Baltai - tai šiaurės rytų Europos etnosai, kalbėję ir tebekalbantys indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbomis, kilusiomis iš baltų prokalbės. Iki šių laikų išliko dvi tautos, kalbančios baltų kalbomis: lietuviai ir latviai. Anksčiau egzistavusios baltų tautos ir gentys iki XIX a. buvo asimiliuotos lietuvių, latvių, vokiečių ir įvairių rytų bei vakarų slavų etnosų. Į lietuvių tautybę įsiliejo aukštaičių, sėlių, jotvingių, žiemgalių, žemaičių, kuršių, prūsų gentys.
Politiniame kontekste, ypač Vakaruose, „baltais“ taip pat vadinamos visų trijų postsovietinių Pabaltijo šalių tautos, t. y. lietuviai, latviai ir estai. Seniausias istoriniuose šaltiniuose minimas baltų įvardijimas yra I a. Tacito veikale, kur minimos gentys prie Baltijos jūros, vadinamos estijais/aisčiais (lot. Aestiorum gentes). Pavadinimo kilmė nėra aiški. Ji gali būti siejama su gotų aistan - „gerbti“, vokiečių žemaičių êste - „jauja“, lotynų aestuarium - „išdžiūstanti jūros įlanka“ ir pan. Gali būti, kad šis pavadinimas nebuvo savivardis, o į vakarus nuo jų gyvenusių germanų genčių egzonimas, reiškęs „rytiečiai“ (iš oesti „rytai“). Juo buvo vadinamos visos į rytus nuo germanų gyvenusios tautos, nepriklausomai nuo kalbos. Iš šio termino kilo estų savivardis. Baltus aisčiais Lietuvos istoriografijoje buvo linkstama vadinti iki XX a. „Baltų“ terminą pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (G. H. F. Nesselmann) 1845 m.
Baltų genofondo formavimasis
Formuojantis baltų genofondui dalyvavo kelios priešistorinės ikiindoeuropinės grupės, gyvenusios vėliau baltų apgyvendintame areale. Tarp jų svarbiausios buvo Vakarų Europos medžiotojai-rinkėjai ir Rytų Europos medžiotojai-rinkėjai. Archeogenetikos duomenimis, dauguma po paskutiniojo ledynmečio prie Baltijos įsikūrusių medžiotojų ir žvejų priklausė IX genetiniam (M173/M204 mutacijos) žmonių tipui, visoje Europoje išplitusiam dar prieš paskutiniojo apledėjimo pradžią.
Pabaltijo vidurinio neolito pradžioje (~4300 m. pr. m. e.) Uralo regione prasidėjęs staigus klimato atšalimas privertė ten gyvenusius VIII genetinės grupės atstovus finougrus patraukti į vakarus - į šiltesnius šiaurės rytų Europos kraštus. Archeologijoje tai siejame su šukinės duobelinės keramikos kultūros (V-II tūkst. pr. m. e.) plitimu. Šios kultūros atstovai (lyvių, estų, suomių, karelų protėviai) įsitvirtino į šiaurę nuo būsimojo baltų arealo ir atnešė savo genetinį indėlį.
Antropologiniu požiūriu dabartiniai baltai yra gana tipiški Vidurio Europos europidai. Kita vertus, ankstyvojoje lietuvių ir latvių (ypač rytinių lietuvių ir rytinių latvių) etnogenezėje labai svarbus vaidmuo teko ir protoeuropidinei komponentei.
Baltų kalbos kilmė ir raida
Pagal plačiausiai priimtą teoriją, baltai kaip kalbinė grupė susiformavo iš indoeuropiečių genčių, siejamų su IV tūkst. pr. m. e. pabaigoje - III tūkst. pr. m. e. pradžioje Europon atkeliavusiais virvelinės keramikos kultūros nešėjais. Iš virvelininkų formavosi baltų, slavų ir germanų etnosai. Virvelinės keramikos kultūros rytinis arealas yra siejamas su baltų (ar baltoslavų) protėviais. Jis yra apibrėžtas daugelio kalbininkų, nustačiusių jį pagal išlikusius baltiškus upėvardžius bei kitus vietovardžius. Ši teritorija apėmė dabartinės šiaurės rytų Lenkijos, Kaliningrado srities, Lietuvos, pietų Latvijos, Baltarusijos, šiaurės Ukrainos ir vakarų Rusijos teritorijas. Ji driekėsi nuo Baltijos jūros ir Vyslos upės vakaruose iki Okos upės rytuose. Nuo Dauguvos šiaurėje iki Bugo pietuose. Šiame areale paplitusi baltų prokalbė gyvavo maždaug tarp III tūkst. pr. m. e. ir V a. pr. m. e. Kaip manoma, ji anksčiau sudariusi bendrą prokalbę su slavų kalbomis. Taikydami glotochronologijos metodą mokslininkai yra apskaičiavę, kad baltų ir slavų kalbos turėjo atsiskirti XIV-XIII a. pr. m.
