Autizmo spektro sutrikimas (ASS) yra kompleksinis neurologinis raidos sutrikimas, kuris daro įtaką kalbos, bendravimo, socialinių įgūdžių ir elgsenos vystymuisi. Nors šis sutrikimas pirmą kartą apibrėžtas 1943 m. daktaro Kanner'io, o vėliau Hanso Asperger'io išskirtas sindromas pavadintas jo vardu, tikslus autizmo spektro sutrikimų išsivystymo mechanizmas dar nėra iki galo suprastas. Mokslininkų teigimu, autizmo atsiradimą lemia genetiniai ir aplinkos veiksniai.
Lietuvoje autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų statistikos nėra tiksli, tačiau manoma, kad iki 17 metų amžiaus tokių vaikų yra apie 5-8 tūkstančius. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad autizmo spektro sutrikimų skaičiai auga visame pasaulyje. Remiantis JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, autizmo spektro diagnozė kasmet nustatoma vis didesniam vaikų skaičiui.
Kas yra autizmas?
Autizmas - tai ne liga, o visą gyvenimą trunkantis sutrikimas, kuriam būdingas kalbos, socialinės raidos deficitas. Jis apima platų įvairių neurologinių raidos sutrikimų spektrą, ir kiekvienas autizmu sergantis asmuo turi savitų stipriųjų pusių ir sunkumų. Nėra dviejų ASS turinčių žmonių, kurių simptomai būtų absoliučiai vienodi. Vieniems simptomai išreikšti labai stipriai, tuo tarpu kitiems jie gali būti beveik nepastebimi.
Pagal Lietuvoje naudojamą ligų klasifikatorių TLK-10, autizmas priskiriamas įvairiapusiams raidos sutrikimams. Jam būdinga:
- Nenormalus ar sutrikęs vystymasis, pasireiškiantis iki trejų metų amžiaus.
- Psichopatologija visose trijose sutrikusiose funkcionavimo srityse: socialinio bendravimo, komunikacijos ir riboto, stereotipinio bei pasikartojančio elgesio.
Pagrindiniai autizmo požymiai
Pagrindiniai autizmo spektro sutrikimo požymiai apima kokybinį socialinės tarpusavio sąveikos sutrikimą, kokybinį žodinio ir nežodinio bendravimo bei vaizduotės sutrikimą, taip pat ribotą, pasikartojantį ir stereotipinį elgesį, interesus, veiklą.
Socialinės sąveikos sutrikimas
- Akių kontakto stoka.
- Noro bendrauti ir kurti santykius stoka.
- Nemokėjimas sukurti abipusių santykių.
- Socialinių taisyklių nesupratimas.
- Intuityvus bendravimo nepajutimas.
- Kito žmogaus elgesio intencijų nesupratimas.
Kalbinio ir nekalbinio bendravimo sutrikimas
- Kalbos stoka arba vėluojanti kalbinė raida.
- Kūno kalbos, gestų stoka.
- Sunkumai palaikant pokalbį.
- Nesugebėjimas pasakoti.
- Sunkumai pradedant pokalbį ir jį palaikant.
- Echolalijos (pasikartojantys žodžiai ar frazės).
Elgesio ypatumai, priklausantys nuo pomėgių, ribotumų, sensorinių sutrikimų
- Ribotas interesų ratas, specifiniai pomėgiai.
- Reikalavimas laikytis rutinos, pasipriešinimas nusistovėjusiai rutinai ir aplinkos pasikeitimams.
- Susidomėjimas keistais dalykais, veiklomis.
- Stereotipijos (pvz., vaikščiojimas ant pirštų galų, plasnojimas).
- Sensoriniai sutrikimai (padidėjęs jautrumas šviesai, garsui, drabužiams, kvapams, skoniui ar lietimui, arba atvirkščiai - sumažėjęs jautrumas).
Pirmieji autizmo požymiai turėtų būti pastebėti iki 1,5 - 2 metų amžiaus. Tokiems vaikams būna sunku pasakyti, ko jiems reikia, jie neranda žodžių savo jausmams įvardyti. Vaikas gali mėtyti daiktus, kai reikia užsiimti ugdomąja veikla prie stalo, arba kai negauna to, ko nori. Mėtydamas daiktus, vaikas gali kontroliuoti kitus, nutraukti užsiėmimą ir sutrukdyti aplinkiniams. Tačiau daiktų mėtymas pavojingas ir pačiam vaikui, ir aplinkiniams. Todėl patartina atidžiai stebėti vaikų kūno kalbą, stebėti, kada jie užsisklendžia, susijaudina, supyksta ar kitaip parodo, kad kažkas negerai. Pedagogui naudinga vaiko elgesio dienoraštyje reguliariai aprašyti jo elgesio ypatumus.
Matai apie autizmą ir jų paneigimas
Svarbu griauti mitus apie autizmą ir keisti ne tik visuomenės, bet ir pačių tėvų požiūrį. Dažnai apie autizmą kalbama lyg apie problemą, tarsi negatyvų reiškinį. Tačiau autizmas nėra neigiamas reiškinys. Kaip akių spalva ar ūgis, tai yra žmogaus įgimta savybė, jo smegenų tipas.
Mitas: Jeigu žmogus pats nekalba, tai ir nesupranta, kas kalbama.
Realybė: Didelė dalis nekalbančių žmonių puikiai supranta, kas kalbama, net jeigu neparodo. Tad niekada nederėtų kalbėti prie žmonių taip, tarsi jų nebūtų kambaryje.
Mitas: Autistai neturi empatijos.
