Vis dažniau visuomenėje kyla diskusijos apie vaiko sampratą, jo teises ir apsaugą. Šis klausimas yra ypač aktualus, atsižvelgiant į tai, kad vaikai, ypač tie, kurie patenka į socialinės rizikos grupes, susiduria su įvairiais sunkumais. Straipsnyje bus analizuojama vaiko samprata įvairiais aspektais - teisiniu, psichologiniu, sociologiniu, siekiant išsamiai apibrėžti, kas yra vaikas, kokios jo teisės ir kaip visuomenė turėtų jį saugoti.
Vaiko sąvoka teisiniame kontekste
Vaiko samprata yra fundamentali tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje, apibrėžianti asmens teises, pareigas ir apsaugos priemones. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti, kaip vaiko sąvoka yra traktuojama Lietuvos teisės aktuose, atsižvelgiant į įvairius aspektus - nuo amžiaus kriterijų iki teisinio statuso ypatumų. Straipsnyje remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, Baudžiamuoju kodeksu (BK) ir kitais teisės aktais, siekiant pateikti išsamų ir nuoseklų vaiko sampratos apibrėžimą.
Vaiko samprata tarptautinėje teisėje
Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. lapkričio 20 d. priimta Vaiko teisių konvencija, ratifikuota ir Lietuvos Respublikos Seimo, yra vienas svarbiausių tarptautinių dokumentų, apibrėžiančių vaiko sąvoką. Konvencijos 1 straipsnis nustato, kad vaikas yra kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų amžiaus, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymus, taikomus vaikui, pilnametystė pasiekiama anksčiau. Ši nuostata yra pamatinė, nes ji nustato aukščiausią vaiko amžiaus ribą, užtikrinant, kad visi asmenys iki 18 metų turėtų teisę į specialią apsaugą ir priežiūrą.
Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją vaikai turi neatimamą teisę gyventi, teisę į vardą ir pilietybę, pažinti savo tėvus ir jais rūpintis, išlaikyti savo individualybę (įskaitant pilietybę), vardą ir šeimos ryšius, t. p. laisvai reikšti savo pažiūras visais su juo susijusiais klausimais, nuomonę, teisę į minties, sąžinės ir religinę laisvę. Valstybė privalo garantuoti vaikams galimybę gyventi ir sveikai vystytis, nesiskirti su savo tėvais prieš savo norą, imtis priemonių, kad vaikai nebūtų neteisėtai perkeliamas ir negrąžinamas iš užsienio, t. p.
Vaiko samprata nacionalinėje teisėje
Lietuvos Respublikos teisės aktai, atsižvelgdami į tarptautinius standartus, taip pat apibrėžia vaiko sąvoką. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnis skelbia, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų amžiaus, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. Šis apibrėžimas yra identiškas JT Vaiko teisių konvencijos apibrėžimui, pabrėžiant Lietuvos įsipareigojimą laikytis tarptautinių standartų vaiko teisių apsaugos srityje.
Vaiko teisinis statusas yra grindžiamas prielaida, kad vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros. Lietuvos Respublikos Konstitucija užtikrina vaiko teises ir laisves, įtvirtindama nuostatas dėl šeimos apsaugos, motinystės, tėvystės ir vaikystės globos. Konstitucijos 38 straipsnis numato, kad šeima yra valstybės saugoma ir globojama, o motinystė, tėvystė ir vaikystė yra valstybės saugojamos ir remiamos.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992) įtvirtinta nuostata, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymai, t. p. 31 straipsnis.
Vaiko tėvų teisės ir pareigos yra prigimtinės. Vaiko tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis auginti ir auklėti savo vaikus.
Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą atstovauti savo vaikui be atskiro įgaliojimo ir gauti informaciją, susijusią su jų vaiku, dalyvauti ir būti išklausyti dėl sprendimų, susijusių su jų vaiku, išskyrus atvejus, kai tai apribota įstatymu.
Visus klausimus dėl vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi siekti spręsti bendru sutarimu. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nesutarimus (konfliktus) dėl vaiko, kurių jie neišsprendžia bendru sutarimu, pirmiausia turi spręsti pasinaudodami savivaldybės organizuojamu ir teikiamu pirminės teisinės pagalbos teikimu. Jeigu kyla teisinis ginčas dėl vaiko tarp vaiko tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą, tokį ginčą jie privalo siekti išspręsti pasinaudodami Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau - Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas) numatytu valstybės užtikrinamu neteisminiu taikinamuoju tarpininkavimu.
Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą pasirūpina, kad vaikas iki 6 metų, taip pat vaikas su negalia, atsižvelgiant į jo specialiuosius poreikius ir brandą, be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros.
