Nėra nieko panašaus į švelnią, minkštą kūdikio odą. Tačiau taip pat nėra nieko panašaus į irzlų kūdikį, kurį vargina vystyklų bėrimas, pleiskanų luobas ar kita odos problema. Nors jūsų kūdikis yra tobulas, jo oda ne visada tokia būna. Daugelis kūdikių per pirmuosius gyvenimo mėnesius yra linkę patirti įvairius odos sudirgimus.
Dauguma kūdikių bėrimų nėra pavojingi ir dažniausiai praeina savaime. Jeigu kūdikio oda aplink vystyklų zoną parausta, greičiausiai tai yra vystyklų bėrimas. Taip nutinka todėl, kad naujagimio oda savo struktūra skiriasi nuo suaugusio žmogaus: ji labai plona, gležna, jautresnė išorės poveikiui ir yra lengvai pažeidžiama, kadangi dar nėra išsivysčiusios apsauginės funkcijos.
Iššutimai yra viena iš dažniausių problemų, su kuria susiduria tėvai jau pirmosiomis kūdikio gyvenimo savaitėmis. Jie sukelia diskomfortą vaikui, sutrikdo miegą, vaikas gali tapti irzlus. Dažniausiai iššutimai atsiranda tose odos vietose, kur yra didžiausia trintis ir/ar ilgai kontaktuojant su drėgme: ant kaklo, užpakaliuko, apatinėje pilvo dalyje, ant kirkšnių ar pažastų srityje. Tačiau tinkama priežiūra ir pagalbinių priemonių naudojimas gali padėti susitvarkyti su šia problema.
Kodėl atsiranda iššutimai?
Pirmoji ir pagrindinė priežastis - ilgas kūdikio odos kontaktas su drėgme. Taip gali būti dėl per retai keičiamų sauskelnių ar vystyklų. Ilgalaikis kontaktas su šlapime ir išmatose esančiais fermentais dirgina gležną kūdikio odą. Tad reguliariai tikrinkite sauskelnes ir kruopščiai nuvalykite odą kiekvieno keitimo metu. Jei kūdikis viduriuoja, sauskelnes keiskite kuo dažniau. Iššutimai taip pat gali atsirasti, jei kūdikis nėra tinkamai nusausinamas po maudynių. Atminkite, kad norint, kad jūsų kūdikio oda būtų sveika, ji turi kvėpuoti ir būti sausa. Po maudynių leiskite odai pačiai išdžiūti arba nuvalykite drėgmę švelniu rankšluostėliu, prieš uždedant sauskelnes ir drabužius.
Kita dažna iššutimų priežastis - mechaninis odos įtempimas arba, paprasčiau tariant, dažna trintis. Be to, padidėjęs prakaitavimas yra vienas iš pagrindinių iššutimą sukeliančių veiksnių, nes perkaitus oda tampa jautresnė dirginimui. Taip nutinka, jei kūdikis suvystomas per stipriai arba jam uždedami pernelyg aptempti drabužėliai. Pavyzdžiui, iššutimai ant kūdikio kaklo gali atsirasti dėvint aptemptus sintetinius drabužius. Tad verčiau rinkitės laisvus drabužius iš minkštų natūralių audinių. O sauskelnes reikia uždėti taip, kad nebūtų skysčių nuotėkio, bet ne pernelyg tvirtai, kad oras galėtų cirkuliuoti.
Kaip išvengti iššutimų?
Taigi, kokių prevencinių priemonių reikėtų imtis, kad išvengti kūdikio iššutimų? Apžiūrėkite kūdikio odą kiekvieną kartą, kai jį perrengiate ar keičiate sauskelnes, atkreipkite dėmesį ar nėra paraudimų. Dažnai keiskite sauskelnes. Jas rekomenduojama keisti iš karto po tuštinimosi. Nuėmę sauskelnes kruopščiai nuplaukite kūdikio odą ir leiskite jai visiškai išdžiūti ir visuomet įsitikinkite, kad jūsų kūdikio oda yra sausa. Kūdikio higiena yra be galo svarbi, kadangi išmatose ir šlapime yra medžiagų, kurios dirgina odą. Jei jos ilgą laiką liečiasi su oda, gali atsirasti odos paraudimas - iššutimai. Po vystyklais ir sauskelnėmis naudokite specialius kūdikių kremus ir tepalus, kad išvengtumėte iššutimo - tokios priemonės padeda nuraminti odą, sukuria apsauginį barjerą ir apsaugo kūdikio odą nuo grėsmingų išorinių veiksnių bei pašalina diskomfortą. Prausiant ir maudant kūdikį būtina naudoti specialią kosmetiką vaikams, kuri yra hipoalerginė ir saugios sudėties. Po vandens procedūrų vaiko oda turi būti kruopščiai išdžiovinta. Jei vystyklų bėrimas jau atsirado, jo netrinkite: perteklinė drėgmė tokiose vietose turi būti pašalinta švelniais judesiais, nuvalant medvilniniu vystyklu ar minkštu rankšluosčiu.
