Filmuke „Barbė ponių istorijoje“ Barbė su savo sesutėmis išvyksta į Šveicariją mokytis jodinėti ir pažinti žirgu.
Apžavėtos nuostabiais Alpių vaizdais ir dar gražesniais žirgais, merginos nekantrauja pradėti mokytis, net jei jas turės mokyti ganėtinai keisti giminaičiai.
Bet įstabiame tetos žirgyne mergaitės supranta, jog jodinėti nėra taip lengva, kaip atrodė iš pradžių.
Paaiškėja, jog tam prireiks daugybės pamokų, kantrybės ir, žinoma, noro.
Tačiau tai ne blogiausias dalykas, merginos sužino, kad gali tekti parduoti tetos jojimo akademiją.
Barbė tai viena populiariausių lėlių pasaulyje, kuri buvo sukurta 1959 metais ir nuo to laiko mėgstama visose šalyse.
Gaminami Barbės žaislai, daromi filmukai, o taip pat visos mergaitės nori būti į ją panašios.
Barbes galima dažyti, aprengti, šukuoti ir tiesiog su jomis draugauti, - tai patiks visoms mergaitėms.
Visoms mergaitėms puikiai pažįstama Barbė pasirodo ir šiame filmuke.
Barbė: undinės pasaka 2 filmukas vaikams.
Visas mergaites vaikystėje žavi princesės.
Barbė su draugais keliavo į rūmus, kur gyvena tikra princesė.
Barbė video žaidimų herojė filmas vaikams.
Keliaukite į stebuklingus Mermaidijos vandenis su Barbe, filme ji vaidinama Elina.
„Barbė ir Pegaso magija“ filmas vaikams.
Undinė ir keturi jos kompanionai delfinai slepiasi nuo laivo.
Barbė ir slaptosios durys tai nuostabus filmukas mergaitėms.
Barbės žaidimas vaikams.
Kad žmogaus ir gyvūnų ryšys yra, niekas negalėtų paneigti.
Nebestebina akliesiems padedantys šunys ar terapija su žirgais.
Praėjo kiek daugiau nei ketveri metai, kai Fukušimos (Japonija) atominėje elektrinėje įvyko sprogimas.
Naotas Matsumura yra vienintelis žmogus, tebegyvenantis evakuotoje zonoje aplink Fukušimos pirmąjį reaktorių.
Žinomas kaip paskutinis vyras iš Fukušimos, 55-metų Matsumura yra vienintelis asmuo, tebegyvenantis draudžiamoje zonoje aplink Fukušimos atominę elektrinę, kuri 2011-ųjų kovą patyrė krachą po žemės drebėjimo ir cunamio.
Tačiau Matsumura yra ne vienas.
Naotas prižiūri dešimtis augintinių ir gyvulių, kurie buvo palikti likimo valiai, kai jų šeimininkai persikėlė į saugias teritorijas.
„Kai saviškiams padaviau ėsti, kaimynų augintiniai tarsi pašėlo: šunys ėmė loti, karvės - mūkti.
Kilo didžiulis triukšmas.
Apėjau visą miestelį ir pamačiau, kad ten palikta begalės gyvūnų.
Visi jie buvo alkani, suvargę.
Daugiau nei šimtas galvijų buvo rasti nugaišę iš bado tiesiog tvartuose, kiti buvo masiškai numarinti vyriaybės įsakymu.
Matsumura išgelbėjo nuo tokios lemties šunį ir jį pavadino Kiseki - Stebuklu.
Dabar Matsumuras ir jo gyvūnai priklausomi tik nuo gerų žmonių valios.
Tik jų dėka gyvūnų gelbėtojas gali pasirūpinti savo augintiniais ir prasimaitinti pats.
2013-aisias N. Matsumurai gimė sūnus, dabar jis su savo mama gyvena toli nuo tėvo.
Vienintelė Naoto paguoda - tik jį supantys gyvūnai.
„Jie kasdien mane paguodžia, atsidėkoja už maistą, rūpinimąsi, gera matyti jų akis, - sako Matsumura.
Ne kiekvienas gali pasigirti tokiu stipriu ryšiu su savo augintiniu, kokį turi mažylis Karteris ir jo šunelis Tobis.
Mažylio ir šuns ryšys prasidėjo dar tada, kai berniukas buvo mamos pilve.
Amerikiečių pora tvirtina, kad jų sūnaus ir keturkojo augintinio ryšys išties nepaprastas.
Tobis nesitraukia nuo mažylio nuo pat tos dienos, kai tėvai jį parsivežė iš ligoninės.
Šuo atidžiai stebėjo ir sekiojo paskui visus, kurie tik mažylį paimdavo ant rankų.
Ryšys dar labiau stiprėjo vaikui augant.
Tobis nuo Karterio nesitraukia nė per menkiausią žingsnį, net jam miegant.
„Mes nenustojame stebėtis.
Tobis yra neįtikėtinai ištikimas ir kantrus, aplink Karterį sukasi visas jo pasaulis, - apie šunį pasakoja vaiko tėvai.
- Karteris taip pat labai myli savo šuniuką ir visuomet nori būti šalia jo.
Socialinio tinklalapio paskyroje galima rasti įvairiausių šuniuko ir berniuko draugystės akimirkų, kai kurios iš jų išties kelia šypseną.
Nors žmonių meilė paukščiams yra natūralus reiškinys, tačiau labai retas atvejis, kad šis jausmas būtų abipusis.
Gabi Mein surinko jau visą kolekciją tokių dovanų, tai ir jai brangiausias turtas.