Realybė: Kai kurie autistai neskaito veidų išraiškų, tačiau atjauta ir empatija jų dažnai stipresni nei neurotipinių žmonių.
Mitas: Jeigu autistiškas žmogus yra kalbantis ir aukšto intelekto, tai jau jam nereikia jokios pagalbos.
Realybė: Dėl šio mito daugybė žmonių perdega, suserga depresija ir pan. O jeigu žmogus nekalba ir prastai atlieka intelekto testus - preziumuojama, kad nieko nesuvokia ir negeba, nors daugybė nekalbančių žmonių, besinaudodami komunikavimo įrankiais, rašo straipsnius, veda tinklaraščius, turi gabumų įvairiose srityse. Bet jie diskriminuojami labiausiai ir jiems beveik neprieinamas išsilavinimas ar dalyvavimas darbo rinkoje.
Mitas: Autizmą kažkas sukelia po vaiko gimimo, ir kad tai liga, kurios galima išvengti, o „susirgus“ - pagydyti.
Realybė: Tai nėra tiesa. Autizmas yra neurologinis raidos sutrikimas, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Jam nėra vaistų ar intervencinių metodų, kurie galėtų jį išgydyti.
2 minučių neurologija: autizmas
Tėvų požiūris ir priėmimas
Dalies tėvų požiūris į autizmą gali būti sudėtingas. Išgirdus diagnozę, tėvai dažnai pereina per kelias fazes: neigimą, pyktį, liūdesį ir susitaikymą. Neigdami tėvai nepriima diagnozės, ieško pateisinimų, sako, kad gydytojai suklydo. Jie gali kreiptis į kitas gydymo įstaigas, vengti apie tai kalbėtis su artimaisiais, nepriimti pagalbos. Perėję į pykčio stadiją, savo neigiamas emocijas jie dažniausiai nukreipia į kitus asmenis. Po pykčio paprastai pereinama į liūdesį, kuomet sunku į situaciją pažvelgti iš kitos perspektyvos.
Tačiau svarbu suprasti, kad autizmas nėra problema, kurią reikia spręsti. Tai reiškinys, tam tikras mąstymo, smegenų veikimo tipas, kurį vertinga suprasti. Autizmą būtina apginti tam, kad tėvai, supratę, kad jų vaikas nėra toks, kaip dauguma, nepultų gedėti savo gyvo sveiko vaiko. Jį reikia ginti tam, kad autistiški žmonės nesigėdytų to, kas jie yra.
Priimti savo vaiką tokį, koks jis yra, būna labai sunku, kai iš aplinkos daromas didelis spaudimas žūtbūt taikyti dietas, terapijas, pratinti prie nemalonių potyrių. Tačiau svarbu nepamiršti, kad vaikai yra mokomi ir padedami tobulėti, bet autistiškus vaikus pernelyg dažnai bandoma pakeisti, priversti juos imituoti normalumą. Ir, deja, tai daro patys tėvai.
Tėvams, auginantiems autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, svarbu pasikliauti savo nuojauta ir būti savo vaiko pusėje, net jeigu aplinka siūlo jiems kovoti su jų pačių vaiko prigimtimi. Svarbiausia pagalba iš aplinkinių - supratingumas. Jis yra svarbus ne tik kalbant apie artimuosius, bet ir apie specialistus ar plačiąją visuomenę.
Pagalba ir ugdymas
Lietuvoje valstybiniu lygiu nepakankamai dėmesio skiriama ASS turintiems vaikams. Trūksta ne tik kiekybės, bet ir kokybės. Dažnai pagalba teikiama tik didžiuosiuose miestuose, o mažesnės savivaldybės stokoja patyrusių specialistų bei resursų.
Terapinės programos, skirtos vaikams su autizmo spektro sutrikimais, yra individualios ir remiasi detaliu vaiko sveikatos bei aplinkos vertinimu. Laiku pradėtos taikyti terapinės intervencijos padeda sumažinti pagrindinių autizmo požymių ir susijusių sveikatos sutrikimų išreikštumą. Tačiau svarbu nepamiršti, kad vaikams reikia vaikystės. Nereikia persistengti su mankštomis, terapijomis, pamokėlėmis. Visiems vaikams reikia vaikystės. Ir visi jie auga ir bręsta. Vaikus reikia mokyti. Bet jų nereikia suremontuoti, jie nėra sugedę. Tad lavinimo ir ugdymo autistiškam vaikui reikia daugmaž tiek, kiek bet kokiam kitam.
Svarbu yra ne „sutaisyti“ vaiką, bet padėti jam spręsti problemas, kurios jam kelia diskomfortą. Gal vaikas nekalba, bet jam tai nėra problema - jis sėkmingai komunikuoja kitaip. Tad ar tikrai verta versti jį mokytis kalbėti?
Tėvams, auginantiems autistišką vaiką, svarbu turėti daugiau informacijos, kuri padeda tvirčiau jaustis, pasikliaujant nuojauta. Tai suteikia pasitikėjimo savimi kaip tėvais ir padeda lengviau ignoruoti neigiamus aplinkinių vertinimus.
Ateities vizija
Idealus pasaulis - tai ne tas pasaulis, kuriame nėra negalios. Idealus pasaulis yra tas, kuriame visuomenė yra įvairi ir kiekvienam - bet kokios rasės, neurologijos, fizinių savybių, amžiaus ar seksualinės orientacijos žmogui yra sudarytos sąlygos būti ir klestėti. Norėtųsi, kad visi būtų priimami tokie, kokie yra, nepaisant jų problemų, o argumentas, kad reikia taikyti prie tų, kurių yra daugiau, būtų užmirštas.
tags: #autisto #vaiko #charakteristika
