Surogacija, vis dažniau naudojama dirbtinio apvaisinimo srityje, yra opus politinis ir socialinis klausimas įvairiose valstybėse narėse. Europos Teisingumo Teismo (ETT) byloje C-363/12 generalinis advokatas savo išvadoje nurodė, kad minėta byla „patvirtina surogacijos klausimo (nepaisant to, kad surogacija vis dar yra kraštutinė dirbtinio apvaisinimo forma) aktualumą ir teisinių (bei etinių) klausimų, susijusių su surogacijos reglamentavimu, sudėtingumą. Tiesą sakant, teisinė aplinka valstybėse narėse yra skirtinga: vienose valstybėse narėse surogacija yra visiškai teisėta ir konkrečiai reglamentuojama, o kitose - neteisėta arba Airijos atveju - nereglamentuojama.
Panašu, kad Lietuvos Seimas, pasirinkdamas įtvirtinti surogacijos draudimą, vadovavosi daugelio Europos šalių pavyzdžiu. 2013 m. duomenimis, apibūdinančiais surogacijos reglamentavimą Europos Sąjungoje, surogacija draudžiama Austrijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Maltoje, Portugalijoje, Ispanijoje.
Surogacijos tipai ir teisiniai iššūkiai
Nevaisingumas tarptautinėje ligų klasifikacijoje pripažįstamas liga. Tradicinės surogacijos atveju surogatinės motinos kiaušialąstės yra apvaisinamos biologinio vaiko tėvo lytinėmis ląstelėmis. Tai atliekama intrateurininės inseminacijos būdu (IUI). Gestacinės surogacijos atveju surogatinės motinos lytinės ląstelės nėra naudojamos, taigi gimsiantis vaikas neturi jokio biologinio (genetinio) ryšio su surogatine motina. Apvaisinimo procedūra atliekama IVF (in vitro fertilization) būdu, kai iš genetinių tėvų lytinių ląstelių sukurtas embrionas patalpinamas į surogatinės motinos gimdą.
Dėl surogacijos kyla ne tik sudėtingi teisiniai klausimai, susiję su sutartiniais tokių sutarčių aspektais (pirma, ar tokių sandorių sudarymas gali būti laikomas teisėtu, antra, ar surogacija turėtų būti atlygintinė ar altruistinė, trečia, jei surogacija atlygintinė, kaip apskaičiuoti surogatinės motinos patirtas išlaidas ar kur tą atlyginimą įtvirtinti). Dar daugiau klausimų kyla gimus vaikui. Pirmas klausimas yra susijęs su tėvystės nustatymu: kas yra laikomi tėvais surogacijos atveju? Kokias teises turi surogatinė motina tradicinės surogacijos atveju?
Iš Europos Sąjungos valstybių narių praktikos matyti, kad daugelis klausimų, susijusių su surogacija ir tėvų - vaikų ryšiais, vis dar nėra tinkamai reglamentuojami daugelyje valstybių narių (pavyzdžiui, Belgijoje ir Danijoje nereglamentuojama altruistinė surogacija, reikalaujama įsivaikinti vaiką, gimusį po surogacijos procedūros). Populiariausia surogacijos turizmo šalis yra Indija, tiek dėl mažų surogacijos kaštų, tiek dėl gerai išvystytos surogacijos tarpininkų sistemos.
Surogacijos klausimai jau sprendžiami ir tarptautiniuose teismuose: dėl surogacijos nevienodo reglamentavimo kyla daug sudėtingų klausimų, susijusių su privačiu šeimos gyvenimu ir pagal tokias sutartis gimusių vaikų statusu. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2014 m. Valstybėse, kuriose pagal teisės aktus surogacija yra leidžiama, pavyzdžiui, Ukrainoje arba JAV Kalifornijos valstijoje, laikoma, kad „numatytieji“ (socialiniai) tėvai yra teisėti gimsiančio vaiko tėvai.
Pagal daugumos Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinę teisę visų pirma siekiama užtikrinti surogatinės motinos teisinę apsaugą. Šiuo atveju gali susidaryti tokia situacija, kurioje neaiškus tiek tėvų teisinis statusas, tiek vaikų ir tėvų teisinio santykio pripažinimas, galiausiai - Belgijos ir Danijos atveju - įvaikinimo teisinis santykis (kai vienas iš įvaikinančių tėvų yra genetinis vaiko tėvas).Bet kokiu atveju tiek įstatymų leidybos lygmenyje, įtvirtinant surogaciją, tiek privačių asmenų santykiuose, sudarant surogacijos susitarimus, turi būti atsižvelgiama į geriausius gimsiančio vaiko interesus (įskaitant ir vaiko teisę žinoti savo tėvus).