Plastikinėje dėžutėje laikomi paukščių mergaitei atnešti maži daiktai.
Kiekvienas priskirtas kokiai nors kategorijai ir laikomas su panašiais daiktais.
Mergaitė pati savo kolekcijos nepildė.
Kiekvienas daiktas buvo atneštas varnų kaip dovana.
Mergaitės draugystė su varnomis prasidėjo atsitiktinai, kai jai buvo vos ketveri.
Ji dalijosi savo priešpiečiais su paukščiais autobusų stotelėje.
Žinoma, Gabi Mein mama nežinojo, kad varnos sulesa didžiąją dalį jos pietų.
Dabar savo kieme mergaitė lesina paukščius visuomet: jiems pripilta vandens, paberta lesalo.
Netrukus sode pradėjo atsirasti visokių daiktų - taip varnos atsidėkodavo vaikui už dosnumą.
Aštuonmetė pasakojo kartą lesykloje aptikusi mažą metalo gabaliuką, o jame buvo užrašas „best“ - geriausia.
Dar vienu fenomenu galėtume vadinti australų Blumų šeimą.
Nepaprasta jos ir šarkos draugystė užsimezgė, kai vienas iš sūnų aptiko bejėgį paukščiuką ant žemės, veikiausiai išblokštą iš lizdo.
Paukštis leidžia laiką ir name, ir kieme, tarsi būtų naminis augintinis.
Šarka, vardu Pingvinas, mėgsta Blumams atsitūpti ant galvų, žaidžia gaudynių, čiauška, mėgdžioja žmones, skraidžioja tarp vaikų, kai šie žaidžia kamuoliu - nuo vieno prie kito, tarsi irgi dalyvautų žaidime.
Kai nieko nėra namie, Pingvinas tupi medyje priešais namą ir laukia, kada galės pasveikinti grįžtančią šeimą.
„Tarsi šuniukas vizgintų uodegą, - sako šeimos galva Kameronas.
Profesionalus fotografas Kameronas Blumas nepraleidžia progos užfiksuoti unikalių ir jaudinamų akimirkų iš savo šeimos narių ir šarkos Pingvino gyvenimo ir jas deda į socialinius tinklus.
Ar galėtumėte įsivaizduoti laukinių žvėrių karalių - liūtą - kaip savo geriausią draugą, kuris vos jus išvydęs pultų į glėbį?
27-erių metų gamtosaugininkas Valentinas Gruneris su liūte Sirga tapo neišskiriami tada, kai ji, vos trijų mėnesių likusi be mamos, atsidūrė jo globoje.
Šiuo metų liūtė Sirga jau paauglė, ruošiasi gyventi laukinio gyvūno gyvenimą.
Sirga buvo rasta leisgyvė viename iš ūkių 2012-ųjų vasarį.
Gyvūnas labai mažai svėrė, buvo praradęs daug skysčių, tad Valentinui teko nemenkas išbandymas pastatyti mažylę ant kojų.
Kritiniu liūtukei laikotarpiu Valentinas išbandė begales receptų, kad galėtų atšerti ją iki normalaus svorio.
24-erių Tipi Degre - tikrai nepaprasta mergina.
Ji gimė Afrikoje, laukinės gamtos fotografų iš Prancūzijos šeimoje.
Afrika mergaitei namais buvo ilgai, tad ji spėjo užmegzti itin glaudžius ryšius su daugybe vietos gyvūnų ir Namibijos genčių.
Dabar jau užaugusi Tipi sako iš laukinių draugų išmokusi be galo daug ir labai vertina savo vaikystę.
Šiuo metu mergina studijuoja kino industriją, aktyviai kovoja už gyvūnų teises, domisi žvėrių išsaugojimu, kuria dokumentinius filmus apie laukinę gamtą.
Dažnai girdime, kad šuo - geriausias žmogaus draugas.
O viena nuotrauka įrodo, kad ir žmogus gali būti geriausiu šuns draugu.
Nuotrauka itin iškalbinga: vyras ant krūtinės migdo šunį - geriausią savo draugą 19-metį Čiopą.
Šunį kankino stiprūs sąnarių skausmai ir palengvėdavo jam tik tada, kai šeimininkas atnešdavo jį ant rankų į ežerą.
Prieš 19 metų Džonas ir jo sužadėtinė iš prieglaudos paėmė šunį.
Vėliau santykiai su moterimi pablogėjo ir jie išsiskyrė.
Vyras labai sunkiai išgyveno skyrybas.
Tik Čiopo buvimas šalia padėjo jam nepalūžti.
Čiopas susirgo artritu.
Kad bent šiek tiek palengvintų jo kančias, Džonas kasdien vesdavo jį prie ežero ir paėmęs ant rankų nešdavo į vandenį.
Prieš patekdamas į prieglaudą Čiopas buvo benamis šuo ir, anot prieglaudos darbuotojų, patyrė daug smurto.
„Vieną naktį atsibudau su mintimi apie savižudybę.
Bet šalia buvo Čiopas, ir aš nežinau, kaip tai paaiškinti, bet jis privertė atsisakyti tokių minčių.
Nuo tada, kai pasaulis sužinojo apie Čiopą, daug kas pasikeitė.
Nugaišus šuneliui Džonas pasinėrė į darbus, jie padeda bent trumpam užmiršti draugo netektį.
Vyras aktyviai dalyvauja vietos gyvūnų prieglaudos veikloje, vedžioja šunis, jais rūpinasi, skiria visą dėmesį reklaminėms prieglaudos gyvūnų akcijoms.
