Didžioji senosios Lietuvos valstybės istorija ne vienam lietuviui atrodo tarsi svetima, nederanti su maža lietuvių tauta. Tačiau, be rašytinių, turime dar ir kitokių šaltinių, mūsų reikalui daug patikimesnių. Tai - istorinės (diachroninės) kalbotyros, archeologijos, etnologijos ir kitų mokslo šakų duomenys, kurių piktavaliai žmonės nepajėgia paversti tendencingais ar net jų klastoti, kaip kartais daro su rašytiniais šaltiniais. Šioje knygoje pažvelgsime į Lietuvos istoriją pro minėtų disciplinų „akinius“, leidžiančius nustatyti santykį, kuris buvo praeityje tarp lietuvių tautos ir jos sukurtos valstybės, kitaip sakant, nuimsime senosios Lietuvos valstybės „svetimumo šydą“. Lietuvių tautą išvysime tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų - gausią ir didingą, pajėgusią sulaikyti totorių (mongolų) ordas, besiveržiančias į Europą. Knygoje bus daug kalbama apie tuos tolimus laikus ir istorijos įvykius, kurių nesiekia rašytiniai šaltiniai, bet apie kuriuos pateikia labai svarbių duomenų nurodytos disciplinos. Tuos duomenis ignoruojantys ar nepakankamai įvertinantys istorikai daro sau nemaža žalos, nes taip elgdamiesi jie netenka pagrindo po kojomis. Knygoje bus aptariama ne tik praeityje buvusi lietuvių tautos didybė, bet ir jos sunykimo priežastys. Matysime, kad mūsų laikus pasiekė tik lietuvių tautos likučiai. Knygoje daugiausia stengtasi pateikti faktus. Kaip juos interpretuoti, dažnu atveju tesprendžia pats skaitytojas.
Baltų vardas ir seniausios istorinės žinios
Kaip senovėje patys baltai save vadino ir kaip buvo vadinami kaimynų, mes nežinome. Dabar vartojamas terminas „baltai“ yra dirbtinis. Jį sugalvojo vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas ir paskelbė 1845 m. knygoje „Senovės prūsų kalba“ (Die Sprache der alten Preussen, Berlin, 1845, 28 t. t.). Padarė nusižiūrėjęs į Baltijos pavadinimą. Dirbtiniu vardu vadinami ne vieni baltai. Tokie terminai dar yra indoeuropiečiai, anatolai, indoiranėnai, italikai ir kai kurie kiti. Blogiau tai, kad terminas „baltai“ nėra vienareikšmis. Geografai jį kartais vartoja visoms tautoms aplink Baltijos jūrą (taigi ir neindoeuropiečiams suomiams, estams) pavadinti. Šiuo vardu dar vadinami trijų Baltijos respublikų - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - gyventojai. Buvusios Livonijos teritorijoje (dab. Latvija ir Estija) gyvenę vokiečiai kolonistai buvo pradėję irgi vadintis „baltais“, o savo kalbą - „baltų vokiečių kalba“. Tačiau kalbininkai dabar baltų terminą vartoja tik viena reikšme - indoeuropiečių kalbų šakai, kuriai priklauso lietuvių, latvių ir kai kurios mirusios kalbos, pavadinti. Šias kalbas tirianti kalbotyros šaka vadinama baltistika. Tarp nekalbininkų (anksčiau ir kalbininkų) kartais tam pačiam reikalui pavartojamas dar „aisčių“ terminas, bet tai sukelia painiavą, nes aisčiais iš seno buvo vadinami ne visi baltai, bet tik tam tikra vakarų baltų gentis.