Taip pat venkite vaiko perkaitimo. Patalpa turi būti gerai vėdinama ir palaikoma tinkama oro temperatūra. Labai svarbu aprengti vaiką pagal orą, aprengti šilčiau, jei oras vėsus bei nurengti šiltus drabužius šiltoje patalpoje. Taip pat, labai naudingos yra oro vonios kūdikiui, kuomet oda yra atvira ir kvėpuoja. Todėl, kai vaikas nemiega, pravartu jį palikti su medžiaginėmis kelnaitėmis arba be jų ir leisti odelei pakvėpuoti.
Taip pat drabužėlių skalbimui neturi būti naudojamos priemonės, galinčios sukelti alergiją. Skalbimui reikėtų rinktis specialias priemones be šiurkščių komponentų. Be to, reikėtų vengti sintetinių audinių. Tačiau kartais iššutimai kūdikiams atsiranda net tinkamai juos prižiūrint. Tokiu atveju svarbiausia nedelsiant reaguoti, ir suprasti, kas konkrečiai sukėlė iššutimą. Nuo lengvo odos paraudimo padės įvairios priemonės nuo iššutimų - pudra, kremas, tepalas ar speciali pasta. Jas reikia tepti ant švarios odos, nuprausus kūdikį po tekančiu šiltu vandeniu ir švelniai nusausinus odą. Jei iššutimai nepraeina per kelias dienas arba situacija pablogėja, tuomet kreipkitės į gydytoją. Gydytojas nustatys iššutimo priežastį ir paskirs tinkamą gydymą.
Kaip gydyti iššutimus kūdikiams?
Iššutimų gydymo metodai ir jų pašalinimo laikas tiesiogiai priklauso nuo problemos sudėtingumo. Pradinėse stadijose naudojamos vietinės priemonės, pavyzdžiui, kremai, tepalai ar pabarstai nuo iššutimo. Tokiu atveju nemalonūs simptomai išnyksta per 2-3 dienas. Tačiau jei atsiranda komplikacijos, simptomai sustiprėja, atsiranda odos mikroįtrūkimai ir pan., gydytojas gali skirti stipresnį poveikį turinčių priemonių. Todėl labai svarbu pradėti gydyti iššutimus vos tik atsiradus pirmiesiems požymiams. Be specialių priemonių naudojimo be galo svarbi ir tinkama kūdikio priežiūra, kurią jau aptarėme.
Dažniausiai, tinkamai prižiūrint, naudojant specialius kremus ar tepalus, iššutimas kūdikiams išnyksta per kelias dienas. Tačiau jei odos sudirgimas nepraeina ir simptomai sustiprėja, turi įtakos vaiko miegui, apetitui ir bendrai savijautai, turėtumėte skubiai kreiptis į gydytoją. Rimtesnių odos pažeidimų gydyti savarankiškai nereikėtų. Specialistas greitai ir tiksliai nustatys priežastį ir paskirs tinkamas gydymo priemones bei suteiks rekomendacijas tolimesnei kūdikio priežiūrai.
Priemonės nuo iššutimų
Priemonės vaikams nuo iššutimų gali būti įvairios. Pavyzdžiui, kremai, tepalai, pastos, pudros ar pabarstai, tokie kaip pataisų sporos. Kaip gi veikia šios priemonės? Jos sukuria permatomą apsauginį, pralaidų orui sluoksnį ant odos ir taip ją apsaugo nuo grėsmingo poveikio bei skatina odos atsinaujinimą. Be to, priemonės nuo iššutimo taip pat ir efektyviai drėkina ir maitina gležną kūdikio odelę. Šias priemones rekomenduojama naudoti pagal poreikį. Tačiau jos gali būti naudojamos ne tik iššutimams atsiradus, bet ir iššutimų profilaktikai.
