Daugelis gerai prisimena Tele Bim Bam Meilės dainą tėčiui[1], kuri buvo vienas gražiausių priminimų tėčiams apie jų svarbų vaidmenį vaiko gyvenime.
Gegužis buvo pilnas šeimos švenčių - Mamos diena, Šeimos diena, nauja data švenčiama Vaiko diena ir tylomis jas prisivijusi Tėčio diena birželio pirmąjį sekmadienį. Kodėl tėčiai vis dar laikomi antraeiliais vaikų auginime? Vienareikšmiško atsakymo nėra.
Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą.
Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio kvalifikavimo (sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, partneriai, atskirai gyvenantys asmenys ir pan.). Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo tėviškąsias pareigas - dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus.
Jeigu tėvai nesusitaria dėl klausimų, susijusių su vaiko auklėjimu, ginčijamą klausimą sprendžia teismas. Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir teisėtais interesais susijęs elementas, t. y. Tėvų pareiga ir teisė auklėti savo vaikus, tėvams nutraukus santuoką, nekinta, kaip nekinta ir vaiko teisės. Ši teisės norma aiškintina taip, kad teismai, spręsdami santuokos nutraukimo klausimą, turi užtikrinti vaiko teises ir jų stabilumą, kad jos nepakistų tėvams nutraukus santuoką.
Teismui sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą turi būti apsaugota ir vaiko teisė bendrauti su kitu tėvu, su kuriuo vaikas kartu negyvens, todėl teismas, spręsdamas santuokos nutraukimo klausimą ir nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, turi išspręsti ir vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina klausimą.
Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais.
Teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos. Jei vaiko tėvai susitaria tarpusavyje dėl tėvo ar motinos, su kuriuo vaikas negyvens, bendravimo formos, laiko, būdo, jie tai paprastai turėtų nurodyti teismui ieškinyje ar teismo posėdžio metu. Teismas nustato bendravimo tvarką tokią, kokia ji galima pagal esamą situaciją. Pažymėtina, kad skyrium gyvenančio tėvo bendravimo teisę užtikrina įstatymas, o teismas tik nustato naudojimosi ja tvarką, jei šalys negali susitarti pačios.
50:50 bendravimo modelis ir dviguba gyvenamoji vieta
50:50 bendravimo su vaiku tvarka yra terminas, naudojamas Lietuvos teismų praktikoje, nes taikydami ir aikindami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 3.169 straipsnį, teismai yra linkę spręsti, kad vaiko gyvenamoji vieta, net ir bendru tėvų sutarimu, negali būti nustatoma su abiem tėvais, gyvenančiais skyrium, todėl tuo atveju, jei tėvai, jiems gyvenant skyrium, ir toliau pageidauja dalytis vaiko priežiūra po lygiai, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, su kitu nustatant 50:50 bendravimo tvarką. Iš esmės tai yra ta pati dviguba gyvenamoji vieta (angl. k. dual residence), kuri taikoma santuokos nutraukimo bylose jau daugiau nei 40 metų.
Pažymėtina, kad skirtingose šalyse dviguba gyvenamoji vieta suprantama skirtingai, varijuojant nuo 25 iki 50 proc. kartu su vaiku praleidžiamo laiko. Žinoma, vaiko gyvenimas šeimoje, kurioje vaiku rūpinasi abu tėvai, sukelia vaikui mažiau problemų nei gyvenimas išsiskyrusioje šeimoje. Tačiau net ir tėvų gyvenimas skyrium gali užtikrinti ryšio išsaugojimą ne tik su vienu iš tėvų (dažniausiai mama), bet abiejų tėvų socialinių, emocinių, o ne tik finansinių išteklių prieinamumą.
Tyrimai atskleidė, kad vaikai, gyvenantys išsiskyrusiosiose šeimose, bet turintys dvigubą gyvenamąją vietą arba 50:50 bendravimo su abiem tėvais tvarką, susiduria su mažiau problemų nei vaikai, gyvenantys tik su vienu iš tėvų.
Įdomu tai, kad tėvai, kurie sutinka su dviguba vaiko gyvenamąja vieta, paprastai yra labiau išsilavinę ir turintys didesnes pajamas.
Pirmiau apžvelgtos nutartys rodo, kad nustatant 50:50 bendravimo tvarką svarbus ankstesnis vaiko ryšys su abiem tėvais ir kiek kiekvienas iš jų dalyvavo vaiko gyvenime. Tarptautiniai tyrimai, atlikti dėl dvigubos vaiko gyvenamosios vietos, taip pat parodo, kad tokios bendravimo su vaiku tvarkos dažniausiai norima tais atvejais, kai abu tėvai vienodai aktyviai dalyvavo vaiko auginime ir auklėjime ir iki tėvų tarpusavio santykių nutrūkimo.