Baltai kalbos požiūriu anksti pradėjo skilti į atskirus vienetus. Istorijos šaltiniuose jie pradedami minėti tada, kai jau buvo suskilę, todėl pateko be bendro pavadinimo. Rašytinių šaltinių duomenys apie tą kraštą, kuriame gyveno baltai, yra labai skurdūs. Seniausias žinias apie visą Rytų ir Šiaurės Europą bei jos gyventojus pateikia „istorijos tėvu“ vadinamas graikas Herodotas, gyvenęs V a. prieš Kristų. Jo Istorijos IV knygoje pasakojama apie skitus ir persų karaliaus Darijaus (Darėjo) žygį į jų žemes. Ten minimi artimesni ir tolimesni skitų kaimynai. Tačiau duomenys apie juos šykštūs ir migloti. Pats Herodotas tuose kraštuose nėra buvęs. Jis tik užrašė ten buvusių graikų pirklių arba pačių skitų pasakojimus, tarp kurių buvo nemaža visokių pramanų. Herodoto knygoje nėra nė vieno tų genčių kalbos žodžio, net patikimo tikrinio vardo. Kai kurių genčių pavadinimai paimti iš pravardžiavimų, išverstų į graikų kalbą, pvz., melanchlenai - ‘juodai apsirengę’. Kaip tos gentys iš tikrųjų vadinosi, mes nežinome. Daugelio jų etninis priklausomumas neaiškus. Todėl tyrėjai prikūrė įvairių hipotezių, paprastai priešingų viena kitai. Tarp tų hipotezių pasitaiko ir tokių, kurios vieną ar kitą skitų kaimyną bando sieti su baltais, pvz.: gėlomis, dakus, getus, trakus (ankstesni tyrėjai) ir budinus, neurus (vėlesnių laikų). Bet jų tapatinimas su baltais yra perdėm hipotetiškas.
Baltų praeitį ilgą laiką gaubė tirštas istorijos užmaršties rūkas. Jį šiek tiek praskleidė pastaraisiais dešimtmečiais suintensyvėjusios hidronimijos studijos, taip pat archeologų tyrimai to ploto, kuriame yra gyvenę baltai.
Baltų hidronimijos paplitimas
Kuri nors gentis, ilgesnį laiką gyvenusi vienoje teritorijoje, palieka ten savo buvimo pėdsakus. Jie esti dvejopi: vietų vardai ir materialinės kultūros liekanos. Vietų vardus tiria kalbotyra, o materialinės kultūros liekanas - archeologija. Šiam reikalui kalbininkams ne visi vietų vardai vienodai svarbūs. Kadangi gyvenamųjų vietovių pavadinimus žmonės neretai kaitalioja, tai reikšmingiausi yra negyvenamųjų vietų, ypač upių ir ežerų, vardai, t. y. hidronimai, sudarantys patį seniausią bet kurios šalies vardyno sluoksnį. Kalbininkai, išaiškinę, kuriai kalbai priklauso hidronimas, kartu jau tvirtai nustato, kad ten tikrai gyventa ta kalba šnekėjusių žmonių. Taigi hidronimija yra labai svarbus šaltinis, nušviečiantis tolimąją tautų praeitį, kurios nesiekia rašytiniai tekstai. Labai senus laikus siekia ir archeologijos duomenys, kartais dar senesnius negu hidronimų, tačiau dėl sunkumų nustatyti materialinės kultūros kūrėjų etninę priklausomybę archeologai dažnai būna priversti orientuotis į hidronimijos studijas, laikyti jas savotišku kelrodžiu.
Iki XIX a. pabaigos baltus mokslininkai paprastai kildindavo iš palyginti nedidelio ploto, kurio šiaurinę ribą sudaro maždaug Dauguvos upė, o rytinę - dabartinė latvių ir lietuvių etninė riba su gudais. Intensyvėjant hidronimijos studijoms paaiškėjo, kad senovėje baltai gyvenę daug didesnėje teritorijoje, ypač gerokai toliau į rytus. Pirmieji tai ėmė skelbti rusų mokslininkai Aleksandras Kočiubinskis ir Aleksandras Pogodinas. Dar 1897 m. A. Kočiubinskis ėmė tvirtinti, kad priešistoriniais laikais baltai gyvenę pietuose iki šiaurinio Pripetės baseino, o rytuose - iki Berezinos upyno. Jis nustatė, kad tame plote upės Berešta, Ūla, Usa, Klevą, Oljsa ir kitos turi baltiškos kilmės pavadinimus. A. Pogodinas 1901 m., taip pat remdamasis hidronimijos studijomis, baltų gyventą plotą praplėtė dar toliau į rytus, net iki Okos baseino. Visur čia rado baltiškos kilmės hidronimų, pvz.: Ūla, Žizdrą ir kitų.