Kitos kūdikių odos problemos
Kūdikių „spuogai“ iš tikrųjų nėra tokie pat kaip paauglių aknė. Tyrimai rodo, kad jų atsiradimas gali būti susijęs su mieliagrybiais, o ne su riebalų pertekliumi. Naujagimių aknė. Būdinga apie 20% visų naujagimių ir neturi šeimyninio polinkio. Dažniausiai naujagimių aknė išryškėja 3-ią gyvenimo savaitę. Gydymui užtenka kasdienio prausimo švelniu muilu ir vandeniu, taip pat rekomenduojama vengti tepalų, aliejų ir losjonų. Kito papildomo gydymo dažniausiai neprireikia, nes bėrimai pranyksta savaime, be randų, 4-ių mėnesių bėgyje.
Kūdikių aknė. Tai kitas nozologinis vienetas, t. y., ne ta pati liga, kaip naujagimių aknė. Ji pasireiškia 3-4-ą gyvenimo mėnesį. Kūdikių aknė dažnesnė berniukams, ji atsiranda dėl riebalinių liaukų hiperplazijos. Klinikiniai simptomai panašūs į naujagimių aknės, tik kiek sunkesni - būdingi komedonai, uždegiminės papulės ir pūlinukai, kartais veidelyje formuojasi mazgai. Kai uždegimas silpnas ar vidutinio sunkumo, skiriami silpni keratolitiniai preparatai (pvz., benzoilperoksidas), vietiniai antibiotikai (pvz., eritromicinas, klindamicinas) ar vietiniai retinoidai.
Miliumai. Tai balti „spuogeliai“, kurie atsiranda dėl keratino ir riebalų sankaupų plauko folikule. Prakaitinė. Dažnas reiškinys, ypač gyvenantiems šilto klimato sąlygomis. Prakaitinė atsiranda dėl to, jog prakaito liaukos užsikemša keratinu, todėl odos raginiame sluoksnyje ima kauptis prakaitas. Retai kada prakaitinė būna gimimo metu. Dažniausiai atsiranda per pirmąją gyvenimo savaitę, ir yra ypač susijusi su šilta aplinka, pvz., buvimu inkubatoriuje, gausiu aprengimu, karščiavimu. Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais simptomais. Odos mikroskopija galima, bet dažniausiai nebūtina.
Egzema - tai niežintis, paraudęs bėrimas, kuris gali atsirasti reaguojant į dirgiklius. Ši būklė dažniau pasitaiko vaikams, kurių šeimoje yra sergančių astma, alergijomis ar atopiniu dermatitu. Egzema dažnai pasireiškia veide, vėliau oda gali sustorėti, tapti sausa ir pleiskanojanti. Gydymui svarbu nustatyti ir vengti dirginančių veiksnių, naudoti švelnius muilus ir skalbiklius, o drėkinamuosius kremus tepti saikingai.
Atopinis dermatitas yra pats dažniausias egzemos tipas, jis taip pat vadinamas atopine egzema. Atopiniu dermatitu dažniausiai suserga vaikai iki vienerių metų, rečiau - vyresni vaikai. Dauguma vaikų atopinį dermatitą „išauga“ iki antrojo gimtadienio, kitiems tenka su šia liga gyventi visą likusį gyvenimą. Pirmieji kūdikių atopinio dermatito požymiai paprastai pasireiškia apie 2-3 kūdikio gyvenimo mėnesį. Pagrindinis atopinio dermatito simptomas - sausas, pleiskanojantis, paraudęs odos bėrimas. Dermatitui ūmėjant, raudonis gali virsti šerpetojančiomis, šlapiuojančiomis dėmelėmis. Šią ligą, visų pirma, lemia genetinis paveldimumas.
Pleiskanų luobas (seborėjinis dermatitas) dažniausiai pasireiškia pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais. Jis atrodo kaip pleiskanojantis, vaškinis, kartais paraudęs bėrimas galvos odoje, antakiuose, aplink nosį ar už ausų. Seborėjinis dermatitas dažniausiai išryškėja pirmosiomis kūdikio gyvenimo savaitėmis, kai oda dar prisitaiko prie išorinių sąlygų, o riebalinių liaukų veikla būna suaktyvėjusi. Pagrindinė priežastis - riebalinių liaukų hiperaktyvumas. Kūdikio riebalinės liaukos reaguoja į iš motinos per placentą perduotus hormonus, todėl gamina daugiau sebumo - odos riebalų. Kai šie riebalai susimaišo su negyvomis odos ląstelėmis, susidaro gelsvos, riebios plutos, dengiančios galvos odą.
Grybelinės infekcijos dažnai pasireiškia po antibiotikų vartojimo. Burnoje jos atrodo kaip pieno apnašos, o vystyklų srityje - kaip ryškiai raudonas bėrimas su mažais spuogeliais.
