Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės labiau atsiveria ir pažįsta vienas kitą, todėl nuo pat mažų dienų tėvai moko savo vaikus bendrauti, kad jie užaugtų ir taptų pavyzdingomis, daug pasiekusiomis asmenybėmis.
Apie tėvų bendravimo su vaikais subtilybes ir nebendravimo pasekmes pasakoja psichologės Dorota Oleškevič ir Daiva Talijūnienė.
Tėvų vaidmuo vaiko gyvenime
Kiekviename raidos psichologijos vadovėlyje galima rasti, kad tėvai vaiko gyvenime atlieka labai svarbų ir lemiamą vaidmenį ugdydami, lavindami ir puoselėdami savo vaikų besivystančius socialinius ir emocinius įgūdžius. Juk vaikas, kaip asmenybė, pirmiausia formuojasi šeimoje. Tėvai yra emociniai globėjai ir saugumo garantas bei elgesio modelis. Taigi, kokie yra vaikai, labai priklauso nuo to, kaip su jais elgiasi jų tėvai, kaip sugeba ugdyti vaikų pagrindinius poreikius ir jausmus.
Ar vaikas gali būti laimingas be bendravimo?
Šeimoje gimus vaikučiui, tėvai kuria planus apie vaiko gyvenimą. Visi jie tikisi, kad užaugęs vaikas taps pavyzdingas, rūpinsis savo tėvais, turės gerą šeimą, daug pasieks savo gyvenime. Tėveliai pradeda karštligiškai ieškoti mažyliui užsiėmimų, kurie jį tobulintų, lavintų. Vieni nukreipia mažylį į muzikos mokyklėlę, kiti į šokius ar kitus lavinančius būrelius, dar kiti į darželį, nes ten vaikas bus tinkamai auklėjamas. Tačiau ar būrelių, darželių ir mokyklėlių pagalba galima išugdyti stiprią, brandžią asmenybę? Ar be tėvų bendravimo vaikas gali tapti laimingas, mylintis, pasiekti tikslus, užauginti laimingus savo vaikus?
Vaiko poreikis jaustis reikalingam ir vertinamam
Tam, kad vaikų emocinė raida vyktų sėkmingai, reikalingi nuolatiniai šilti santykiai su jam artimiausiu žmogumi. Tas įtakoja teigiamus lūkesčius, skatinančius bendravimą, asmenybės savybes, reikalingas santykiams palaikyti. Kiekvienas vaikas trokšta emocinės šilumos, meilės, glamonių, supratimo, savęs priėmimo. Čia labai aktualu ir kokią poziciją (vaidmenį) vaikas užima šeimoje. Ypač svarbu, kad vaikas šeimoje jaustųsi reikalingas ir teigiamai vertinamas.
Taip pat būtina bendraujant su vaikais atsižvelgti į vaiko amžiaus tarpsnius, kas būdinga vaikui tuo metu. Pavyzdžiui, kas tiks bendraujant su vaiku, kuomet jam yra 3-8 metai, tikrai nebetiks, kai vaikas įžengs į paauglystes periodą, nes tada didėja vaiko autonomiškumas ir savarankiškumas. Šiuo periodu vaikų ir tėvų bendravimas turėtų įgauti naują turinį bei išlaikomi teigiami emociniai ryšiai.
Kaip teisingai bendrauti su vaikais?
Pati svarbiausia bendravimo su vaikais prielaida yra artimas vaiko emocinis ryšys su mama ir tėčiu. Ypač svarbus ryšys su motina. Nuo pirmų dienų motina, bendraudama su vaiku, užtikrina jam saugumą, patenkina jo emocinius poreikius, suteikia jam meilės. Tokiu būdu atsiranda vaiko prieraišumas, kuris yra svarbi prielaida brandžios asmenybės vystymuisi.
Nuo pirmų dienų mylintys, bendraujantys tėvai yra vaiko pasaulio modelio atitikmuo, santykių su kitais pavyzdys. Pagal tėvų bendravimo modelį formuojasi vaiko nuomonė apie pasaulį, socialinę aplinką ir visus bendravimo mechanizmus, kurie jame veikia. Jeigu vaikas gauna pakankamai meilės, su juo bendraujama, juo rūpinamasi, jis yra suprastas, pasaulį jis priima kaip saugią vietą, pasitiki savimi, sugeba pasiekti tikslus, yra teigiamai nusiteikęs.