Vėlyvas nėštumas ir jo aspektai
Nors dalis medikų griežtai pasisako jau prieš gimdymą po 35-erių, Vilniaus gimdymo namų vadovė prof. dr. Kornelija Mačiulienė tikina, kad šiuolaikinės medicinos technologijos leidžia pagimdyti bet kokiame amžiuje. Visgi svarbiausias kriterijus yra moters sveikatos būklė.
„Nė vienas gydytojas nerekomenduos moteriai pirmą kartą pastoti ir gimdyti 45-erių, tačiau visą reikiamą pagalbą suteiks. Tokiame amžiuje kūdikį išnešiointi sunkiau, tačiau vėlyvas nėštumas tikrai nėra tragedija - dalis moterų su tuo puikiai susitvarko“, - sakė Vilniaus gimdymo namų vadovė. Kartu medikė pripažino, kad kalbant apie šią sritį vis dar nestinga mitų: „Ateina nėščioji, vieną kartą viskas gerai būna, o kitos konsultacijos metu stebiesi, iš kur tiek baimių atsirado. Tuomet moteris sako, jog perpasakojo savo draugės patirtį...“
Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. dr. Rūta Nadišauskienė pabrėžė, kad biologinė riba kalbant apie natūralų pastojimą yra 35 metai: „Vėliau šis potencialas mažėja. Tad atidedant nėštumą vėlesniam laikui pastoti gali būti sunkiau.“
Dažnesnės komplikacijos ir rizikos
K. Mačiulienė atkreipė dėmesį, kad kasmet stebima tendencija, jog vidutinis gimdyvių amžius didėja. Tačiau kuo moteris vyresnė, tuo atsineša didesnę persirgtų ligų puokštę, o kiekviena jų atsiliepia tiek kūdikio išnešiojimui, tiek gimdymui. „Dabar vidutinis gimdyvių amžius jau siekia 28 metus 7 mėnesius. Natūralu, kad dauguma moterų pirmiausia nori pasirūpinti karjera, užtikrinti būsimo vaiko gerovę. Anksčiau stebėdavomės, kad Skandinavijoje gimdo sulaukusios 34-35, tačiau ir pas mus šis amžius kasmet didėja, o 35 metų gimdyvės - pakankama norma. Visgi laukiantis 45-erių būna sunkiau išnešioti kūdikį ir prižiūrėti nėštumą. Juo labiau, jei kalbama apie pirmą vaiką. Su metais didėja rizika, kad atsilieps jau persirgtos ligos - natūralu, kad iki 28-30 metų amžiaus moteris jų bus turėjusi mažiau“, - sakė ji.
Taip pat paprastai vėlesnis nėštumas nerekomenduojamas dėl dažnesnių chromosominių anomalijų, išaugančios gestacinio diabeto, aukšto kraujospūdžio rizikos. Dėl to gali būti nepakankamas vaisiaus augimas, sunkesnis gimdymas, kur kas dažnesnės Cezario pjūvio operacijos, placentos pirmeigos, taip pat auga priešlaikinio gimdymo rizika.
Pašnekovė akcentavo, kad nėštumas - didžiulis krūvis moteriai. „Tai ypač nepalankiai atsiliepia vyresnio amžiaus moteriai, yra sekinama skydliaukė. Vaisius daug kalcio ir kitų medžiagų paima iš motinos, todėl nenuostabu, kad po gimdymo moterys skundžiasi tiek silpnesniais plaukais, tiek kaulais. Dėl to labai svarbu pasirūpinti tinkamais papildais“, - kalbėjo gydytoja.
Kita vertus, priduria medikė, moterų, kurios pastoja būdamos 45-erių, palyginus yra nedaug: „Iš 3000 gimdyvių pernai sulaukėme keturių moterų vyresnių nei 45 metų amžiaus, dvi iš jų pagimdė natūraliai, dviem prireikė Cezario pjūvio operacijos. Gimdžiusių virš 40-ies metų amžiaus buvo trisdešimt, iš jų Cezario pjūvio operacijos prireikė keturioms, dar buvo du kraujavimai.“ Ji priminė, kad tikrųjų ovuliacinių ciklų mažėja jau nuo 40-ies, tad nėštumo eiga dėl hormoninių pokyčių gali būti šiek tiek komplikuota - kartais prireikia ir vaistų, pagulėjimo.
„Juo labiau jei kalbame apie pirmąjį nėštumą dėl to, kad moteris anksčiau sunkiai pastojo, tai jau ženklas, kad hormonų apykaita yra sutrikusi“ - sakė K. Mačiulienė.