Didelį indėlį į baltų kilmės hidronimų rytuose tyrimą įnešė žymusis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga. Jis gerokai papildė baltiškų hidronimų minėtame plote sąrašą (kuris tada siekė per 150 pozicijų), taip pat išaiškino baltiškų hidronimų buvus Sožės upės baseine anapus Dniepro. Svarbūs dar Makso Fasmerio (Vasmer), Jano Rozvadovskio (Rozwadowski), Tadeušo Ler Splavinskio (Tadeusz Lehr-Splawiński), Jano Otrembskio (Otrębski) ir kitų darbai. Tačiau patį didžiausią ir reikšmingiausią darbą atliko naujausių laikų rusų kalbininkai Vladimiras Toporovas ir Olegas Trubačiovas, detaliai ištyrę Aukštutinio Dniepro baseino hidronimus. Pagal juos, rytinė baltų riba vestina per Volgos, Maskvos ir Okos aukštupius, o pietinė - Seimo upe. Vėliau tiek pačių V. Toporovo ir O. Trubačiovo, tiek ir kitų autorių darbuose buvo tobulinama baltų hidronimijos tyrimo metodologija, tikslinamos baltų hidronimų paplitimo ribos, rasta daug naujų baltiškų hidronimų bei toponimų (dabar jų skaičius jau siekia 2000), ypač Šiaurėje, Pskovo-Naugardo krašte (R. Agejeva, J. Otkupščikovas ir kt.). Baltų arealo vakaruose ilgainiui buvo aptikta baltiškos kilmės vandenvardžių anapus Vyslos žemupio (Persantė ir kt.)
Tačiau ir dabar, nepaisant intensyvių tyrimų, dar nelengva nurodyti baltiškos kilmės hidronimų paplitimo ribas. Mat hidronimijos studijos tebetęsiamos ir nuolat randama vis naujų baltiškos kilmės hidronimų tose vietose, kur anksčiau nesitikėta ar mažai tikėtasi jų rasti. Kai kurių hidronimų baltiška kilmė yra ginčijama. Kiti iš jų toli vienas nuo kito, atokiau nuo stambiųjų baltų hidronimijos paplitimo masyvų. Patys hidronimai daug kur labai suslavinti, nelengvai atpažįstami. Visa tai sukelia nemaža ginčų ir svarstymų. Reikalauja detalesnio aptarimo.
Kalbininkų išvadas apie senąją baltų gyventą teritoriją iš esmės patvirtina archeologijos mokslo duomenys. Jie rodo, kad neolito vidurio ir pabaigoje (IV-II tūkstm. pr. Kr.) Vidurio ir Rytų Europoje pasirodė vadinamoji virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūra. Ji identifikuojama su indoeuropiečiais. Labiausiai ši kultūra išplito pačioje neolito pabaigoje, taigi 2000-1800 m. pr. Kr. Tada ji suskilusi į tam tikras grupes. Viena iš tų grupių išplito didelėje teritorijoje nuo Vyslos baseino vakaruose iki Volgos-Okos baseino rytuose, Pripetės baseino pietuose. Šią kultūrą archeologai ir priskiria baltams.