Toksinė naujagimių eritema. Būdinga net 31-72% išnešiotų naujagimių, o neišnešiotiems pasitaiko rečiau. Šiai naujagimių odos būklei būdingas bėrimas daugybinėmis raudonomis dėmelėmis ir papulėmis (1-3 mm dydžio), kurios greitai virsta pūlinukais ant paraudusio pagrindo. Labiausiai beria liemenį, žastus ir šlaunis, o delnai su padais lieka nepažeisti. Kartais vaikas jau gimsta išbertas, visgi dažniausiai išberia per pirmąsias 24-48 gyvenimo valandas.
Praeinanti naujagimių pustulinė melanozė. Kiek rečiau sutinkama odos būklė nei toksinė naujagimių eritema, ir dažnesnė tamsaus gymio vaikams. Diagnozė nustatoma remiantis būdingais klinikiniais simptomais. Kaip ir toksinės naujagimių eritemos atveju, galima atlikti mikroskopinį tyrimą, tačiau jis nebūtinas.
Naujagimų akropustuliozė. Tai gerybinė, pūslelėmis ir pūlinukais pasireiškianti naujagimių odos būklė. Jai būdinga lėtinė eiga (priešingai negu daugumai kitų naujagimių odos būklių). Kilmė nežinoma. Remiantis atliktais tyrimais pastebėta, kad naujagimių akropustuliozė dažniau pasireiškia tiems vaikams, kurie buvo gydyti nuo niežų, taigi ši būklė galimai yra nespecifinės reakcijos į niežus pasekmė. Visgi niežai šiems pacientams buvo patvirtinti labai retai. Naujagimių akropustuliozė skiriama nuo dishidrozinės egzemos, pustulinės psoriazės, impetigo, niežų ir kt. Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais simptomais, taip pat atliekama odos nuograndų mikroskopija (dėl sąsajų su niežais). Dažniausiai ši būklė praeina per 2 metus. Gydymui rekomenduojami vidutinio stiprumo ar labai stiprūs kortikosteroidai.
Pūslės, atsiradusios dėl čiulpimo. Tai atmetimo diagnozė, kurią reikia skirti nuo paprastosios pūslelinės, pūslinio impetigo, įgimto sifilio, kandidozės, naujagimių raudonosios vilkligės, paveldimų pūslinių ligų. Šios pūslės yra neuždegiminės kilmės, ovalios formos, storų sienų, pripildytos sterilaus skysčio. Jos gali būti vienpusės ar abipusės, ant riešo, rankų pirštų.
Kraujagysliniai apgamai. Tai ir kraujagyslių navikai, ir malformacijos. Dauguma nesukelia problemų ir yra kliniškai nereikšmingi, o kitus būtina gydyti, taip pat dali yra susijusi su vidaus organų patologija.
Marmurinė oda. Būdingas simetrinis, tinklinis odos spalvos pakitimas, labiausiai išreikštas galūnėse ir liemens srityje. Jį sukelia odos kraujagyslių atsakas į šaltą aplinką, ir būklė praeina šiltoje aplinkoje. Gydymo nereikia. Fiziologinė marmurinė oda turi būti skiriama nuo paveldimos būklės, kurią sukelia kraujagyslių malformacija.
Arlekino spalvos pokytis. Labiausiai tampa pastebimas, kai vaikas guli ant šono. Būdingas intensyvus paraudimas to šono, ant kurio gulima. Kita pusė pastebimai pabąla. Labai aiški skiriamoji linija. Toks spalvos pokytis trunka iki 20 minučių. Sutrikimo priežastis nėra aiški, tačiau manoma, jog reikšmės gali turėti autonominės nervų sistemos, reguliuojančios odos kraujagyslių tonusą, nebrandumas. Šis sutrikimas būdingas net kas dešimtam naujagimiui, o neišnešiotiems vaikams pasireiškia kur kas dažniau. Dažniausiai išryškėja per kelias pirmas gyvenimo dienas, nors kartais tampa pastebimas ir po 3 savaičių.