Teismų praktikoje yra pažymėta, jog situacija, kai vienas iš vaiko tėvų nebendrauja su savo vaiku ir nedalyvauja jį auklėjant, yra netinkama ir netoleruotina, nes neatitinka vaiko teisių ir interesų. Primintina ir tai, kad tėvų valdžios nepanaudojimas arba panaudojimas priešingai vaiko interesams yra administracinis nusižengimas ir jis užtraukia įspėjimą, o pakartotinis nusižengimas - baudą nuo 10 iki 100 Eur, taip pat gali būti taikoma administracinio poveikio priemonė - įpareigojimas dalyvauti atitinkamose alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, sveikatos priežiūros, resocializacijos, bendravimo su vaikais tobulinimo, smurtinio elgesio keitimo ar kitose programose (kursuose).
Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-110-896/2024, 2024 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-615-775/2024 vaikų mamos paprastai elgdavo taip, kad tą savaitgalį, kai vaikų tėtis turėdavo vaikus paimti iš ugdymo įstaigos, jų į ugdymo įstaigą neatvesdavo, nurodydavo, kad vaikas nenori išeiti iš namų, o jei tėtis nori įrodyti priešingą, turi ateiti su antstoliu ir pan., kad vaikų mamos atsisako bendrauti ir bendradarbiauti su gerovės centrų psichologais, socialiniais darbuotojais, nurodydamos, kad tik jos turi dėti pastangas, tuo tarpu tėčiai tik terorizuoja jas ir vaiką.
Žinoma, gyvenime būna daug įvairių situacijų, taip pat ir smurtaujančių prieš vaikus tėčių ar savo meilę vaikui pradedančių demonstruoti tėčių, kurie vaiką kaip priemonę naudoja siekdami įskaudinti buvusią partnerę ir pan., tačiau dažniausiai tėvų konfliktinės situacijos susiklosto per ilgą laiką, kai vaikai kaip karšta bulvė mėtomi iš vienų rankų į kitas, kviečiamos policijos, vaikai tampomi po vaiko teisių apsaugos įstaigas, gerovės centrus ir pan., ko pasėkoje vaikai nori tik susigūžti ir slėptis nuo bet kokio tėčio skambučio ir pasirodymo prie namų durų.
Tėvystė yra gyvenimo kelionė, kuriai reikalinga ne tik kantrybė ir pasišventimas, bet taip pat ir noras bei gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių vaiko poreikių ir aplinkos.
Vaiko interesų prioriteto principas
Kieno interesų turi būti paisoma nustatant bendravimo su vaiku tvarką: vaiko ar tėvų? Nustatant bendravimo su vaiku tvarką turėtų būti paisoma vaiko interesų ir poreikių. Tai reiškia, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam.
Taip, tam tikrais atvejais. Vaiko nuomonė yra svarbi aplinkybė sprendžiant bendravimo tvarkos nustatymo klausimą, tačiau - ne viską lemianti. Tai reiškia, kad vaiko atsisakymas (nenoras) bendrauti su vienu iš tėvų yra galimas, tačiau toks atsisakymas ne visuomet užtikrina vaiko poreikius ir interesus.
Minimalus vaiko bendravimas su tėvu ar motina gali būti nustatytas įvertinus vaiko būseną, jautrumą ir reiškiamus jausmus. Dėl tam tikrų aplinkybių vaiko bendravimas su vienu iš tėvų gali būti terminuotai ar neterminuotai ribojimas. Pavyzdžiui, vienam iš tėvų smurtaujant, piktnaudžiaujant alkoholiu, narkotikais, keliant grėsmę vaiko sveikatai.
Jeigu bendravimo su vaiku tvarkos klausimas buvo išspręstas teismo sprendimu (nutartimi), turėtų būti kreipiamasi į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo, o su šiuo raštu - į antstolį, kuris padeda įgyvendinti bendravimo tvarką. Jeigu antstolio reikalavimų nepaisoma - gali būti skiriama iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą dieną asmens, kuris kreipėsi naudai (CPK 771 straipsnio 6 dalis). Be to, išimtiniais atvejais, kai tėvai nevykdo bendravimo su vaiku pareigos, tėvams gali būti taikoma dar griežtesnė sankcija - tėvų valdžios apribojimas. Tokiu atveju gali būti kreipiamasi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių pagal vaiko gyvenamąją vietą su prašymu išaiškinti kitam tėvui teises bei pareigas vaiko atžvilgiu bei galimą atsakomybę dėl netinkamai panaudojamos tėvų valdžios - dėl kliudymo bendrauti su vaiku.
Mediacija ir taikus ginčų sprendimas
Ginčai dėl bendravimo su vaiku yra laikomi šeimos ginčais. Nuo 2020 metų Lietuvoje šeimos ginčams yra numatyta privalomoji mediacija. Mediacija - tai taikus ginčų sprendimo būdas, kai mediatorius padeda rasti geriausią sprendimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos, mediacijos procesą siekiama užbaigti taikos sutartimi.
Taigi, gali būti nustatomi labai įvairūs bendravimo su vaiku tvarkos modeliai. Svarbiausia, kad nustatyta tvarka atitiktų vaiko interesus.