Visa tai, kas pasakyta, rodo, jog tolimoje senovėje baltai gyveno (be dabartinių Lietuvos ir Latvijos) sudarė dar visa Baltoji Rusia (Gudija), šiaurės vakarinė Ukrainos dalis, vakariniai Rusijos pakraščiai (pietinės ir pietvakarinės Pskovo, Kalinino, Maskvos sričių dalys, Smolensko ir Kalugos sritys, vakarinės Tūlos, Briansko ir Kursko sričių dalys), Karaliaučiaus kraštas ir nemažas šiaurės rytų Lenkijos kampas. Tyrėjų nuomone, II-I tūkstm. pr. Kr. baltai buvo plačiau išplitę negu tuo metu germanai. Baltai ilgą laiką sudarė vieną iš pagrindinių etninių grupių Rytų Europos centrinėje miškų zonoje. Kadangi didžiojoje ploto dalyje baltiškasis hidronimijos sluoksnis yra pats seniausias (slaviškasis - naujausias), tai čia ir ieškotina senosios baltų protėvynės. Šiuo atveju baltistikos mokslas yra geresnės būklės negu slavistika, nes iš tikrųjų dar nėra tvirtai nustatyta, kur buvo slavų protėvynė: iškelta daug hipotezių, mokslininkai šiuo klausimu tebesiginčija. Bėda ta, kad nerandama tokios teritorijos, kurioje slavų hidronimai būtų patys seniausi.
Baltų kilmė ir kalba
Baltų kilmė glaudžiai susijusi su indoeuropiečių migracijomis ir vėlesniu šių gyventojų formavimusi Rytų Europos platybėse. Archeologiniai radiniai, ypač susiję su virvelinės keramikos kultūra ir laivinių kovos kirvių radimvietėmis, leidžia manyti, kad indoeuropiečiai, tarp jų ir būsimieji baltai, šioje teritorijoje apsigyveno maždaug 2000-1800 m. pr. Kr. Ši kultūra išplito nuo Vyslos iki Volgos ir Okos baseinų. Vėlesni tyrimai, ypač hidronimijos analizė, patvirtina, kad baltai ilgainiui užėmė dideles teritorijas, apimančias dabartinę Lietuvą, Latviją, dalį Baltarusijos, vakarų Rusijos ir šiaurės rytų Lenkijos. Rytinė jų gyvenamųjų žemių riba siekė Okos baseiną, o pietinė - Seimo upę.
Baltų kalba, kaip indoeuropiečių kalbos atšaka, pasižymi archajiškais bruožais. Lyginamoji istorinė kalbotyra leidžia atsekti jos ryšius su kitomis indoeuropiečių kalbomis, tačiau baltai išlaikė ir savitus bruožus, kurie juos skiria nuo kitų kalbų šeimų. Kalbos požiūriu, baltai anksti pradėjo skilti į atskirus vienetus, todėl istorijos šaltiniuose jie dažnai minimi be bendro pavadinimo.
Materialinė ir dvasinė kultūra
Archeologiniai radiniai atskleidžia baltų materialinę kultūrą, kuri vystėsi per ilgą laiką ir skirtingose teritorijose. Nuo neolito pabaigos paplitusi virvelinės keramikos kultūra ir jos vėlesnės formos liudija apie tam tikrą bendrą indoeuropietišką pagrindą. Vėlesni archeologiniai tyrimai padeda atskirti atskirų baltų genčių - prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių, latgalių, lietuvių - kultūrines ypatybes. Šios kultūros atspindi jų buitį, socialinę struktūrą, ritualus ir pasaulėžiūrą.
Dvasinė kultūra, nors sunkiau atskleidžiama archeologiniais metodais, yra svarbi tautos savasties dalis. Ji apima mitologiją, religinius įsitikinimus, papročius ir folklorą. Nors rašytinių šaltinių apie senųjų baltų tikėjimą yra nedaug, hidronimija, vietovardžiai ir vėlesnių laikų folkloras leidžia spręsti apie archajiškus kosmologinius vaizdinius, gamtos jėgų garbinimą ir sudėtingą panteoną. Vincas Krėvė savo kūryboje, ypač rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj“, nagrinėja senųjų lietuvių pasaulėžiūrą, vaizduodamas krivius, vaidilas ir kitus dvasinio pasaulio atstovus, kurie atspindi gilią gamtos ir žmogaus santykio sampratą.