Archeologinės kultūros ir genčių formavimasis
Šiame areale Neolito laikotarpiu susiformavo trys lokalūs variantai: Pamarių (Žučevo) (3600-1600 m. pr. m. e.), Dniepro vidurupio (3200-2300 m. pr. m. e.) ir Fatjanovo (2200-1600 m. pr. m. e., Volgos-Okos baseinas) kultūros. Pamarių kultūra egzistavo Baltijos pajūryje ir siejama su vakarų baltų protėviais. Kita hipotezė neolitines Pamarių ir Fatjanovo kultūras laiko ne baltiškomis. Pasak jos, seniausi baltų protėviai gyveno tik Dniepro baseine (centrinė Baltarusija ir vakarų Rusija), nes čia išlikę seniausi baltų hidronimai. Į šias vietas baltų protėviai galimai atsikėlę nuo Dunojaus.
Jos palikuonė XIX-XI a. pr. m. e. buvo bronzos amžiaus Tšinieco kultūra, paplitusi dabartinėje Baltarusijoje, šiaurės Ukrainoje, rytų Lenkijoje ir vakarų Rusijoje. Pasak šios hipotezės, į žemes prie Baltijos jūros, kur ~3000 m. pr. m. e. jau buvo įsikūrę finougrai, baltai atsikėlė santykinai vėlai (2000-1500 m. pr. m. e.). Vakarų baltų gentys palei Nemuną judėjo Mozūrų link ir Baltijos jūros pakrantė Semboje ir Notangoje baltizuota tik Didžiojo tautų kraustymosi pradžioje.
Rytprūsiuose ir Narevo srityje apie baltus esą galima kalbėti tik nuo geležies amžiaus pradžios V a. pr. m. e., o Lietuvoje ir Latvijoje - nuo maždaug mūsų eros pradžios. Į Volgos-Okos baseiną, kuriame iš seniau vyravo finougrai, baltai (rytų galindai) atsikėlę tik apie 200-600 m. II tūkst. pr. m. e. pabaigoje sunykus Tšinieco kultūrai baltai buvo apgyvendinę plačią teritoriją nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Okos prie Maskvos rytuose ir Pripetės bei Seimo pietuose. Čia ėmė formuotis vėlyvojo bronzos amžiaus baltų archeologinės kultūros, kurių gyventojai nuo V a. pr. m. e. išmoko išgauti geležį, ir taip prasidėjo geležies amžius.
Maždaug XII a. pr. m. e. senosios Pamarių kultūros teritorijose susiformavo Vakarų baltų pilkapių kultūra (Baltijos pietinis ir rytinis pajūris daugiausia būsimos Prūsos teritorijoje). Tikėtina, kad baltų kalba buvo naudojama ir Pamario (veidinių urnų) kultūros, kuri nuo VI a. pr. m. e. egzistavo Vyslos upės baseine, gyventojų. Rytų baltų kultūroms archeologai priskiria X a. pr. m. e. susiformavusią Brūkšniuotosios keramikos kultūrą, kuri dab. rytų Lietuvoje, pietų Latvijoje ir vakarų Baltarusijoje pakeitė Vėlyvąją Narvos kultūrą. Jos rytinės kaimynės buvo VIII a. pr. m. e. Sosnicos kultūros areale susiformavusi Dniepro-Dauguvos kultūrą (dab. šiaurės Baltarusija) ir Pripetės baseine bei Kijevo srityje gyvavusi Milogrado kultūrą (pietų Baltarusija ir šiaurės Ukraina).
Pirmieji rašytiniai šaltiniai
Prasidėjus geležies amžiui, baltų gyvenamos teritorijos ėmė dominti pietų Europoje gyvenusias civilizuotas tautas. Taip atsirado pirmieji rašytiniai paminėjimai. Tikėtina, kad vienas pirmųjų baltų paminėjimų buvo V a. pr. m. e. senovės graikų istoriko Herodoto aprašytos jo laikais į šiaurę nuo skitų gyvenusios budinų (gr. Βουδῖνοι = boudinoi) ir neurų (gr. Νευροί = neuroi) gentys. Abejonių nekeliančiu ankstyviausiu rašytiniu baltų paminėjimu paprastai laikomas Tacito veikale „Germanija“ pateiktas estijų aprašymas. Tiesa, dalis tyrinėtojų linkę manyti, kad seniausias aisčių paminėjimas siekia 325 m. pr. m. Graikų mokslininkas Klaudijus Ptolemėjus savo „Geografijoje“ (~150 m.) tiesiogiai apie „estijus“ neužsiminė, tačiau įvardijo bent keturis jo laikais į rytus nuo Vyslos žemupio ir Baltijos jūros gyvenusius sen. baltų etnosus.