Amžiaus kriterijus
Amžiaus kriterijus yra esminis elementas apibrėžiant vaiko sąvoką. Lietuvos teisės aktai nustato, kad asmuo iki 18 metų yra laikomas vaiku, tačiau yra keletas išimčių, kai asmuo gali įgyti pilnametystę anksčiau. Civilinio kodekso 2.5 straipsnis numato, kad tais atvejais, kai įstatymai leidžia fiziniam asmeniui sudaryti santuoką anksčiau nei sueis 18 metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento. Tai reiškia, kad nuo santuokos sudarymo vaikas įgyja suaugusiojo teises ir pareigas.
Nepilnametis, sulaukęs 16 m., jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo pripažintas visiškai veiksniu (emancipacija), jei yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas.
Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą vaikai iki 6 metų vadinami "ikimokyklinio amžiaus vaikais", o vaikai nuo 6 iki 18 metų vadinami "mokyklinio amžiaus vaikais". Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje yra nustatyta: "Mokslas yra privalomas asmenims iki 16 metų".
Teisės literatūroje vaiko samprata dažniausiai tapatinama su nepilnamečio ir paauglio sampratomis (nepilnamečiai). Tėvai privalo auklėti ir išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Pilnamečiai vaikai privalo rūpintis tėvais ir teikti jiems paramą, t. p. Vaikai yra tiesiosios žemutinės linijos pirmojo laipsnio giminaičiai.
Šiuo atveju jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą).
Vaiko sampratos variacijos įvairiuose teisės aktuose
Nors pagrindinis vaiko apibrėžimas yra unifikuotas, įvairūs Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisės aktai gali vartoti skirtingus terminus, apibrėždami asmenis iki 18 metų. Pavyzdžiui, Baudžiamajame kodekse asmuo iki 18 metų gali būti vadinamas nepilnamečiu arba vaiku, priklausomai nuo konteksto. Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už nusikaltimus, padarytus prieš vaikus. BK 149 straipsnis numato atsakomybę už prekybą žmonėmis, o BK 150 straipsnis - už seksualinį prievartavimą. BK 151 straipsnis nustato atsakomybę už nepilnamečio įtraukimą į nusikalstamą veiklą. Šios nuostatos yra skirtos apsaugoti vaikus nuo išnaudojimo, smurto ir kitų nusikalstamų veikų.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse vaiko samprata išreiškiama tokiomis sąvokomis kaip "vaikas", "paauglys", "nepilnametis". Terminas "paauglys" dažniausiai vartojamas apibūdinant asmenis nuo 14 iki 16 metų amžiaus (175 str., 178 str. 4 d., 183 str. 3 d.), "vaikas" - asmenis nuo 5-7 iki 16 metų amžiaus (138 str., 140 str., 142 str.), "nepilnametis" - asmenis nuo 16 iki 18 metų amžiaus (13 str., 21 str.).
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau - BK), kalbant apie vaikus, vartojamos tokios sąvokos kaip "kūdikis", "mažametis", "nepilnametis". Yra apibrėžtos tik amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, ribos. "Šiais" vadinami asmenys nuo 14 iki 18 metų. "Šiais" asmenys iki 18 metų taip pat yra vadinami ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse.
Pagrindinės vaiko teisės ir apsauga
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti teisės aktai užtikrina vaikui daugybę teisių, įskaitant:
- Teisę į gyvybę, augimą ir sveikatą: Kiekvieno vaiko teisė į gyvybę yra saugoma įstatymų. Valstybė užtikrina vaikui teisę į sveikatos priežiūrą, ligų gydymą ir tinkamą mitybą.
- Teisę į individualybę ir jos saugojimą: Vaikas turi teisę į vardą, pavardę, pilietybę ir tautybę. Šie elementai yra svarbūs vaiko tapatybės formavimuisi ir apsaugai.
- Teisę į asmeninį gyvenimą, neliečiamybę ir laisvę: Vaikas turi teisę į privatumą, bendravimą, susirašinėjimą ir draugų pasirinkimą. Draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą.
- Teisę į gyvenimo sąlygas ir būstą: Tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo užtikrinti vaikui tinkamas gyvenimo sąlygas, kurios reikalingos jo fiziniam, protiniam ir dvasiniam vystymuisi.
- Teisę gyventi kartu su tėvais: Vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams.
- Teisę bendrauti su atskirai gyvenančiais tėvais: Vaikas turi teisę bendrauti su abiem tėvais, net jei jie gyvena atskirai.
- Teisę į nuosavybę: Vaikas turi teisę į nuosavybę, įskaitant paveldėtą turtą, dovanas ir uždarbį.
- Teisę į mokslą: Mokslas vaikams iki 16 metų yra privalomas. Valstybė užtikrina nemokamą mokslą valstybinėse įstaigose.
- Teisę į darbą: Vaikas, sulaukęs 16 metų, gali dirbti, tačiau darbas turi atitikti jo amžių, sveikatą ir išsilavinimą.