Tėvai turėtų dažniau vaiką apkabinti, bučiuoti, šypsotis jam, kalbėtis su juo. Pirmaisiais metais supažindinti su išoriniu ir vidiniu pasauliu. Svarbu, kad vaikas tyrinėtų pasaulį ne klaidų ir bandymo metodu, o kad tėvai jam viską parodytų ir paaiškintų. Įvardydami vaiko veiksmus, emocijas, mokydami jį naujų žodžių, skatindami, girdami, tėvai užmezga stiprų emocinį ryšį, kuris sudaro pagrindą tolimesniam vaiko vystymuisi ir asmenybės raidai.
Vėliau labai svarbu atkreipti dėmesį, kuo vaikas domisi, kas jam svarbu, kokie jo norai, kas jam patinka ir suteikia džiaugsmo. Čia irgi būtina pabrėžti, kad tėvai tą gali pasiekti tik bendravimo pagalba, kai tarp tėvų ir vaiko yra užsimezgęs emocinis ryšys, nes tik tada vaikas pasitiki tėvais ir gali drąsiai kalbėti, išsakyti savo mintis ir norus. Bendraudamas su tėvais nuo pirmų dienų vaikas jaučiasi suprastas, palaikomas, mylimas ir pasitiki savimi.
Tėvų vaidmens keitimasis ir suaugusių vaikų santykiai
Tad ir suaugusiems vaikams svarbu suprasti, kad tėvai, nors ir sensta, vis tiek lieka tėvais. Jiems svarbu jaustis reikalingiems ir mylimiems. Taip pat svarbu suvokti, kad tėvai - tai žmonės, kurie darė klaidų, tačiau jų meilė ir rūpestis buvo nuoširdūs. Svarbu nepamiršti, kad vaikai ir tėvai yra skirtingi žmonės su skirtingomis nuomonėmis ir vertybėmis. Todėl svarbu mokėti priimti vienas kitą tokį, koks esi, ir gerbti asmenines ribas.
Tėvų ir suaugusių vaikų santykiai - tai nuolatinis mokymasis. Svarbu skaityti reikiamas knygas, išmokti pamokas ir daryti tinkamas išvadas, o ne vadovautis emocijomis ir asmeninėmis ambicijomis. Kai tėvai per daug reikalauja, vaikai gali jausti manipuliaciją. Kai tėvams nieko nereikia, jie gali jaustis vieniši. Kai vaikai pamiršta tėvus, tai gali būti dėl auklėjimo klaidų ar neišspręstų konfliktų. Svarbiausia - abipusis atvirumas, pagarba ir noras suprasti vienas kitą.
Kaip suaugę vaikai gali pagerinti santykius su tėvais?
Suaugę vaikai turėtų suprasti, kad tėvai, nors ir sensta, vis tiek lieka tėvais. Jiems svarbu jaustis reikalingiems ir mylimiems. Taip pat svarbu suvokti, kad tėvai - tai žmonės, kurie darė klaidų, tačiau jų meilė ir rūpestis buvo nuoširdūs. Svarbu nepamiršti, kad vaikai ir tėvai yra skirtingi žmonės su skirtingomis nuomonėmis ir vertybėmis. Todėl svarbu mokėti priimti vienas kitą tokį, koks esi, ir gerbti asmenines ribas.
Svarbiausia - abipusis atvirumas, pagarba ir noras suprasti vienas kitą. Tėvai ir vaikai turi suprasti, kad jie yra skirtingi žmonės su skirtingomis nuomonėmis ir vertybėmis. Todėl svarbu mokėti priimti vienas kitą tokį, koks esi, ir gerbti asmenines ribas. Kai tėvai nuoširdžiai džiaugiasi savo vaikų pasiekimais, visada išlieka jiems reikalingi ir geidžiami. Kito pripažinimas leidžia išsilaisvinti pačiam. Ir tada atsiranda bendravimo džiaugsmas.
