apdovanotas Narsumo ordinu. Įtariamųjų sulaikymui padėjo ne tik stebėjimo kameros, bet ir liudininkų parodymai. Be B. Nemcovo draugės Anos Durickajos, politiko žmogžudystę matė ir „teisėtvarkos organų bendradarbiai, kurie žmogžudystės vietoje buvo atsidūrę „dėl aplinkybių sutapimo“. Jie detaliai apibudino B. Nemcovo žudikus.
Žmogaus teisių gynėjai, aplankę kaltinamuosius, paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad Z. Dadajevas papasakojo, jog tris dienas jis buvo laikomas surakintas rūsyje, kankinamas elektrošoku. Jis taip pat tikino, jog nedalyvavo nusikaltime ir jo metu buvo kitoje vietoje.
Boriso Nemcovo dukra Žana Nemcova padėkojo rusams, kurie rinkosi prie neoficialaus memorialo jos tėvo žūties vietoje, dėdami gėles. Ji didžiuojasi būdama jo dukra ir pabrėžė, kad sukūrė Boriso Nemcovo fondą už laisvę. Omske taip pat buvo surengtas masinis piketas Boriso Nemcovui atminti, tačiau policija sulaikė maždaug kas dešimtą jo dalyvį.
Po Krymo aneksijos 2014 metais Borisas Nemcovas pasakė kalbą antikariniame mitinge Maskvoje. Praėjus metams po šios kalbos, 2015 m. vasario 27 d., jis buvo nužudytas. Savo kalbose jis išreikšdavo nepritarimą karui ir ragindavo taikai: „Aš nenoriu, kad žūtų žmonės. Aš nenoriu, kad žūtų rusai, nenoriu, kad žūtų ukrainiečiai, - sakė B. Nemcovas. - Nenoriu, kad būtų pabėgėlių...“
Kiti Rusijos visuomenės veikėjai ir politikai, tokie kaip Michailas Kasjanovas ir Leonidas Gozmanas, taip pat pagerbė Boriso Nemcovo atminimą, kritikuodami dabartinę Rusijos valdžią ir jos veiksmus, ypač karą Ukrainoje.
Rusijos menininkai ir teatro režisieriai atvirai paragino „sustabdyti ginkluotus veiksmus“ ir sėsti prie derybų stalo. Jie pabrėžė, kad didelio karo atveju jo kurstytojai bus įvardyti pavardėmis ir prakeikti ateinančių kartų.
Boriso Nemcovo biografija
Borisas Jefimovičius Nemcovas gimė 1959 m. spalio 9 d. Sočyje, Rusijos žydų šeimoje. Studijavo Gorkio valstybiniame universitete. 1991-1997 m. jis ėjo aukštus postus Nižnij Novgorodo srityje, tapdamas srities gubernatoriumi. 1997 m. kovą paskirtas Rusijos ministro pirmininko V. Černomyrdino pirmuoju pavaduotoju, kartu ėjo Rusijos kuro ir energetikos ministro pareigas. 1998 m. balandžio - rugpjūčio jis buvo premjero pavaduotojas ir finansų ministras S. Kirijenko vyriausybėje.
Nuo 2000 m. - Rusijos dešiniosios opozicijos veikėjas, V. Putino kritikas. 2000-2003 m. jis buvo Rusijos liaudies demokratų sąjungos pirmininkas. 2011-2012 m. Maskvoje organizavo masinius opozicijos protesto mitingus. Su kitais paskelbė devynis pranešimus apie korupciją V. Putino aplinkoje. Nuo 2012 m. buvo Rusijos respublikonų-liaudies laisvės partijos pirmininkas.
1959 m. spalio 9 d. - 2015 m. vasario 27 d.