Teismų praktika ir jos interpretacija
Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-702-340/2024 pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytai laikinai bendravimo su vaiku tvarkai pagal 50:50 bendravimo modelį, nurodydamas, kad byloje nenustatyta, kad vaiko motina nesirūpina vaiku tinkamai, tuo tarpu yra būtina užtikrinti 5 m. amžiaus vaiko ryšį su abiem tėvais. Kitoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-582-643/2024 patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo nustatyta laikina dar ketverių metų neturinčio berniuko bendravimo su tėvais tvarka pagal 50:50 bendravimo modelį. Teismas nesutiko su motinos argumentais, kad tai būtų per ilgas vaiko išsiskyrimas su mama, nes iki šiol vaikais praleisdavo su kiekvienu iš tėvų po 4 dienas ir jautėsi gerai, be to, byloje buvo nustatyta, kad vaiko santykis su abiem tėvais yra teigiamas ir vaikas noriai leidžia laiką abiejų tėvų draugijoje.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teismai nustatė, jog poroje susiklostę itin konfliktiški santykiai iš esmės kyla dėl vaiko, t. y. Panašios pozicijos Vilniaus apygardos teismas laikėsi ir 2024 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-498-643/2024 spręsdamas dėl truputį vyresnės nei trejų metų mergaitės laikinos bendravimo su tėčiu tvarkos. Nors vaiko mama prašė nustatyti bendravimo tvarką 6 dienos/4 dienos, teismas sprendė, kad skyrium gyvenančio tėvo ir vaiko bendravimas yra intensyvus, reguliarus, atsakovas su dukra bendrauja ženkliais laikotarpiais, todėl bendravimo tvarkos (50/50 modeliu) nustatymas iki tol, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje, užtikrins šalių ir jų nepilnametės dukters bendravimo tvarkos tęstinumą, padėties stabilumą ir nepilnametės dukters interesų apsaugą (turėti bendravimą su abiem tėvais).
Šioje byloje taip pat pakankamai ryškiai atsiskleidžia poros konflikto priežastys, kurios būdingos daugeliui panašių bylų, t. y. kai vaikas tampa priemone išspręsti poros tarpusavio nesutarimus ir nuoskaudas. Ieškovė, vaiko mama, nurodė, kad susitarimas tarp šalių galimas tik tada, kai jis tinkamas atsakovui, o jei jis netinkamas - atsakovas vienašališkai pasielgia taip, kaip jam atrodo tinkama, visiškai ignoruodamas ieškovės nuomonę ir neatsižvelgdamas į tai, kad klausimas, visgi, sprendžiamas dėl mažamečio vaiko ir turėtų labiausiai atspindėti jo interesus.
Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-109-855/2024, spręsdamas dėl 2 metų amžiaus vaiko bendravimo su tėčiu tvarkos, didino kartu su tėčiu praleidžiamų dienų, o tiksliau nakvynių skaičių priklausomai nuo vaiko amžiaus. Teismas taip pat pažymėjo, kad bendravimo tvarka, kuomet iš esmės kiekvieną darbo savaitės vakarą vaikas turėtų bendrauti / praleisti vis su kitu iš tėvų, būtų tiek pačiam vaikui, tiek ir jo tėvams pernelyg intensyvi ir varginanti, nes tai neabejotinai būtų susiję su vaiko kilnojimu iš vienos vietos į kitą, užprogramuotų papildomas konfliktines situacijas tarp tėvų, tuo pačiu reikštų neracionalų laiko su vaiku naudojimą, kuomet nemažą laiko dalį tėvams reikėtų praleisti vien kelionėse (vežant vaiką iš vieno pas kitą) ir pan.
Pažymėtina, kad dažnai vaikų mamos prieštarauja vaikų bendravimo su tėčiais dažnumui, motyvuodamos vaiko nenoru. Tačiau kasacinis teismas prieš dešimtmetį yra pažymėjęs, kad vaiko kompetencija priimti sprendimą, šiuo atveju - atsisakyti bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), ir už jį atsakyti paprastai didėja su amžiumi ir vaiko branda, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skyrybų atveju abu tėvai - tiek tas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tiek skyrium gyvenantis, turi dėti visas pastangas, kad vaikas jaustų bendrą ir vienodą abiejų tėvų globą ir rūpestį. To siekdami vaiko tėvai turėtų kiek galima greičiau spręsti savo asmenines emocines problemas, likusias po skyrybų, kurios dažniausiai ir būna pagrindinė nesusitarimo dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tarp tėvų priežastis. Būtent nesibaigiantys tėvų konfliktai dažniausiai lemia ir vaiko norą atsitraukti, dingti iš konflikto zonos, t. y. nebendrauti. Tačiau toks atsitraukimas neužtikrina vaiko interesų, todėl jei nėra kitų objektyvių aplinkybių, dėl ko galėtų būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), o tik vaiko prieštaravimas, teismas gali neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir nustatyti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. ...).
Apibendrinant pažymėtina, kad bendravimo su vaiku tvarkos iš tikrųjų gali būti gana įvairios, prioritetą teikiant vaiko interesams, pritaikant jas realiai vaiko ir tėvų situacijai, tačiau jos negali tapti tėvų tarpusavio kontrolės ar kitokių tikslų priemone.
tags: #bendravimas #vaiko #su #vaiku