Socialinės rizikos vaikai: priežastys ir pagalba
Vis dažniau tenka išgirsti mokyklų vadovus, mokytojus, kitus specialistus ar vaikų tėvus kalbant apie „sunkius“ arba probleminius vaikus, kurie būna nekontroliuojamo ir neprognozuojamo elgesio, nuolat nusižengiantys įvairioms taisyklėms ar net nusikalstantys, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir panašiai. Pedagoginėje psichologinėje literatūroje tokiam elgesiui apibūdinti vartojamos įvairios sąvokos: asocialus, deviantinis, delikventinis, antisocialus ar kriminalinis elgesys. Socialinėje srityje dirbantys specialistai tokius vaikus vadina socialinės rizikos vaikais.
Vaikai, priklausantys socialinės rizikos vaikų grupei, būna labai skirtingi, bet ir labai panašūs. Vieni iš jų būna labai įžūlūs ir nepagarbūs su suaugusiaisiais, nori būti dėmesio centre. Kiti vaikai būna užsidarę, nepasitikintys savimi, vengiantys viešumos, jaučiantys baimę, nerimą, kartais net besielgiantys tarsi laukiniai žvėriukai. Treti būna pikti, įsitempę, nervingi, greitai įsižeidžiantys, nesugebantys valdyti emocijų, į suaugusiųjų ar bendraamžių pastabas reaguojantys keiksmažodžiais, fiziniu ar psichologiniu smurtu.
Socialinės rizikos vaikai turi įvairių mokymosi sunkumų, sunkiau sukaupia dėmesį, nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka, todėl susiformuoja neigiama mokymosi motyvacija, jie praleidinėja pamokas arba visai nustoja jas lankyti. Šiems vaikams būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė gyvenime yra pinigai, todėl visos pastangos yra nukreiptos į tai, kaip ir kur jų gauti. Tai gali juos stumti į nusikalstamą veiklą. Be to, tokie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išvengtų bausmės arba sukeltų gailestį, gautų sau naudos.
Į socialinę riziką vaikai patenka dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai tai nulemia vaiko aplinka, pavyzdžiui, vaiko šeimos gyvenimo būdas arba šeimos socialinė padėtis, kuomet vaikui trūksta tėvų dėmesio, rūpinimosi juo, supratimo, globos, patiriamas smurtas ir nėra patenkinami vaiko pagrindiniai poreikiai. Vaikai, augantys tokiose šeimose, dažnai perima vertybes, prieštaraujančias visuomenės moralės normoms, o vėliau susiformuoja elgsena, prieštaraujanti ir teisės normoms. Taip pat į socialinę riziką vaikas gali patekti dėl nesuderintų šeimos ir švietimo įstaigos (vaikų darželio, mokyklos) veiksmų ir reikalavimų.
Tad pagrindinė vaiko tapimo socialinės rizikos vaiku priežastis yra vaiko socialinis ir pedagoginis apleistumas. Pagalbą socialinės rizikos vaikams savivaldybėse gali suteikti mokyklose dirbantys švietimo pagalbos specialistai (socialiniai pedagogai, psichologai ir kiti), pedagoginės psichologinės tarnybos, vaikų dienos centrai, krizių centrai, taip pat psichologai, dirbantys pirminės sveikatos priežiūros centruose. Patarti ir rekomenduoti, kur kreiptis pagalbos dėl socialinės rizikos vaiko, gali Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai.
Psichologiniai aspektai vaiko raidoje
Psichologų nuomone, "Vaiko" sąvokos apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos būdingų požymių ryšys. Apie raidos stadijas, kurias kiekvienas vaikas pereina vaikystėje, kalbėjo daug garsūs psichologai savo teorijose. Vienas garsiausių - Z. Froidas savo sukurtoje psichoanalitinėje žmogaus raidos teorijoje išskyrė 5 stadijas (oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę), kur kiekviena asmens psichologinės raidos stadija apibūdinama pagal tai, į kurią kūno vietą fokusuojamas seksualinis susidomėjimas ir patiriamas malonumas, t.y. šis šaltinis ir yra stipriai sužadinamas.
Tuo tarpu kognityvinės teorijos atstovas J. Piaget sudarė raidos stadijų seką, kuri apibūdina vaiko intelekto raidą. Jis išskyrė keturias pagrindines stadijas: sensomotorinę, priešoperacinę, konkrečių operacijų, ir formalių operacijų.