Baltų genčių raida ir likimas
Apie II-III a. baltų geležies amžiaus kultūros keitėsi. Vakarų baltų pilkapių kultūros teritorijose galutinai išsiskyrė tokios gentys kaip prūsai, galindai, sūduviai, skalviai, kuršiai. Brūkšniuotosios keramikos kultūros areale formavosi lietuviai (Rytų Lietuvos pilkapių kultūra), žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai. Į rytus nuo jų Dniepro-Dauguvos kultūrą pakeitė Bancerovo kultūra, kurios gyventojai greičiausiai buvo rusėnų metraščiuose minimi dregovičiai.
Šiuo laikotarpiu baltai įvairiais vardais aprašomi ostgotų istoriko Kasiodoro (523 m.), gotų istoriko Jordano (VI a.), anglosaksų keliautojo Vulfstano (IX a.). Nuo II a. baltų gyvenami regionai patyrė drastiškus pokyčius, kuriuos sukėlė aplinkinių tautų migracijos. Vakarų baltų arealus labai stipriai paveikė germanų tautų migracijos. II-III a. Vyslos žemupio gotams ėmus veržtis į Pomeranijos baltų, prūsų, galindų žemes, dalis jų, matyt, traukėsi į rytus: Kernavėje ir kitose Lietuvos vietose atsirado prūsams būdingų pilkapių. Kita dalis maišėsi su germanais ir skitais, ir migravo į pietus, kur III a. IV a. II pusėje šios kultūros nešėjai buvo sutriuškinti ir priverti trauktis į šiaurę nuo iš Eurazijos stepės atklydusių hunų. Vėliau pro čia į Europą migravo tiurkakalbės gentys avarai, o VII a. - chazarai. Jie stipriai nusiaubė ne tik Eurazijos stepės regionus į pietus nuo baltų gyvenamų teritorijų, bet ir pietines paseimės ir padesnės baltų žemes.
Chazarų nusiaubtus Rytų Europos regionus nuo VII a. užpildė slavų gentys. Iš protoslaviškos Prahos kultūros rytinio varianto išsirutuliojusios Luka-Raikoveco kultūros nešėjai (rytų slavų protėviai) greitai plito į rytus bei šiaurės rytus. Iki X-XII a. pab. slavai asimiliavo ir kone visus kitus Dniepro baltus (Tušemlios kultūros atstovus), kartu perimdami daugelį baltų kultūros bruožų. Po slavų migracijų baltų gentys išliko dviejuose atskirtuose arealuose: vakariniame, prie Baltijos jūros (dab. Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos teritorijos) ir rytiniame, Okos aukštupyje (rytų galindai).
Prūsų, skalvių, kuršių, žemgalių, sėlių bei rytinių latgalių etnosų natūralią raidą XIII a. nutraukė Vokiečių ordino ekspansija. Jotvingius iki XVII(?) a.
Animacinis filmas apie ateivius. Ištrauka iš konferencijos “Kartu mes galime”
Išlikusios baltų tautos
Didelė dalis baltų genčių išnyko, iki šių dienų išliko tik lietuvių (daugiausiai lietuvių, aukštaičių, žemaičių palikuonys) ir latvių (latgalių palikuonys) tautos bei kalbos. Rytiniai galindai (buvo dar ir vakariniai galindai − prūsų gentis), kurie sudarė baltų „salą“ slavų apsuptyje ir gyveno tarp Volgos ir Okos upių, buvo anksti asimiliuoti. Vakarų baltai (jotvingiai ir prūsai) išnyko, nes jų gyvenamas žemes, nepaisant pasipriešinimo, nukariavo kryžiuočiai (jotvingių kalba gyvavo iki XVI-XVII a. sandūros, prūsų − XVIII a.). Kuršiai, dėl kurių priskyrimo vakarų baltams yra diskutuojama, atkakliai kovoję su vikingais, o po to su vokiečių riteriais vis dėlto buvo pavergti. Dalis jų susiliejo su latviais, o kiti − su žemaičiais (kuršių kalba išnyko XVI-XVII a.). Pietinė sėlių gyventa dalis atiteko LDK, o šiaurinė − Livonijos ordinui, todėl sėliai dar XIII-XIV a. susiliejo arba su lietuviais, arba su latgaliais, toks pats likimas ištiko ir žiemgalius, nors jie ir atkakliai priešinosi vokiečių riteriams.
Animacinis filmas apie ateivius. Ištrauka iš konferencijos “Kartu mes galime”
tags: #baltu #gentys #savoka #istorijoje #vaikams
