Bobos daržo šaltinis - tai ne tik viena iš gražiausio Dzūkijos upelio Skroblaus versmių, bet ir gamtos paminklas, pasižymintis unikalia hidrogeologine ir folklorine reikšme. Ši vieta, esanti Margionių kaime, Dzūkijos nacionaliniame parke, traukia lankytojus savo paslaptingumu ir gamtos grožiu.
Skroblaus slėnis, kuriame įsikūręs šaltinis, pasižymi gausybe versmių, kurios maitina upelį tyru vandeniu. „Bobos daržo“ šaltinis, nors ir nėra vienintelis, yra ypatingas tuo, kad žymi Skroblaus upelio ištakas. Čia gruntinis vanduo, radęs vandeniui laidžių nuogulų plotą, išsiveržia į paviršių. Šioje vietoje gruntinio vandens horizontas yra itin vandeningas, nes jį maitina ne tik krituliai, bet ir giliau slūgsantys vandenys. Šaltinio vanduo yra gėlas, skaidrus, bespalvis ir bekvapis.
„Bobos daržo“ šaltinis yra paskelbtas hidrogeologiniu gamtos paminklu (nuo 1997 m.). Kitaip dar vadinamas Skroblaus versme, jis trykšta 5,64 ha plote, termokarstinės kilmės užpelkėjusioje teritorijoje, vadinamoje Skroblaus slėniu. Čia požeminiai vandenys veržiasi iš giluminių tarpmoreninių vandeningų sluoksnių ir telkiasi nedideliuose duburiuose, kuriuos vietiniai vadina „burbaklėmis“. Ši vieta nuo 1997 m. yra hidrogeologinis gamtos paminklas.
Vanduo yra vidutinio kietumo, jame nėra geležies, nitritų ir amoniako. Nitratų kiekis yra daug mažesnis nei leistina norma, todėl šaltinio vanduo yra tinkamas gerti. Jo bendroji mineralizacija svyruoja nuo 276 iki 323 mg/l. Vanduo yra kalcio, magnio hidrokarbonatinis, silpnai šarminis (pH - 7,43-7,66), santykinai kietas (bendrasis kietumas 3,44-3,84 mg-ekv/l). Nustatyta nitratų (7,03-7,15 mg/l), vietomis nedidelė nitritų (0,04 mg/l) ir amonio (0,05 mg/l) koncentracija. Šaltinio vandens temperatūra svyruoja tarp 7,4-9,0°C.
Skroblaus pažintinis takas
Prie versmių prasideda Skroblaus pažintinis takas - žiedinis, kurio ilgis siekia 13 km. Takas veda per Margionių kaimą, kur ir prasideda gražiausio Dzūkijos upelio - Skroblaus - ištakos. Ištekėjęs iš duburių, vanduo renkasi į vieną vagą. Kito tokio trumpo (17,3 km) ir vandeningo upelio Lietuvoje nėra. Ištakose, iš „Bobos daržo“ šaltinio, srūva apie 8 litrai vandens per sekundę, o į Merkį upelis atplaukia jau su 700 litrų per sekundę.
Takas įrengtas su mediniais laiptais ir lieptais su turėklais, ypač per užpelkėjusį plotą. Tai leidžia lankytojams saugiai pasiekti patį šaltinį, kurio vanduo srūva iš žemės gelmėse pradingstančio urvo. Pavėsinės su stalais ir suolais suteikia galimybę ilgiau pasigrožėti gamta.
Kiek paėjus mišku, takas veda per Kapiniškių kaimą Skroblaus upelio slėniu pro Skerdzimų pievą. Tai užpelkėjusi Skroblaus slėnio salpa, kurioje vingiuoja šaltiniuotasis Skroblus. Ši pieva pasižymi didele augmenijos įvairove: čia auga pelkinė uolaskėlė, dvilapis purvuolis, žvilgančioji riestūnė ir dvi gegūnių rūšys. Ramiais vasaros vakarais galima išgirsti griežles ar putpeles. Saugiai peri gervės ir pievinė lingė.
Toliau takas veda link nedidelės Bakanauskų pelkutės su Bakanauskų ežeru, esančios tarp žemyninių kopų. Pats ežeras ir jį supančios pelkės atsirado dėl termokarstinių reiškinių - kai ištirpo nuo ledyno atitrūkęs ir po sąnašomis palaidotas ledo luitas. Tokios nedidelės pelkės yra labai būdingos Dainavos smėlėtajai lygumai.
Katastrofiškas kėlinys ir kaip „Žalgiris“ pralaimėjo namie Dubajuj | Ant karštų
Folkloras ir legendos
Viena iš įdomiausių „Bobos daržo“ šaltinio savybių yra su juo susijęs folkloras. Pasakojama, kad iš šaltinio atsiranda visi Margionių kaimo vaikai. Marija Balevičiūtė - Volungevičienė, gyvenanti Margionių kaime, dalijasi šia pasaka:
„Yra tokia vieta - Bobos daržas, o ty tokia duobelė, o jos dugno neragėc. Tai pas mumi tep porino: sako iš ty bobulė vaikus parneša. Buvo mūs kaimynų vaikai, ale jau ot ūgtelėjį, ir bobulė dar vienų mažukų sugovė. Mes pastarėm ir nutarėm, kad gana. Raikia kų tai daryc, kad jau toj bobulė vaikų nenešot. Klapatas: supk, žūrėk, negali bėgioc, kur visi. Tai ciej vaikai ir aš, ir dar mergaitė lupom iš tvoros lotų ir ajom tan Bobos daržan. O karcis ilga, o mes jų vos nešam... Ir - kyšc mes tų lotų ton duobelėn, o kas ty - jų atgal! Nutarėm, kad nieko nepadarysim. Cik inšlapom, išsimurinom. Kitų dzien mes ir vėl. Cik dar akmenį. Akmenų ca nedaugel. Tai iš toli. Visų dzien sukaitį ricinom, ale vos cik atricinom ton duobelėn. Ir jau parajom mūs - durys uždarytos! Nesugaus bobulė daugiau mažukų. Tuom kart niekas ir negimė.“
Ši legenda, pasakojama dzūkiškai, suteikia šaltiniui dar daugiau paslaptingumo ir žavesio, pritraukdama smalsuolius ir norinčius pažinti vietos kultūrą.
Beje, „Mama, rodyklės užrašas su klaida“, - šūktelėjo vienas iš vaikų, pamatęs užrašą. Turėjau puikią progą papasakoti vaikams apie skirtingas lietuvių kalbos ktore ir kad užrašas ne su klaida, o parašytas dzūkiškai. Taip, kaip Telšių miesto, kurį lankėme praėjusią vasarą, ribos ženklas užrašytas žemaitiškai.
Teritorija aplink šaltinį ir upelį yra gražiai sutvarkyta. Jei skubėti nėra kur ir norisi ilgiau pasigrožėti gamta - šalia upelio rasite ir pavėsinę su stalu bei suolais. Visus sužavėjo netoliese augantys žolių kupstai - pankai, primenantys Ilgaplaukį pusbrolį Itt’ą iš “Adamsų šeimynėlės”. Netoliese, Margionyse, auga ir Lietuvio liepa.
tags: #bobos #darzo #saltinio #pazintinis #takas