Bendravimo svarba tarp kartų
Tėvų ir vaikų konfliktas yra amžinas. Tėvai ir vaikai pasaulį mato iš skirtingų perspektyvų. Jeigu yra noras pagerinti santykius, pirmas žingsnis turėtų būti žengtas abiejų pusių. Kiekvienas iš mūsų norime jaustis svarbus ir reikšmingas, žinoti, kad rūpime, esame priimami. Remiantis individualiosios psichologijos atstovų A. Adlerio ir R. Dreikurso požiūriu, pagrindinis kiekvieno žmogaus poreikis yra priklausyti grupei. Viena iš reikšmingiausių grupių vaiko gyvenime yra draugai.
Nevertinti, net nebūtinai tam pritarti, tiesiog suprasti, kad kiti žmonės gali mąstyti ir elgtis visiškai kitaip, tačiau būti ne mažiau įdomūs ir gražūs. Skiriasi vaikų asmeninės savybės, temperamentai, pomėgiai. Vaikai naudoja pačius įvairius būdus, kad priklausytų grupei. Vienas iš svarbiausių dalykų, kaip galime padėti vaikui sėkmingiau tapti grupės dalimi, yra mūsų rodomas asmeninis pavyzdys: kaip bendraujame su kitais žmonėmis, su pačiu vaiku.
Svarbu ne drausti, o riboti. Tėvų pareiga ir atsakomybė - užtikrinti vaikų saugumą. Saugumą galime užtikrinti susitarę - valstybės lygiu ar asmeniniu - dėl tam tikrų taisyklių, gairių ar apribojimų. Reikia suprasti, kad mes gyvename susitarimų ir taisyklių aplinkoje. Taisyklės padeda įgyvendinti mūsų interesus IR apsaugo kitų žmonių interesus. Tai yra viena iš nuostatų, su kuriomis vaikai susiduria ir turi įsisąmoninti nuo pat mažumės.
Tėvų ir vaikų santykiai, pastariesiems suaugus, be abejonės tęsiasi ir toliau. Nors šiame etape tėvai ir vaikai jau būna perėję reikšmingiausius santykių kūrimo laikotarpius, tam tikri santykių modeliai jau būna įsišakniję, tačiau ir vėlesniuose gyvenimo etapuose jie neišvengiamai vystosi toliau ir keičiasi.
Savo mažylius pažįstame lyg nuluptus. Puikiausiai žinome, kad vaikas nuo kepsnio nukrapštys visą grybų padažą, pastebime gniaužomus kumštelius, kai mažius meluoja, matome nuleistas akis, kai grįžta po prastos dienos mokykloje... O ar pažįstate savo suaugusius vaikus? Ar žinote, kokią kavą jie mėgsta ar kokią šalį norėtų aplankyti? Kokią knygą dabar skaito? Kokie jų santykiai su sutuoktiniu ir vaikais? Susimąstykite, ar tikrai pažįstate savo suaugusius vaikus? Jeigu jaučiatės atitolę, pabandykite susipažinti iš naujo. Kalbėkitės su savo vaiku lyg su labai ilgai nematu bičiuliu, užduokite jam klausimus ir leiskite išsipasakoti.
Augindami vaikus tikriausiai turėjote aiškias taisykles ir tikėjotės, kad jie bus visiškai atviri bei visuomet pasirengę „pateikti veiklos ataskaitą“. Normalu, kad vaikas ar paauglys privalo atsiliepti, kuomet skambinate, negali nuolat sėdėti užsirakinęs savo kambaryje, turi pasakyti, kur ir su kuo buvo ar kokį pažymį gavo. Vaikams užaugus ir prisiėmus atsakomybę ne tik už save, bet ir už savo pačių vaikus situacija keičiasi. Turite gerbti suaugusio žmogaus asmeninę erdvę bei privatumą. Nepykite, jeigu suaugęs sūnus ar dukra nenori visko pasakoti, negali pakelti telefono ragelio, visuomet paskambinkite ir iš anksto susitarkite dėl apsilankymo, neužsibūkite. Suaugusio žmogaus noras kai ką pasilaikyti sau visai nėra nepagarba jums.
Sėkmingų žmonių santykių formulė tikrai nėra paslaptinga... Svarbu gerbti ir mylėti žmogų bei skirti jam pakankamai dėmesio. Pajutę, kad pradedate tolti nuo savo suaugusių vaikų pasistenkite atrasti daugiau laiko bendravimui. Kurkite bendras tradicijas, kurios suteiktų galimybę pabūti tiek su visa vaiko šeima, tiek ir tik dviese ar trise.
tags: #bendravimas #vaikas #suauges