Santykiai su kaimynais
Baltų gentys nuo seniausių laikų turėjo glaudžius santykius su savo kaimynais, kurie dažnai būdavo įtempti ir komplikuoti. Šiaurėje ir rytuose baltai susidūrė su finougrų ir slavų gentimis, vakaruose - su germanų gentimis. Šie kontaktai turėjo įtakos tiek baltų kultūros raidai, tiek ir aplinkinių tautų formavimuisi.
Vienas svarbiausių santykių plėtotės etapų buvo baltų ir slavų santykiai. Slavų plėtra Rytų Europoje vyko palaipsniui, ir tam tikru metu baltai bei slavai gyveno gretimose teritorijose. Tai lėmė abipusę įtaką, kuri pasireiškė kalboje, kultūroje ir tautų formavimosi procesuose. Kai kuriuose regionuose vyko aktyvus slavėjimas, kuomet dalis baltų genčių palaipsniui perėmė slavų kalbą ir kultūrą.
Gimininės iš giminės apsuptyje
Baltų pasaulis buvo sudarytas iš daugybės gimininės santvarkos genčių, kurios laikui bėgant formavosi į didesnius politinius ir etninius darinius. Tarp svarbiausių baltų genčių, kurias mini istorijos šaltiniai ir kurias tyrinėja mokslas, yra prūsai, jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai ir lietuviai.
Prūsai
Prūsai, viena seniausių ir labiausiai į vakarus nutolusių baltų genčių, gyveno dabartinės Lenkijos šiaurės rytinėje dalyje ir Kaliningrado srityje. Jie buvo žinomi dėl savo atkaklaus pasipriešinimo germanų ordų agresijai. Istoriniai šaltiniai mini prūsų gentis, tokias kaip pagudė, bartai, kulmai, nadruviai, skalviai ir kt. Jų kultūra, nors ir paveikta kaimynų, išlaikė savitus bruožus.
Jotvingiai
Jotvingiai, dar vadinami sudūviais, gyveno pietinėje Baltijos pakrantėje, dabartinės Lenkijos ir Lietuvos pasienio ruože. Jie buvo žinomi kaip drąsūs kariai ir prekybininkai. Apie jotvingius žinių išlikę nedaug, tačiau jie minimi kryžiuočių kronikose ir kituose istorijos šaltiniuose.
Kuršiai (ir žemaičių tarmės kilmė)
Kuršiai, gyvenę dabartinės Lietuvos vakarinėje dalyje ir Latvijos vakaruose, buvo žinomi kaip jūrininkai ir pirkliai. Jų kultūra turėjo stiprių jūros įtakų. Tyrėjai sieja kuršių kalbos ir kultūros elementus su vėlesnių žemaičių tarmės ypatumais.
Žiemgaliai
Žiemgaliai gyveno dabartinės Latvijos vidurinėje dalyje ir šiaurės Lietuvoje. Jie buvo žemdirbiai ir amatininkai. Žiemgalių kultūra turėjo savitų bruožų, kurie atsispindi archeologiniuose radiniuose.
Sėliai
Sėliai gyveno dabartinės Lietuvos šiaurės rytinėje dalyje ir Latvijos pietryčiuose, prie Daugpilio. Jie buvo žinomi dėl savo gyvenviečių ir prekybos. Archeologiniai radiniai rodo jų ryšius su kaimyninėmis gentimis.
Latgaliai (latviai)
Latgaliai, gyvenę dabartinės Latvijos rytuose, yra viena iš dviejų pagrindinių latvių tautos formavimosi grupių. Jų gyvenamosios teritorijos sutampa su senųjų sėlių ir dalies žiemgalių žemėmis. Latgaliai išlaikė savitą kultūrą ir kalbos ypatybes.
Lietuviai - pietiniai rytų baltai
Lietuviai, kaip pietinė rytų baltų grupė, ilgainiui suformavo stipriausią valstybinį darinį. Jie gyveno dabartinės Lietuvos teritorijoje ir aplinkinėse žemėse. Jų istorija ir kultūra yra glaudžiai susijusi su Lietuvos valstybės kūrimu ir išsaugojimu.