Būtinas vaisiaus ištyrimas ir psichologiniai aspektai
Medikai primena, jog pastojus yra būtina antenatalinė vaisiaus patikra (arba - antenatalinis vaisiaus ištyrimas) pirmame ir antrame nėštumo trečdaliuose. Taip pat kiekvienai vyresnei nei 35-erių nėščiajai nemokamai atliekama chromosomų anomalijų patikra. Nemokamai detalus ultragarsinis tyrimas ir biocheminis tyrimas taip pat atliekamas esant kitoms indikacijoms).
„Nors pastojus vyresniame amžiuje labai dažnai bijoma dėl kūdikio apsigimimų, pavyzdžiui, Dauno sindromo, tačiau galimų chromosomų anomalijų pasitaiko ir jauname amžiuje. Aišku, nuo 35-erių metų rizika didėja, todėl siekiama remtis ne tik moters amžiaus, bet ir detalaus ultragarsinio bei specialaus biocheminio tyrimo kriterijais. Kai kuriais atvejais rekomenduojamas vaisiaus vandenų tyrimas arba neinvazinis prenatalinis moters kraujo tyrimas“, - pastebėjo R. Nadišauskienė.
Jos teigimu, taip pat neišeitų tvirtinti, kad persileidimai laukiantis tokio amžiaus yra dažnesni: „Apskritai didesnė dalis pastojimų baigiasi persileidimu moterims to net nežinant. Tai - vadinamasis biocheminis nėštumas, kuris yra nebūtinai nustatomas. Persileidimas gali būti susijęs su lėtinių ligų išryškėjimu. Kitas dalykas, esant ryškiems defektams (kurie gali būti sąlygoti tik vyresnio moters, bet ir vyro amžiaus) gamta taip susitvarko, kad nėštumas natūraliai nutrūksta.“
Savo ruožtu Mokymų ir psichologinio konsultavimo centro psichologė Vitalija Mikutainienė pastebėjo, kad vėlyva motinystė turi tiek savo pliusų, tiek minusų. „Dažniausiai nėštumą planuodama vyresnė moteris emociškai yra brandesnė, ji turi didesnį finansinį užtikrintumą, kitaip reaguoja į įvairias situacijas, geriau įsivaizduoja, kas gali nutikti su vaiku. Aišku, yra ir trūkumų - didesnė gyvenimo patirtis sąlygoja daugiau baimių, kad kažkas atsitiks su vaiku, tuomet atsiranda perteklinis noras jį apsaugoti, noras tobulai auginti, labiau išlepinti. Kitas yra fiziologinis niuansas - su amžiumi sunkiau naktimis keltis, tad gali lydėti didesnis nuovargis“, - aiškino psichologė.
Anot jos, paprastai vėlesnį nėštumą lemia vėliau prabudęs motinystės instinktas arba noras pakeliauti, pagyventi sau, susikurti gyvenimo pamatą: „Be abejo, nėra jokių taisyklių, kada turėtų prabusti motinystės instinktas. Tačiau kai tai nutinka 30-35-erių ir jei dar antra pusė būna vyresnio amžiaus, tada neretai susiduriama su vaisingumo problemomis. Tad jei pradedamas gydymas, nėštumas užsitęsia, vaikelis būna labai išlauktas, tad labai saugomas.“
Teismo sprendimai ir jų interpretacijos
Prieš šv. Kalėdas visi išgirdome apie tokį atvejį mūsų šalyje - Vilniaus apylinkės teismas pripažino, kad Jūratė Juškaitė yra mama vaiko, kuris jau turi mamą Birutę Sabatauskaitę. Iš pradžių pasipylė spekuliacijos, neva tai socialinės motinystės pripažinimas, nors tai būtų akivaizdus prieštaravimas Lietuvos įstatymams. Tačiau teismas Delfi.lt žurnalistams pateikė paaiškinimą, kad byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta J. Juškaitės biologinė motinystė. Lrytas.lt pasirodė informacija, kad po Danijoje atliktų pagalbinio apvaisinimo procedūrų kūdikį išnešiojo ir Vilniaus Santaros klinikose pagimdė B. Aišku, kad tai absoliučiai unikalus, individualus atvejis, nelaikomas precedentu, dėl kurio keistųsi motinystės/tėvystės samprata Lietuvos teisėje. Vis dėlto jo išviešinimo mastas ir pobūdis rodo, kad „mamos“ supranta: viešoji nuomonė dažnai yra svarbiau nei tai, kas parašyta įstatymuose ar teismų sprendimuose.
Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė ir Žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė yra gerai žinomos, daug metų LGBT ideologiją Lietuvoje propaguojančios politinės aktyvistės, galinčios dėl savo tikslų imtis drastiškų priemonių. Trumpai galima konstatuoti: jei mama Nr. 1 buvo nustatyta pagal vaiko pagimdymo faktą (Civilinio kodekso 3.139 straipsnis), tai mamos Nr. 2 „biologinė motinystė“ galėtų būti įrodinėjama nebent genetiškai. Iš turimų duomenų aišku, kad mums nežinomo vyro spermatozoidu buvo apvaisinta mamos Nr. 2 kiaušialąstė ir perkelta į mamos Nr. 1 gimdą, kuri vaiką išnešiojo ir pagimdė. Tiesa, tuomet tik mama Nr. 2 turi genetinį ryšį su dukra, o mamos Nr. 1 motinystė tampa kvestionuotina - vaikas nėra jos genetinis palikuonis.