Psichosocialinės teorijos atstovas E.H. Eriksonas praplėtė Z. Froido teoriją, pasiūlęs naują psichosocialinės viso gyvenimo raidos sampratą ir pabrėžė, kad kiekvienoje gyvenimo stadijoje individas susiduria su nauja augimo krize, kuri turi būti įveikta. Eriksonas raidą į stadijas skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusius malonumo jausmus, o pagal kiekvieno asmens ryšį su socialine aplinka. 3 pagrindiniai aspektai išskiriami žmogaus raidoje ir jos tyrimuose: somatinis (fizinė raida), asmeninis (žmogaus gyvenimo istorija), socialinis (kultūrinė, istorinė ir kt.
Taigi, raidos psichologija sukūrė "psichologinį vaiką", kuris keliauja apibrėžtais raidos etapais link visiško subrendimo. Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus "vaiko" tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t.y. nuo gimimo iki 12 - 15 metų.
Sociologinė perspektyva vaiko sampratai
Į sąvoką "vaikas" galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus, dėl tokio riboto vaiko raidos (kaip proceso, kurio tikslas - nuo nesubrendimo iki suaugusiojo kompetencijos) suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninių ryšių dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaiko-suaugusiojo santykius bei negalintys sukurti savo kultūros.
Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje. Ši sąvoka kinta kartu su visuomenės išsivystymo lygiu, kultūra, tradicijomis bei socialine struktūra. Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens.
Brandumo kriterijus
Trečiasis kriterijus apibrėžiantis vaikystę - vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies. Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šiais straipsniais komentare, socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Šioje aplinkoje, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritišku, atkaklus užsibrėžtų tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose.
Jus), jis gali elgtis lengvabūdiškai, nekritiškai, neatsakingai. Tad pagal BK subjektu gali būti brandus asmuo, suvokiantis savo padėtį visuomenėje ir turintis tam tikrą intelektą. Šiuo subjektu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jam skiriama švelnesnė bausmė. Taigi analizuojant literatūrą pastebėta, jog asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu, nes, pasak V. Šio pragyvenimui (o ne išlaikytinio) vaidmuo.
Vaiko, kaip nukentėjusiojo, apsauga ir baudžiamoji atsakomybė
Vaiko, kaip nukentėjusiojo nuo nusikalstamos veikos, apsauga yra ypač svarbi. Lietuvos teisės aktai numato specialias priemones, skirtas užtikrinti vaiko teises ir interesus baudžiamajame procese.
Baudžiamajame procese vaikas, kaip nukentėjusysis, turi specialų statusą. Jam turi būti užtikrinta tinkama teisinė pagalba, psichologinė parama ir apsauga nuo pakartotinės viktimizacijos. Baudžiamojo proceso kodeksas numato, kad apklausiant vaiką, būtina dalyvauti psichologui ar pedagogui.
Smurtas prieš vaikus yra rimta problema, kuri reikalauja nuolatinio dėmesio ir prevencinių priemonių. Lietuvos teisės aktai numato įvairias priemones, skirtas smurto prieš vaikus prevencijai, įskaitant švietimą, informacijos sklaidą ir socialinę paramą šeimoms.
Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas numatoma nuo 14 metų už sunkius nusikaltimus ir nuo 16 metų už kitus nusikaltimus. Baudžiamasis kodeksas numato specialias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės nuostatas, kurios skiriasi nuo bendrųjų. Tai privalomos valstybės prievartos priemonės, kurios skiriamos įstatymo nustatytu atveju, tačiau jų taikymas neužtraukia teistumo.
Nusikaltusiam nepilnamečiui gali būti skiriamos ne daugiau kaip 3 suderintos auklėjamojo poveikio priemonės vienu metu.
Tai įpareigojimas neatlygintinai dirbti visuomenės labui. Šią bausmę gali skirti teismas tik gavęs nepilnamečio sutikimą.
Tai pareiga sumokėti teismo paskirtą pinigų sumą valstybės naudai. Nepilnamečiui skiriama bauda gali būti nuo 5 iki 50 MGL (šiuo metu t.y. nuo 250 eurų iki 2500 eurų).
Tai terminuotas nustatytų pareigų (draudimų ir įsipareigojimų) taikymas nuteistajam. Jei nepilnametis negali vykdyti šios bausmės, jį galima atleisti ir vietoje jos paskirti auklėjamojo poveikio priemonę.
Tai trumpalaikis nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės, laikant jį areštinėje.
Tai nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės tam tikram laikui, laikant jį specialiai tam skirtoje įstaigoje.
Tai pati griežčiausia bausmė nepilnamečiams. Gali būti taikoma tik kaip paskutinė priemonė nepilnamečiui įvykdžius sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, t.y. kai specialiojoje dalyje numatytas didesnis nei 6 metų laisvės atėmimas. Nepilnamečiui minimali bausmė už konkrečią nusikalstamą veiką per pusę mažesnė nei numatyta sankcijoje, jei nenumatyta, tuomet - 3 mėnesiai. Nepilnamečio laisvės atėmimo bausmės maksimumas negali būti didesnis nei 10 metų.