Lietuvos valstybė
Lietuvos valstybė susikūrė per ilgą laiką, jungiant atskiras gimininės santvarkos žemes. Procesas prasidėjo iki Mindaugo valdymo, tačiau būtent jis 1253 m. karūnuotas Lietuvos karaliumi, suvienijęs didžiąją dalį baltų genčių ir sukūręs tvirtą valstybinį darinį.
Lietuvių gentinės sritys (žemės) iki jų sujungimo į vieną valstybę
Iki valstybės susijungimo, dabartinės Lietuvos teritorijoje egzistavo atskiros lietuvių gentinės sritys, tokios kaip Aukštaitija, Žemaitija, Dainava, Sūduva ir kt. Kiekviena jų turėjo savo valdymo struktūras ir kultūrines ypatybes.
Mindaugo sukurtoji valstybė
Mindaugas, vienas žymiausių Lietuvos istorijos veikėjų, sugebėjo suvienyti skaldytas žemes ir sukurti stiprią valstybę. Jo valdymo laikotarpis žymi Lietuvos valstybingumo pradžią.
Kunigaikščių vardai
Mindaugo laikais ir vėliau, valdant kitiems kunigaikščiams, susiformavo valdymo elitas, kurio vardai ir jų valdytos žemės yra svarbūs istorijos šaltiniai.
Mindaugas ir jo aplinka
Mindaugas valdė ne vienas, jo aplinką sudarė įtakingi didikai ir kariai, kurie prisidėjo prie valstybės stiprinimo ir gynybos.
Po Mindaugo
Po Mindaugo mirties Lietuvos valstybė išgyveno įvairių išbandymų, tačiau sugebėjo išsaugoti savo nepriklausomybę ir plėstis.
Valstybės plėtros laikotarpis
Lietuvos valstybė plėtėsi tiek teritoriniu, tiek ir politiniu bei kultūriniu požiūriu. Didieji kunigaikščiai Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir Vytautas valdė didžiules žemes, kurios apėmė teritorijas nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Slavakalbiai lietuviai
Didelės teritorijos, prijungtos prie Lietuvos, buvo gyvenamos slavų. Dėl to susidarė situacija, kai dalis Lietuvos gyventojų kalbėjo slavų kalbomis, nors save laikė lietuviais. Tai sudarė savitą kultūrinį ir kalbinį sluoksnį.
Svetimkalbė raštinė
Valstybės administravimui ir raštvedybai ilgainiui pradėjo būti naudojamos svetimos kalbos, ypač lotynų ir rusėnų (senoji baltarusių kalba). Tai turėjo įtakos Lietuvos raštijos raidai.
Lietuvos valstybė ir lietuvių kalba
Nepaisant svetimkaliai raštvedybos paplitimo, lietuvių kalba išliko gyvybinga, ypač liaudyje. Vėliau, Renesanso laikotarpiu, prasidėjo lietuviškos raštijos kūrimas, kas sustiprino lietuvių kalbos statusą.
Lietuviai ir krikščionybė
Lietuvos valstybės krikščionėjimo procesas buvo ilgas ir sudėtingas, vykęs per kelis etapus ir turėjęs skirtingas pasekmes.
Rytų krikščionybė
Dar prieš oficialią krikščionybės priėmimo datą, dalis Lietuvos gyventojų, ypač rytinėse teritorijose, buvo paveikti stačiatikybės, kuri plito iš Bizantijos per Kijevą.
Vakarų krikščionybė
1387 m. Lietuva priėmė katalikybę, kuri plito iš Vakarų Europos per Lenkiją. Šis įvykis turėjo didelės įtakos Lietuvos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis ir jos kultūros raidai.
Pražūtingas sandėris su lenkais
Lietuvos ir Lenkijos santykiai, nors ir glaudūs, ilgainiui tapo pražūtingi Lietuvos valstybingumui. Liublino unija 1569 m. sukūrė Abiejų Tautų Respubliką, kurioje Lietuvos interesai buvo vis labiau ignoruojami.