Įgimta dermos melanocitozė („Mongolo“ dėmė) - dažniausiai naujagimių pigmentinis sutrikimas. Būdinga ryški rasinė predispozicija, nes 85-100% mongoloidų atstovų naujagimystės periode turi šių dėmių, kai tuo tarpu baltaodžiams ji sutinkama <10% atvejų. „Mongolo“ dėmė yra mėlynai-pilkos spalvos dėmė, kurios kraštais nėra aiškūs. Dydis gali siekti >10 cm. Dažniausiai ji atsiranda kryžkaulio - sėdmenų srityje, pečių srityje. Tai visiškai gerybinis odos darinys, ir turi tendenciją praeiti savaime per 1-2 metus. Sulaukus 6-10 metų amžiaus, jau būna išnykusi. „Mongolo“ dėmės priežastis - uždelstas dermos melanocitų išnykimas. Kryžkaulio sritis ir yra ta vieta, kurioje aktyvūs dermos melanocitai išlieka ilgiausiai. Įgimta dermos melanocitozė turi būti atskirta ir nuo kitų neblykštančių odos pažeidimų, pvz., mėlynojo apgamo, oto apgamo, ito apgamo. Ito ir Oto apgamai tyri specifinę lokalizaciją, o būtent V1/V2 dermatomus veido, kaklo srityje.
Bronzinio vaiko sindromas. Pasireiškia viso kūno odos pilkai rudos spalvos pasikeitimu, praėjus 1-7 dienas nuo fototerapijos, skirtos padidėjusios bilirubino koncentracijos gydymui, pradžios. Kraujo serumas ir šlapimas taip pat įgauna bronzinę spalvą. Nutraukus terapiją, oda vėl palaipsniui įgauna normalią spalvą, be jokių liekamųjų reiškinių. Manoma, kad bronzinę spalvą sukelia sutrikęs tulžies rūgščių ir tulžies pigmento pasišalinimas, o būtent jie ir yra rudos spalvos. Dauguma sergančių vaikų jau prieš terapijos pradžią turi padidėjusią bilirubino koncentraciją kraujyje.
Riebalinis apgamas. Tai įgimtas darinys, dažniausiai pastebimas ant veido ar skalpo.
Įgimta odos aplazija. Tai grupė heterogeninių ligų, kuriai būdinga lokali odos stoka.
Erozinė pustulinė skalpo dermatozė. Naujagimiams su perinataliniu skalpo pažeidimu, plaukų netekimą gali lydėti pūlingi, eroziniai, šašais padengti bėrimai, kuriems gydymas antibakteriniais vaistais (tiek vietiniais, tiek ir sisteminiais) neturi efekto.
Gerybinė skalpo histiocitozė. Dar vadinama „galvos papuline histiocitoze“ - retai sutinkamas, savaime praeinantis ne-Langerhanso ląstelių histiocitozės tipas. Dažniausiai suserga vaikai, jaunesni nei 15 mėnesių. Būdingas bėrimas smulkiomis, gelsvai raudonomis ar gelsvai rudomis dėmėmis galvos ir kaklo srityje. Vidaus organai nepakenkami. Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais požymiais. Esant abejonių, atliekama odos biopsija ir histologinis tyrimas su imunologiniais tyrimais. Kadangi ši būklė praeina savaime, gydymas nereikalingas. Bėrimai praeina kelių mėnesių - metų bėgyje.
Apgamų turi daugiau nei vienas iš dešimties kūdikių. Jie ne visada yra paveldimi - kai kurie atsiranda jau gimstant, kiti pasirodo per pirmuosius gyvenimo mėnesius.
Kūdikių oda labai jautri saulės spinduliams. Pirmuosius šešis mėnesius kūdikį reikėtų saugoti nuo tiesioginės saulės. Maudykite kūdikį trumpai - 3-5 minutes šiltame vandenyje.
Visus daiktus, kurie liečiasi su kūdikio oda, skalbkite švelniais, bekvapiais skalbikliais - nuo patalynės iki rankšluosčių ir net savo drabužių.
Gelta pasireiškia gelsvu odos ir akių baltymų atspalviu. Dažniausiai ji atsiranda praėjus 2-3 dienoms po gimimo ir paprastai išnyksta per 1-2 savaites.
Kada kreiptis į gydytoją?
Jei iššutimai nepraeina per kelias dienas arba situacija pablogėja, tuomet kreipkitės į gydytoją. Gydytojas nustatys iššutimo priežastį ir paskirs tinkamą gydymą. Jei bėrimai atrodo paraudę, šlapiuojantys ar skleidžia nemalonų kvapą, svarbu nevartoti savarankiškai tepalų ar antibiotikų - būtina gydytojo apžiūra. Jeigu bėrimai plinta už galvos ribų - ant veido, už ausų ar kaklo, oda stipriai paraudusi, šlapiuojanti ar padengta pūlingomis plutelėmis, kūdikis neramus, dažnai kasosi ar blogai miega, bėrimai nepraeina per kelias savaites, nors oda prižiūrima tinkamai, įtariama alergija ar grybelinė infekcija, būtina kreiptis į gydytoją.