Galima vienintelė išvada: teismas pažeidė Civilinį kodeksą ir negalėjo priimti tokio sprendimo, o valstybė dėl LGBT tikslams palankios politinės konjunktūros sprendimo neskundė ir paliko galioti. Tačiau Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad „jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, teisminis procesas turi būti atnaujintas.“ - pridūrė Mišrios seimo narių grupės atstovas.
Šis atvejis V. Sinicai esą panašus į vaiko pasitelkimą politiniams tikslams pasiekti - iš pradžių vienalytė pora esą ėmėsi susilaukti atžalos pačiu keisčiausiu būdu, kad sukurtų tokią teisinę situaciją ir per tą precedentą patenkino savo reikalavimus.
Savo ruožtu tokį teismo sprendimą sukritikavo ir Europos Parlamento narys, „valstietis“ Aurelijus Veryga. Anot jo, tai gali tapti precedentu ateityje, kai atveriamas kelias surogatinei motinystei ir galimybėms įsivaikinti vienalytėms poroms. Politikas įsitikinęs, kad tokiais atvejais visų pirma turėtų būti atsižvelgiama į vaikų teises augti su mama ir tėčiu, o ne suaugusiųjų norus.
„Neapsimetinėkime, netgi kai buvo kalbama apie Partnerystės įstatymą ir Civilinę sąjunga, juk labai dažnai buvo sakoma: „Nebijokit, nekurkit baubų, čia nėra apie vaikų įsivaikinimą“ <…>. Nors iš tikro čia apie vaiko teises turėti mamą ir tėtį niekas gi nekalba, kalbama apie dviejų suaugusių žmonių norus“, - teigė A. Veryga.
Politikas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal šiuo metu galiojantį 5-tą pagalbinio apvaisinimo įstatymo straipsnį tokia procedūra gali būti atliekama tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems veiksniems asmenims. Tuo tarpu vienos lyties asmenims nėra įteisinta nei santuoka, nei partnerystė, o tuo labiau surogatinė motinystė.
„Na, o dabar labai paprastai ir nesudėtingai, kaip gali atsitikti, kad dvi moterys tampa vieno vaiko „biologinėmis mamomis“. Viena iš jų turėtų donuoti savo kiaušialąstę kuri turėtų būti apvaisinama donoro sperma ir embrionas ar keli embrionai perkeliami į kitos moters gimdą (pagalbinis apvaisinimas), kuri išnešioja ir pagimdo vaiką (surogatinė motinystė). Tokiu atveju Lietuvoje pagimdžiusi moteris automatiškai pripažįstama mama, o kita savo motinystę gali bandyti įrodyti DNR tyrimo pagalba. Spėju ir matyt realiausia, kad taip šioje istorijoje ir įvyko, nes „stebuklų“ nebūna“, - istorijos eigą aiškino A. Veryga.
Europarlamentaras įsitikinęs, kad šiuo žingsniu siekiama per „užpakalines duris“ pasiekti ideologinių tikslų.
Reikia pripažinti, kad Birutės Sabatauskaitės ir Jūratės Juškaitės porai pavyko apgauti sistemą. Tačiau iš tiesų Birutei ir Jūratei stebuklas neįvyko - neįmanoma, kad žmogus turėtų dvi mamas. Kiekvienas žemėje kada nors gyvenęs ar gyvenantis vaikas turi lygiai vieną mamą ir lygiai vieną tėtį. Birutė ir Jūratė savo privačiame gyvenime gali laikyti save to paties vaiko mamomis. Tai jų asmeninis reikalas, apie kurį nekalbėtume, jei nebūtų rimtos priežasties. Tačiau nepaisant didelių aktyvisčių pastangų, Lietuvos gyventojų sveikas protas atsijos pelus nuo grūdų. „Dviejų mamų“ PR‘o akcijos nuotraukos kelia pojūti, kad kažkas čia ne taip… Mes gi žinome, kokia didžiausia mamos baimė - tai vaiko liga. Baigdama priminsiu širdį veriančią istoriją iš Senojo Testamento: išmintingasis karalius Saliamonas išsprendė dėl vieno vaiko kovojančių moterų ginčą, pasiūlęs jį padalyti per pusę ir kiekvienai „mamai“ duoti po puselę.
tags: #biologine #motina #vaiko #isnesiojimui