Jogaila - Lenkijos karalius
Jogailos perėjimas į katalikybę ir santuoka su Lenkijos karaliene Jadvyga atvėrė kelią Lietuvos ir Lenkijos sąjungai, tačiau vėliau tai virto Lietuvos valstybingumo silpnėjimu.
Vytautas ir įvykiai po jo mirties
Vytauto Didžiojo valdymo laikais Lietuva pasiekė savo didybės viršūnę, tačiau po jo mirties prasidėjo vidiniai konfliktai ir silpnėjimas, kas sudarė palankias sąlygas Lenkijos įtakai didėti.
Atneštinė lenkų kalba
Lenkų kalba, kaip administracijos ir kultūros kalba, vis labiau skverbėsi į Lietuvos gyvenimą, ypač po Liublino unijos.
Liublino unija
Liublino unija buvo lemiamas lūžis, po kurio Lietuva prarado daug savo savarankiškumo ir tapo Lenkijos dalimi.
Paskutinis bendrosios Respublikos laikotarpis
Bendrosios Respublikos laikotarpiu Lietuvos valstybingumas vis labiau nyko, o kraštą apėmė socialiniai ir politiniai sukrėtimai.
Praradus nepriklausomybę
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Lietuva prarado nepriklausomybę ir atsidūrė Rusijos, Prūsijos (vėliau Vokietijos) ir Austrijos valdžioje.
Įnašas į lenkų kultūrinį lobyną
Nepaisant Lietuvos valstybingumo nykimo, Lietuvos kultūra ir istorija paliko gilų pėdsaką bendroje Lenkijos kultūroje.
Liaudies lenkinimas
Lenkų kalbos ir kultūros įtaka, ypač po sukilimų ir represijų, siekė lenkinti lietuvių liaudį.
Trukdymas sukurti tautinę valstybę ir sostinės užgrobimas
Lenkijos politika, ypač XX a. pradžioje, trukdė kurti nepriklausomą lietuvių tautinę valstybę ir siekė kontroliuoti Vilniaus kraštą.
Vilnijos sulenkinimas
Vilniaus kraštas, istoriškai buvęs Lietuvos sostine, po Pirmojo pasaulinio karo tapo Lenkijos okupacijos objektu, kas sukėlė ilgalaikius konfliktus.
Stalininė polonizacija
Sovietų Sąjungos laikais, ypač stalinizmo metais, vyko aktyvi polonizacija ir lietuvių tautinio identiteto slopinimas.
Padėtis žlugus Sovietų Sąjungai
Po Sovietų Sąjungos žlugimo, Lietuva atgavo nepriklausomybę, tačiau Vilniaus krašto tautinių santykių problema išliko.
Okupacijos
Lietuvos istorija pažymėta daugybe okupacijų, kurios paliko gilų pėdsaką tautos likime.
Mažoji Lietuva vokiečių valdžioje
Mažoji Lietuva, istorinis lietuvių regionas, ilgą laiką buvo Vokietijos valdžioje, kas lėmė jo kultūrinę ir kalbinę transformaciją.
Carinė Rusija
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų didžioji Lietuvos dalis atsidūrė carinės Rusijos valdžioje, kuri vykdė aktyvią rusifikacijos politiką.
Kaizerinė Vokietija
Pirmojo pasaulinio karo metu dalis Lietuvos teritorijos buvo okupuota Kaizerinės Vokietijos, kuri siekė įtvirtinti savo įtaką regione.
Bolševikmetis
Sovietų Sąjungos okupacija, prasidėjusi 1940 m., buvo itin sunkus laikotarpis Lietuvos istorijoje, lydimas masinių trėmimų, represijų ir tautinio identiteto slopinimo.
Nacių Vokietija
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuva buvo okupuota nacių Vokietijos, kuri vykdė genocidą prieš žydų ir kitas tautines mažumas.
Sovietų Sąjunga
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva vėl atsidūrė Sovietų Sąjungos sudėtyje, kurioje išbuvo iki 1990 m. Šis laikotarpis pasižymėjo nuolatiniu tautinės savimonės slopinimu ir rusifikacijos politika.
